Ar rūpi emigrantams Lietuvos žemė? 

Praeitą savaitgalį netikėtai teko apsilankyti Lietuvoj. Važiavau ne Joninių švęsti ir ne Venckienės tetos guosti, kaip komentaruose šaipėsi aklai Lietuvos valdžią įsimylėję ir visiems jos sprendimams pritariantys kai kurie Anglija.lt skaitytojai. Galvokit ką norit, man neskauda, tik kam tada atsidanginti į Angliją, jei Lietuvoje viskas taip teisinga ir gera? Buvau išvykusi dalyvauti Santaros-Šviesos konferencijoje, kurios metu buvo kalbama apie grėsmes Lietuvai, tarp jų ir emigraciją.

Vienas iš klausimų, kuris nuskambėjo konferencijos metu, buvo toks – kodėl važiuoti iš Lietuvos ir išvykus puoselėti lietuvišką kultūrą? Išties, kam emigrantams domėtis Lietuvos politika, visuomeniniais procesais? Kam lėkti būriais į Anglijos „pabus“ ir triukšmingai, kartais net išgąstį vietiniams įvarant, sirgti už Lietuvos krepšinio komandą, juolab, kad ji seniai nebe pergalėmis džiugina, o nuvilia pralaimėjimais? Gal išties dėti ant tos Lietuvos?

Tiesą sakant, kyla tokia pagunda. Norisi nusikratyti to lietuviškumo kaip sunkios naštos. Juolab, kad britų kultūra ir gyvenimo supratimas mano dvasiai daug artimesni negu lietuviškas parapijinis mentalitetas, grįstas apkalbomis ir nenuilstančia vieni kitų gyvensenos, išvaizdos ir elgesio kontrole.

Bet kad ir kaip nemėgčiau kai kurių lietuviškumo apraiškų, kad ir kaip nervintų vienais atvejais įsisiautėjęs nacionalizmas, kitais – ne mažiau siautėjantis lietuviškasis liberalizmas, neištveriu savo trigrašio neįkišusi. Nes kad ir kokie netikę tie nacionalistai ar liberalistai bebūtų, jie kaip mano šeimos nariai, su kuriais pykstiesi ir taikaisi, bet negali numoti ranka.

Praeitą savaitgalį netikėtai teko apsilankyti Lietuvoj. Važiavau ne Joninių švęsti ir ne Venckienės tetos guosti, kaip komentaruose šaipėsi aklai Lietuvos valdžią įsimylėję ir visiems jos sprendimams pritariantys kai kurie Anglija.lt skaitytojai. Galvokit ką norit, man neskauda, tik kam tada atsidanginti į Angliją, jei Lietuvoje viskas taip teisinga ir gera? Buvau išvykusi dalyvauti Santaros-Šviesos konferencijoje, kurios metu buvo kalbama apie grėsmes Lietuvai, tarp jų ir emigraciją.

Vienas iš klausimų, kuris nuskambėjo konferencijos metu, buvo toks – kodėl važiuoti iš Lietuvos ir išvykus puoselėti lietuvišką kultūrą? Išties, kam emigrantams domėtis Lietuvos politika, visuomeniniais procesais? Kam lėkti būriais į Anglijos „pabus“ ir triukšmingai, kartais net išgąstį vietiniams įvarant, sirgti už Lietuvos krepšinio komandą, juolab, kad ji seniai nebe pergalėmis džiugina, o nuvilia pralaimėjimais? Gal išties dėti ant tos Lietuvos?

Tiesą sakant, kyla tokia pagunda. Norisi nusikratyti to lietuviškumo kaip sunkios naštos. Juolab, kad britų kultūra ir gyvenimo supratimas mano dvasiai daug artimesni negu lietuviškas parapijinis mentalitetas, grįstas apkalbomis ir nenuilstančia vieni kitų gyvensenos, išvaizdos ir elgesio kontrole.

Bet kad ir kaip nemėgčiau kai kurių lietuviškumo apraiškų, kad ir kaip nervintų vienais atvejais įsisiautėjęs nacionalizmas, kitais – ne mažiau siautėjantis lietuviškasis liberalizmas, neištveriu savo trigrašio neįkišusi. Nes kad ir kokie netikę tie nacionalistai ar liberalistai bebūtų, jie kaip mano šeimos nariai, su kuriais pykstiesi ir taikaisi, bet negali numoti ranka.

 (Komentarų: 28)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai:

Kiti kategorijos straipsniai:

Kiti kategorijos straipsniai: