Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Prieš porą savaičių publikuoto Anglija.lt skaitytojo Kęstučio apsakymo „Vaikystės takeliais“ tęsinys. O gal tu irgi turi parašęs ką nors įdomaus? Siųsk mums el. paštu info@anglija.lt

Sustoju prieš metalinius vartus. Praviri. Penki šimtai vyriškų žingsnių nuo namų, dukart tiek vaikiškų. Dar dešimt, dvidešimt ir mokyklos kiemas, durys, o už jų sargė Zosė- direktorių direktorė. Ji visus vaikus sutikdavo, ji ir išlydėdavo. Nuo pirmos iki vienuoliktos klasės. Mažuosius paragindavo, paglostydavo, vyresniokus sudrausmindavo, o dičkius apšaukus įjungdavo skambutį. Stoviu paskendęs savo prisiminimuose ir laukiu tikėdamasis, kad prasivers durys ir išeis mūsų Zosė. Užsimerkiu ir durys prasidaro.

Išgirstu griežtą Zosės balsą:
-Keliauk, keliauk. Jei taip mokysies ir elgsies, niekada neužaugsi.

Pro duris, nuleidęs galvą, vilkdamas portfelį, išeina nedidelis berniukas. Nieko neatsakęs sargei, nušoka nuo laiptelių ir neskubėdamas kiūtina per kiemą. Stabteli ties besimėtančiu prakąstu obuoliu. Paspiria- nerieda, dar kartą- nepataikė. Staiga pasilenkia, pačiumpa jį ir, daug nesižvalgydamas, paleidžia. Nespėju sureaguoti ir atšokti. Pataikęs tiesiai į krūtinę, obuolys ištykšta. Žiūrime vienas į kitą. Aš piktoku, o jis išsigandusiu žvilgsniu. Norėjosi pabarti, bet pagalvojau "iš kur tas mažylis galėjo žinoti, kad jo kelyje atsiras kažkoks dėdė iš ateities. Iš jo paties ateities. Ar galima pykti pačiam ant savęs." Aš jam mirktelėjau. Jis man atgal.

-Greitai marš namo pamokų ruošti,- pasakau, kaip man pačiam pasirodė, griežtu balsu.
Moksleivis gudriai primerkė akį, ironiškai šyptelėjo ir pasileido iš kiemo į gatvę. Šoko per balą. Nesėkmingai. Aptaškė mane nuo galvos iki kojų, kažką riktelėjo ir nuskuodė link namų. Jis iš mokyklos, o aš, truputį padvejojęs, į mokyklą.

Mano Tėvelis teisingai mąstė sakydamas "dvejetas nepuošia proletariato veido, bet jo ir nedarko, tačiau pastabos, gaunamos už tingėjimą ar blogą elgesį, tai kirmelės, kurios graužia valstybę ir visuomenę iš vidaus". Jis tvirtai kovojo su tuo tais laikais įprastais metodais. Dabar už tokį auklėjimą iš kalėjimo neišlįstų. Paauklėjai, sėdai, išėjai, paauklėjai, sėdai ir vėl grįžai į namus. Taip ir būtų pastoviai- tai auklėjantysis, tai auklėjamasis. O kada šviesų rytojų kurti? Kaip šiais laikais lengva tapti Pavelu Marozovu. Gavai per auklėjimui skirtą vietą, pasiskundei ir išveda tėvą kaip valstybės priešą. Aš nebuvau Pavelu Marozovu, nes labai mylėjau savo Tėvelį ir aukojau savo minkštą vietą, leisdamas jam kurti šviesią ateitį. Skaudėdavo, bet visada už reikalą. Niekada negavau vien tik tam, kad gauti, dėl to ir nenuėjau kai kurių savo draugų vingiuotais keliais.

Kaip visada, artėjant didžiajam atsiskaitymo penktadieniui, parėmęs ranka sunkią galvą, liūdnai žiūrėjau į kalną knygų. Mamytė sakė, kad kaip Spinoza, bet nepasakė kur jis gyvena. Tai turbūt jis su mano mokytojais privirė tos mokslo košės ir dabar slapstosi. Žinočiau kur gyvena, tai padaryčiau kaip brolis Dimšoms, užversčiau rąstu duris ir per orlaidę įmesčiau svylančias šukas. Neišleisčiau, kol mano namų darbų neparuoštų. Jei kas būtų pasakęs, kad tos pirmosios A, B ir C taps tokiais baisiais būdvardžiais, kartu su visokiais dalyviais, atsiduriančiais mano sąsiuvinyje išskirtinėmis aplinkybėmis, tai kartu su Juziku nė už ką nebūčiau ėjęs toliau trečios klasės. Bet suaugę mane apgavo. Dėdė sakė, jei sugebėsiu pavažiuoti jo dideliu dviračiu, tai jį man atiduos, kad galėčiau į ketvirtą klasę pervažiuot. Jis gyveno sode už kapinių ir buvo turtingas, nes turėjo ne tik paprastą dviratį, bet ir motorinį. Mamytė eidavo pas jį darže padirbėti ir mane su broliu pasiimdavo. Kai baigiau trečią klasę dėdei priminiau jo pažadą. Jis mane užkėlė ant dviračio ir pastūmė. Nesitikėjo, bet aš, sėdynės nesiekdamas, apžergęs rėmą, numyniau. Apsukau ratą ir per vartus. Atsisukęs dar pamačiau, kaip Mamytė su Juozu bėgdami iš paskos man mojuoja. Supratau, kad linki laimingo kelio ir drąsiai per kapines į gatvę. Prie tabako fabriko, tik vėliau supratau kokius neblogus dalykus jis gamina, nepasisekė. Nukritau. Geras praeivis užkėlė ir pastūmė. Centrine gatve, po to akmenuotomis gatvelėmis išdidžiai įmyniau į savo gatvę. Subėgo visi draugai ir Natalija. Pirmas sėdo brolis, tik apsuko porą ratų ir į kiemą įlėkė Mamytė su dėde. Atėmė dviratį ir dar bart gavau. Taip per suaugusių apgaulę tapau ketvirtoku. Nepatiko juo būti. Mokytojų daug atsirado, knygų kalnas ir dar visokių niekam nereikalingų dalykų, bet kentėjau, tikėdamasis, kad toliau bus lengviau. Nauja auklėtoja sakė, kad vaikai, net ir aš, su kiekvienais metais bus vis didesni ir protingesni ir mokslai seksis lengviau ir lengviau. Vėl apgavo. Mokslai sunkėjo daug greičiau nei aš spėjau augti. Nors morkų daug valgiau ir mokytojai dažnai už ausų į viršų patempdavo, bet niekaip nesisekė pasiekti to žadėto lengvumo. Vis dažniau tekdavo po pamokų pasėdėti ar Tėvelių barimo paklausyti. Tie metai daugmaž ramiai praėjo. Mokytojai pratinosi prie manęs, o aš prie jų. Tapęs penktoku pasijutau drąsesniu, tvirtesniu ir vis dažniau Tėveliui tekdavo imtis griežtų auklėjimo priemonių. Kartą buvo paskirtas namų areštas, be teisės net iki parduotuvės nueiti. Bet šį kartą ne dėl Spinozos gudrybių. Pirmadienį atbėgo Gaidelio babūnė ir atsinešė kibirą kraujo. Sakė, kad tai iš jos anūko nosies, į kurią aš užvažiavau kai lindo prie mano Natalijos.
-Nesamonė,- surikau.- tas tavo Gaidelis- vieni kaulai ir kulė, o kraujo atnešei kaip iš dramlio nosies.

Tada sužinojau, kad ir Mamytė turi kietą ranką. Ilgai ausis skaudėjo, bet ji mane užstojo. Liepė babūnei pasimokyti biologijos ir sužinoti, kiek gaidelis kraujo turi. Ranka, kuri laikė mano galvą, paskaudo nuo mąstymo, tai atsiverčiau vadovėlį. ''Na ir kodėl Mamytė niekur neina šiandien", galvojau bandydamas pagal spalvą atspėti koks vadovėlis ir net apsiverkiau iš nevilties, pažinęs anglų kalbos vadovėlį. Su savais dalyviais ir padalyviais neina susigaudyti, o čia dar tie su savo kvailu klausimu "Do you like your cat". Koks jų sumautas reikalas. O, tarp kitko, iš kur jie sužinojo, kad aš turiu katiną. Pakeliu piktas akis. Guli Šurkus savo vietoj išsidrėbęs, tik uodegą kartais kilsteli. Negi jis parsidavė priešams. Aha, Mamytė ruošiasi kažkur eiti. Tuoj paklausiu juodojo veltėdžio, suėdusio mano pagranduką, kam jis tarnauja. Tik durys užsidarė, paėmiau vamzdelį, įkišau žirnį, priėjau arčiau ir papučiau kaip brolis į varinę dūdą ieškodamas natų. Pataikė ten kur laižo grįžęs iš pasimatymo. Sukniaukė, įšoko į vidų ir nulėkė į Tėvelio foto studiją. "Savas jei į namus bėga" patenkintas taikliu šuviu padariau išvadą. Kiek pavaikščiojęs apie stalą, subraukiau į portfelį visas knygas, kad mokytojams kokios nepritrūktų ir išėjau į popietinę pamainą. Per daug nesislapstydamas paleidau porą akmenų į banko vartus. Išpuolė kaip laukiniai. Nežinojau, kad naujokai šiandien budi. Teko skuosti aplinkiniais kiemais ir, kaip visada, netyčia pavėluoti į pirmą pamoką. Rusų kalbos mokytoja net nemirktelėjusi tęsė pamoką. Ji nieko nesako, nes aš jos kalbą gerai moku, o gramatika ne taip svarbu. Kam jai be reikalo burną aušinti, juk ji eina į mokyklą tuo pačiu keliu kaip ir mano Mamytė į darbą. Tame pavojingame kelyje jos ir išaiškino mano trigubą buhalteriją. Viskas buvo atidirbta. Viena pažymių knygelė mokytojams, viena Mamytei ir dar viena Tėveliui, kai jis grįždavo namo su "barzda" kišenėje. Ir parašus puikiai išmokau kopijuot, tai pasirašinėjau ne tik savo knygelėse, bet ir draugų. Norėjau Tėvelį pradžiuginti ir į jam skirtą pažymių knygelę įsirašiau ketvertą iš rusų kalbos. Apsidžiaugė, bet nepatikėjo. Mamytei parodė, o ji- sekantį rytą rusichai. Visus trusikus, ir savo, ir brolio susimoviau, bet vistiek skaudėjo. Nuo tos dienos su didžiąja rusų kalba nusprendžiau nejuokauti, bet juk ramiai sėdėti negaliu. Ne dėl skaudančios sėdynės, o dėl kitų, daug rimtesnių dalykų, nei visus mokslus kartu sudėjus. Nenustygau, nes Arturka jau antra diena mokykloje nesirodė. Jam gerai- pasako, kad keltas sugędo ir žmonių nekelia, tai jam net raštelio nereikia. Duodasi po vokiečių dzotus kiauras dienas, rinkdamas visokias liekanas nuo karo laikų ir keisdamas jas į kramtomą gumą ar saldainius. Man duodavo už ačiū, nes buvome draugai. Pagaliau keltą sutvarkė ir jis pasirodė prieš trečią pamoką. Senuose vokiečių dzotuose pririnko parako vamzdelių, o Romas atnešė blizgučio nuo šokolado. Leisime raketas. Tik reikia tinkamo laiko. Pasisekė. Užsienio agentas, anglų kalbos mokytojas, kažkur dingo. Tikriausiai pas Spinozą nuėjo, o mums liepė tyliai sėdėti ir aiškintis ar mes "do you like your cat". Jie sugalvojo, tai tegu jie ir aiškinasi. Sudėjau ant mokytojo stalo knygas, susukau paraką į blizgutį ir padegiau. Ir ne vieną, o kelis! Kaip gražiai šnypšdamos raketėlės skraidė. Labiausiai apsidžiaugė mergaitės. Visos cypdamos sulindo po suolais užpakaliais į viršų. Gražu buvo žiūrėt. Antroji salvė nukrypo nuo kurso. Išgirdęs triukšmą, į klasę įpuolė fizinio mokytojas. Raketa praskrido jam pro nosį ir atsitrenkė į gaublį labai negeroje vietoje. Tada supratau, kad anglų kalbos pamoka vyksta geografijos kabinete. Rėkė visi. Direktorė, pavaduotoja, o fizrukas tardė iš kur gavau parako ir vis kartojo "nemeluok, melo kojos trumpos". Pažiūrėtų į savo kojas prieš kalbėdamas, galvojau nuleidęs galvą. Mano pirmoje klasėje ilgesnės buvo. Kaimynas, pamatęs jį, pasakė "Kaip gali fizinį dėstyti puslitrinis žmogus. Juk jį pasodinus ant puslitrio, kojomis žemės nesieks". Visos mamos girdėjo ir tyliai juokėsi. Nuo tos dienos per mūsų kiemą jis nebevaikšto. Draugų neišdaviau, bet namo ėjau su gaubliu rankose ir pastaba originalioje knygutėje. Užsukau pas draugus į banką ir pasiūliau žemę pirkt. Budėjo naujokai, kurie nežinojo kiek pinigų saugyklose yra, todėl atsisakė. Teko visą pasaulį nešti namo. Tėvelis labai supyko, kad pataikiau netoli Maskvos. Jei būtų kliuvę arčiau Londono, būtų buvę lengviau. Gavau, kaip tikras priešas, nuo tikro patrioto, o po to kartu klijavome Žemę ir mokėmės geografijos, nors kur yra laikini barakai, aš ir be gaublio žinojau. Pagrindinius mano draugus ten iškėlė kol jų namus restauravo. Bet pagaliau jie sugrįžo, ir į mūsų gatvę atėjo šventė.

