Apie vaikų mokslus Londone [nuomonė] 

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Londone gyvenanti ir 4 vaikus auginanti Birutė dalijasi savo patirtimi, įspūdžiais bei mintimis apie JK švietimo sistemą ir mokyklas. Ar pritartum jos nuomonei? Ar esi patenkintas(-a) Britanijos mokyklomis?

*Kalba netaisyta.

Kelintą dieną vis pastebiu įvairius mamų pasisakymus ir straipsnius internete apie tai, kaip sekasi vaikams pirmomis dienomis naujose mokyklose, kaip jaučiasi pačios mamos. Prieš porą dienų atvedusi savo mažylį Teodorą (3,5 m.) pratintis prie mokyklos, turėjau gražaus laiko stebėti ne tik kaip viskas vyksta, bet ir gerai paanalizuoti savo patirtį.

Kadangi Teodorui šiais mokslo metais sukaks ketveri (JK vaikų mokyklinis amžius apskaičiuojamas ne nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. kaip Lietuvoje, o nuo rugsėjo 1 d. iki rugpjūčio 31 d.), tai jam jau laikas keliauti į darželio grupę, kuri yra toje pačioje mokykloje, kur mokosi mano du vaikai. Žinau, kad čia vaikų ėjimo į darželius sistema labai įvairi – kai kurie lanko pusę dienos, kiti tris dienas per savaitę, treti visą dieną, bet reikia mokėti, tai pasakosiu tik apie tai, kaip yra mano vaikų mokykloje.

Taigi, patys mažiausi, 4-mečiai eina drauge su vadinamais “reception”, Lietuvoje priešmokyklinukais (penkiamečiais) į vieną didelę grupę. Priešmokyklinukų yra septyniasdešimt, tokių kaip mano Teodoras – trisdešimt. Stebiu, kaip viskas vyksta. Visi naujokai pratinami vienu metu prie mokyklos. Jie suskirstyti į keturias grupes ir eina po kelias valandas į mokyklą – vieni prieš pietus, kiti po pietų. Kai pripras visi pasilikti be tėvų, eis pilną dieną kaip ir visi pradinukai, nuo 9.00 iki 15.15.

Iš pradžių man visa tai atrodo siaubinga – trisdešimt 4-mečių naujokų ir septyniasdešimt penkiamečių vienoje didelėje erdvėje, bet pabuvusi kelias dienas nusiraminu. Ką ten nusiraminu, kaifuoju atsisėdusi, stebėdama viską, kaip vyksta. Visi vaikai gali veikti ką nori patalpoje: piešti su dažais, spalvotais pieštukais, klijuoti, žaisti su smėliu, vandeniu virtuvėlėje, žaisti namus, persirenginėti, vaidinti, groti su įvairiais instrumentais, žaisti su kokia penkiolika skirtingų konstruktorių, žiūrėti filmukus, klausytis dainelių; lauke: sodinti gėles, pilstyti vandenį iš didžiulės statinės ir maišyti košę su žemėmis, dažyti sieną, žaisti palapinėje, žaidimų aikštelėje, važinėtis su triratukais, mediniais karučiais, vežimėliais ir daryti dar bala žino kiek įvairių veiklų. Suskaičiavau apie trisdešim skirtingų veiklų ir erdvių. Ten net lova su lėlėmis yra ir aukštakulnių batelių visa krūva. Viskas atrodo kaip vienas didelis bardakas, niekas nedrausmina ir nieko netaupo. Man ta betvarkė labai patinka, labai primena mūsų kaimą Gerviniuose ir atostogas Lietuvoje, kai vaikai išsikasa duobę, prisipila lietaus vandens ir turškiasi kaip žvirbliai balose po lietaus. Visi vaikai purvini, šlapi, juda pirmyn ir atgal iš patalpos į lauką, viską čiumpa, meta, bėga kitur, įdomiau pamatę. Kažkas pilasi sau vandens iš ąsočio, prilaisto ant grindų, visi geria iš tų pačių puodelių, jokių batų niekas nenusiauna. Na, toks vaizdas, kad uraganas ūžia. Visos ten esančios mokytojos ir jų padėjėjos (apie 10 žmonių) tik šypsosi, kalbina vaikus ir fotografuoja juos įvairius dalykus bedarančius. Kai aš pradėjau fotografuoti tą klaikią betvarkę, paprašė to nedaryti, nes negalima publikuoti ne savo vaikų nuotraukų. „Aš čia noriu nufotografuoti ne vaikus, o veiklas ir viską, kaip atrodo, lietuviams noriu parodyti“ – sakau, bet daugiau nefotografuoju, viena sau džiaugiuosi tuo, ką matau.

Puikiai suprantu, kad mokytojų tikslas vienintelis – „parduoti“ save ir mokyklą, kad vaikai norėtų čia būti, kad norėtų čia eiti. Teodorą vos iškrapštau namo, bet kadangi turime palaukti pusvalandį, kol baigsis broliams pamokos, įsiprašom padėti viską sutvarkyti. Klausiu besitvarkančių mokytojų, kodėl jos neliepia vaikams tvarkytis drauge. Man sako, kad paprastai tvarkosi visi drauge, bet dabar naujų vaikų pratinimosi laikotarpis ir todėl jie tik žaidžia. Suprantu, kodėl taip yra – jos tiesiog nenori gadinti vaikams malonumo džiaugtis mokykla. Kol tvarkomės, mintyse rikiuoju žodžius, kuriuos parašysiu apie viską, kaip vyksta mano ketvirtojo vaiko pratinimas prie darželio ir kaip aš spirgu iš džiaugsmo, kad viskas vyksta būtent taip. Mokykla turi net lietaus kombinezonus, kuriais aprengia vaikus, jeigu laukia lyja.

Prisimenu savo tris siaubingus rugsėjus, kai darželį pradėjo lankyti mano trys didieji vaikai. Prisimenu, kaip negalėjau dirbti, kaip kankindavausi ir „parindavausi“ ir kokios mintys mane tada kankino: „Ar mano vaikas klauso auklėtojos? Ar jis valgo? Ar teisingai paėmė šaukštą? Ar mokės su juo valgyti kotletą, nes namuose tai valgo su šakute, o daržely šakutės neduoda dėl saugumo? Ar jis laikosi tvarkos ir auklėtojų taisyklių? Ar ir vėl sėdėdamas lovoje užmigo pietų miego? “ Kelias savaites aš gyvendavau siaubingoje įtampoje.

Man kiekvienas rugsėjis buvo tikra bėda. Kėlimasis paryčiais, reikmenys į mokyklą, pamokų ruošimas. Dieve, kad tik ko nepamirščiau, kad tik mano vaikas nebūtų lūzeris. O šiemet su džiaugsmu ir vėl galiu pasigirti – nieko panašaus nejaučiu, net gi priešingai, džiaugsmu trykštu ir labai labai pavydžiu savo vaikams, kad jie gali taip žaisti ir tiek turėti. Tik kartais man kyla galybė klausimų: Kodėl Lietuvoje keturmečiams ir net šešiamečiams reikia miegoti pietų miegą, o čia ne? Kodėl pamokos čia prasideda 9 valandą ryto, o baigiasi pusę keturių ir visus vaikus iki dešimties metų, gali kažkas ir atvesti, ir pasiimti, o Lietuvoje negali, nes dirbti reikia? Tai kodėl Anglijoje dirba mažiau, bet dar nesubankrutavo? Juk jeigu Lietuvoje taip padarytų, iš karto žlugtų visa ekonominė sistema. O jeigu nežlugtų, kodėl tuos vaikus reikia kelti šeštą valandą ryto ir tįsti į darželius ir mokyklas? O pasiimti vakare šeštą ar net septintą? KODĖL ANGLIJOJE TO NEREIKIA IR JI DAR NESUBANKRUTAVO?

Parsivedu mažuosius namo, pakeliui planuodama papasakoti, kad Kristupo (11 m.) akademijoje, kurią jis pradėjo lankyti šį rudenį, taip viskas paprasta nėra – ten čiupo ir spaudžia visus prie tvarkos nuo pat pirmos dienos. Pastabas ir pašalinimą iš klasės gauna už bet ką: kad atsikalbinėja, nemandagiai elgiasi, kalbasi per pamokas, kad pamiršo sąsiuvinį ar namų darbus padaryti, ar net už tai, kad su juodais sportbačiais (galima tik su klasikinio stiliaus juodais batais) į mokyklą atėjo. Kristupas skundžiasi, kad sunku, ir kai kurie jo klasiokai jau nori išeiti iš mokyklos. O aš mintyse džiaugiuosi: „Gerai, gerai, tegul spaudžia, gal kaip nors pats išmoksi už savo daiktus atsakyti ir pareigas prisiimti. Laikas jau.“ Norėjau tai papasakoti, kad neatrodytų viskas, tarsi rojuje kokiam gyvenčiau. Vis gyriausi, kad pradinėje mokykloje vaikai namų darbų negauna, o jei gauna, tai niekas netikrina ar padarė. Kristupas gauna kasdieną ir privalo juos padaryti.

