Ar teko kada traukiny, o dar baisiau, lėktuve sėdėti greta pusantro šimto kilogramų sveriančio žmogaus? Man teko, ir jaučiausi tarsi į kampą įspraustas triušelis, nors toli gražu nepriklausau pačių mažiausiųjų ir skriaudžiamiausiųjų klasei. Bet prieš tą vis platesnės erdvės ir vis daugiau teisių reikalaujančią “svorio kategoriją” aš iškart pakeliu rankas. Nes jie vargšai. Kaip alkoholikai ar narkomanai. Jų reikia gailėti, užjausti, neįskaudinti, nė menkiausios užuominos nepareikšti apie jų pernelyg išvešėjusias apimtis. Nes jie pažeidžiami.

Britų televizijos kanalai prie ekranų susėdusius ir traškučius ar keptas vištų kulšeles dorojančius savo žiūrovus kartkartėmis vis pagąsdina po porą šimtų kilogramų ir daugiau sveriančių apsirijėlių vaizdais. Neteko girdėti, koks tokių laidų reitingas, bet žiūrovų, matyt, nestinga, kitaip nerodytų. Nelabai įsivaizduoju, kas tas laidas žiūri, ir nelabai suprantu, kokia tų laidų misija. Gal norima pagąsdinti, pateikiant nesaikingo valgymo rezultatą? O gal išmokyti užjausti apsirijusius nelaimėlius? Ar tiesiog patenkinti iškrypėlišką smalsumą? Juk buvo laikai, kai miestų aikštėse viešai buvo demonstruojami apsigimėliai, nesvarbu, gyvūnai ar žmonės, ir minios traukdavo žiūrėti gamtos išdaigų.

Humanizmo idėjos paveikė visuomenę ir apsigimimų bei kitokių žmogaus kūno keistenybių demonstravimas tapo netoleruotinu. Vėliau sentimentalūs humanistai, šventai tikintys, kad žmogus iš prigimties yra geras, tik aplinkybės jį padaro blogu, nuo pašaipų ir patyčių ėmė ginti girtuoklius bei narkomanus. Dabar, regis, eilė ateina storuliams, aplink kuriuos normalioji visuomenė irgi privalės stypčioti ant pirštų galų ir saugotis, kad tik ko nors įžeidžiančio jų adresu nepasakytų. Jau pastebėjau, kad įprastas lietuviškas žodis “nutukęs” kalbant apie storulius pamažėl braukiamas iš žodyno, nes, neduok Dieve, kas nors iš mėgėjų savo žarnyną prikimšti visokio šlamšto, įsižeis.

Tegu įsižeidžia! Čia kaip sename žydiškame anekdote apie du gaidžiukus – juodą ir baltą – turėjusį Mošę, kuris nusprendė vieną iš jų papjauti, kad pavaišintų atvykusį svečią. Bet situacija buvo nepaprasta, nes tie du gaidžiukai vienas kitą mylėjo, ir Mošė susidūrė su problema – jei papjaus baltą gaidžiuką, tai juodas verks, o jei atvirkščiai, tai verks baltasis. Jis ilgai svarstė, ką daryti, ir atsakymo neradęs nuėjo pas rabiną. Rabinas išklausė ir sako: “Pjauk juodą.” “Betgi baltasis verks,” – aimanuoja Mošė. “Rabinas:”Tada pjauk baltąjį.” Mošė: “Ui, juodasis verks.” Rabinas: “Na, tada pjauk juodąjį.” Mošė: “Taigi baltasis verks.” Tada rabinas gerai gerai pagalvojo ir paskelbė: “Žinai, pjauk juodąjį!” “Betgi baltasis verks,” – aimanavo Mošė. “A tegu verkia,” – tarė rabinas.

Tiesiog būna atvejų, kai reikia apsispręsti, jog politika, kad ir vilkas sotus ir avis sveika, niekur neveda. Kai kam kai kada tenka nukentėti. Ir beje, įsižeisti, pasijusti įskaudintam nėra toks didelis blogis, kaip tai paišo virkaujantys humanistai. Kartais kaip tik to ir reikia, kad žmogus imtų keisti savo gyvenimo būdą.

Tačiau kita vertus - kodėl keisti? Tam, kad taptum tuo normaliu žmogus, kuris kasdien turi eiti į darbą, būti viskam pakantus ir tyliai nukęsti, kai didelės kūno masės yra įspraudžiamas į sėdynės kampą, apstumdomas savo veiksmų nekontroliuojančio girtuoklio ar apiplėšiamas abstinencijos kankinamo narkomano?

Deja, šiuolaikinė visuomenė nelabai pakanti stipriems žmonėms, bet mielai toleruoja ir skatina ydas ir silpnybes. Gal dėl to, kad į savo silpnybes įsikibęs žmogus tegu nedaug visuomenei naudingas, bet ir nelabai kenksmingas. Nes tas, kuris ant pečių velka šimtą penkiasdešimt kilogramų arba yra apsisvaiginęs alkoholiu ar gal suvartojęs gydytojų jam skirtą metadono dozę, revoliucijų tikrai nekels.

Zita Čepaitė