Ar išsaugosime savo šaknis? - Anglija.lt
 

Ar išsaugosime savo šaknis? 

Vytautas Kraujalis

Kai per Velykas rinkau informaciją apie šios šventės tradicijas Britanijoje – nustebau, pasirodo kiaušinius dažo ir patys britai. Kaip vėliau teko patirti, didžioji dauguma jų šios tradicijos ne tik nebesilaiko, bet apie ją dažnai net nežino. Margutį pakeitė šokoladinis kiaušinis.

Kelintus metus Britanijoje gyvenantys lietuviai prieš Velykas džiaugėsi – svarbiausios pavasario šventės tradicijos Lietuvoje gan gilios, tad net ir neturėdami tam tinkamų sąlygų kas kaip išmanydami stengėsi marginti rudus britiškų vištų padėtus kiaušinius. Vieniem tai buvo – smagus užsiėmimas su mažamečiais vaikais, kitiems gi – dar viena galimybė prisiminti Lietuvą bei savus papročius. Keista, tačiau tradicijų laikymasis užsienyje kažkuo primena sovietmetį – tai vienas iš būdų išsiskirti iš mums svetimo pasaulio.

Būtent sovietmečiu išlaikyti tautiškumą buvo tam tikras iššūkis bei protesto forma, kuria bent simboliškai buvo bandoma pasipriešinti geležiniam komunizmo kumščiui, tačiau tai geležiai sutrupėjus į miltus, gniaužtoji tauta nustėro – o kas dabar? Juk papročių laikytis nebedraudžiama – tad gal ir nebereikia?

Nors man dar nėra nei trisdešimt, aš tik iš vaikystės prisimenu gavėnios ar advento pasninkus, o mano tėvai tik kokius porą metų bandė piktintis gruodžio mėnesį į diskotekas einančiu jaunimu. Vėliau tiesiog priprato, o dabar turbūt ir patys mielai kokį klumpakojį prieš Kalėdas patryptų, jei tik mokėtų. Šiaudų po staltiese per Kūčias dabar pakišame ar su žvakės vašku buriame tik retas.

Nykstančių ir į raudonąją knygą vertų įrašyti tradicijų būtų galima priskaičiuoti ir daugiau, tačiau bene liūdniausia, kad jos nyksta itin sparčiai. Matyt natūralu, kad su laikmečiu keičiasi ir požiūris į senolių palikimą bei tradicijas, tačiau, kai per mažiau nei dvidešimt metų šalyje radikaliai pasikeičia ne tik politinė santvarka, o ir gyvenimo būdas, tikėtis, jog šimtmečiais puoselėtos tradicijos išliks nepakitusios - tikriausiai naivu.

Mūsų šaknys nyksta, tačiau ar jas išsaugosime, priklausys tik nuo mūsų pačių.

Praėjus keliolikai metų nuo istorinio lūžio lietuvių tautoje, kai išsivadavę iš sovietinio jungo įšokome į laisvių pilną kapitalistinį pasaulį, jau kas dešimtas iš mūsų gyvena užsienyje. Tą pačią Kūčių vakarienę ar Velykų margučius dažnas valgome nebe Kaune, Anykščiuose, Mosėdyje ar Gargžduose, o Dubline, Malagoje, Detroite ar Mančesteryje.

Nepaisant to, kad pagrindines lietuviškas tradicijas šiuo metu dar bandome puoselėti, nauja aplinka, vietinė kultūra bei masinė komunikacija daro savo neigiamą įtaką ir neaišku, ar tų pačių tradicijų laikysimės po 10 - 20 metų. Iš kitos pusės, Lietuvoje tradicijoms keičiantis ir nykstant ne ką lėčiau nei emigracijoje, galbūt toli nuo tėvynės esantys lietuviai kaip tik ir bus tie atlaikiusieji laikmečio ir aplinkos išbandymus. Juk sunkiausiai pasiekiamas ir įgyvendinamas troškimas visada būna saldžiausias jį pasiekus. Tad gal mes užsibrėšime tikslą ir užsienyje gimusiems ar dar gimsiantiems vaikams stengsimės perteikti vis dar mūsų papročius?

Kartą mūsų šaknys jau buvo transformuotos iš pagrindų. Karalius Mindaugas pradėjo, o Didysis kunigaikštis Vytautas pabaigė palaidoti ištisą kultūrą, kuri gyvavo beveik septynis tūkstantmečius, vadinosi – Pagonybe ir buvo lietuvybės šaknys. Ar tas pats gresia ir dabar? Rinktis mums, tačiau aš vis tiek naiviai norėčiau, kad margučius dažyti mokėtų ir mano anūkai.

O ko norėtumėt Jūs?

Vytautas Kraujalis

Kai per Velykas rinkau informaciją apie šios šventės tradicijas Britanijoje – nustebau, pasirodo kiaušinius dažo ir patys britai. Kaip vėliau teko patirti, didžioji dauguma jų šios tradicijos ne tik nebesilaiko, bet apie ją dažnai net nežino. Margutį pakeitė šokoladinis kiaušinis.

Kelintus metus Britanijoje gyvenantys lietuviai prieš Velykas džiaugėsi – svarbiausios pavasario šventės tradicijos Lietuvoje gan gilios, tad net ir neturėdami tam tinkamų sąlygų kas kaip išmanydami stengėsi marginti rudus britiškų vištų padėtus kiaušinius. Vieniem tai buvo – smagus užsiėmimas su mažamečiais vaikais, kitiems gi – dar viena galimybė prisiminti Lietuvą bei savus papročius. Keista, tačiau tradicijų laikymasis užsienyje kažkuo primena sovietmetį – tai vienas iš būdų išsiskirti iš mums svetimo pasaulio.

Būtent sovietmečiu išlaikyti tautiškumą buvo tam tikras iššūkis bei protesto forma, kuria bent simboliškai buvo bandoma pasipriešinti geležiniam komunizmo kumščiui, tačiau tai geležiai sutrupėjus į miltus, gniaužtoji tauta nustėro – o kas dabar? Juk papročių laikytis nebedraudžiama – tad gal ir nebereikia?

Nors man dar nėra nei trisdešimt, aš tik iš vaikystės prisimenu gavėnios ar advento pasninkus, o mano tėvai tik kokius porą metų bandė piktintis gruodžio mėnesį į diskotekas einančiu jaunimu. Vėliau tiesiog priprato, o dabar turbūt ir patys mielai kokį klumpakojį prieš Kalėdas patryptų, jei tik mokėtų. Šiaudų po staltiese per Kūčias dabar pakišame ar su žvakės vašku buriame tik retas.

Nykstančių ir į raudonąją knygą vertų įrašyti tradicijų būtų galima priskaičiuoti ir daugiau, tačiau bene liūdniausia, kad jos nyksta itin sparčiai. Matyt natūralu, kad su laikmečiu keičiasi ir požiūris į senolių palikimą bei tradicijas, tačiau, kai per mažiau nei dvidešimt metų šalyje radikaliai pasikeičia ne tik politinė santvarka, o ir gyvenimo būdas, tikėtis, jog šimtmečiais puoselėtos tradicijos išliks nepakitusios - tikriausiai naivu.

Mūsų šaknys nyksta, tačiau ar jas išsaugosime, priklausys tik nuo mūsų pačių.

Praėjus keliolikai metų nuo istorinio lūžio lietuvių tautoje, kai išsivadavę iš sovietinio jungo įšokome į laisvių pilną kapitalistinį pasaulį, jau kas dešimtas iš mūsų gyvena užsienyje. Tą pačią Kūčių vakarienę ar Velykų margučius dažnas valgome nebe Kaune, Anykščiuose, Mosėdyje ar Gargžduose, o Dubline, Malagoje, Detroite ar Mančesteryje.

Nepaisant to, kad pagrindines lietuviškas tradicijas šiuo metu dar bandome puoselėti, nauja aplinka, vietinė kultūra bei masinė komunikacija daro savo neigiamą įtaką ir neaišku, ar tų pačių tradicijų laikysimės po 10 - 20 metų. Iš kitos pusės, Lietuvoje tradicijoms keičiantis ir nykstant ne ką lėčiau nei emigracijoje, galbūt toli nuo tėvynės esantys lietuviai kaip tik ir bus tie atlaikiusieji laikmečio ir aplinkos išbandymus. Juk sunkiausiai pasiekiamas ir įgyvendinamas troškimas visada būna saldžiausias jį pasiekus. Tad gal mes užsibrėšime tikslą ir užsienyje gimusiems ar dar gimsiantiems vaikams stengsimės perteikti vis dar mūsų papročius?

Kartą mūsų šaknys jau buvo transformuotos iš pagrindų. Karalius Mindaugas pradėjo, o Didysis kunigaikštis Vytautas pabaigė palaidoti ištisą kultūrą, kuri gyvavo beveik septynis tūkstantmečius, vadinosi – Pagonybe ir buvo lietuvybės šaknys. Ar tas pats gresia ir dabar? Rinktis mums, tačiau aš vis tiek naiviai norėčiau, kad margučius dažyti mokėtų ir mano anūkai.

O ko norėtumėt Jūs?

 (Komentarų: 13)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: