Ar lietuviai patriotiški? Esame nusivylę valdžia, nieko nesitikime iš savo tėvynės, todėl masiškai emigruojame, o užsieniuose gėdijamės būti lietuviu. Tačiau ar taip yra iš tiesų?

Ar šv. Valentino diena nukonkuruos Vasario 16-ąją?

Atgavus laisvę, buvo pradėta švęsti ir įsimylėjėlių dieną - vasario 14-ąją. Kai kas sako, jog ji populiaresnė nei Vasario 16-oji. Tačiau fiziko ir nuotykinių romanų rašytojo Kazio Almeno manymu, valstybinė šventė ir šiandien nenusileidžia įsimylėjėlių dienai

„Ar man spręsti, ko tas jaunimas nori? Barzda žila... Bet, atvirai šnekant, Švento Valentino diena yra skysta šventė. Amerikoje ji yra darželinukų šventė. Darželiuose vaikai vienas kitam dovanoja nupieštas širdeles. Amerikoje į ją rimti žmonės mažai kreipia dėmesio. Ir, manau, čia rimti žmonės, kad ir jaunesni, pastebės, kad jie beždžioniauja tai, ko iš tiesų nėra“, – įsitikinęs jis.

Ar sportas skatina patriotizmą?

Krepšinis – antroji Lietuvos religija. Sportininkų pergalės kelia pasididžiavimą mūsų tėvyne. Dažniausiai skanduojant žodį „LIETUVA“ galima išgirsti, kai žaidžia Lietuvos rinktinė. Sportas – dar viena sritis, kurioje patriotizmas trykšte trykšta.

Sovietmečiu „Žalgirio“ pergalės prieš Maskvos klubą CSKA sukeldavo masinę euforiją. Kai kurie lietuviškos tapatybės saugotojai nerimauja, kad tautiškumas tampa nebeįdomus ir nemadingas, kad jaunimas žiūri į Vakarus, o ne į Rumšiškes, kad net keikiamasi ne rupiais miltais ir perkūnais, bet angliškais keiksmažodžiais. Tokia realybė – kuo toliau, tuo mažiau įdomus Vytautas Didysis, S. Daukantas su Valančiumi ir nacionalinis valgis – cepelinai su spirgais, kalbėta „Tapatybės labirintuose“.

Tačiau mažėjantis suvalgomų cepelinų skaičius dar nerodo, kad lietuviškumas neįdomus. Reikia padaryti tai, ką padarė XIX amžiaus mūsų tautiniai veikėjai – jie surado tokius herojus, tokius simbolius, kurie tapo įtikinami šimtui metų, kurie padėjo išlaikyti lietuvybę. O sportas gali duoti naujų didvyrių, naujų simbolių.

Juk ką reiškia, kad lietuvių varžybos vis daugiau ir daugiau stebimos ne namuose prie televizorių ekranų, bet baruose, kur susirenka bendraminčiai? Ogi tai, kad pergalės akimirkas norima išgyventi kartu su kitais, norima kartu pajusti tą jausmą, kuris verčia odą pašiurpti – tu priklausai tautai, kurios atstovai ką tik laimėjo.

Sociologinės apklausos rodo, kad sportininkų pergalės net 88,9 proc. Lietuvos gyventojų skatina didžiuotis Lietuva. Jie tapo šalies pasididžiavimu, patriotizmo šaltiniu. Tai patvirtina ir sociologai.

„Tai tikriausiai pagrindinis dalykas, kuriuo didžiuojasi lietuviai. Prieš porą metų buvo tokia apklausa apie Lietuvos įvaizdį. Tai, deja, lietuviai daug kuo nesididžiuoja, netgi ekonominiais pasiekimais (tuo metu ekonomika kaip tik labai gerai vystėsi, bet lietuviai nepripažino, kad tai yra sparčiai besivystanti šalis, kad tai moderni šalis). O dėl sporto absoliuti dauguma gyventojų sakė, kad pas mus sportas yra gerai išvystytas. Iš užsienio žiūrint, Lietuvoje sportas gal pervertinamas, bet iš vidaus tai vienas svarbiausių pasiekimų ir turtų“, – teigė sociologas Vladas Gaidys.

Emigrantai tėvynės nemyli?

Mokslininkai skaičiuoja, jog per nepriklausomybės metus emigravo per 400 tūkst. žmonių. Tai beveik tiek pat, kiek žmonių gyvena Kaune ir Alytuje. Anot emigracijos problemas tyrinėjančio Manto Adomėno, žmonės dažniausiai išvažiuoja su mintimi grįžti.

„Aš ir pats esu aštuonis metus pragyvenęs Jungtinėje Karalystėje, kur studijavau ir bendravau su nemažai išeivių. Žmonės dažniausiai išvažiuoja turėdami daugiau ar mažiau tvirtą nuostatą sugrįžti. Ar jie sugrįžta, priklauso nuo to, ar išsipildo tai, ko jie siekė, pavyzdžiui, ar užsidirbo pakankamai pinigų butui, mašinai, traktoriui.

Galiu paliudyti, kad kuo ilgiau praleidi užsienyje, tuo grįžimas darosi sudėtingesnis, vien todėl, kad socialiniais ryšiais įaugi į tos valstybės aplinką. Ir vėl save išrauti ir grąžinti į Lietuvą yra psichologiškai labai sunku.

Todėl su kiekvienais metais, kuriais atidedamas grįžimas, tikimybė, kad žmogus sugrįš, mažėja. O jei atsiranda vaikų, kurie pradeda eiti į mokyklas ir mokosi anglų kalba, tuomet šansai sumažėja iki minimumo, beveik tikra, kad tie žmonės nebesugrįš. Emigruoja, kad pasižvalgytų po pasaulį, įgytų naujos patirties, užsidirbtų pinigų, galbūt tiesiog pakeistų aplinką, o paskui svetima aplinka tiesiog priauga“, – teigė mokslininkas.

Filosofas pasakojo visada žinojęs, kad į gimtinę tikrai grįš: „Iš pradžių galvojau, kad baigęs doktorantūrą Kembridže sugrįšiu į Lietuvą, vėliau norėjosi įrodyti, kad galiu pasiekti ne mažiau negu tenykščiai ir tapti dėstytoju Kembridžo universitete. Kai tą padariau, pasibaigus pirmam kontraktui, grįžau. Mačiau daugybę lietuvių, kurie pakliuvo į tam tikrus spąstus.

Išvažiavo suvilioti galbūt pagyrūniškų savo bičiulių kalbų. Konkretus pavyzdys kyla galvoje: žmogus dirbo žemės ūkyje rytų Anglijoje, braškių fermoje, skabė braškes to sezono metu, paskui rudens metu įsidarbino kaip obuolių skynėjas. Savo kaimynų pasakojimu, kalbomis, kad galima greitai užsidirbti, suviliotas jis leidosi į tokią avantiūrą, turėdamas tikslą susitaupyti namui. Ir to tikslo niekaip nepasiekdavo, vis atsidėdavo. Galų gale tos sunkios socialinės sąlygos, jos priversdavo labiau pasilinksminti, tad taupymas vis atsidėdavo, atsidėdavo.. Jis jau buvo praleidęs daugybę metų ir praktiškai turėjo tokią rusenančią viltį, bet mintis, kad nepasiekė tikslo jį laikė tenai. Tokia tad vargana egzistencija“.

Ar išvažiavimas padaro mažiau patriotu?

„Manyčiau, kad ne – iš tikrųjų ryškiau pajauti tuos dalykus, kurie tave sieja su taviškiais, su tėvyne, tapatybės bruožai, jau nekalbant apie kalbą, bet pažįstami veidų bruožai, panašus reagavimas į humorą, bendrosios kultūrinės vertės tik išryškėja išvažiavus svetur. Tada sutiktą lietuvį gali pasitikti, ko tikrai nepadarytum Lietuvoje, kaip ilgai lauktą giminaitį ar draugą“, – pasakojo mokslininkas.

Į emigrantus, anot sociologo V. Gaidžio, žmonės žiūri labai šiltai: „Mes paskelbsime išsamesnius tyrimus, kur tikrai bus galima įsitikinti, kad į emigrantus žmonės žiūri labai šiltai. Emigracija, kaip reiškinys yra neigiamas: blogai, kad žmonės išvažiuoja. Bet tie, kurie išvažiuoja, matyt, negalėjo kitaip gyventi ir kitaip elgtis. Tokia jau šiuo metu yra dramatiška padėtis. Ir tų žmonių smerkti nereikia, kad jie, nemokėdami kalbos, sunkiausiomis sąlygomis palikę artimuosius išvažiuoja į Londoną ar į Airiją ir padeda likusiems čia. Tuos žmones reikia tiktai gerbti ir jais didžiuotis, kad jų yra“.

Ar esame patriotai?

V.Gaidžio teigimu, lietuviai didžiuojasi savo tėvyne. „Be jokios abejonės, Lietuvoje žmonės didžiuojasi ir būdami piliečiais, taip pat didžiuojasi savo valstybe. Čia galbūt reikėtų atskirti du dalykus. Didžiavimasis savo tėvyne, meilė savo tėvynei, manau, nesumažėjo. Ji buvo ir prieš 20 metų labai didelė bei gili, ir prieš 10 metų.

Ir šiuo metu absoliuti dauguma žmonių didžiuojasi ir myli savo tėvynę. Kitas dalykas, kaip žmonės žiūri į realijas, kurios mus supa. Bet reikia atskirti, kur yra tėvynė Lietuva ir kur tos kasdieninės bėdos. Gal taip galima pasakyti: indas yra labai puikus, tik turinys ne visada geras. Na, ir mūsų tikslas, kad tas turinys būtų geresnis“, – teigė laidoje V. Gaidys.