Vytautas Kraujalis
Kai per Velykas rinkau informaciją apie šios šventės tradicijas Britanijoje – nustebau, pasirodo kiaušinius dažo ir patys britai. Kaip vėliau teko patirti, didžioji dauguma jų šios tradicijos ne tik nebesilaiko, bet apie ją dažnai net nežino. Margutį pakeitė šokoladinis kiaušinis.
Kelintus metus Britanijoje gyvenantys lietuviai prieš Velykas džiaugėsi – svarbiausios pavasario šventės tradicijos Lietuvoje gan gilios, tad net ir neturėdami tam tinkamų sąlygų kas kaip išmanydami stengėsi marginti rudus britiškų vištų padėtus kiaušinius. Vieniem tai buvo – smagus užsiėmimas su mažamečiais vaikais, kitiems gi – dar viena galimybė prisiminti Lietuvą bei savus papročius. Keista, tačiau tradicijų laikymasis užsienyje kažkuo primena sovietmetį – tai vienas iš būdų išsiskirti iš mums svetimo pasaulio.
Būtent sovietmečiu išlaikyti tautiškumą buvo tam tikras iššūkis bei protesto forma, kuria bent simboliškai buvo bandoma pasipriešinti geležiniam komunizmo kumščiui, tačiau tai geležiai sutrupėjus į miltus, gniaužtoji tauta nustėro – o kas dabar? Juk papročių laikytis nebedraudžiama – tad gal ir nebereikia?
Nors man dar nėra nei trisdešimt, aš tik iš vaikystės prisimenu gavėnios ar advento pasninkus, o mano tėvai tik kokius porą metų bandė piktintis gruodžio mėnesį į diskotekas einančiu jaunimu. Vėliau tiesiog priprato, o dabar turbūt ir patys mielai kokį klumpakojį prieš Kalėdas patryptų, jei tik mokėtų. Šiaudų po staltiese per Kūčias dabar pakišame ar su žvakės vašku buriame tik retas.
Nykstančių ir į raudonąją knygą vertų įrašyti tradicijų būtų galima priskaičiuoti ir daugiau, tačiau bene liūdniausia, kad jos nyksta itin sparčiai. Matyt natūralu, kad su laikmečiu keičiasi ir požiūris į senolių palikimą bei tradicijas, tačiau, kai per mažiau nei dvidešimt metų šalyje radikaliai pasikeičia ne tik politinė santvarka, o ir gyvenimo būdas, tikėtis, jog šimtmečiais puoselėtos tradicijos išliks nepakitusios - tikriausiai naivu.
Mūsų šaknys nyksta, tačiau ar jas išsaugosime, priklausys tik nuo mūsų pačių.
Praėjus keliolikai metų nuo istorinio lūžio lietuvių tautoje, kai išsivadavę iš sovietinio jungo įšokome į laisvių pilną kapitalistinį pasaulį, jau kas dešimtas iš mūsų gyvena užsienyje. Tą pačią Kūčių vakarienę ar Velykų margučius dažnas valgome nebe Kaune, Anykščiuose, Mosėdyje ar Gargžduose, o Dubline, Malagoje, Detroite ar Mančesteryje.
Nepaisant to, kad pagrindines lietuviškas tradicijas šiuo metu dar bandome puoselėti, nauja aplinka, vietinė kultūra bei masinė komunikacija daro savo neigiamą įtaką ir neaišku, ar tų pačių tradicijų laikysimės po 10 - 20 metų. Iš kitos pusės, Lietuvoje tradicijoms keičiantis ir nykstant ne ką lėčiau nei emigracijoje, galbūt toli nuo tėvynės esantys lietuviai kaip tik ir bus tie atlaikiusieji laikmečio ir aplinkos išbandymus. Juk sunkiausiai pasiekiamas ir įgyvendinamas troškimas visada būna saldžiausias jį pasiekus. Tad gal mes užsibrėšime tikslą ir užsienyje gimusiems ar dar gimsiantiems vaikams stengsimės perteikti vis dar mūsų papročius?
Kartą mūsų šaknys jau buvo transformuotos iš pagrindų. Karalius Mindaugas pradėjo, o Didysis kunigaikštis Vytautas pabaigė palaidoti ištisą kultūrą, kuri gyvavo beveik septynis tūkstantmečius, vadinosi – Pagonybe ir buvo lietuvybės šaknys. Ar tas pats gresia ir dabar? Rinktis mums, tačiau aš vis tiek naiviai norėčiau, kad margučius dažyti mokėtų ir mano anūkai.
O ko norėtumėt Jūs?
Komentarai
Visiskai pritarciau Vaidui.Is tiesu,juk Lietuva tokia mazyte salele,o jai i ja prades visokie ''babajai'' ir juodaodziai vaziuoti,tai kas is jos liks?Ir taip,po miesta pasivaiksciok,tai zmogus uzkliudes net nelietuviskai pasakys atsiprasau.Tiesa pasakius,man labai daug reiskia ir kalba,ir zmoniu bendravimas,ir odos spalva,o labiausiai tai lietuva.Juk gimiau,augau,bet visa laik buvau prie savo odos spalvos,visada regejau kultura,o jai visi sitie zmones atsikraustys cia,tai kas liks is musu mazosios saleles?Isvis nebus nei kulturos,nei normalaus bendravimo,kalba bus sutrypta.Zodziu mano nuomone,juodi turi gyventi ten,kur jie ir privalo,savo salyse,o mes savosiose.Lietuvoj-lietuviai.Arabijoj-arabai ir t.t.
Viskas, kas buvo, tai jau istorija ar nebutu pats laikas pagalvoti apie ateiti. Esame, Europos Sajungoje, nieko neturiu pries Europos tautas su kuriomis reikes eiti pasirinkta kelia, bet tai, dar ne viskas. Greitai, i sali, gali pasipilti afrikieciu ir arabu banga, juk jiems visai nesvarbu kur, kad tik is Afrikos ar kitu arabu saliu pabegti. Kol gyvas esu, niekada nenoresiu matyti to,Lietuvoje, kas atsitiko su Londonu ar kitais didesniais Anglijos miestais. Miestai prarado, tikrai garbinga, angliskuma ir savo veida, o vietiniai, turi kraustytis i priemiescius, begdami nuo zemakulturiu emigrantu. Manau, kad atejo multikulturinio bardako amzius. Lietuva yra per maza ir per brangi vieta tokiems eksperimentams daryti. Ar ne laikas tuo susirupinti ?
jei kompamijoje atsiranda vienas uzsienietis ir pradedama kalbeti angliskai, tai vadinasi ne kompleksai, o mandagumas;)
mano nuomone, tai prasidejo dar 14-ame amziuje, kai musishkis, Jogaila, tapo Lenkijos karalium ir Lietuvos didziuoju kunigaiksciu, o lietuviu kalba ir rashyba nebuvo ishsivysciusi, todel pradeta manyti, kad tai provincialu kalba. Baznyciose pamaldos skaitomos lenku kalba, nes mes net neturejom savo rashto.
As nesakyciau, kad Jogaila pasielge blogai, nes atsispirti pries vokieciu ordina buvo neimanoma, o dar veliau ir priesh Maskva, nezinia ar mes ishvis butume, tokia Lietuva, kaip dabar. Lietuva buvo ir lenkinama, ir rusinama, bet mes ishlikom ir musu misija, kuria pradejo Mindaugas su krikshtu ir tapatinimusi prie vakaru, siekiama ir dabar. Mes galim didziuotis savimi.
Tiesa, kai kompanijoje atsiranda vienas rusas, mes ir velgi kalbam rusishkai. Sakyciau, ne jie turetu mums aishkinti tai, ka mes nesupratom rusishkai, bet jie turetu stengtis suprasti mus.
Isties...Tariama laisve, lietuviu tautai, dar vienas isbandymas. Buti ar nebuti...Reikia pripazinti, si likusi tautos dalis tik likuciai tos Didzios lietuviu tautos, kuria gerbe ir bijojo visos likusios Europos tautos.Deja, paskutiniais simtmeciais lietuviu tauta vis balansavo ant isnykimo ribos. Didziausia to priezastis, lietuviams budingas nepilnavertiskumo kompleksas, pasireiskiantis kiekviename zingsnyje. Prisiminkim tarybinius laikus.Vykstant bet kokiai konferencijai, jei budavo nors vienas svecias is kitur,visi pradedavo kalbet rusiskai. Dabar tas pats, jei atsiranda kompanijoj nors vienas uzsienietis, visi stengiasi kalbet angliskai. Is kur sis kompleksas pas mus atsirades ir kada, neturiu informacijos, taciau kad jis nesveikai veikia kiekviena musu zmogu-faktas.
atsiprasau- lenkijos siaurine dalis
tiek rusija, tiek lenkija, o gal ir vokietija, tikrai suka galva ir diskutuoja, kaip atsiplesti nuo musu gabala, kodel gi neturetume apie tai kalbeti ir mes. Nei baltarusijos, nei ukrainos, senoji istorija nepazista, nes tai buvo Lietuvos didzioji kunigaikstyste, o Lenkijos pietine dalis- ten kai kurie dar sneka lietuviskai.
kodel gi ne
nebesvaik dariau su savo ldk zemem
- tikrai ne.
manau musu saknys niekur nedings, nes pasaulio istorijoje lietuvius zino nuo 1009 metu, o unijoje su Lenkija, Lietuva issaugojo suvereniteta. Manau reiketu netik saugoti savo saknis, bet ir kalbeti apie kai kuriu LDK zemiu grazinima.
Paskaitykit dar "Valstieciu laikrastyje"
1996-06-26;
ir atgaivinkime dar karaliaus Vytenio,
1307 m. nupirkusio! is Livonijos ordino
Dauguvos aukstupi su Polocku, ir visu gediminaiciu testiniu pastangu atminti.
Uz zemiu ispletima be kraujo, ir Dauguvos apvalyma nuo vokiskuju koklonistu XIV a.
ir latviai Vyteniui amzinaja karuna dekingi.