Tikrai jaučiasi skirtumas tarp pradinės ir šios mokyklos nuo pat pirmos dienos. Bet tokia tvarka man patinka ir aš neliūdžiu. Juo labiau, kad sulaukiau skambučio – skambino Kristupo istorijos mokytojas: „Laba diena, ar čia Jakučionytė (pavardę taria kažkaip taip: Džekusionait)? Aš Kristupo istorijos mokytojas. Skambinu pasidžiaugti, kad jūsų vaikui puikiai sekasi. Jūsų sūnus nuostabiai pasirodė per istorijos pamokas. Ačiū jam.“ Aš sunkiai atgaudama žadą, nes išgirdus, kad skambina iš mokyklos mokytojas, mane beveik suparalyžiavo (iki šiol mokytojo skambutis iš mokyklos man reiškė tik tai, kad „ragai“), dėkoju už skambutį, o jis man sako, kad jam vienas malonumas man paskambinti ir pasidžiaugti. Vis dar negaliu patikėti, kad čia skambino mokytojas PAGIRTI??? mano vaiką, todėl tardau Kristupą kiek vaikų klasėje, mokykloje, ar čia visiems skambinėja? Mokykloje virš tūkstančio, septintokų, kaip Kristupas, virš dviejų šimtų. Jie neskambina kiekvienam. Žinau, kad čia tiesiog atsitiktinai taip. Kristupo pomėgis yra graikų mitologija ir jis ją puikiai išmano, o jie kaip tik apie tai kelias pamokas kalbėjo. Maniškis žinojo visus atsakymus apie senovės Graikiją ir romėnus, todėl ištisai kėlė ranką. Mokytojas užduodamas klausimus net paklausė, kas dar žino atsakymą be Kristupo? Todėl taip jau sutapo, kad maniškis labai gerai pasirodė. Na, bet vis tiek, skambinti tėvams vien tam, kad pasidžiaugti? Kam iš jūsų skambino rugsėjo antrą savaitę dėl vaiko pasiekimų mokykloje, o ne nusižengimų? Štai taip tie mokyklų reikalai man kelia ūpą. Ir jums smagaus rugsėjo!

Birutė Jakučionytė,
www.jakucionyte.lt

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Londone gyvenanti ir 4 vaikus auginanti Birutė dalijasi savo patirtimi, įspūdžiais bei mintimis apie JK švietimo sistemą ir mokyklas. Ar pritartum jos nuomonei? Ar esi patenkintas(-a) Britanijos mokyklomis?

*Kalba netaisyta.

Kelintą dieną vis pastebiu įvairius mamų pasisakymus ir straipsnius internete apie tai, kaip sekasi vaikams pirmomis dienomis naujose mokyklose, kaip jaučiasi pačios mamos. Prieš porą dienų atvedusi savo mažylį Teodorą (3,5 m.) pratintis prie mokyklos, turėjau gražaus laiko stebėti ne tik kaip viskas vyksta, bet ir gerai paanalizuoti savo patirtį.

Kadangi Teodorui šiais mokslo metais sukaks ketveri (JK vaikų mokyklinis amžius apskaičiuojamas ne nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. kaip Lietuvoje, o nuo rugsėjo 1 d. iki rugpjūčio 31 d.), tai jam jau laikas keliauti į darželio grupę, kuri yra toje pačioje mokykloje, kur mokosi mano du vaikai. Žinau, kad čia vaikų ėjimo į darželius sistema labai įvairi – kai kurie lanko pusę dienos, kiti tris dienas per savaitę, treti visą dieną, bet reikia mokėti, tai pasakosiu tik apie tai, kaip yra mano vaikų mokykloje.

Taigi, patys mažiausi, 4-mečiai eina drauge su vadinamais “reception”, Lietuvoje priešmokyklinukais (penkiamečiais) į vieną didelę grupę. Priešmokyklinukų yra septyniasdešimt, tokių kaip mano Teodoras – trisdešimt. Stebiu, kaip viskas vyksta. Visi naujokai pratinami vienu metu prie mokyklos. Jie suskirstyti į keturias grupes ir eina po kelias valandas į mokyklą – vieni prieš pietus, kiti po pietų. Kai pripras visi pasilikti be tėvų, eis pilną dieną kaip ir visi pradinukai, nuo 9.00 iki 15.15.

Iš pradžių man visa tai atrodo siaubinga – trisdešimt 4-mečių naujokų ir septyniasdešimt penkiamečių vienoje didelėje erdvėje, bet pabuvusi kelias dienas nusiraminu. Ką ten nusiraminu, kaifuoju atsisėdusi, stebėdama viską, kaip vyksta. Visi vaikai gali veikti ką nori patalpoje: piešti su dažais, spalvotais pieštukais, klijuoti, žaisti su smėliu, vandeniu virtuvėlėje, žaisti namus, persirenginėti, vaidinti, groti su įvairiais instrumentais, žaisti su kokia penkiolika skirtingų konstruktorių, žiūrėti filmukus, klausytis dainelių; lauke: sodinti gėles, pilstyti vandenį iš didžiulės statinės ir maišyti košę su žemėmis, dažyti sieną, žaisti palapinėje, žaidimų aikštelėje, važinėtis su triratukais, mediniais karučiais, vežimėliais ir daryti dar bala žino kiek įvairių veiklų. Suskaičiavau apie trisdešim skirtingų veiklų ir erdvių. Ten net lova su lėlėmis yra ir aukštakulnių batelių visa krūva. Viskas atrodo kaip vienas didelis bardakas, niekas nedrausmina ir nieko netaupo. Man ta betvarkė labai patinka, labai primena mūsų kaimą Gerviniuose ir atostogas Lietuvoje, kai vaikai išsikasa duobę, prisipila lietaus vandens ir turškiasi kaip žvirbliai balose po lietaus. Visi vaikai purvini, šlapi, juda pirmyn ir atgal iš patalpos į lauką, viską čiumpa, meta, bėga kitur, įdomiau pamatę. Kažkas pilasi sau vandens iš ąsočio, prilaisto ant grindų, visi geria iš tų pačių puodelių, jokių batų niekas nenusiauna. Na, toks vaizdas, kad uraganas ūžia. Visos ten esančios mokytojos ir jų padėjėjos (apie 10 žmonių) tik šypsosi, kalbina vaikus ir fotografuoja juos įvairius dalykus bedarančius. Kai aš pradėjau fotografuoti tą klaikią betvarkę, paprašė to nedaryti, nes negalima publikuoti ne savo vaikų nuotraukų. „Aš čia noriu nufotografuoti ne vaikus, o veiklas ir viską, kaip atrodo, lietuviams noriu parodyti“ – sakau, bet daugiau nefotografuoju, viena sau džiaugiuosi tuo, ką matau.

Puikiai suprantu, kad mokytojų tikslas vienintelis – „parduoti“ save ir mokyklą, kad vaikai norėtų čia būti, kad norėtų čia eiti. Teodorą vos iškrapštau namo, bet kadangi turime palaukti pusvalandį, kol baigsis broliams pamokos, įsiprašom padėti viską sutvarkyti. Klausiu besitvarkančių mokytojų, kodėl jos neliepia vaikams tvarkytis drauge. Man sako, kad paprastai tvarkosi visi drauge, bet dabar naujų vaikų pratinimosi laikotarpis ir todėl jie tik žaidžia. Suprantu, kodėl taip yra – jos tiesiog nenori gadinti vaikams malonumo džiaugtis mokykla. Kol tvarkomės, mintyse rikiuoju žodžius, kuriuos parašysiu apie viską, kaip vyksta mano ketvirtojo vaiko pratinimas prie darželio ir kaip aš spirgu iš džiaugsmo, kad viskas vyksta būtent taip. Mokykla turi net lietaus kombinezonus, kuriais aprengia vaikus, jeigu laukia lyja.

Prisimenu savo tris siaubingus rugsėjus, kai darželį pradėjo lankyti mano trys didieji vaikai. Prisimenu, kaip negalėjau dirbti, kaip kankindavausi ir „parindavausi“ ir kokios mintys mane tada kankino: „Ar mano vaikas klauso auklėtojos? Ar jis valgo? Ar teisingai paėmė šaukštą? Ar mokės su juo valgyti kotletą, nes namuose tai valgo su šakute, o daržely šakutės neduoda dėl saugumo? Ar jis laikosi tvarkos ir auklėtojų taisyklių? Ar ir vėl sėdėdamas lovoje užmigo pietų miego? “ Kelias savaites aš gyvendavau siaubingoje įtampoje.

Man kiekvienas rugsėjis buvo tikra bėda. Kėlimasis paryčiais, reikmenys į mokyklą, pamokų ruošimas. Dieve, kad tik ko nepamirščiau, kad tik mano vaikas nebūtų lūzeris. O šiemet su džiaugsmu ir vėl galiu pasigirti – nieko panašaus nejaučiu, net gi priešingai, džiaugsmu trykštu ir labai labai pavydžiu savo vaikams, kad jie gali taip žaisti ir tiek turėti. Tik kartais man kyla galybė klausimų: Kodėl Lietuvoje keturmečiams ir net šešiamečiams reikia miegoti pietų miegą, o čia ne? Kodėl pamokos čia prasideda 9 valandą ryto, o baigiasi pusę keturių ir visus vaikus iki dešimties metų, gali kažkas ir atvesti, ir pasiimti, o Lietuvoje negali, nes dirbti reikia? Tai kodėl Anglijoje dirba mažiau, bet dar nesubankrutavo? Juk jeigu Lietuvoje taip padarytų, iš karto žlugtų visa ekonominė sistema. O jeigu nežlugtų, kodėl tuos vaikus reikia kelti šeštą valandą ryto ir tįsti į darželius ir mokyklas? O pasiimti vakare šeštą ar net septintą? KODĖL ANGLIJOJE TO NEREIKIA IR JI DAR NESUBANKRUTAVO?

Parsivedu mažuosius namo, pakeliui planuodama papasakoti, kad Kristupo (11 m.) akademijoje, kurią jis pradėjo lankyti šį rudenį, taip viskas paprasta nėra – ten čiupo ir spaudžia visus prie tvarkos nuo pat pirmos dienos. Pastabas ir pašalinimą iš klasės gauna už bet ką: kad atsikalbinėja, nemandagiai elgiasi, kalbasi per pamokas, kad pamiršo sąsiuvinį ar namų darbus padaryti, ar net už tai, kad su juodais sportbačiais (galima tik su klasikinio stiliaus juodais batais) į mokyklą atėjo. Kristupas skundžiasi, kad sunku, ir kai kurie jo klasiokai jau nori išeiti iš mokyklos. O aš mintyse džiaugiuosi: „Gerai, gerai, tegul spaudžia, gal kaip nors pats išmoksi už savo daiktus atsakyti ir pareigas prisiimti. Laikas jau.“ Norėjau tai papasakoti, kad neatrodytų viskas, tarsi rojuje kokiam gyvenčiau. Vis gyriausi, kad pradinėje mokykloje vaikai namų darbų negauna, o jei gauna, tai niekas netikrina ar padarė. Kristupas gauna kasdieną ir privalo juos padaryti.

Tikrai jaučiasi skirtumas tarp pradinės ir šios mokyklos nuo pat pirmos dienos. Bet tokia tvarka man patinka ir aš neliūdžiu. Juo labiau, kad sulaukiau skambučio – skambino Kristupo istorijos mokytojas: „Laba diena, ar čia Jakučionytė (pavardę taria kažkaip taip: Džekusionait)? Aš Kristupo istorijos mokytojas. Skambinu pasidžiaugti, kad jūsų vaikui puikiai sekasi. Jūsų sūnus nuostabiai pasirodė per istorijos pamokas. Ačiū jam.“ Aš sunkiai atgaudama žadą, nes išgirdus, kad skambina iš mokyklos mokytojas, mane beveik suparalyžiavo (iki šiol mokytojo skambutis iš mokyklos man reiškė tik tai, kad „ragai“), dėkoju už skambutį, o jis man sako, kad jam vienas malonumas man paskambinti ir pasidžiaugti. Vis dar negaliu patikėti, kad čia skambino mokytojas PAGIRTI??? mano vaiką, todėl tardau Kristupą kiek vaikų klasėje, mokykloje, ar čia visiems skambinėja? Mokykloje virš tūkstančio, septintokų, kaip Kristupas, virš dviejų šimtų. Jie neskambina kiekvienam. Žinau, kad čia tiesiog atsitiktinai taip. Kristupo pomėgis yra graikų mitologija ir jis ją puikiai išmano, o jie kaip tik apie tai kelias pamokas kalbėjo. Maniškis žinojo visus atsakymus apie senovės Graikiją ir romėnus, todėl ištisai kėlė ranką. Mokytojas užduodamas klausimus net paklausė, kas dar žino atsakymą be Kristupo? Todėl taip jau sutapo, kad maniškis labai gerai pasirodė. Na, bet vis tiek, skambinti tėvams vien tam, kad pasidžiaugti? Kam iš jūsų skambino rugsėjo antrą savaitę dėl vaiko pasiekimų mokykloje, o ne nusižengimų? Štai taip tie mokyklų reikalai man kelia ūpą. Ir jums smagaus rugsėjo!

Birutė Jakučionytė,
www.jakucionyte.lt

 (Komentarų: 12)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: