Koks tu emigrantas - bulvė ar koks kitoks augalas? [nuomonė] 

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Londone gyvenanti Birutė tautiečius suskirstė į kelias grupes, kiekvienai kurių davė augalo pavadinimą. Kas tu - bulvė, česnakas ar lelija?:) Tai sužinosi žemiau esančiame Birutės blogo įraše.
*Kalba netaisyta

Po vienerių metų praleistų emigracijoje pradėjau galvoti apie tokius žmones kaip aš – kurie gyvendami Lietuvoje ne tik dirbo savo įprastus darbus, augino vaikus, bet ir gyveno aktyvų visuomeninį gyvenimą. Per metus daugybę kartų skridau pirmyn ir atgal į Lietuvą ir vis stebėdavau pilnus lėktuvus lietuvių. Neįtikėtina, bet nei vieno karto nesutikau nei vieno pažįstamo žmogaus. Ai, buvau sutikus vieną kartą Sėklą, bet jis ne emigrantas, jis skrido į krepšinio varžybas. Vis klausdavau savęs: „O kokie čia žmonės nuolat skraido?“ Kodėl nei vieno aš jų nepažįstu, nors daugybę metų nuolat dalyvauju kokioje nors visuomeninėje veikloje, šoku, dainuoju. Manęs juk visur pilna, aš pažįstu tūkstančius žmonių. Prisimenu, kaip prieš gerus dešimt metų Vingio parke, tarp tūkstantinės minios ėjau su savo drauge Jurga ir kas kelios minutės vis su kuo nors sveikinausi ir kalbėjausi. Jurga po kiek laiko neapsikentusi sako man: „Klausyk, užknisai, su tavimi neįmanoma į miestą išeiti“. Taip buvo daugiau nei prieš dešimt metų. O juk per dar dešimt aš pažinau dar daugiau žmonių, tai kaip čia yra, kad nesutinku pažįstamų pilnuose lietuvių lėktuvuose Vilnius – Londonas ir atgal? Šią mįslę menu kiekvieną kartą, bet tikro atsakymo taip ir nežinau. Pasidariau sau kelias išvadas, bet labai abejoju jų teisingumu:

- Visi mano pažįstami labai gerai gyvena Lietuvoje ir niekur neemigravo.

- Aš skraidau su ne tom oro linijom. Gal mano pažįstami lietuviai neskraido su Ryanair?

- Lėktuvai pilni žmonių iš Lietuvos regionų, o aš didžiają savo gyvenimo dalį praleidau Vilniuje ir aplink jį.

- Drauge su manimi skraidantys lietuviai labai seniai jau emigravo ir neatpažįstamai pasikeitė.

- Lietuvoje gyvena (gyveno) virš trijų milijonų žmonių ir tiesiog taip sutampa, kad per metus nei viename iš dvidešimt skrydžių nebuvo žmonių, kuriuos aš pažinočiau.

Na, pasidariusi išvadas, kad savo „hebros“ ar panašių į save, lėktvuose nerasiu, susimąsčiau, kur gi kitur juos galėčiau surasti. Juk yra tokių žmonių, kurie dirba ir kitokius darbus, ne tik gamyklose, statybose ir valytojomis. Nieko bloga neturiu prieš žmones dirbančius tokius darbus, bet jie skiriasi nuo žmonių gyvenačių aktyvų visuomeninį gyvenimą. Ir šiandien noriu parašyti apie tą skirtumą. Tuos, kurie gamyklose, statybose dažniausiai Internetuose grubiai vadina „runkeliais“ jau ne tik A.Užkalnis, ar A.Ramanauskas – šis vardas prilipo ir šnekamojoje kalboje taip, kad tapo kaip koks bendrinis žodis apibūdinantis siaurai mąstantį kaimo lietuvį, kuriam mažai kas įdomu. Kuriam pats gražiausias kostiumas yra sportinis, jis daug geria, prisigėręs tampa agresyvus. Emigracijoje toks labai didžiuojasi, jog jo vaikas kalba angliškai, bet lietuviškai nieko nesupranta, nors ir tėtis, ir mama tarp savęs kalba tik lietuviškai. Beja, apie tokią situaciją šį savaitgalį išgirdau pirmą kartą. Nustebusi klausiau, o tai kaip čia suprasti, kodėl tas keturmetis nekalba lietuviškai, jeigu abu tėvai lietuviai? Suprasčiau, mišri šeima, bet du lietuviai? Ir man paaiškino, kad tikroje dviejų „runkelių“ šeimoje yra labai didžiuojamasi, kad atžala moka angliškai, tėvams tai didžiulis pasiekimas, kurio jie patys taip ir neįveikė. Labai bandė, bet per kelis metus ne tik kad neišmoko kalbėti angliškai, bet ir su dideliu akcentu lietuviškai pradėjo kalbėti. Tokie žmonės nėra blogi, jie labai daug ir sunkiai dirba, tačiau ties tuo ir apsiriboja. Aš nenoriu jų vadinti „runkeliais“, man labiau prie širdies bulvė. Bulvė yra neatsiejama lietuvių tautos dalis, nepakeičiama virtuvėje, be jos neišvirsi cepelinų. Bulvėms nereikia ypatingų sąlygų, jos gali augti tikrai atšiauriomis sąlygomis ir nederlingoje žemėje. Dažnai, per klaidą paliktos žemėje, bulvės ištveria net ir atšiaurią Lietuvos žiemą. Jeigu bulvę patręši arba pasodinsi į derlingą žemę ji tikrai duos gerą derlių. Taigi, oficiliai skelbiu, kad nuo šiol visi lietuviški „runkeliai“ pervadinami į bulves. Skamba ne taip gerai, bet labiau atitinka prasmę.

Na, bet aš ne bulves ir ne runkelius norėjau Londone surasti, žinau, kur jie auga, todėl grįšiu prie jų vėliau. Aš norėjau surasti visuomeniškai aktyvius lietuvius Londone. Pirmiausia nuėjau į susitikimą su liberalais Lietuvos ambasadoje. Bet susirinkę lietuviai buvo dar kito „lygmens“ – užsienyje mokslus baigę, bankuose ar kitose vietose dirbantys brangiai apmokamus darbus, tarptautinės karjeros siekiantys pilietiški lietuviai. Vėl nepataikiau. Negalėjau ten pasigirti nei mokslais, nei karjera. Panelė Viktorija, su kuria teko pabendrauti, pasakojo apie Londono Sitį, o kai iš mano lūpų išskrido frazė: „Aš tai ne banke, ir ne Sityje, aš tik po sąvartynus braidau, naudoto plastiko perdirbimui ieškau.“ – kažkaip pačiai net nesmagu pasidarė ir greitai nutilau. Geriau jau pasidžiaukime mano pašnekovės karjeros pasiekimais. Pavadinsiu tokius šviesius protus darželio gėlėmis – rūtomis, gvazdikėliais (tagetėmis), lelijomis ir gladijolėmis (kardeliais) – tai, kas labai gražu, džiugina akį. Be ko negalėjo ir iki šiol negali apsieiti nei vienas darbščios lietuvaitės kiemas. Šios gėlės naudingos jau vien dėl to, kad puošia. Kad gražiai žydėtų, reikėjo į jas daug investuoti, mokyti. Tai padarė jie patys, arba jų tėvai. Tačiau aš savęs prie jų irgi negaliu priskirti. Aš kažkur, tarp bulvės ir gladijolės. Gal koks česnakas ar medetka. Nežinia, ar aš iš daržo, ar iš gėlyno. Šiai kategorijai reikėtų priskirti ir visas vaistines žoles augančias laukuose ar aplink daržą: ramunėles, rugiagėles, dilgėles. Jos dažniausiai auga pačios sau, nuo nieko nepriklauso, bet yra labai naudingos, o dažnai ir savotiškai gražios. Tokių augalų sėklas vėjas laisvai nešioja ir jie auga ten, kur jiems labiau patinka, nei kitiems norėtūsi ir reikia.

Įkyri mintis surasti tokius, kaip aš, manęs ilgai neapleido ir nusprendžiau, kad ambasadorė tai tikrai turi žinoti, kur tokie „vaistiniai augalai“, kaip aš renkasi. Parašiau laišką į ambasadą, kad galiu būti jiems naudinga per renginius, turiu tautinį kostiumą, moku sodus lietuviškus verti ir renginius vesti. Netrukus gavau atsakymą ir nuėjau susitikti su ambasadore Aiste Skaisgiryte Liauškiene. Nuoširdžiai pasipasakojau jai, ko aš čia noriu ir ko aš ieškau. Po susitikimo viena mano draugė pakomentavo „Na, šita tai tikrai nepasimetus – pas ambasadorę nuėjo!” O kodėl ne? Juk augu aš kur noriu, ten kur vėjas sėklą nuneša. Iš ambasadorės gavau Lietuvių folkloro ansamblio “Saduto” kontaktus ir per juos pakliuvau į dvejas Užgavėnes. Apie jas ir noriu papasakoti.Nes kaip tik lietuviškose šventėse ir gali atsikleisti tikroji lietuvio tapatybė. Lietuviškos šventės dažniausiai įdomios tik patiems lietuviams. Jos traukia mūsų tautiečius vienytis, susitikti, „pasižmonėti“.

Prieš kelias dienas visi šventėm Kovo 11 – ąją ir Internetuose sklandė ne tik gražios nuotraukos iš eisenos Vilniuje, bet ir įvairūs pamąstymai apie lietuvišką tapatybę ir ją ištikusią krizę. Susimąsčiau ir aš šia tema, o praleistas savaitgalis su lietuviais Anglijoje davė tikrai daug peno mąstymui. Žurnalistas ir kultūros antropologas V. Savukynas sako: „Tapatybė yra pagrindas, galintis padėti žmogui gyventi, skleistis, ugdyti kūrybiškumą, pasiekti tikslų. Be abejo, gali būti ir tam tikras narvas. Aplink gyvena stipresnės tautos, turinčios ryškesnę savo tapatybę. Jos traukia įsilieti, tapti anglu, rusu, lenku arba vokiečiu. Ir požiūris, kad nebereikia tapatybės, nes gyvenama savo valstybėje, manant, jog neegzistuoja jokios grėsmės, yra savižudiškos tautos požymis.“

Emigravus daug kam tapatybės klausimas tarsi atsitoja į reikiamą vietą ir be jokių pastangų. Emigracijoje reikia apsipręsti kas tu esi, nes taip lengviau gyventi, tarsi yra į ką atsiremti. Atsakai sau, kad esi lietuvis, kalbi arba supranti lietuviškai, tavo šeima ar šaknys yra iš Lietuvos, dalyvauji lietuviškose šventėse, tave tarsi traukia į tas vietas, kuriose renkasi lietuviai, nors dažnai su kitais lietuviais nenori turėti nieko bendro. Būtent tokiuose susibūrimuose labai aiškiai matosi iš kokio daržo ar gėlyno tu esi kilęs. Ir kodėl medetka ar lelija nenori draugauti su bulve.

Pirmasis mano apsilankymas buvo lituanistinėje mokyklėlėje „Lietuvaitis“, kuri įsikūsi netoli Londono esančiame Crawley. Mokytoja Erika Jurgelionienė ieškojo ko nors, kas padėtų Užgavėnes pravesti. Šeštadieniais mokyklėlę lanko virš dvidešimt puikių vaikų, kurių akys dega žingeidumu ir noru patirti naujus įspūdžius. Per renginį mačiau ir jų tėvus, kurių didžioji dalis stovi abejingais veidais, kaip kuolai įkalti vienoje vietoje ir nenori/negali nieko – nei ploti, nei garsą išleisti, nei kojomis patrepsėti, nei į ratelį bendram šokiui su vaikais sueiti. Tarsi šaknimis giliai būtų įaugę į žemę. Tikri lietuviški runkeliai, oi, bulvės. Su tokiais nieko negali, nebent skaldyti „pošlus“ juokelius prorusišku slengu, tada jų veide bent jau šypsena atsiranda. Nepatinka man „varyti“ ant žmonių, bet šį kartą nesusilaikysiu. Gal reikia tas bulves kiek auklėti? Jeigu jiems pastabas sakysim, gal išgirs ir susimąstys? Dabar suprantu, kodėl tas pats A.Užkalnis juos taip negailestingai talžo. Visame tame abejingų bulvių lauke matėsi ir pora vaistažolių ar česnakų. Klausiu Erikos, ar tu čia atlygį kokį gauni, ar malonumą jauti? Kam tau reikia viso šito? Organizuoji, nerviniesi? Nekalbu vien apie bulvių abejingumą – pasirodo, ten gausu lietuviškų apkalbų ir intrigų, o neretai dar vieni ant kitų kokių pamazgų užpila. Gal kad geriau augtų? Erika šviesi, tiesi ir nuoširdi, socialinius mokslus pabaigusi ir gyvenusi Šiauliuose, prieš tris metus emigravusi. „Man reikia, man kitaip „stogas nuvažiuotų“. Vaikai, kurie lanko mokyklėlę yra labai šviesūs, žingeidūs ir mieli. Man tai tarsi atgaiva sielai. Bet kartais mane taip užknisa, kad norisi verkti.“ Štai ir medetka, kurios sėklą vėjas netyčia atpūtė iš kitos lysvės ir ji auga tarp bulvių. Auga, ir kasdien bulvėms kalba: „Klausykit, mielosios, jūs irgi galite žydėti, būti naudingos ne tik dėl bulvių cepelinams, bet ir bitėms savo žiedais“. Bet bulvės turi labai blogą klausą, arba apsimeta, kad negirdi, todėl joms nerūpi nei žiedai, nei bitės. Dar įdomesnis „augalas“ Erikos vyras Donatas Jurgelionis. Jis savo mieste suorganizavo profesionalią lietuvių krepšinio komandą Crawley United BC ir dabar jau žaidžia Sussex Basketball League. Donatas yra ir klubo savininkas, ir treneris, ir treniruočių, varžybų organizatorius. Apie krepšinį daug nesuprantu, bet jo pasakojimas skambėjo tikrai įspūdingai. Komanda turi savo internetinį puslapį, aprangą, rėmėjus. Galiu tik įsivaizduoti, kiek laiko ir energijos reikėjo visa tai padaryti. Tai neatlygintina Donato veikla – kad kiti galėtų krepšinį pažaisti. „Juk reikia kažkuo užsiimti“ – sako Donatas.

Važiavau iš Užgavėnių Crawley taip pavargusi, lyg būčiau visą dieną bulves kasus. Renginį vedžiau su sūnėnu Karoliu, atvažiavusiu kelioms dienoms į svečius iš Lietuvos. Grįždami namo diskutavome apie savo pojūčius ir įžvalgas. Pavargsti tada, kai stovėdamas scenoje tarsi beri žirnius į sieną, mėtai akmenis, rėki iš visų plaučių, bet jokio atsako negauni. Tarsi nevyksta joks dialogas, energijos apsikeitimas. Tarsi mes čia ne dėl susirinkusių esame. Na, bet mokyklėlę lankantys vaikai tikrai šaunūs, linksmi išradingi. Dėl tokių vaikų vartais galima ir pakentėti. Tik kažin ar aš norėčiau tai daryti kiekvieną mielą šeštadienį? Taip, kaip daro Erika.

Kitą dieną su nekantrumu laukiau kelionės į lietuvių sodybą Anglijoje. Buvau tiek gandų prisiklausiusi, kad ten susirenka visai „buduliai“, prisigeria ir mušasi, o prieš kelis metus per Jonines vieną net papjovė. Oras tą dieną pasitaikė puikus, todėl žmonių iš visos Anglijos suvažiavo daugybė. Publika labai įvairi: ir šeimos su mažais vaikais, ir pagyvenę, ir inteligentiški ir visai „bulviniai“. Žodžiu, visa pilna puokštė lietuviškų augalų, pradedant bulvėmis ir baigiant gladijolėmis. Beja, tų, iš darželio, gerai prižiūrėtų ir išpuoselėtų, daug nemačiau. Arba jie savaitgalį būna savo dalykinius kostiumus pakeitę paprastesniais ir iš minios neišsiskiria, yra sunkiai atpažįstami, arba jau seniai nesilanko tokiuose susibūrimuose, nes juos labiau traukia prie gėlių, nei prie bulvių. Visą tą didžiulę minią vienijo vienas dalykas – tapatybė „lietuvis“.

Tą dieną aš organizavau Užgavėnių kaukių dirbtuves. Turėjau iš Lietuvos specialiai Užgavėnėms atsivežusi apie šešiasdešimt kartoninių kaukių ruošinių, kurias galima papuošti kailiais, vilnomis, siūlais, nuspalvinti. Prieš renginį galvojau, kad darysiu tas dirbtuves nemokamai, bet atvažiavusi į sodybą vis tik nusprendžiau imti už kaukę po vieną svarą ir šiek tiek provokuoti susirinkusius – parašiau skelbimą: „Viena kaukė = vienas svaras. Turintiems finansinių problemų – nemokamai.” Kartais taip darydavau, gyvendama Lietuvoje. Juk būna taip, kad žmogui labai reikia, o jis neturi pinigų. Tai negi man gaila jam tą kaukę padovanoti? Tačiau nei vienas, atėjęs sau kaukę pasigaminti, nepasiskundė, kad neturi svaro ir mano provokacija jų nepralinksmino. Kaukes išnaudojome visas, mūsų dirbtuvėlės buvo vietoje ir laiku. Tačiau aš noriu papasakoti apie visą Užgavėnių programą ir žmones, tai yra “Saduto”, kurie tą programą organizavo. Mano Užgavėnių “stažas” yra dvidešimt penki metai. Tiek metų aš įvairiomis formomis dalyvavau Užgavėnių organizavime, vedime. Patikėkite, tokios programos ir taip apsirengusių personažų dar nebuvau mačiusi! Visi privalomi būti personažai: kareiviai, čigonai, žydai, giltinė, gervė, arklys, Lašininis ir Kanapinis, visi iki smulkmenų buvo išpuoselėję ne tik savo kostiumus, bet ir kitus vaidinamam personažui būdingus atributus. Stebėjausi, nes buvo tikrai į ką pažiūrėti, tačiau kai pamačiau papjautą tikrą gaidį, kurio galva mataravosi iš žydo tinklinės sietkelės, pasakiau sau, kad tokios programos ir kaukių tikrai dar neesu mačiusi per visą savo gyvenimą. Programa, kurią atliko „Saduto“ irgi buvo pavyzdinė Užgavėnių programa. Viskas baigėsi milžiniškos Morės deginimu. Aš nuoširdžiai žavėjausi viskuo, ką tą dieną patyriau ir pamačiau. Svečios šalies viduryje susirinkusiems lietuviams rodoma aukščiausio lygio ir kokybės progama. Ar jūs, visi čia susirinkę, vertinate tai, ką dėl jūsų daro kiti? Tas pats klausimas man kilo ir Crawley. Mielos lietuviškos bulvės, ar nors kiek džiaugiasi jūsų krakmolinės širdys dėl prieš jus besistaipančias medetkas, ramunėles, gal būt gvazdikus ir gladijoles? Jie labai stengiasi jus pralinksminti, papasakoti apie kitą prasmę, apie daugiau, nei jūs kasdien matote pakuodami gamykloje daržoves ar šveisdami klozetus. Gal pabandykite bent galva linkčioti klausiami, ar ratelyje rankomis susikibti gražiai kviečiami. Ne, bulvės yra bulvės. Jų prasmė kita. Jie yra pasyvūs šakniagumbiai, todėl ir širdys, ir protas auga giliai po žeme. „Saduto“ vadovė komentuoja: „Daugiau nedarysiu tų Užgavėnių, taip supykau. Kviečiam kviečiam, o jie niekaip nereaguoja, nei šokti, nei dainuoti nenori.“ Gerai, kad vaikai dar nori visur dalyvauti. Bulvių vaikai dar nežino, kad jų tėvai yra bulvės ir auga tikėdami, kad užaugs kuo nors kitu – gal medetka, gal česnaku, o gal net gražuole lelija.

Renginio metu neturėjome daug laiko pasikalbėti su ansamblio vadove Ligita Malinauskiene, todėl paskambinau jai kitą dieną ir visko išklausinėjau. Kodėl ji tai daro, kiek už tai gauna ir kam jai to reikia? Ligita pasakoja, kad jau aštuonis metus neatlygintinai vadovauja ansambliui, kurį dabar jau lanko keturiasdešimt du lietuviai. Jie už savo pinigus nuomojasi salę ir kiekvieną penktadienį repetuoja. Už savo pinigus siuvasi kostiumus ir važinėja į kitose šalyse vykstančius folkloro festivalius. Prieš kelis mėnesius ir į Lietuvą skrido, į TV laidą „Duokim garo“, o vasarą į „Dainų šventę“ planuoja skristi. Buvo jau ir į Australiją, ir Naująją Zelandiją nuskridę. Anglijoje lietuviškas šventes organizuoja ir programą daro nemokamai! Man, daugybę metų organizavus renginius Lietuvoje, sunkiai suvokiama tai, kad žmonės dirba tiek daug dėl kitų be jokio atlygio. Taip ir norisi šaukti per renginį atsistojus: “Ei, bulvės, pabuskite pagaliau, mes dėl jūsų čia susirinkom!” Žinau, kaip sunku nesulaukti jokio atsakymo iš apatiškų bulvių, todėl nuoširdžiai linkiu visiems vaistiniams augalams ir darželio gėlėms stiprybės. Bulvės mūsų neišgirs. Kai tampa nepakeliamai sunku jas auklėti, galime pasikliauti tik tokiais, kaip mes patys ir iš jų sulaukti palaikymo. Erika, Donatai, Ligita, siunčiu nuoširdžiausius linkėjimus jums. Stiprybės! Aš didžiuojuosi, kad yra tokių lietuvių, kaip jūs.

Taigi, kelias pastarąsias dienas aš labai daug galvoju apie lietuvišką tapatybę. Visi mes iš tos pačios lietuviškos žemės užaugom, visi mes lietuviai, bet niekada nevėlu pasirinkti, kokiu augalu tu nori būti. Sveikinu visus su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena! Sveikinu už tai, kad šiandien mes esame laisvi pasirinkti, kokioje žemėje augti ir auginti savo vaikus, laisvi pasirinkti net tai, kokiu augalu būti. Labai gaila, kad bulvė dažnai nesuvokia jai duotos laisvės pasirinkti. Labai gaila, kad gladiolės nenori draugauti su česnakais, o medetkos kasdieniniam gyvenime šalinasi bulvių. Mus visus vienija tik tapatybė „lietuvis“, bet mus visus išskiria savos laisvės suvokimas.

