Prieš gerą pusę metų savaitraštyje „Mano Anglija“ buvo išspausdintas straipsnis apie lietuvaitę, dirbančią „Harrods“ parduotuvėje. Straipsnis buvo pavadintas taip – „Lietuvė Harrodse grindų nevalo“. Kokia reakcija? Atspėti nesunku – straipsnio komentaruose išsirikiavo ilga įsižeidimų virtinė.

Bet tai tik smulki bangelė palyginus su tuo masiniu įsižeidimu, kuris kaip koks cunamis ūžtelėjo po Seimo pirmininkės I.Degutienės pasisakymų, kad dėl geresnio gyvenimo į svečią šalį emigravę lietuviai pamiršta savo tėvynę ir kalbą.
Perskaičiau tuos garsiuosius pasisakymus du kartus ir neradau nieko, dėl ko reikėtų įsižeisti. Negi aš visai atbukusi ar ko nors nesupratau? Permečiau akimis komentarus po straipsniu (ne visus, nes jų per šešis tūkstančius) ir ten srautų srautai kandžių, piktų pasisakymų, kuriuos paliko įskaudinti, pažemintais pasijutę emigrantai.

Fizika nėra mano mėgstama sritis, bet vieną fizinio pasaulio dėsnį gerai įsidėmėjau – atoveiksmis tolygus veiksmui. Tačiau emigrantiškų įsižeidimų atoveiksmis jį iššaukusį veiksmą viršijo gerokai – jis buvo kaip patrankos sviedinys prieš mestą akmenuką.

Na, įmetė Degutienė akmenuką į emigrantų daržą. Na ir kas? Tuo labiau, kad, regis, ne tą akmenuką įmetė ir nepasakyčiau, kad gerai pataikė.

Prikaišioti emigrantams, kad jie Lietuvą pamiršta ir lietuviškai kalbėti nebenori, reiškia būti visiškai nesusidūrus su emigrantiška realybe. Visi mes čia kalbam lietuviškai. Ir daugiausiai lietuviškai. Ir lietuviški verslai daugiausiai tik tarp lietuvių sukasi. Nenutautėsim čia mes, tiesiog nepavyks, net jei ir labai norėtume. Ir be Lietuvos apsieiti negalim, net jei ją kartais ir pavadinam pamote su akmeniu.

Bet koks juokingas ir kvailas beatrodytų, šitas masinis emigrantiškas įsižeidimas visgi turi teigiamą pusę – jis atskleidė, kaip emociškai stipriai tie naujieji emigrantai yra suaugę su gimtine. Nesvarbu, kad East Hame ar Bectone gyvenam, mūsų įsižeidimai ar kokios kitos emocinės perkrovos dažniausiai nukreiptos ne į ką kita, o į Lietuvą. Panašiai kaip tarp susipykusių meilužių, kuriems kartu gyventi neišeina, bet ir vienas be kito negali.

Pala,pala! O juk ir polinkį į plikbajoriškus įžeidumus atsigabenom ne iš kur kitur, o iš savo mylimos-nekenčiamos tėvynės. Tik ten įsižeisdavom dėl to, kad kaimynas ne taip ką nors pasakė ar ne tuo žvilgsniu pažiūrėjo. Čia ant kaimynų nelabai įsižeisi, jie dažniausiai tamsesnės odos ir sunkiai atspėjamų tautybių, tai jie tų lietuviškų įsižeidimų arba nesupranta, arba dėl kokių nors mums nesuprantamų priežasčių nekreipia dėmesio.

Tad artimiausia kaimynė, kuri ir mūsų įsižeidinėjimus supranta, ir dėmesį kreipia, yra Lietuva. Tai su ja, kaip su kokia balsinga moteriške Kelmėj per tvorą apsižodžiuojam ir pirštais išsibadom, įsižeidinėjam ir atsiprašymų reikalaujam, o jų sulaukę vis viena liekam lūpas papūtę ir kupras atstatę.

Nes mes ypatingi. Mes emigrantai! Ir jokių akmenukų į mūsų išpuoselėtus emigrantiško savivaizdžio darželius prašome nemėčioti! Nes šventas emigranto paveikslas, kokį savo širdyse esam susikūrę, turi likti nepaliestas ir nesuterštas: nereikalingų, iš tėvynės išguitų, nepripažintų, nesuprastų, neįvertintų ir t.t. „You name it“, kaip sako anglai.

Aišku, išvykimo nuoskauda kirbina širdį, nes kol kas neteko sutikti nei vieno, kuris paliko Lietuvą dėl to, kad ten turėjo perdaug gerai apmokamą ir nepaprastai įdomų darbą, kad jam nusibodo gyventi jaukiuose namuose ir vairuoti prabangią mašiną. Daugumai trūko tiesiog bet kokio darbo, bet kokio kledaro ir menkos pastogės. Emigravę jie randa „bet kokį“ darbą, turi galimybę įsigyti šiokį tokį kledarą, ir jeigu Dievas padės, o „kaunsilas“ (liet.savivaldybė) galės – gauti socialinį būstą.

Ar tai galima pavadinti geresniu gyvenimu, dėl kurio esą žmonės bėga iš Lietuvos? Vargu. Tai išgyvenimo minimumas ir vadinti tai geresniu gyvenimu yra didžiulė klaida. Nežinau, ar ta klaida Lietuvos politikų kalbose atsiranda dėl nežinojimo, ar ji yra tyčinė. Jei tyčinė, tada ir mane laikykit įsižeidusia.

Zita Čepaitė