Sugrįžo Arūnas, Vitulia, Gedulis ir kiti. Vieną dieną, kai Arūno tėvukai buvo darbe, jis pasikvietė stebėti kaip iš čiaupo karštas vanduo bėga į vonią. Tokio stebuklo nebuvau matęs. Nei tau krosnį kurenti, nei vandenį tampyti. Atsukai čiaupą ir bėga kiek tik nori. Labai puikus kambarėlis, kurio pavadinimas vonia. Kam berniukams reikalinga vonia, mes greitai supratom, bet ką ten daro jo pusseserė, ateinanti kartą į savaitę, buvo labai įdomu sužinoti. Ji jau buvo aštuoniolikinė, bet ne kaip Irka, kuriai aštuoniolikos iki šimto trūksta, o graži. Statybininkai buvo savi žmonės ir padarė ventiliacinę angą tarp tualeto ir vonios. Savo Natalijai pasakiau, kad noriu jai saulės zuikutį parnešti. Ji patikėjo ir davė veidrodėlį. Aš kraipiausi vonioje, o Arūnas, pasilipęs ant klozeto, reguliavo veidrodinę vaizdo aparatūrą. Viskas paruošta, susėdame prie knygų ir laukiame. Šiandien jos ir mūsų diena. Atėjus ji įtariai pažiūrėjo į stropiai pamokas ruošiančius mus, bet nuėjo į vonią. Mes tyliai į tualetą. Gudri pana buvo. Nepavyko pažiūrėti veidrodinio video, kokį dabar galima pamatyti kas vakarą be jokio vargo per televizorių. Pastebėjo veidrodėlį. Ištraukė, o į stebėjimo angą įkišo rankšluostį. Veidrodėlį vėliau perdavė mano broliui. Ilgai brolis mane auklėjo, po to padovanojo dvi kortas gautas iš jūreivio. Visi draugai ir klasiokai žaidė su tom dviem kortom, kol jos pakliuvo puslitriniam fizrukui.
-Iš kur ištraukei,- grubiai paklausė.
Kaip paklausė, taip ir atsakiau:
- Iš kelnių,- ir pažiūrėjęs į jo sportiškai aptemptą klyną, pagalvojau, kad netilps viskas kartu. Jis išsižiojo, bet nieko nepasakęs pasiėmė ir nuėjo į savo sporto salę patikrinti kortų galios. Kitą rytą rusų kalbos mokytoja viską papasakojo Mamytei, bet ji Tėveliui nepasakė. Nenorėjo padaryti gėdos fizrukui.