Birutė Jakučionytė,
www.jakucionyte.lt


*Kalba netaisyta

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Londone gyvenanti Birutė tautiečius suskirstė į kelias grupes, kiekvienai kurių davė augalo pavadinimą. Kas tu - bulvė, česnakas ar lelija?:) Tai sužinosi žemiau esančiame Birutės blogo įraše.
*Kalba netaisyta

Po vienerių metų praleistų emigracijoje pradėjau galvoti apie tokius žmones kaip aš – kurie gyvendami Lietuvoje ne tik dirbo savo įprastus darbus, augino vaikus, bet ir gyveno aktyvų visuomeninį gyvenimą. Per metus daugybę kartų skridau pirmyn ir atgal į Lietuvą ir vis stebėdavau pilnus lėktuvus lietuvių. Neįtikėtina, bet nei vieno karto nesutikau nei vieno pažįstamo žmogaus. Ai, buvau sutikus vieną kartą Sėklą, bet jis ne emigrantas, jis skrido į krepšinio varžybas. Vis klausdavau savęs: „O kokie čia žmonės nuolat skraido?“ Kodėl nei vieno aš jų nepažįstu, nors daugybę metų nuolat dalyvauju kokioje nors visuomeninėje veikloje, šoku, dainuoju. Manęs juk visur pilna, aš pažįstu tūkstančius žmonių. Prisimenu, kaip prieš gerus dešimt metų Vingio parke, tarp tūkstantinės minios ėjau su savo drauge Jurga ir kas kelios minutės vis su kuo nors sveikinausi ir kalbėjausi. Jurga po kiek laiko neapsikentusi sako man: „Klausyk, užknisai, su tavimi neįmanoma į miestą išeiti“. Taip buvo daugiau nei prieš dešimt metų. O juk per dar dešimt aš pažinau dar daugiau žmonių, tai kaip čia yra, kad nesutinku pažįstamų pilnuose lietuvių lėktuvuose Vilnius – Londonas ir atgal? Šią mįslę menu kiekvieną kartą, bet tikro atsakymo taip ir nežinau. Pasidariau sau kelias išvadas, bet labai abejoju jų teisingumu:

- Visi mano pažįstami labai gerai gyvena Lietuvoje ir niekur neemigravo.

- Aš skraidau su ne tom oro linijom. Gal mano pažįstami lietuviai neskraido su Ryanair?

- Lėktuvai pilni žmonių iš Lietuvos regionų, o aš didžiają savo gyvenimo dalį praleidau Vilniuje ir aplink jį.

- Drauge su manimi skraidantys lietuviai labai seniai jau emigravo ir neatpažįstamai pasikeitė.

- Lietuvoje gyvena (gyveno) virš trijų milijonų žmonių ir tiesiog taip sutampa, kad per metus nei viename iš dvidešimt skrydžių nebuvo žmonių, kuriuos aš pažinočiau.

Na, pasidariusi išvadas, kad savo „hebros“ ar panašių į save, lėktvuose nerasiu, susimąsčiau, kur gi kitur juos galėčiau surasti. Juk yra tokių žmonių, kurie dirba ir kitokius darbus, ne tik gamyklose, statybose ir valytojomis. Nieko bloga neturiu prieš žmones dirbančius tokius darbus, bet jie skiriasi nuo žmonių gyvenačių aktyvų visuomeninį gyvenimą. Ir šiandien noriu parašyti apie tą skirtumą. Tuos, kurie gamyklose, statybose dažniausiai Internetuose grubiai vadina „runkeliais“ jau ne tik A.Užkalnis, ar A.Ramanauskas – šis vardas prilipo ir šnekamojoje kalboje taip, kad tapo kaip koks bendrinis žodis apibūdinantis siaurai mąstantį kaimo lietuvį, kuriam mažai kas įdomu. Kuriam pats gražiausias kostiumas yra sportinis, jis daug geria, prisigėręs tampa agresyvus. Emigracijoje toks labai didžiuojasi, jog jo vaikas kalba angliškai, bet lietuviškai nieko nesupranta, nors ir tėtis, ir mama tarp savęs kalba tik lietuviškai. Beja, apie tokią situaciją šį savaitgalį išgirdau pirmą kartą. Nustebusi klausiau, o tai kaip čia suprasti, kodėl tas keturmetis nekalba lietuviškai, jeigu abu tėvai lietuviai? Suprasčiau, mišri šeima, bet du lietuviai? Ir man paaiškino, kad tikroje dviejų „runkelių“ šeimoje yra labai didžiuojamasi, kad atžala moka angliškai, tėvams tai didžiulis pasiekimas, kurio jie patys taip ir neįveikė. Labai bandė, bet per kelis metus ne tik kad neišmoko kalbėti angliškai, bet ir su dideliu akcentu lietuviškai pradėjo kalbėti. Tokie žmonės nėra blogi, jie labai daug ir sunkiai dirba, tačiau ties tuo ir apsiriboja. Aš nenoriu jų vadinti „runkeliais“, man labiau prie širdies bulvė. Bulvė yra neatsiejama lietuvių tautos dalis, nepakeičiama virtuvėje, be jos neišvirsi cepelinų. Bulvėms nereikia ypatingų sąlygų, jos gali augti tikrai atšiauriomis sąlygomis ir nederlingoje žemėje. Dažnai, per klaidą paliktos žemėje, bulvės ištveria net ir atšiaurią Lietuvos žiemą. Jeigu bulvę patręši arba pasodinsi į derlingą žemę ji tikrai duos gerą derlių. Taigi, oficiliai skelbiu, kad nuo šiol visi lietuviški „runkeliai“ pervadinami į bulves. Skamba ne taip gerai, bet labiau atitinka prasmę.

Na, bet aš ne bulves ir ne runkelius norėjau Londone surasti, žinau, kur jie auga, todėl grįšiu prie jų vėliau. Aš norėjau surasti visuomeniškai aktyvius lietuvius Londone. Pirmiausia nuėjau į susitikimą su liberalais Lietuvos ambasadoje. Bet susirinkę lietuviai buvo dar kito „lygmens“ – užsienyje mokslus baigę, bankuose ar kitose vietose dirbantys brangiai apmokamus darbus, tarptautinės karjeros siekiantys pilietiški lietuviai. Vėl nepataikiau. Negalėjau ten pasigirti nei mokslais, nei karjera. Panelė Viktorija, su kuria teko pabendrauti, pasakojo apie Londono Sitį, o kai iš mano lūpų išskrido frazė: „Aš tai ne banke, ir ne Sityje, aš tik po sąvartynus braidau, naudoto plastiko perdirbimui ieškau.“ – kažkaip pačiai net nesmagu pasidarė ir greitai nutilau. Geriau jau pasidžiaukime mano pašnekovės karjeros pasiekimais. Pavadinsiu tokius šviesius protus darželio gėlėmis – rūtomis, gvazdikėliais (tagetėmis), lelijomis ir gladijolėmis (kardeliais) – tai, kas labai gražu, džiugina akį. Be ko negalėjo ir iki šiol negali apsieiti nei vienas darbščios lietuvaitės kiemas. Šios gėlės naudingos jau vien dėl to, kad puošia. Kad gražiai žydėtų, reikėjo į jas daug investuoti, mokyti. Tai padarė jie patys, arba jų tėvai. Tačiau aš savęs prie jų irgi negaliu priskirti. Aš kažkur, tarp bulvės ir gladijolės. Gal koks česnakas ar medetka. Nežinia, ar aš iš daržo, ar iš gėlyno. Šiai kategorijai reikėtų priskirti ir visas vaistines žoles augančias laukuose ar aplink daržą: ramunėles, rugiagėles, dilgėles. Jos dažniausiai auga pačios sau, nuo nieko nepriklauso, bet yra labai naudingos, o dažnai ir savotiškai gražios. Tokių augalų sėklas vėjas laisvai nešioja ir jie auga ten, kur jiems labiau patinka, nei kitiems norėtūsi ir reikia.

Įkyri mintis surasti tokius, kaip aš, manęs ilgai neapleido ir nusprendžiau, kad ambasadorė tai tikrai turi žinoti, kur tokie „vaistiniai augalai“, kaip aš renkasi. Parašiau laišką į ambasadą, kad galiu būti jiems naudinga per renginius, turiu tautinį kostiumą, moku sodus lietuviškus verti ir renginius vesti. Netrukus gavau atsakymą ir nuėjau susitikti su ambasadore Aiste Skaisgiryte Liauškiene. Nuoširdžiai pasipasakojau jai, ko aš čia noriu ir ko aš ieškau. Po susitikimo viena mano draugė pakomentavo „Na, šita tai tikrai nepasimetus – pas ambasadorę nuėjo!” O kodėl ne? Juk augu aš kur noriu, ten kur vėjas sėklą nuneša. Iš ambasadorės gavau Lietuvių folkloro ansamblio “Saduto” kontaktus ir per juos pakliuvau į dvejas Užgavėnes. Apie jas ir noriu papasakoti.Nes kaip tik lietuviškose šventėse ir gali atsikleisti tikroji lietuvio tapatybė. Lietuviškos šventės dažniausiai įdomios tik patiems lietuviams. Jos traukia mūsų tautiečius vienytis, susitikti, „pasižmonėti“.

Prieš kelias dienas visi šventėm Kovo 11 – ąją ir Internetuose sklandė ne tik gražios nuotraukos iš eisenos Vilniuje, bet ir įvairūs pamąstymai apie lietuvišką tapatybę ir ją ištikusią krizę. Susimąsčiau ir aš šia tema, o praleistas savaitgalis su lietuviais Anglijoje davė tikrai daug peno mąstymui. Žurnalistas ir kultūros antropologas V. Savukynas sako: „Tapatybė yra pagrindas, galintis padėti žmogui gyventi, skleistis, ugdyti kūrybiškumą, pasiekti tikslų. Be abejo, gali būti ir tam tikras narvas. Aplink gyvena stipresnės tautos, turinčios ryškesnę savo tapatybę. Jos traukia įsilieti, tapti anglu, rusu, lenku arba vokiečiu. Ir požiūris, kad nebereikia tapatybės, nes gyvenama savo valstybėje, manant, jog neegzistuoja jokios grėsmės, yra savižudiškos tautos požymis.“

Emigravus daug kam tapatybės klausimas tarsi atsitoja į reikiamą vietą ir be jokių pastangų. Emigracijoje reikia apsipręsti kas tu esi, nes taip lengviau gyventi, tarsi yra į ką atsiremti. Atsakai sau, kad esi lietuvis, kalbi arba supranti lietuviškai, tavo šeima ar šaknys yra iš Lietuvos, dalyvauji lietuviškose šventėse, tave tarsi traukia į tas vietas, kuriose renkasi lietuviai, nors dažnai su kitais lietuviais nenori turėti nieko bendro. Būtent tokiuose susibūrimuose labai aiškiai matosi iš kokio daržo ar gėlyno tu esi kilęs. Ir kodėl medetka ar lelija nenori draugauti su bulve.

Pirmasis mano apsilankymas buvo lituanistinėje mokyklėlėje „Lietuvaitis“, kuri įsikūsi netoli Londono esančiame Crawley. Mokytoja Erika Jurgelionienė ieškojo ko nors, kas padėtų Užgavėnes pravesti. Šeštadieniais mokyklėlę lanko virš dvidešimt puikių vaikų, kurių akys dega žingeidumu ir noru patirti naujus įspūdžius. Per renginį mačiau ir jų tėvus, kurių didžioji dalis stovi abejingais veidais, kaip kuolai įkalti vienoje vietoje ir nenori/negali nieko – nei ploti, nei garsą išleisti, nei kojomis patrepsėti, nei į ratelį bendram šokiui su vaikais sueiti. Tarsi šaknimis giliai būtų įaugę į žemę. Tikri lietuviški runkeliai, oi, bulvės. Su tokiais nieko negali, nebent skaldyti „pošlus“ juokelius prorusišku slengu, tada jų veide bent jau šypsena atsiranda. Nepatinka man „varyti“ ant žmonių, bet šį kartą nesusilaikysiu. Gal reikia tas bulves kiek auklėti? Jeigu jiems pastabas sakysim, gal išgirs ir susimąstys? Dabar suprantu, kodėl tas pats A.Užkalnis juos taip negailestingai talžo. Visame tame abejingų bulvių lauke matėsi ir pora vaistažolių ar česnakų. Klausiu Erikos, ar tu čia atlygį kokį gauni, ar malonumą jauti? Kam tau reikia viso šito? Organizuoji, nerviniesi? Nekalbu vien apie bulvių abejingumą – pasirodo, ten gausu lietuviškų apkalbų ir intrigų, o neretai dar vieni ant kitų kokių pamazgų užpila. Gal kad geriau augtų? Erika šviesi, tiesi ir nuoširdi, socialinius mokslus pabaigusi ir gyvenusi Šiauliuose, prieš tris metus emigravusi. „Man reikia, man kitaip „stogas nuvažiuotų“. Vaikai, kurie lanko mokyklėlę yra labai šviesūs, žingeidūs ir mieli. Man tai tarsi atgaiva sielai. Bet kartais mane taip užknisa, kad norisi verkti.“ Štai ir medetka, kurios sėklą vėjas netyčia atpūtė iš kitos lysvės ir ji auga tarp bulvių. Auga, ir kasdien bulvėms kalba: „Klausykit, mielosios, jūs irgi galite žydėti, būti naudingos ne tik dėl bulvių cepelinams, bet ir bitėms savo žiedais“. Bet bulvės turi labai blogą klausą, arba apsimeta, kad negirdi, todėl joms nerūpi nei žiedai, nei bitės. Dar įdomesnis „augalas“ Erikos vyras Donatas Jurgelionis. Jis savo mieste suorganizavo profesionalią lietuvių krepšinio komandą Crawley United BC ir dabar jau žaidžia Sussex Basketball League. Donatas yra ir klubo savininkas, ir treneris, ir treniruočių, varžybų organizatorius. Apie krepšinį daug nesuprantu, bet jo pasakojimas skambėjo tikrai įspūdingai. Komanda turi savo internetinį puslapį, aprangą, rėmėjus. Galiu tik įsivaizduoti, kiek laiko ir energijos reikėjo visa tai padaryti. Tai neatlygintina Donato veikla – kad kiti galėtų krepšinį pažaisti. „Juk reikia kažkuo užsiimti“ – sako Donatas.

Važiavau iš Užgavėnių Crawley taip pavargusi, lyg būčiau visą dieną bulves kasus. Renginį vedžiau su sūnėnu Karoliu, atvažiavusiu kelioms dienoms į svečius iš Lietuvos. Grįždami namo diskutavome apie savo pojūčius ir įžvalgas. Pavargsti tada, kai stovėdamas scenoje tarsi beri žirnius į sieną, mėtai akmenis, rėki iš visų plaučių, bet jokio atsako negauni. Tarsi nevyksta joks dialogas, energijos apsikeitimas. Tarsi mes čia ne dėl susirinkusių esame. Na, bet mokyklėlę lankantys vaikai tikrai šaunūs, linksmi išradingi. Dėl tokių vaikų vartais galima ir pakentėti. Tik kažin ar aš norėčiau tai daryti kiekvieną mielą šeštadienį? Taip, kaip daro Erika.

Kitą dieną su nekantrumu laukiau kelionės į lietuvių sodybą Anglijoje. Buvau tiek gandų prisiklausiusi, kad ten susirenka visai „buduliai“, prisigeria ir mušasi, o prieš kelis metus per Jonines vieną net papjovė. Oras tą dieną pasitaikė puikus, todėl žmonių iš visos Anglijos suvažiavo daugybė. Publika labai įvairi: ir šeimos su mažais vaikais, ir pagyvenę, ir inteligentiški ir visai „bulviniai“. Žodžiu, visa pilna puokštė lietuviškų augalų, pradedant bulvėmis ir baigiant gladijolėmis. Beja, tų, iš darželio, gerai prižiūrėtų ir išpuoselėtų, daug nemačiau. Arba jie savaitgalį būna savo dalykinius kostiumus pakeitę paprastesniais ir iš minios neišsiskiria, yra sunkiai atpažįstami, arba jau seniai nesilanko tokiuose susibūrimuose, nes juos labiau traukia prie gėlių, nei prie bulvių. Visą tą didžiulę minią vienijo vienas dalykas – tapatybė „lietuvis“.

Tą dieną aš organizavau Užgavėnių kaukių dirbtuves. Turėjau iš Lietuvos specialiai Užgavėnėms atsivežusi apie šešiasdešimt kartoninių kaukių ruošinių, kurias galima papuošti kailiais, vilnomis, siūlais, nuspalvinti. Prieš renginį galvojau, kad darysiu tas dirbtuves nemokamai, bet atvažiavusi į sodybą vis tik nusprendžiau imti už kaukę po vieną svarą ir šiek tiek provokuoti susirinkusius – parašiau skelbimą: „Viena kaukė = vienas svaras. Turintiems finansinių problemų – nemokamai.” Kartais taip darydavau, gyvendama Lietuvoje. Juk būna taip, kad žmogui labai reikia, o jis neturi pinigų. Tai negi man gaila jam tą kaukę padovanoti? Tačiau nei vienas, atėjęs sau kaukę pasigaminti, nepasiskundė, kad neturi svaro ir mano provokacija jų nepralinksmino. Kaukes išnaudojome visas, mūsų dirbtuvėlės buvo vietoje ir laiku. Tačiau aš noriu papasakoti apie visą Užgavėnių programą ir žmones, tai yra “Saduto”, kurie tą programą organizavo. Mano Užgavėnių “stažas” yra dvidešimt penki metai. Tiek metų aš įvairiomis formomis dalyvavau Užgavėnių organizavime, vedime. Patikėkite, tokios programos ir taip apsirengusių personažų dar nebuvau mačiusi! Visi privalomi būti personažai: kareiviai, čigonai, žydai, giltinė, gervė, arklys, Lašininis ir Kanapinis, visi iki smulkmenų buvo išpuoselėję ne tik savo kostiumus, bet ir kitus vaidinamam personažui būdingus atributus. Stebėjausi, nes buvo tikrai į ką pažiūrėti, tačiau kai pamačiau papjautą tikrą gaidį, kurio galva mataravosi iš žydo tinklinės sietkelės, pasakiau sau, kad tokios programos ir kaukių tikrai dar neesu mačiusi per visą savo gyvenimą. Programa, kurią atliko „Saduto“ irgi buvo pavyzdinė Užgavėnių programa. Viskas baigėsi milžiniškos Morės deginimu. Aš nuoširdžiai žavėjausi viskuo, ką tą dieną patyriau ir pamačiau. Svečios šalies viduryje susirinkusiems lietuviams rodoma aukščiausio lygio ir kokybės progama. Ar jūs, visi čia susirinkę, vertinate tai, ką dėl jūsų daro kiti? Tas pats klausimas man kilo ir Crawley. Mielos lietuviškos bulvės, ar nors kiek džiaugiasi jūsų krakmolinės širdys dėl prieš jus besistaipančias medetkas, ramunėles, gal būt gvazdikus ir gladijoles? Jie labai stengiasi jus pralinksminti, papasakoti apie kitą prasmę, apie daugiau, nei jūs kasdien matote pakuodami gamykloje daržoves ar šveisdami klozetus. Gal pabandykite bent galva linkčioti klausiami, ar ratelyje rankomis susikibti gražiai kviečiami. Ne, bulvės yra bulvės. Jų prasmė kita. Jie yra pasyvūs šakniagumbiai, todėl ir širdys, ir protas auga giliai po žeme. „Saduto“ vadovė komentuoja: „Daugiau nedarysiu tų Užgavėnių, taip supykau. Kviečiam kviečiam, o jie niekaip nereaguoja, nei šokti, nei dainuoti nenori.“ Gerai, kad vaikai dar nori visur dalyvauti. Bulvių vaikai dar nežino, kad jų tėvai yra bulvės ir auga tikėdami, kad užaugs kuo nors kitu – gal medetka, gal česnaku, o gal net gražuole lelija.

Renginio metu neturėjome daug laiko pasikalbėti su ansamblio vadove Ligita Malinauskiene, todėl paskambinau jai kitą dieną ir visko išklausinėjau. Kodėl ji tai daro, kiek už tai gauna ir kam jai to reikia? Ligita pasakoja, kad jau aštuonis metus neatlygintinai vadovauja ansambliui, kurį dabar jau lanko keturiasdešimt du lietuviai. Jie už savo pinigus nuomojasi salę ir kiekvieną penktadienį repetuoja. Už savo pinigus siuvasi kostiumus ir važinėja į kitose šalyse vykstančius folkloro festivalius. Prieš kelis mėnesius ir į Lietuvą skrido, į TV laidą „Duokim garo“, o vasarą į „Dainų šventę“ planuoja skristi. Buvo jau ir į Australiją, ir Naująją Zelandiją nuskridę. Anglijoje lietuviškas šventes organizuoja ir programą daro nemokamai! Man, daugybę metų organizavus renginius Lietuvoje, sunkiai suvokiama tai, kad žmonės dirba tiek daug dėl kitų be jokio atlygio. Taip ir norisi šaukti per renginį atsistojus: “Ei, bulvės, pabuskite pagaliau, mes dėl jūsų čia susirinkom!” Žinau, kaip sunku nesulaukti jokio atsakymo iš apatiškų bulvių, todėl nuoširdžiai linkiu visiems vaistiniams augalams ir darželio gėlėms stiprybės. Bulvės mūsų neišgirs. Kai tampa nepakeliamai sunku jas auklėti, galime pasikliauti tik tokiais, kaip mes patys ir iš jų sulaukti palaikymo. Erika, Donatai, Ligita, siunčiu nuoširdžiausius linkėjimus jums. Stiprybės! Aš didžiuojuosi, kad yra tokių lietuvių, kaip jūs.

Taigi, kelias pastarąsias dienas aš labai daug galvoju apie lietuvišką tapatybę. Visi mes iš tos pačios lietuviškos žemės užaugom, visi mes lietuviai, bet niekada nevėlu pasirinkti, kokiu augalu tu nori būti. Sveikinu visus su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena! Sveikinu už tai, kad šiandien mes esame laisvi pasirinkti, kokioje žemėje augti ir auginti savo vaikus, laisvi pasirinkti net tai, kokiu augalu būti. Labai gaila, kad bulvė dažnai nesuvokia jai duotos laisvės pasirinkti. Labai gaila, kad gladiolės nenori draugauti su česnakais, o medetkos kasdieniniam gyvenime šalinasi bulvių. Mus visus vienija tik tapatybė „lietuvis“, bet mus visus išskiria savos laisvės suvokimas.

Birutė Jakučionytė,
www.jakucionyte.lt


*Kalba netaisyta

 (Komentarų: 42)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai:

Kiti kategorijos straipsniai:

Kiti kategorijos straipsniai: