Apie meilės emigrantus ir lietuvišką kuklumą - Anglija.lt
 

Apie meilės emigrantus ir lietuvišką kuklumą 

Pristatome straipsnių - dienoraščių ciklą, kurį iki rudens rengs mūsų kompanijoje praktiką atliekanti Rasa. Ji studijuoja žurnalistiką Vilniaus Universitete ir artimiausius kelis mėnesius portalui Anglija.lt ruoš įvairaus pobūdžio informaciją.

Kai dar lankiau muzikos mokyklą, močiutė sakė, kad negerai prasidėti su muzikantais. Kai pradėjau vaikščioti į teatrą, močiutė nelinkėjo vyro aktoriaus. Na, o dabar, kai pradėjau trankytis po Europą, močiutė bijo, kad parsivešiu namo užsienietį. O bijoti yra ko, nes vieną kartą jau beveik tapau meilės emigrante.

Mano pirmoji profesinė praktika buvo Druskininkuose. Situacija panaši į dabartinę- gyveni nepažįstamame mieste, viskas nauja, nematyta ir įdomu. Nėra pažįstamų, todėl pats bandai įsitraukti į miesto gyvenimą, kad vakarai nesibaigtų sėdint ant sofos kambaryje. Taigi Druskininkuose susipažinau su muzikantais belgais, kurie ten koncertavo. Na ir taip nutiko, kad su vienu iš jų po pusės metų tapome pora. O tada prasidėjo lakstymai į Belgiją (niekada dar nebuvau tokia dėkinga žmogui, kuris išrado Ryanair ), valandas trunkantys naktiniai Skype pokalbiai ir kovos su tėvais, kuriems labai nepatiko mano skrajojimai. Bėgo laikas, tėvai pamatę berniuką apsiramino ir apsiprato, draugai priprato prie tarpusavio bendravimo anglų kalba, tik močiutė vis sakydavo, kad užsienietis nėra geriausias pasirinkimas. Bet kai berniukas nusprendė mokytis lietuvių kalbos, visi suprato, kad reikalai yra rimti. O ir man atrodė, kad viskas pasidarys dar geriau, kai atvažiuosiu mokytis į Olandiją. Juk yra skirtumas, kai atstumas nuo 2000 sumažės iki 200km. Nebereikės prieš mėnesį planuoti kelionių- jei atsikėlusi ryte nuspręsiu, kad noriu į Belgiją, per dvi valandas ten nuvažiuosiu. Kai pagalvoju, tai viskas vyko kaip tame filme, apie santykius per atstumą, net profesijos sutapo! Deja, skirtingai kaip filme, laimingos pabaigos nebuvo ir dar prieš man išvažiuojant į Olandiją viskas pasibaigė.

Istorija buvo ilgesnė nei atrodo, su daug pakilimų, šiek tiek dramų, ašarų ir labai daug ilgesio. Kad ir kaip bebūtų, manau, kad vertėjo veltis į šį nuotykį. Apskritai vadovaujuosi mintimi, kad viskas nevyksta šiaip sau, todėl ir tokie santykiai kažką gero manyje turėjo palikti.

Taigi kai kalba pasisuka apie meilės emigrantus, aš juos palaikau ir suprantu labiausiai iš visų emigravusių. Man atrodo, kad tada emigracija yra natūralus dalykas vienai arba kitai pusei, nes čia ne darbas, kur gali pasirinkti, kur ir ką nori dirbti. Bet tokia emigracija yra ir sunkiausia. Juk išvykus dirbti į Ispaniją ir pamačius, kad netinka šalis ar tiesiog sunku prirasti, bet kada galima grįžti. O emigravus dėl meilės, grįžimas nėra toks paprastas, juk ne vien už save galvoji. Iš to vėliau ir pykčiai gali gimti- „Aš dėl tavęs išvažiavau, viską palikau, o tu mat nieko į mus neinvestavai..“ O kur dar ir kalbos barjeras! Nors aš pasakiau sau, jei užsienietis, tai abu draugiškai vienas kito kalbas ir mokysimės. Juk aš norėsiu, kad su mano močiute jaunikis galėtų kalbėti. Bet man vis močiutė sako, kad tai nėra taip paprasta kaip atrodo. Ir primena istoriją, kaip senelio klasiokas vedė rusę ir pykčiai prasidėjo tada, kai pirmagimį rusiškai žmona kalbinti bandydavo- „Mes lietuvį, ne rusą auginame!“ Iš kitos pusės, čia jau buitis, kurią kiekvienas susitvarko kaip nori.

Aišku, sakysite dabar, kad jauna, kvaila, tai vien dėl azarto į avantiūras su užsieniečiais ir veliasi. Bet, o kaip nesivelti, kai dėmesys rodomas visai kitoks?

Nekalbu aš apie indus, pakistaniečius ir kitus musulmonus (nemėgstu žodžio ‚babajus‘). Dar Deventeryje turėjau kambarioką indą, kuris rytais kavos atnešdavo, kviesdavo su draugais susitikti, pagamindavo valgyti (pats nevalgė, nes Ramadanas buvo), duodavo man stiliaus patarimų „Nešiok džinsus, jei nori vyrą susirasti. Būk madinga!“, rodė pusseserės vestuvių nuotraukas, kur mergina visa auksu apipilta- suprask jo giminė yra turtinga. Na ir galiausiai kvietė į Indiją su visa šeima atvažiuoti. Iš tikrųjų visa mano šeima nelabai jam ir rūpėjo, tik tėtis su mama. Mat norėjo Indiją jiems aprodyti, su savo tėvais supažindinti. Atrodytų gal ir nieko kvietimas, tik truputėlį gąsdino bendra situacija- gyvenome bute trise- indas, suomė ir aš. Tik indas į suomę visiškai nereagavo, net vardo jos nežinojo. Ir ji džinsus mūvėjo dažniau nei aš. Ach tas lietuviškas grožis!

O jei rimtai, lietuviškas grožis tikrai veikia. Nors gal labiau ne grožis, o kuklumas. Mano draugė pagal mainų programą mokėsi Belgijoje, mažame mieste šalia Prancūzijos. Ji pasakojo, jog vietiniai vyrukai yra pavargę nuo belgių, nes jos yra per daug agresyvios ir pasileidusios. Štai atvažiuoja lietuvaitė, palyginus su belgėmis tikra vienuolė, ir visiems pasidaro įdomu, nes mergina pati nelipa, reikia jos dėmesį patraukti ir kaušu nepasirodyti. Tą pat galėčiau pasakyti ir apie Olandiją. Vyrams reikia pamedžioti ir pakovoti. Kai viskas ant lėkštutės padėta, pasidaro nebeįdomu. O kovodami jie ir atsiskleidžia visa spalvų palete- tada ir galima rinktis. Tik deja, į olandų poravimosi ritualus gėlių dovanojimas neįeina- atrodo, kad gėlių šalyje kvietkeliai kaip saldainiai yra perkami (nes ir kaina panaši), bet per visą buvimą ten negavau nei vieno. O štai Anglijoje jau trečią buvimo dieną kaimynas man gėlių padovanojo. Šiaip sau, nes saulė švietė tą dieną. Čia ir yra vienintelė mano patirtis su britais, nes pakolkas neteko pažinti jų daug. Tiesą sakant, nelabai ir norisi, nes jau seniai buvau perspėta „Būk atsargi su londoniečiais. Miestas didelis, vyrukai turi daug gyvenimų...“

Kad ir kaip bebūtų, grįžtu prie to paties- meilės emigracija yra gražiausia emigracija iš visų. Man labiausiai su ja asocijuojasi fotografo Pavel Bolo šiek tiek kičinė serija Can‘t Kiss. Jei pavyksta susidoroti su fiziniu trūkumu, viskas yra įmanoma.

O aš tyliai tikėsiuos- gal ir ši praktika atneš naujų vėjų į mano gyvenimą?

Pristatome straipsnių - dienoraščių ciklą, kurį iki rudens rengs mūsų kompanijoje praktiką atliekanti Rasa. Ji studijuoja žurnalistiką Vilniaus Universitete ir artimiausius kelis mėnesius portalui Anglija.lt ruoš įvairaus pobūdžio informaciją.

Kai dar lankiau muzikos mokyklą, močiutė sakė, kad negerai prasidėti su muzikantais. Kai pradėjau vaikščioti į teatrą, močiutė nelinkėjo vyro aktoriaus. Na, o dabar, kai pradėjau trankytis po Europą, močiutė bijo, kad parsivešiu namo užsienietį. O bijoti yra ko, nes vieną kartą jau beveik tapau meilės emigrante.

Mano pirmoji profesinė praktika buvo Druskininkuose. Situacija panaši į dabartinę- gyveni nepažįstamame mieste, viskas nauja, nematyta ir įdomu. Nėra pažįstamų, todėl pats bandai įsitraukti į miesto gyvenimą, kad vakarai nesibaigtų sėdint ant sofos kambaryje. Taigi Druskininkuose susipažinau su muzikantais belgais, kurie ten koncertavo. Na ir taip nutiko, kad su vienu iš jų po pusės metų tapome pora. O tada prasidėjo lakstymai į Belgiją (niekada dar nebuvau tokia dėkinga žmogui, kuris išrado Ryanair ), valandas trunkantys naktiniai Skype pokalbiai ir kovos su tėvais, kuriems labai nepatiko mano skrajojimai. Bėgo laikas, tėvai pamatę berniuką apsiramino ir apsiprato, draugai priprato prie tarpusavio bendravimo anglų kalba, tik močiutė vis sakydavo, kad užsienietis nėra geriausias pasirinkimas. Bet kai berniukas nusprendė mokytis lietuvių kalbos, visi suprato, kad reikalai yra rimti. O ir man atrodė, kad viskas pasidarys dar geriau, kai atvažiuosiu mokytis į Olandiją. Juk yra skirtumas, kai atstumas nuo 2000 sumažės iki 200km. Nebereikės prieš mėnesį planuoti kelionių- jei atsikėlusi ryte nuspręsiu, kad noriu į Belgiją, per dvi valandas ten nuvažiuosiu. Kai pagalvoju, tai viskas vyko kaip tame filme, apie santykius per atstumą, net profesijos sutapo! Deja, skirtingai kaip filme, laimingos pabaigos nebuvo ir dar prieš man išvažiuojant į Olandiją viskas pasibaigė.

Istorija buvo ilgesnė nei atrodo, su daug pakilimų, šiek tiek dramų, ašarų ir labai daug ilgesio. Kad ir kaip bebūtų, manau, kad vertėjo veltis į šį nuotykį. Apskritai vadovaujuosi mintimi, kad viskas nevyksta šiaip sau, todėl ir tokie santykiai kažką gero manyje turėjo palikti.

Taigi kai kalba pasisuka apie meilės emigrantus, aš juos palaikau ir suprantu labiausiai iš visų emigravusių. Man atrodo, kad tada emigracija yra natūralus dalykas vienai arba kitai pusei, nes čia ne darbas, kur gali pasirinkti, kur ir ką nori dirbti. Bet tokia emigracija yra ir sunkiausia. Juk išvykus dirbti į Ispaniją ir pamačius, kad netinka šalis ar tiesiog sunku prirasti, bet kada galima grįžti. O emigravus dėl meilės, grįžimas nėra toks paprastas, juk ne vien už save galvoji. Iš to vėliau ir pykčiai gali gimti- „Aš dėl tavęs išvažiavau, viską palikau, o tu mat nieko į mus neinvestavai..“ O kur dar ir kalbos barjeras! Nors aš pasakiau sau, jei užsienietis, tai abu draugiškai vienas kito kalbas ir mokysimės. Juk aš norėsiu, kad su mano močiute jaunikis galėtų kalbėti. Bet man vis močiutė sako, kad tai nėra taip paprasta kaip atrodo. Ir primena istoriją, kaip senelio klasiokas vedė rusę ir pykčiai prasidėjo tada, kai pirmagimį rusiškai žmona kalbinti bandydavo- „Mes lietuvį, ne rusą auginame!“ Iš kitos pusės, čia jau buitis, kurią kiekvienas susitvarko kaip nori.

Aišku, sakysite dabar, kad jauna, kvaila, tai vien dėl azarto į avantiūras su užsieniečiais ir veliasi. Bet, o kaip nesivelti, kai dėmesys rodomas visai kitoks?

Nekalbu aš apie indus, pakistaniečius ir kitus musulmonus (nemėgstu žodžio ‚babajus‘). Dar Deventeryje turėjau kambarioką indą, kuris rytais kavos atnešdavo, kviesdavo su draugais susitikti, pagamindavo valgyti (pats nevalgė, nes Ramadanas buvo), duodavo man stiliaus patarimų „Nešiok džinsus, jei nori vyrą susirasti. Būk madinga!“, rodė pusseserės vestuvių nuotraukas, kur mergina visa auksu apipilta- suprask jo giminė yra turtinga. Na ir galiausiai kvietė į Indiją su visa šeima atvažiuoti. Iš tikrųjų visa mano šeima nelabai jam ir rūpėjo, tik tėtis su mama. Mat norėjo Indiją jiems aprodyti, su savo tėvais supažindinti. Atrodytų gal ir nieko kvietimas, tik truputėlį gąsdino bendra situacija- gyvenome bute trise- indas, suomė ir aš. Tik indas į suomę visiškai nereagavo, net vardo jos nežinojo. Ir ji džinsus mūvėjo dažniau nei aš. Ach tas lietuviškas grožis!

O jei rimtai, lietuviškas grožis tikrai veikia. Nors gal labiau ne grožis, o kuklumas. Mano draugė pagal mainų programą mokėsi Belgijoje, mažame mieste šalia Prancūzijos. Ji pasakojo, jog vietiniai vyrukai yra pavargę nuo belgių, nes jos yra per daug agresyvios ir pasileidusios. Štai atvažiuoja lietuvaitė, palyginus su belgėmis tikra vienuolė, ir visiems pasidaro įdomu, nes mergina pati nelipa, reikia jos dėmesį patraukti ir kaušu nepasirodyti. Tą pat galėčiau pasakyti ir apie Olandiją. Vyrams reikia pamedžioti ir pakovoti. Kai viskas ant lėkštutės padėta, pasidaro nebeįdomu. O kovodami jie ir atsiskleidžia visa spalvų palete- tada ir galima rinktis. Tik deja, į olandų poravimosi ritualus gėlių dovanojimas neįeina- atrodo, kad gėlių šalyje kvietkeliai kaip saldainiai yra perkami (nes ir kaina panaši), bet per visą buvimą ten negavau nei vieno. O štai Anglijoje jau trečią buvimo dieną kaimynas man gėlių padovanojo. Šiaip sau, nes saulė švietė tą dieną. Čia ir yra vienintelė mano patirtis su britais, nes pakolkas neteko pažinti jų daug. Tiesą sakant, nelabai ir norisi, nes jau seniai buvau perspėta „Būk atsargi su londoniečiais. Miestas didelis, vyrukai turi daug gyvenimų...“

Kad ir kaip bebūtų, grįžtu prie to paties- meilės emigracija yra gražiausia emigracija iš visų. Man labiausiai su ja asocijuojasi fotografo Pavel Bolo šiek tiek kičinė serija Can‘t Kiss. Jei pavyksta susidoroti su fiziniu trūkumu, viskas yra įmanoma.

O aš tyliai tikėsiuos- gal ir ši praktika atneš naujų vėjų į mano gyvenimą?

 (Komentarų: 20)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: