Apie madas ir kaimynus iš Rytų Europos - Anglija.lt
 

Apie madas ir kaimynus iš Rytų Europos 

Kad ir kaip baisiai tai beskambėtų, tačiau šitoje beviltiškos mados skalėje yra dar viena padala pietų krytimi. Odinė striukė „iš gabaliukų” sukišta į džinsus. Visa tai suveržta diržu, panašiu į gyvatę pervažiuotą įjungtomis kniedijimo staklėmis. Pasirodo, kad Londone galima sutikti ir taip pasipuošusių naujosios Europos piliečių.

Spalio 31, Helovynas. Traukiame į vieną iš nedaugelio pasilinksminimo įstaigų Hounslow rajone, veikiančių iki vėlyvos nakties. „Towncentre” randame „Yates“ pubą, pilną vampyrų, „fredikriugerių”, raganų ir kitų klasikinių Helovyno personažų. Prie baro nusiperkame gėrimų ir, užlipę į antrą aukštą, įsikuriame ant poros laisvų kėdžių prie pat šokančios masės žmonių.

Pirmoji pažintis užsimezga labai greitai. Tai dvi linksmai nusiteikusios ir visiškai girtos lietuvės merginos, kaip magnetas traukiančios aplink esančių proletariato klasės juodų budulių dėmesį. Kol mes su Remyga bandome su jomis susipažinti, trečias mūsų kolega Stasiunia šauna prie baro ir grįžta su nauja alaus pinta bei barmenės telefono numeriu. Jos vardas yra Indrė ir ji yra iš Marijampolės.

Palikę girtas tautietes, tempiame už uodegos kažkokį padarą, kuris, pasirodo, esą labai simpatiška jauna lenke katės kostiumu. Pabandome pabendrauti su ja ir jos draugėmis - Londone gimusia inde ir n.zelandiete. Pažintis su pastaraja, dėl akivaizdžių išorinių duomenų trūkumo, mus nelabai domina. Toliau seka apsistūmdymas su priejusiais dviem ar trim juodaodžiais tipais, kurie „apparently“ buvo mūsų kalbintų merginų draugai. Iš mūsų jie gauna trumpą rusiškos abecėlės pamokėlę, tačiau ir patys nelieka skolingi bei apipila mus „lipniais” lenkiškais žodeliais.

Dar po penkių minučių prie manęs prieina du „odiniai plikagalviai” ukrainiečiai akivazdžiai įsižeidę dėl to, kaip aš į juos žiūriu. Pasirodo, kad jie nėra nusiteikę pyktibiškai ir jau po kelių minučių sėdime apsikabinę prie baro ir šnekame „po dušam”. Keturiasdešimtmetis „chacholas” Joška (Stalinas) ir jo draugas, kaip ir daugybė kitų ukrainiečių, kažkuriame kelionės tarp Lvovo ir Doverio etape tapo LR piliečiais. Su tokiu statusu, kurį patvirtina LR piliečio pasas, Anglijoje ir gyvena.

Dar kartą peržvėlgęs salę, supratau, kad anglų tautybės žmonių čia beveik nėra. Didžioji dalis susirinkusiųjų priklausė vienai iš 3 grupių - maždaug vienodo dydžio stovyklų: „Rytų Europa” (Lenkija, Lietuva, Ukraina, Slovakija), „Babajai” (Indija, Pakistanas) ir mažesnė grupė „Juodaodžiai”. Grynakraujų britų beveik nėra. Per 10 metų nacionalinis miesto koloritas pasidarė dar spalvingesnis ir kažkuria prasme beviltiškesnis.

Visoje šitoje margoje krūvoje labiausiai išsiskyrė „Rytų Europos” atstovų apranga. Kažkada girdėtas posakis „you can take a girl out of Stevenage (Anglijos Kalabibiškės) but you can’t take Stevenage out of a girl” čia tiko kaip niekur kitur. Mes, rytų europiečiai esame unikalūs. Tik mes, net ir gyvendami viename didžiausių pasaulio mados, pramogų bei kultūros centrų, sugebame rengtis kinų ir turkų prêt-à-porter korifejų produkcija, papuošta chaotiškais ir beprasmiais raidžių ir brand’ų deriniais, dažniausiai dar ir su kelių ar keliolikos metų atsilikimu.

Tačiau net ir bloko viduje galima išskirti lyderius ir autsaiderius. Vienareikšmiai lyderiai čia yra lenkai. Šiuo atveju aš kalbu ne apie išimtis, o apie bendras tendencijas „pilkoje masėje”. Lenkus galima pagirti, jie gerai suvokia kas yra madinga ir rengiasi atitinkamai. Tuo tarpu lietuviai dažniausiai lieka ištikimi Gariūrių-Varšuvos madai, tačiau „stilingajai” jos daliai. Mergaitės suvokia kad D&G džinsai „nein” kartu su „Calvin Klein” švarkeliu. Taip pat geriau sumokėti 50 Lt (būtent Lt, nes matyt, kad rūbus jos perka atostogaudamos Lietuvoje) daugiau ir nusipirkti „Versace”, o ne „Versuci”. Tikras „bachūras”, kaip ir pridera, nešioja treningus, tačiau juos jau renkasi madingesnius, drąsesnių spalvų, o galbūt net iš JD Sports ar SportsDirect parduotuvės.

Jei „bachūras” nešioja treningus, bet tokius, kokius tikri „bachūrai” nešiojo prieš 5 metus, galima daryti prielaidą, kad tas „bachūras” yra iš Ukrainos. O jeigu „treningiuks” yra paslėptas po odiniu beformiu maišu, kurio kišenėje guli patrintas lietuviškas pasas, o jo šeimininkas į jūsų pasveikinimą „na tei kap yyyra, bachūrs?” atsako tik kvailu karvės žvilgsniu - jis tikrai yra iš Ukrainos.

...tačiau šitoje beviltiškos mados skalėje yra dar viena padala pietų krytimi. Odinė striukė „iš gabaliukų” sukišta į džinsus. Visa tai suveržta diržu, panašiu į gyvatę, pervažiuotą įjungtomis kniedijimo staklėmis. Pasirodo, Londone galima sutikti ir taip pasipuošusių naujosios Europos piliečių. Jeigu tokį sutiktumėt, nebandykite su juo užmegzti pokalbį. Juk jus greičiausiai nekalbate nei rumuniškai, nei bulgariškai, o jie tikrai nekalba angliškai. Na, galbūt rusiškai…

Blogeris Denis

Autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone.

www.anglija.lt

Anglija.lt naujienas ar jų dalį publikuoti ir/ar kitaip naudoti be raštiško "Anglija.lt Ltd." sutikimo draudžiama.

Kad ir kaip baisiai tai beskambėtų, tačiau šitoje beviltiškos mados skalėje yra dar viena padala pietų krytimi. Odinė striukė „iš gabaliukų” sukišta į džinsus. Visa tai suveržta diržu, panašiu į gyvatę pervažiuotą įjungtomis kniedijimo staklėmis. Pasirodo, kad Londone galima sutikti ir taip pasipuošusių naujosios Europos piliečių.

Spalio 31, Helovynas. Traukiame į vieną iš nedaugelio pasilinksminimo įstaigų Hounslow rajone, veikiančių iki vėlyvos nakties. „Towncentre” randame „Yates“ pubą, pilną vampyrų, „fredikriugerių”, raganų ir kitų klasikinių Helovyno personažų. Prie baro nusiperkame gėrimų ir, užlipę į antrą aukštą, įsikuriame ant poros laisvų kėdžių prie pat šokančios masės žmonių.

Pirmoji pažintis užsimezga labai greitai. Tai dvi linksmai nusiteikusios ir visiškai girtos lietuvės merginos, kaip magnetas traukiančios aplink esančių proletariato klasės juodų budulių dėmesį. Kol mes su Remyga bandome su jomis susipažinti, trečias mūsų kolega Stasiunia šauna prie baro ir grįžta su nauja alaus pinta bei barmenės telefono numeriu. Jos vardas yra Indrė ir ji yra iš Marijampolės.

Palikę girtas tautietes, tempiame už uodegos kažkokį padarą, kuris, pasirodo, esą labai simpatiška jauna lenke katės kostiumu. Pabandome pabendrauti su ja ir jos draugėmis - Londone gimusia inde ir n.zelandiete. Pažintis su pastaraja, dėl akivaizdžių išorinių duomenų trūkumo, mus nelabai domina. Toliau seka apsistūmdymas su priejusiais dviem ar trim juodaodžiais tipais, kurie „apparently“ buvo mūsų kalbintų merginų draugai. Iš mūsų jie gauna trumpą rusiškos abecėlės pamokėlę, tačiau ir patys nelieka skolingi bei apipila mus „lipniais” lenkiškais žodeliais.

Dar po penkių minučių prie manęs prieina du „odiniai plikagalviai” ukrainiečiai akivazdžiai įsižeidę dėl to, kaip aš į juos žiūriu. Pasirodo, kad jie nėra nusiteikę pyktibiškai ir jau po kelių minučių sėdime apsikabinę prie baro ir šnekame „po dušam”. Keturiasdešimtmetis „chacholas” Joška (Stalinas) ir jo draugas, kaip ir daugybė kitų ukrainiečių, kažkuriame kelionės tarp Lvovo ir Doverio etape tapo LR piliečiais. Su tokiu statusu, kurį patvirtina LR piliečio pasas, Anglijoje ir gyvena.

Dar kartą peržvėlgęs salę, supratau, kad anglų tautybės žmonių čia beveik nėra. Didžioji dalis susirinkusiųjų priklausė vienai iš 3 grupių - maždaug vienodo dydžio stovyklų: „Rytų Europa” (Lenkija, Lietuva, Ukraina, Slovakija), „Babajai” (Indija, Pakistanas) ir mažesnė grupė „Juodaodžiai”. Grynakraujų britų beveik nėra. Per 10 metų nacionalinis miesto koloritas pasidarė dar spalvingesnis ir kažkuria prasme beviltiškesnis.

Visoje šitoje margoje krūvoje labiausiai išsiskyrė „Rytų Europos” atstovų apranga. Kažkada girdėtas posakis „you can take a girl out of Stevenage (Anglijos Kalabibiškės) but you can’t take Stevenage out of a girl” čia tiko kaip niekur kitur. Mes, rytų europiečiai esame unikalūs. Tik mes, net ir gyvendami viename didžiausių pasaulio mados, pramogų bei kultūros centrų, sugebame rengtis kinų ir turkų prêt-à-porter korifejų produkcija, papuošta chaotiškais ir beprasmiais raidžių ir brand’ų deriniais, dažniausiai dar ir su kelių ar keliolikos metų atsilikimu.

Tačiau net ir bloko viduje galima išskirti lyderius ir autsaiderius. Vienareikšmiai lyderiai čia yra lenkai. Šiuo atveju aš kalbu ne apie išimtis, o apie bendras tendencijas „pilkoje masėje”. Lenkus galima pagirti, jie gerai suvokia kas yra madinga ir rengiasi atitinkamai. Tuo tarpu lietuviai dažniausiai lieka ištikimi Gariūrių-Varšuvos madai, tačiau „stilingajai” jos daliai. Mergaitės suvokia kad D&G džinsai „nein” kartu su „Calvin Klein” švarkeliu. Taip pat geriau sumokėti 50 Lt (būtent Lt, nes matyt, kad rūbus jos perka atostogaudamos Lietuvoje) daugiau ir nusipirkti „Versace”, o ne „Versuci”. Tikras „bachūras”, kaip ir pridera, nešioja treningus, tačiau juos jau renkasi madingesnius, drąsesnių spalvų, o galbūt net iš JD Sports ar SportsDirect parduotuvės.

Jei „bachūras” nešioja treningus, bet tokius, kokius tikri „bachūrai” nešiojo prieš 5 metus, galima daryti prielaidą, kad tas „bachūras” yra iš Ukrainos. O jeigu „treningiuks” yra paslėptas po odiniu beformiu maišu, kurio kišenėje guli patrintas lietuviškas pasas, o jo šeimininkas į jūsų pasveikinimą „na tei kap yyyra, bachūrs?” atsako tik kvailu karvės žvilgsniu - jis tikrai yra iš Ukrainos.

...tačiau šitoje beviltiškos mados skalėje yra dar viena padala pietų krytimi. Odinė striukė „iš gabaliukų” sukišta į džinsus. Visa tai suveržta diržu, panašiu į gyvatę, pervažiuotą įjungtomis kniedijimo staklėmis. Pasirodo, Londone galima sutikti ir taip pasipuošusių naujosios Europos piliečių. Jeigu tokį sutiktumėt, nebandykite su juo užmegzti pokalbį. Juk jus greičiausiai nekalbate nei rumuniškai, nei bulgariškai, o jie tikrai nekalba angliškai. Na, galbūt rusiškai…

Blogeris Denis

Autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone.

 (Komentarų: 20)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: