Laimingi žmonės niekam neįdomūs. Sparnuota frazė. Ypač žiniasklaidos arimuose besisukiojantiems maitvanagiams. Įvairūs reitingai rodo, kad labiausiai žmonės žiūri, klauso ir skaito nelaimių prisunktas istorijas. O jei dar tokiose istorijose yra ir pikantiškų detalių, pasikuisti svetimuose skalbiniuose pasičepsėdamas skuba kiekvienas.

Apie lietuvės Ingos ir vokiečio Michaelio bei jų dukrytės Luisos Rinau istoriją tikriausiai galėtų papasakoti dažnas lietuvis. Tai lyg lietuviška muilo opera, kas savaitę pažerianti vis naujų faktų.

Prieš gerus porą metų motina, gavusi tėvo sutikimą išvežti jų dukrą į Lietuvą dviem savaitėms, pasibaigus šiam periodui, dukros negrąžino į Vokietiją. Toks elgesys teisiškai buvo interpretuotas kaip pagrobimas. Nuo to laiko vyksta arši kova tarp buvusių sutuoktinių.

O į šią istoriją suskubo įsivelti ir šalies politikai, žadėdami visokeriopą pagalbą motinai, siekiančiai pačiai auginti dukrą. Kadrilį sušoko ir teismai, kurie už visus savo “žygdarbius” ar, teisingiau tariant, už nemokšiškumą galės susimokėti šimtamilijoninę baudą. Įdomu, kaip reaguos patys lietuviai, aktyviai sekantys serialu virtusią Rinau istoriją, kai bus pareikšta, jog visos baudos bus mokamos iš jų kišenių. Mat nei įnirtinga motinos kova dėl dukros, nei lietuviškieji teismai, nei pažadus žarstantys politikai, o tuo labiau piketus rengusios įvairios organizacijos nesugebėjo pakeisti pradinio Vokietijos teismo sprendimo, pagal kurį dukra turi būti perduota tėvo globai.

Plačiai skambanti Rinau šeimos istorija nepalieka abejingų. Vieni palaiko motiną, kiti bando suprasti ir tėvą. Diskusijos verda visose dimensijose, tik, deja, iš jų labai mažai naudos.

Nors žmonėse paplitusi nuomonė, kad kuo garsiau rėksi apie problemą, tuo greičiau ji išsispręs, šis atvejis, ko gero, yra išimtis iš taisyklės. O juk daugelis susidomėjo šios šeimos tragedija (bent jau mažosios Luisos atžvilgiu) tik dėl to, kad tai tarptautinė ir anaiptol ne asociali šeima. Juk tokių skyrybų ir vaikų draskymo istorijų apstu kiekviename Lietuvos bažnytkaimyje. Tačiau jei kokiam Kiaušiadalos kaime gyvenanti moteriškė imtų skųstis, kad su vyru pešasi, kuriam auginti vaiką, ir šauktųsi pagalbos, vargu ar sulauktų skubančio padėti politikų ir žurnalistų desanto.

Kitos šeimos tikriausiai suvokia, kad įstatymas yra įstatymas, o teisėjo žodis lemiamas, ir stengiasi savo sutrūnijusios šeimos skalbinius mazgoti tyliai.
Tačiau ir vėlgi – bepigu vertinti, kai tokia istorija ištinka kaimynystėje gyvenančius žmones. Sunku nuspėti, kaip pasielgtų kiekvienas iš mūsų, kuriam grėstų prarasti vaiko globą ir išleisti jį su vienu iš gimdytojų į kitą šalį.

Ir visgi šeimą paprastai kuria du žmonės, dažnai nepaisantys net artimųjų patarimų. Įdomu, kaip atrodytų situacija, jei į tai dar įsitrauktų politikai ir žiniasklaida. Arba reikėtų prašyti teismo sprendimo santuokai.

O šeimoje, žinia, niekada nebūna kaltas tik vienas. Ir ši istorija niekuo neypatinga. Tad galbūt abiem tėveliams reikėtų tiesiog pamiršti savo principus ir prisiminti, dėl ko jie kaunasi. Juk vaikas ne daiktas. Ir šis europinį mąstą pasiekęs tėvų konfliktas tikrai nebus pats maloniausias Luisos vaikystės prisiminimas. Įdomu, ką ji pasakys tuo klausimu po keliolikos metų, savo gyvenimo istoriją radusi įvairaus plauko laikraščių puslapiuose ar televizijos archyvuose.