Kad matematika neblogas dalykas, supratau dar pačioje savo mokslų pradžioje. Galėjau lengviau susigaudyti Tėvelio piniginėje. Trys kapeikos plius dar trys iš Tėvelio piniginės ir gaunasi spurga su uogiene, kam daugiau ir bereikia, bet aš stengiausi išmokti daugiau skaičiuoti. Matematikos mokytoja taip pat labai stengėsi. Jos nosis buvo raudona nuo tų pastangų, o mano ausys nuo jos nagų. Negalėjau suprasti, kodėl paprastą lietuvišką V tik su pripaišytu pagaliuku aš turiu vadinti kažkokia šaknimi ir dar ne paprasta, o kvadratine. Negana to, pastoviai iš po jos turėjau kažką ištraukti, nors ten nieko įdomaus nemačiau. Aš žinojau tik vieną tikrą šaknį-ženšenio. Už sienos gyveno dieduška su ilga barzda, tai jis tą šaknį butelyje laikė ir visą gyvenimą ją graužė užsigerdamas tuo užpilu. Ir taip nuo caro Riuriko laikų. Nei pats po velėna lindo, nei kiti pakišt galėjo. Kartą, kai jis nuo tos šaknies kietai miegojo, mes su Vincu irgi jos pagraužėme. O tai šaknis! Ir ištraukt yra ką ir įkišt, o čia. Pradžioje pamokos matematikė pasakė "jei iki pamokos pabaigos iš devynių ištrauksi kvadratinę šaknį, gausi visų taip laukiamą trejetą“. Sunkiai dirbau, niekam netrukdžiau, nenusirašinėjau ir ištraukiau viską, ką po ja radau. Klasė apmirus laukė rezultato. Pasakiau visą teisybę- parduotuvinei vodkai neužteks, bet pas kaimyną galima nupirkti du gyvybės vandenėlio butelius. Vieną mokytojai, vieną man. O kad būtų lengviau suprasti, pasakiau tarptautinį naminės pavadinimą- samagonas. Aš nežinojau, kad ją dėl rausvos nosies vyresniokai vadina tuo pačiu vardu kaip kaimyno produktą. Ji tylėjo. Tikriausiai skaičiavo. Paplojo delnais, po to per mano ausis ir įrašė į pažymių knygelę matematišką skaičių ir literatūrinę pastabą. Tėvelis nebuvo didelis matematikas, bet dvejetus gerai pažinojo ir skaityti mokėjo. Tą dieną jis buvo labai piktas, bet ne ant manęs, o ant viso kito pasaulio, tai po darbo nuėjo pas diedušką tos tikrosios šaknies pagraužti ir mane pasikvietė išklausyti auklėjamosios programos. Net išsižiojęs klausiausi kaip jie kalba vyriškom temom, tik retsykiais prisimindami matematiką, ir įdėmiai stebėjau mažėjantį šaknies antpilą. ''Negi man neliks nė lašelio" pradėjau nerimauti, bet pačioje pabaigoje pasakyti dieduškos žodžiai privertė suklusti.
-Levas Tostojus blogai mokėsi matematiką, bet visas pasaulis lenkia galvą prieš jo barzdą,- tarė ir ramiai užmigo, o Tėvelis išėjo. Aš įdėmiai iš visų pusių apžiūrėjau gulintį barzdočių. Tas Levas kabo rusichos kabinete ant sienos. Kaip du vandens lašai panašus su mano kaimynu.
- Broliai,- nusprendžiau. Vienu vyrišku ypu išgėriau kas buvo likę ir pabučiavau į kaktą Tolstojaus brolį.
Nusprendžiau būti kaip jis ir užsiauginti barzdą, o kad geriau augtų, pagraužiau stebuklingos šaknies ir išdidžiai iškėlęs galvą išėjau į kiemą.
-Ar aš panašus į Levą Tolstojų?- paklausiau savo Natalijos ir pūstelėjau jai į veidą.
-Fūūū,- susiraukė ji ir pabėgo. Nepatiko kvapas, sklindantis nuo manęs, bet kaimynas Valdas pagarbiai įvertino mano norą būti Tolstojumi. Užuodęs taip gerai jam pažįstamą kvapą ir pamatęs mano pilnas ryžto akis, pasiūlė užrūkyti "Kazbek" cigarečių. Pažiūrėjau į pakelį, ant kurio apsirūkęs arklys bando numesti raitelį, niekingai mostelėjau ranka ir nuėjau į savo slėptuvę po laiptais. Katinas Šurkus iš peleninės nukniaukė nebaigtą rūkyti Tėvelio cigarą ir davė man pasaugoti, tai aš dabar jį išdidžiai įsikišau į burną. Valdas, kaip tikras draugas, pridegė, o aš vyriškai truktelėjau. Buvau matęs per televizorių, kaip mūsų partizanas granatą po savim susrogdino, kad priešams į nelaisvę nepkliūtų. Man pasirodė, kad tą granatą priešai įmetė į mano burną. Valdas nebuvo matęs kaip miršta tikri vyrai, todėl pasimetė ir sukvietė kaimynus. Net medicinos sesutė iš trečio aukšto atbėgo. Visi labai išsigando, bet labiausiai pergyveno mano Natalija. Kai atsigavau, ji mane paglostė, o aš jai pažadėjau pereiti ant paprastesnių cigarečių. Visos kiemo mergaitės jai pavydėjo, kai susitaupęs pietums skirtas kapeikas, Čapulio padedamas nusipirkau pakelį "Nefertiti" cigarečių ir jį išrūkęs, padovanojau jai grąžų tusčią pakelį spalvotiems stikliukams susidėti. Džiaugsmas neilgai truko. Atlėkė mažasis Morkiukas ir pasiskundė, kad Kupetiniai iš gretimo kiemo atėmė kepurę. Morkos, kaip ir daugelis mūsų, buvo neturtingi ir turėjo vieną kepurę ant visos šeimos, tai visas kiemas, net mergaitės, ėmė ruoštis karui. Mergaitės kalbino ir erzino statybininkus, o mes tuo momentu iš statybos nušvilpėm pagalių ir fanieros. Sandėliukuose prasidėjo ginklų gamyba. Darėm kardus, špagas, skydus, mergaitės lankstė kepures, Arūnas net motociklisto šalmą iš kažkur atsinešė. Ginklai paruošti, atėjo atsisveikinimo su savo mergaitėmis metas. Visi turėjome drauges, kurioms dovanodavom stikliukus, saldainių popieriukus, na, o kai kas net „Nefertiti“ pakelius. Aš priėjau prie savo Natalijos. Norėjau jai kažką pasakyti tokio, ką sako vyrai išeidami į karą, pabučiuoti į skruostą, padovanoti „Nefertiti“ net su keliom likusiom cigaretėm, o ji gudriai primerkus akis paklausė, kur jos veidrodėlis ir kortos. Ne tik skruostai, bet ir ausys paraudonavo no tokio netikėto klausymo. Negi brolis papasakojo viską jos seseriai, su kuria bučiavosi prieš kelias dienas. Pikta pasidarė, kad tie dideli žmonės nemoka saugoti paslapčių.
-Veidrodėlis paskui saulės zuikutį nubėgo, o kortomis žaidžia fizrukas,- atsakiau ir pasiūliau dalyvauti mūšyje, nes per televizorių rodė, kaip didvyriškai kaunasi, o kartais net žūna mergaitės. Ji to tik ir telaukė. Natalija labai norėjo būti kaip Marytė Melnikaitė, todėl pasiėmusi krepšelį, kuriame buvo keletas bulvių, drąsiai žengė šalia manęs.

Su Kupetiniais susitikome aikštelėje priešais banką. Dabar mūsų atminimui toje krauju aplaistytoje aikštėje kiekvienais metais statoma miesto eglė. Jaučiu, kad miesto valdžioje yra kažkas iš senojo kiemo. Vyresnieji broliai kariaudavo kumščiais, grandinėmis ir visokiais kitokiais geležiais, mūsų kovos buvo garbingos, kaip muškietininkų. Berniukai špagavosi, trankė per rankas, kojas ar nugarą, tik labai įsijautę įdurdavo žemiau juosmens ar užtrenkdavo per galvą. Mergaitės mėtė bulves, grumstus ir kitokius minkštus daiktus. Tą kartą, ar todėl, kad buvo daug karių, ar kad Kupetis Natalijai užtrenkė per nugarą, kova išėjo už standartinių ribų. Riksmai, ginklų kaukšėjimai, riebūs vyriški žodžiai įvarė baimės ne tik praeiviams, bet ir šalia esančio banko darbuotojams. Mažą ką, susivienys ir užpuls banką. Lužinėjo špagos, lakstė bulvės, grumstai ir net vienas kitas akmuo. Su praskelta kakta pabėgo Tauryliukas, mūsų Jurikas kruvinais nagais nulėkė skųstis sesei, bet jos neradęs, vėl stojo į pirmąsias gretas šaukdamas -tėvynė didelė, bet trauktis nėra kur, nes už mūsų- mūsų kiemas. Pavydėtiną drąsą rodė broliukai plikiai, kuriems tėvas, praėjus žibalo epochai, už dvejetus pastoviai kirpdavo galvas plikai. Jų saulėje blizgančios galvos kėlė siaubią net vyresniems kupetiniams. Nieko aplink nebematėm, nebegirdėjom ir nežinia kuo būtų pasibaigęs mūšis, jei ne pro šalį ėjęs kariškis. Drąsus buvo vyras. Įpuolė į vidurį ir greitai visus išvaikė, bet aš bėgdamas dar spėjau Kupečiui kaktą praskelti ir per nugarą užvažiuoti. Už savo Nataliją ir Morkiuko kepurę.

Sekančią dieną kartu su pagrindiniais muškietininkais į mokyklą atėjo ir mamos. "Geležinė" direktorė ilgai aiškino, kad karų epocha pasibaigė ir visuomenė kuria taikią socialistinę valstybę, o jei tokie piliečiai kaip jūs, ji nužvelgė mus, trukdys tam procesui, tai bus atskirti nuo visuomenės atitinkamo aukščio tvora. Išsigandome ir, stebint mamoms bei mokyklos vadovybei, prisiekėme ir pasižadėjome nekariauti ir su visais draugauti. Mus paleido, bet kažkurio iš mūsų vyresnysis brolis, solidarumo su nukentėjusiais vardan po kelių dienų išdaužė direktorei langus. Gal tai sutapimas, bet į mokyklą vėl ėjo mano Mamytė, tik šį kartą ne mane kvietė pas "geležinę" direktorę, o brolį.

Ginklus sunešėm į mokyklos katilinę ir, kaip žadėjome, pradėjome draugauti. Kartu pažaisdavome, kartu statybose dūmą patraukdavome, o Čapuliui padedant ir vyniuko truktelėdavom, neužmiršdami ir tiesioginės pareigos - mokyklos lankymo.

Kaip sniegas iš vasaros dangaus į mano mažą portfelį įkrito fizikos ir chemijos vadovėliai. Norėjau susidėti viską į didelį kelioninį krepšį, bet prisiminiau karčią brolio patirtį ir nedrįsau. Jis buvo mokyklos žvaigždė, jam atleido, man nebūtų atleidę. Kai jis tame dideliame krepšyje, į kuri ir aš tilpčiau, atsinešė vieną knygą, atbėgo pažiūrėti net "geležinė" direktorė. Gal būtų viskas ramiai prėję, bet kai jis pareiškė, kad išvyksta į Sopotą nugalėtojo laurų parsivežti, mokyklos direktorė labai išsigando ir iškvietė Tėvelį. Kaip visada atėjo Mamytė, bet Tėvelis vakare ilgam išmušė broliui norą keliauti po pasaulį. Nenorėjau erzinti mokytojų, tai knygas tampiau savo senajame porfelyje. Fizika pradžioje labai patiko, nes mokytoja buvo naujoviška. Vaikščiojo labai aptemptais džinsais, kas tais laikais buvo stebuklas, ir erzino sijonuotą mokytojų kolektyvą. Labai tai vertinau ir per jos pamokas visada sėdėdavau pirmame suole. Bet mano meilė fizikai tuo ir baigėsi. Niekaip nesupratau kam ji man. Parduotuvėje nepasinaudosi, kieme irgi nereikia, o Natalija ir be fizikos man paaiškino kaip atsiranda vaikai ir, kad kol nesukaks mums aštuoniolika, apie tai nedrįsčiau galvoti. Galvojau apie tai, bet nedrįsau daugiau nieko, tik kai niekas nematydavo pabučiuodavau ar apkabindavau. Fizikos mokytoja daug dėmesio skyrė man. Tikriausiai todėl, kad aš vienintelis, nieko nesuprasdamas, įdėmiai jos klausydavau. Net kortomis per jos pamoką nežaisdavau. Bet man ne fizika rūpėjo. Kai kartą pasiūliau nueiti po pamokų pasivaikščioti po parką, ji suprato kodėl aš sėdžiu pirmame suole ir paklausė kur dirba Tėvelis. Galvojau nori susipažinti ir kartu pakviesti pasivaikščioti, todėl drąsiai pasakiau, o ji, nuvariusi mane į galinį suolą, pradėjo aiškinti kaip fizikinių dėsnių įtakoje užsidaro ir atsidaro mano Tėvelio autobuso durys. Jokios romantikos. Patikėjau fizikos galia, bet nusprendžiau pasikonsultuoti su Tėveliu. Jis ilgai bandė susigaudyti kažkokiuose keistuose ženkluose mano knygoje, galiausiai pasikvietė "chemijos" žinovą, sugebantį paprastą vandenį paversti į gyvybės. Jie ilgai ginčijosi kuris mokslas naudingesnis, svarbesnis ir labiau reikalingas žmonėms: ar remiantis fizikos dėsniais saugiai užsidarančios autobuso durys, ar cheminio proceso metu iš paprasto vandens išvirta geros kokybės naminė. Ilgai ginčijosi kol tariau savo nuomonę:
-Žmogus su naminės buteliu saugus ir laimingas tada, kada gerai ir saugiai uždarytos autobuso durys.
Jiems patiko. Gavau rublį ir patenkintas sėdau studijuoti chemiją. Po šiai dienai nesuprantu kaip iš dviejų raidžių H ir O galima sriubą išvirti, naminę išvaryti ir dar nusiprausti. Net sėdėdamas po pamokų ir žiūrėdamas į kabantį ant sienos Mendelejevą negalėdavau to suprasti. Po jo barzda per visą sieną kabanti lentelė buvo graži, bet nepilna. Matyt skubėjo paišyti ją ir užmiršo pilnai užpildyti. Daug tuščių kvadratėlių paliko, o aš stengiausi suvokti ko juose trūksta. Žiūrėdavau tai į liūdnas jos šeimininko akis, tai į raides, tai į tuščius langelius. Man pasirodė, kad jis toks liūdnas, nes jo darbo tinkamai neįvertino. Istorijos kabinete kaba dėdės su pilnom krūtinėm medalių, o šitam net spaliuko ženkliuko pagailėjo. Nusprendžiau klaidą atitaisyti. Virgis buvo tikras draugas. Vyresnis, bet ne gudresnis, nes antrametis. Su juo dažnai paskutiniai iš mokyklos išeidavome. Kai mokykloje viskas aprimo, prasukome pro chemijos kabinetą ir radome neužrakintą. Virgis koridoriuje pastovėjo, o aš savo darbą padariau ir greitai abu išbėgome, bet sargė Zosė pamatė mus išlekiančius iš kabineto. Ji nebuvo chemikė, todėl nieko nepamatė ir nesuprato. Kitą dieną mano pirmoji pamoka matematika ir, kaip visada, truputį pavėlavau, bet prasmukti nepavyko. Sargė Zosė manęs laukė net kieme. Nieko nesakius nuvedė tiesiai į chemijos kabinetą ir išdidžiai pareiškė "štai tas chemikas". Ilgai mokytoja, direktorė ir vedėja žiurėjo tai į sieną, tai į mane. Tuščiuose langeliuose puikavosi nupieštos didvyrio žvaigždės, paprastos penkiakampės, šešiakampės ir kitokie ordinai , o Medelejevui po barzda- kryžius.
-Jis- didis barzdočius, o nė vieno medalio niekas neprisegė. Ant portreto vietos nebuvo, tai į lentelę sudėjau. Negi gaila,- bandžiau teisintis.
-Jaučiasi tėvų nedadarbas,- tarė piktai vedėja, bet nepaaiškino kuris, ar pradinis, ar vėlesnis- auklėjamasis. Po šiai dienai galvoju, kokį tėvų nedadarbą turėjo galvoje vedėja.
