Perskaičiau istoriją apie išvarytus emigrantus iš Lietuvos (straipsnis apie sesę dvynę ir giminę) ir mūsų puikybę, norą pasirodyti aukštesniais, net ir mirties valandą. Nors tikrai dauguma esame girdėję tokį posakį, kaip negeisk svetimo turto, deja, manau, tikrai, kartais mes jo geidžiame, ar ne?

Visos nuodėmės yra atleidžiamos, todėl ir nereikėtų labai jaudintis del tokių straipsnių, ar taip? Lieka tik ta istorija, su išvarytais emigrantais, ir kartais susimąstai, ar tikrai jie buvo išvaryti? Ir jei jie buvo, kieno tai kaltė?

Papasakosiu tokią juokingą istoriją, kuri nutiko man Lietuvoje. Grįžau atostogų iš emigracijos aplankyti giminės – sesę ir svainį. Na, tikrai nesumeluosiu – sugebėjo, kaip jūs sakote ten Lietuvoje, „prasisukti“ – įvairi kontrabanda, mokesčių nemokėjimas, įvairūs įstatymų pažeidimai tam, kad praturtėtum yra pateisinami, jei dar ypač tai daro „savi“? Juk, kaip jūs sakote, „savas paukštis lizdo neteršia, ar kaip?“. Todėl ir man tekdavo užmerkti akis prieš negerumus, neteisybę „vardan tos ramybės“.

Aš jau 20 metų esu emigracijoje ir taikiausi su tuo, užmerkdavau akis prieš tai, kas yra negerai Lietuvoje ir net ir mano giminėje. Vieną vasarą aplankiau as juos įsikūrusius „dizainerio suprojektuotame name, kuris kainavo milijoną“. Tada, begerdama kavą „jų patogiai suprojektuotoje virtuvėje“ pastebėjau, jog jų namuose nebėra katės... Aš paklausiau svainio – o kur jūsų katė? Jis man papasakojo istoriją, kuri ir privertė susimąstyti apie išvarytus emigrantus!

Pasirodo, jų mylimiausia katytė, kuri užaugo ir gyveno jų namuose, tuose „dizainerių“, susilaukė kačiuko. Lyg ir natūralus biologinis procesas, ar ne? Bet pasirodo kačiukas su kate pradėjo kliūti! Svainis vieną dieną besėdėdamas virtuvėje ir gerdamas kavą pastebėjo, kad katė valgo ir moko kačiuką valgyti, bet ji moko savaip – pirma ji valgo, o kačiukas turi laukti, tik tada mama leis jam valgyti! Lyg ir natūralus gyvūnų elgesys, bet jis užkliuvo sesers vyrui. Jis, įmonės direktorius, jūs supraskite, Lietuvoje direktoriai yra 1 vietoje, tik po to eina Prezidentai ir Seimo nariai. Taigi žmogus, būdamas direktoriumi, nutarė pamokyti katę, kaip gyventi ir auginti vaikus!

Įsivaizduojate, užuot žmogus, ėjęs į darbą ir vadovavęs darbuotojams, mokėjęs mokesčius, nedaręs nusikaltimų, nutarė pamokyti katę! Jis geria kavą ir toliau pasakoja man savo „sugebėjimus – jis pasakojo, kad atsistojo, paėmė katę už pakarpos ir padaužė į lėkštę jos veidą, ir tada nustūmė, leido kačiukui ėsti!

Na, aš sėdžiu, žiūriu į jo tą namą, ziuriu į jį ir galvoju, „koks tu esi nesveikas“.

Tada aš paklausiau – tai kuo baigėsi istorija? Žmogus pastovėjo, pamykė ir pasakė „katė išėjo iš namų ir daugiau nebegrįžo pas kačiuką“.

Man ilgam įstrigo ta istorija, aš bandžiau suprasti katės poelgį, kiek reikėjo katei užpykti ar įsižeisti, kad atsisakytų savo vaiko – kačiuko ir palikti jį vieną „tuose dizainerio sukurtuose namuose, kurie yra Lietuvoje“. Bet aš po to ir pagalvodavau – ar katė užpyko, ar ji suprato, kad ji yra protingesnė už direktorių Lietuvoje ir katė paprastai išsigelbėjo, atsitraukė nuo žmogaus, kuris yra agresyvus?

Priėjau prie išvados, kad katė turi daugiau proto nei direktorius Lietuvoje ir mėgaujasi gražesniu gyvenimu! Tada kyla klausimas – kuris yra gyvulys ir kvailys? Katė ar mano svainis?

Tam, kad sužinočiau šį atsakymą, teko paklausti psichologės, kuri dirba su individualia Adlerio psichologijos teorija. Pasirodo, nei vienas iš jų nei kvailys, nei ką – tik mano svainis yra... sergantis!

Jis turi asmenybės sutrikimą, vadinamą „direktoriaus sindromu“. Pasak jos, dauguma Lietuvoje žmonių serga tuo sindromu ir jis pasireiškia noru išgyventi agresiją. Kada žmogus yra silpnas ir jis mato, jaučia, kad kiti jį lenkia (pavyzdžiui, emigrantai) jis stengiasi sumenkinti, suspausti, pažeminti kitus, vien tik tam, kad pats iškiltų. Tai yra, kada skęsti pats, tai lipi kitiems ant galvų, ar ne?

Supratau tik viena, kad Lietuva neišvarė nei vieno emigranto, taip? Ir išėjo jie patys! Kieno tai kaltė – pasirodo, niekieno, aišku, Lietuvos gal kaltė, kad negalėjo tautai suteikti reikiamą psichologinę pagalbą laiku! Taip, ta istorija, tas straipsnis manęs nei kiek nenustebino, nes mes ne tik išvarome emigrantus, mes net katę galime išvaryti iš namų, nes mes „gyvename Lietuvoje ir viską žinome, suprantame“, o kas gyvena užsienyje, „tas yra kvailelis, nesveikas ir pan.“.

Kai paskaitai 350 komentarų, kuriuos būtų galima priskirti žmonėms, „turintiems tą sindromą“. Labai gaila, kai tie komentarai ateina iš Lietuvos, bet tai ir yra tiesa, ką sakė psichologė – kad mes sužaloti, mes sergame!

Noras „lipti ant galvos“ broliui, sesei, kaimynui, kolegai, giminėms, net noras lipti ant galvų emigrantams, noras bet kokia kaina pasijuokti, pasišaipyti, pažeminti yra sindromo simptomai, ar kas? Jūs supraskite teisingai, kad tiek išvarytų tautiečių, tai mes žinome, čia jau nebėra nuostabu, bet jei jau katytė išėjo iš jūsų namų, ką tai sako jums patiems? pats faktas, kad gyvūnai negali gyventi su jumis Lietuvoje, ką jis sako jums?

Visos tos kankinamų, pjudomų, paliktų šuniukų, kačiukų fotografijos spaudoje, jų kiekis prieglaudose parodo tik vieną faktą – kad jūs likę Lietuvoje tikrai sunkiai sergate. Jūs nepykite tik, bet atsimerkite ir pažiūrėkite ne į dizainerių namus, ne dizainerio virtuves, ne į banko sąskaitas, o pažiūrėkite į save! Dabar jau yra labai nemalonu, kada visa ta tiesa išlenda į paviršių, ir emigrantai, tikri žmonės rašo į spaudą, bado pirštais ir juokiasi iš jūsų!

Anglija.lt už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!