Zita Čepaitė

Ekonominė krizė jau tapo kasdienių pokalbių tema. Vieni jau spėjo pajusti krizės padarinius, kiti baiminasi ir svarsto, ar jiems pavyks tos krizės išvengti.

Lutone gyvenantis Stanislovas Griškevičius jau šešerius metus verčiasi statybomis. Šį rugsėjį pagal sutartį su užsakovu jis turėjo pradėti naują projektą Sityje, netoli garsiojo “Agurko”. “Ketinome pradėti darbus nuo rugsėjo 1 dienos. Turime leidimus gatvei užtverti, mokesčiai sumokėti už tvoras, planai parengti, bet šeimininkas sako: “Dabar krizė, viską norėčiau pristabdyti””, – pasakoja iki šiol daugybę statybinių projektų Anglijoje sėkmingai vykdęs S.Griškevičius.

Statybininkai ieško darbo

Jis tiki, kad užsakovas labai ilgai brangaus sklypo Sityje tuščio nelaikys, todėl renka reikalingų specialybių žmones ir tikisi, kad po vyriausybės priimtų sprendimų situacija kiek stabilizuosis ir statybų darbai pajudės.

“Kad statybų sektoriuje darbų sumažėjo, labai jaučiasi. Dar prieš mėnesį, kai buvau padavęs skelbimą, jog ieškau darbininkų, vos vienas du per savaitę paskambindavo, o pastarosiomis dienomis – per dieną kokį dvidešimt skambučių sulaukiu. Ir darbo ieško ne naujai atvykę, o senbuviai, tie, kas čia po aštuonerius-dešimt metų jau yra pragyvenę“, – teigia vyras.

Jis pats pastaruoju metu dažnai pasižvalgo po interneto svetaines, ieškodamas inžinieriaus darbo. “Vadybinio darbo statybose dar galima rasti, bet pasižiūrėjau, ar reikia darbininkų – nulis pasiūlymų”, – sako Stanislovas.

S.Griškevičiaus pastebėjimu, kituose sektoriuose situacija irgi prastėja. Jis iki šiol palaiko ryšį su buvusiais užsakovais, kuriems statė viešbučius prie Stanstedo oro uosto. “Jie buvo suplanavę dar plėstis, bet pastaruoju metu paskambino ir sako, kad plėtros planus atideda. Guodėsi, kad vieną parą trijuose jų viešbučiuose buvo apsistoję tik du gyventojai, anksčiau to niekada nebūdavę”, – tikina Anglijoje nuo 2001 metų gyvenantis vyras.

Teks važiuoti į Dubajų?

Vietiniai pasakoja, kad prieš 20 metų, per garsiąją 1987 metų krizę anglai važiavo dirbti į Vokietiją. “Bet dabar ir ten tas pats, nelabai kur nuvažiuosi, nebent į Dubajų ar Bahamus, ten dabar nekilnojamojo turto poreikis. Bet ne visi juk ir gali viską palikę lėkti į tolimą šalį. Daug kas su šeimomis, vaikai į mokyklas eina, nemesi visko. Aš pats irgi – turiu įsipareigojimų bankui, įsigijau namą, užtenka, jau išvažiavau vieną kartą iš Lietuvos”, – sako Stanislovas.

Jis teigia, kad persikėlimas į kitą šalį – labai stiprus emocinis išgyvenimas, be to, dar persikėlimo vargai, todėl jis nenorėtų vėl kažkur kraustytis. Bando verstis čia, nors diržus jau tenka veržtis. “Biudžetui, aišku, atsiliepia. Sumažėjo vartojimas, visas keliones ir atostogas atidėjom, nebūtinų prekių nebeperkam”, – prisipažįsta vyras.

Tačiau jis tikisi, kad krizė neužsitęs ir po vyriausybės sprendimo finansuoti žlungančius bankus statybos ilgainiui atsigaus.

Vyras prisimena, kad prieš dešimt metų Rusijos krizė turėjo įtakos tam, kad jis išvažiavo iš Lietuvos. “Lietuvoje turėjau statybų verslą, bet tais metais jis tik žemyn ėjo, o kadangi statybos Lietuvoje yra sezoninis dalykas, tai žiemą dar karnavalinių kostiumų pardavimu verčiausi. Bet irgi – tų kaukių reikia tik vieną kartą per metus. Ir kažkaip sausio mėnesį, kai statybos nevyksta, o karnavalas irgi pasibaigęs, sugalvojome su žmona po Angliją pasižvalgyti. Atvažiavome, čia darbų pilna, pinigai, galima sakyti, voliojasi, taip ir likau”, – dalijasi prisiminimais S.Griškevičius.

Krizę sukėlė panika

Firmos “Bruno Triplet” vykdančiuoju direktorium dirbantis Darius Jankauskas teigia, kad neturi kuo skųstis, nes užsakymai, palyginti su pernai, išaugo 60 proc. “Mes dirbame su prabangos prekėmis, prekiaujame audiniais ir apmušalais, kurių metras kainuoja ne mažiau kaip 100 svarų. Vykdome užsakymus tokių klientų, kuriems keliasdešimt tūkstančių čia ar ten… Tokių žmonių krizė perdaug nepaveikia, gal tik vieną kitą, kuris daug pinigų sukišo į vieną banką ar verslą, bet tokių vienetai… Tad ateities nebijau. Pas mus dirba ir keletas lietuvių, pora iš jų – mūsų parduotuvėje „Sloane Square“, kiti – su individualiais interjero apdailos užsakymais. Aš pats užsiimu finansais ir klientų paieška”, – pasakoja 26 metų lietuvis.

Jo nuomone, perdaug keliama panikos ir tai daro įtaką žmonėms ir jų sprendimams: “Kai pusę mėnesio kasdien televizija ir laikraščiai kala galvon, kad krizė, visi pristabdo savo veiklą. Kita vertus, jeigu žmogus pasirinko privatų pensijų fondą, kuris investuoja į didžiausios rizikos faktorių, šiuo metu tapo aišku, kad tai buvo kvailas sprendimas. Tai tarsi kazino – arba laimi milijoną, arba pralaimi viską.

Problema ta, kad spauda nepaaiškina paprastiems žmonėms, kas dabar vyksta. Kai žmogus nesupranta, pradeda panikuoti. Tada ekonomikos nuosmukį prisišaukia patys žmonės”, – įsitikinęs už prabangius interjerus kuriančios firmos finansus ir užsakymus atsakingas lietuvis.

Beliko melstis?

Tačiau sekasi toli gražu ne visiems. Daug kas skaičiuoja nuostolius arba baiminasi, kaip ši finansų krizė gali atsiliepti jų verslui. Neramių minčių apnikti žmonės nusiraminimo ieško maldose. Anglikonų Bažnyčios atstovai praeitą savaitę pranešė, kad jų tinklalapyje paskelbta „Malda dėl dabartinės finansinės situacijos“ buvo peržiūrėta beveik 8 tūkst. kartų. O apsilankymų tinklalapio skyrelyje „Šiandienos maldos“ padaugėjo 28 proc. Maldoje dėl finansinės krizės sakoma, kad „gyvename neramiomis dienomis“: kylant kainoms, didėjant skoloms, kai prarandamas darbas ir žlunga bankai. Joje Dievo prašoma „būti stiprybės bokštu judančiuose smėlynuose“.