Dėl medalių nelabai barė, bet už kryžių, tokį kaip priešai nešiojo po kaklu, direktorė labai supyko ir užrašė į grupę, kuri "savanoriškai" po pamokų anglis į katilinę kastuvais kasa. Juoda auklėjamoji priemonė pratinusi mus prie naudingo visuomenei darbo. Nuplovęs sieną, persirengęs, prisistačiau prie anglių. Nors ir juodas darbas, bet nuo pamokų atleidžia. Per istorijos pamoką mokytojas aiškino apie kažkokį darbo pasidalijimą, mes pabandėme tą teoriją įgyvendinti taip kaip suvokėme. Sustojome į gražią eilutę. Pirmasis pakabina pilną kastuvą, įpila sekančiam, tas kitam, o man, stovinčiam prie langelio, atkeliaudavo tik keletas angliukų, kuriuos aš įmesdavau į katilinę. Didžioji dalis nubyrėdavo dėl nekokybiškų kastuvų. Pirmasis mūsų iniciatyvą pastebėjo katilinėje sėdintis pečkurys, bet žmogus buvo ne skundikas, todėl nuėjo į savo kamputį ir užknarkė, bet mokyklos vadovybė, žiūrėdama pro langą į aštuonių stachanoviečių eilę, matė tik mane. Išbėgę į kiemą, net nepastebėję kitų, nubėgo prie manęs ir liepė dingti iš akių. Teko eiti į katilinę ir ten sklaidyti beriamas anglis. Darbas nesunkus, bet nemalonus ir dar pečkurys pašaipiai užgauliojo, kol savo kamarėlėje vyniuką gurkšnodamas užmigo. Kai pačiam dirbant karšta, tai visada atrodo, kad tam, kuris nedirba ir miega, labai šalta. Anglys baigėsi ir nusprendžiau užkurti katilinę, kad mokyklai ir pačiam katilui būtu šilta. Prikišau laikraščių, kelias pliauskas,šliūkštelėjau kažkokio skysčio ir padegiau. Krosnis nebuvo dar paruošta šildymo sezonui. Dūmų kamuoliai kilo ne į kaminą, o į vidų. Išlėkiau pirmas. Juodas, lydimas dūmų kamuolio su kastuvu rankoje. Užsimojęs susirinkusiems berniukams ir mergaitėms surikau "Kas sudeginot krosnyje komisarą Lazo?" Visi klykdami išsilakstė. Netrukus kosėdamas ir čiaudėdamas išlėkė pečkurys ir nutvėręs mane už ausies nutempė pas "geležinę" direktorę, o pats nulėkė atgal gesinti ugnies. Mes su direktore tylėjome ir žiūrėjome per langą. Iš katilinės dar rūko dūmai, o po kiemą prie katilinės langelių lakstė fizrukas su darbų mokytoju.
-Būk geras, eik namo,- paprašė ji, kai dūmai nustojo rūkę.
-Norėjau, kad visiems būtų šilta,- tariau tyliai ir, truktelėjęs pečiais, lėtai išėjau. Kai bardavo, jausdavau, kad kažką padariau, o dabar pasijutau neįvertintas. Dėl tokios neteisybės susirgau. Tą kartą rimtai. Nereikėjo nei grafitinių pieštukų graužti, nei pažastų druska trinti. Sirgau rimtai, net brolis draugauti pradėjo. Iš mokyklos pyragaitį su uogiene parnešė. Gera sirgti. Pamokų ruošti nereikia, bet ir į lauką Mamytė griežtai neleidžia. Atrodė, kad visi mane užmiršo. Kai Natalija sirgo, tai ją pionierių aktyvistai lankė ir net auklėtoja buvo užėjus, o manęs niekas nelankė, tik Šurkus kartais ant kelių susirangydavo. Šeštadienio popietę, kai visas kiemas dūzgia, sėdėjau namie ir liūdnai žiūrėjau pro langą. Pajutau, kad kieme bręsta kažkokie įvykiai. Vyresnieji būriavosi prie namo kampo, kažką kalbėjosi suglaudę galvas, po to brolis parbėgo namo, kažką pasiėmė iš portfelio ir su draugais sparčiai nubėgo kiemais. Praslinkus valandai atlėkė kaimynė, kelias minutes pasišnibždėjo su Mamyte ir abi išlėkė lauk. Aš iš paskos. Tuoj viskas tapo aišku. Bagdoninai su turginiais susikibo ir ne dėl Morkiuko kepurės, o dėl kažkokių rimtesnių dalykų. Prisirinkom akmenų ir su draugais nulėkėme į gatvę prie gamyklos. Tai buvo tikras, tikrų vyrų karas, net eismas sustojo. Mamos nedrįso lįsti į vidurį, tik nuošaliai atsistojusios bandė pamatyti savo vaikus. Riksmai, grandinių skambesys, pagalių kaukšėjimai- viskas susiliejo į bendrą masę. Spėjau paleisti keletą akmenų, kai pajutau Mamytės ranką, tempiančią mane lauk iš tos kunkuliuojančios masės. Netrukus pasigirdo milicijos sirenos, švilpukai ir vyrai pradėjo lakstyti po kiemus. Vieni pabėgo ir dar kiemuose tęsė peštynes, kitus milicija sugaudė. Spėjau pamatyti gatvę, primėtytą pagalių nuolaužų, grandinių, armatūros ir norėjau pasiimti ką nors prisiminimui, bet Mamytė nutempė mane namo. Jau temo, bet brolis nesirodė. Viskas nurimo, kaimynės sūnus parbėgo ir chemiko vyresnysis sugrįžo, net Dirvonas sugebėjo nuo milicininkų pabėgti, o brolio vis dar nebuvo. Mamytė nuėjo pas kaimyną, bet tas, po to kai visi išsilakstė, mano brolio nematė. Artėjo vidurnaktis, bet miegoti nėjome. Aš sėdėjau prie stalo, o Mamytė vis žvalgėsi pro langą. Tik po vidurnakčio tyliai prasidarė durys ir įsmuko brolis. Galvojau, kad Mamytė barsis, bet ji verkdama apkabino jį ir ilgai negalėjo paleisti. Ašaros ir man pabiro. Stovėjome visi trys susikibę ir verkėme iš susijaudinimo ir džiaugsmo, kad grįžo gyvas. Mamytė tuoj padengė stalą ir ištraukė saldainių dėžę, kurią laikė paslėpus ypatingom progom. Tą vakarą Tėvelio nebuvo. Sėdėjome vieni ir nors buvo gerokai po vidurnakčio, manęs miegot nevarė. Mamytė karts nuo karto nubraukdama ašarą tylomis klausėsi. Mano brolis pasakojo kaip kam davė, kaip pats gavo, kaip nuo milicijos bėgo ir vis rodė mums nubrozdintus krumplius, prakirstą lūpą, kaktą. Net Šurkus, atidėjęs savo naktinius pasivaikščiojimus, murkdamas gulėjo ant Tėvelio kėdės. Nuvargęs, apsiblausęs nuo miego klausiausi brolio ir visai nepykau, kad jis suvalgė ir man skirtą dalį saldainių. Negaila buvo sužeistam broliui. Žiūrėjau į žaizdas, gražius jaunatviškus ūsiukus virš praskeltos lūpos ir tada pirmąkart supratau, kaip gera turėti tokį didelį, stiprų brolį. Brolį, gyvą grįžusį iš karo.

Nurimo karai, sugijo žaizdos, pasibaigė ligos ir vėl viskas judėjo sena vaga. Kartą lietuvių kalbos mokytoja nagrinėjo kūrinį "Sodybų tuštėjimo metas", o po to rašėm rašinį. Aš praklausiau mokytojos. Parašiau didelėm raidėm „Senamiesčio tuštėjimo metas'' ir kaip Spinoza parėmiau ranka savo mąstymo dėžutę. Kūrinio neskaičiau, mokytojos neklausiau, tai nežinojau ką rašyti. Girdėjosi plunksnakočių krebždėjimas, pirmūnių dūsavimas, tylūs mokytojos žingsniai, o aš, žiūrėdamas į tą vienintelį užrašą savo sąsiuvinyje, tyliai dūsavau ir paskendęs savo mintyse, negirdėjau kas dedasi aplink. Tada nežinojau, kokios sodybos ir dėl ko jos tuštėjo, bet, kad tuštėjo senamiestis, buvo aišku ir be storų knygų. Po truputį kėlė žmones į naujus rajonus, mažėjo mokinių klasėse ir pačių klasių. Vis mažesni ir mažesni būriai vaikų lakstė gatvėmis, keldami dulkes ir tokį mielą triukšmą. Išsikėlė bankininkai, gatves išvagojo grioviai, o sporto aikštelėje sukrovė statybinius blokus. Kaip partizanai lakstėme grioviais, už blokų užlindę traukėme dūmą, gurkšnojome skiestą alų, o ištuštėjusiuose butuose mokėmės bučiuotis su savo kiemo panelėmis. Jaučiau, kad ir man kada nors teks išsikelti iš mielo seno namo, bet buvau įsitikinęs, kad tai bus kada nors, kai būsiu didelis ir senas, bet tik ne dabar, kai dar tiek daug jaunatviškų reikalų. Vieną dieną Tėvelis parlėkė iš darbo kaip ant sparnų ir pasakė, kad gavome butą su visais patogumais, gerame rajone su nauja mokykla. Norėjosi džiaugtis kartu su Mamyte, bet gerklėje užstrigo mažas gumuliukas, kuris spaudė iš akių ašaras. Nenorėjau naujo buto, rajono, o labiausiai bijojau naujos mokyklos. Bet pasirinkimo nebuvo. Prasidėjo šurmulys, daiktų rūšiavimas, pakavimas. Mamytė su Tėveliu labai džiaugėsi. Tiek rūpesčių nukris nuo jų pečių. Nebereikės iš statybų tempti malkas, pirkti anglis, dideliame puode kaitinti vandenį, kad galėtų numazgoti iš gatvės grįžusius savo berniukus. Senasis playboj‘us Šurkus, užaugęs kartu su manim, nepanoro keltis. Vieną vakarą išėjo ir nebegrįžo. Man nebuvo kur eiti ir laukiau tos dienos , kad bus pasakyta "važiuojame". Per darbų pamoką reikėjo pasisirinkti kas kokį darbelį darys. Vieni pjaustė zuikius, kiti kalė inkilus, o aš su mokytojo pagalba padariau svajonių laivą. Gražus gavosi, net parodoje dalyvavo ir pirmininkas barzdą kraipė. Geležinė direktorė pirmąkart pagyrė ir po parodos leido jį namo parsinešti. Aš jau buvau didelis vyras ir netikėjau pasakomis ar stebuklais, bet vis dėlto slapta užrašiau keletą svajonių ir įdėjau į laivą. Parėjęs namo pakabinau jį palubyje ir ėmiau laukti savo svajonių išsipildymo. Žiūrėdamas į tuščią sąsiuvinį prisiminiau savo laivą ir vieną iš savo svajonių įdėtų į jį.

Suskambo skambutis, bet aš pirmąkart nešokau bėgti iš klasės. Toliau sėdėjau Spinozos pozoje ir laukiau. Mokytoja buvo pratusi, kad mano rašinėliuose klaidų užtekdavo visai klasei ir dar likdavo, o tą kartą, paėmusi mano sąsiuvinį, nustebusi pažiūrėjo į be klaidų parašytą pavadinimą. Ji ilgokai žiūrėjo į tuščią lapą, po to atsargiai pervertė kitą ir vėl keletą minučių žiūrėjo į jį lyg skaitydama. Aš pakėliau akis tikėdamasis išgirsti man jau įprastą barimą, bet jos akyse pamačiau ašarą. Ji draugiškai, gal kiek liūdnokai nusišypsojo ir apačioje puslapio parašė didelį penketą. Tikrą penketą. Mokytoja buvo iš senamiesčio ir ji perskaitė tai, ką norėjo perskaityti, o aš patikėjau savo svajonių laivu.

Kęstutis Grubliauskas