Ar prievarta gali būti humaniška? - Anglija.lt
 

Ar prievarta gali būti humaniška? 

Vykdydami Kėdainių teisėjo V.Kondratjevo sprendimą, kaukėti pareigūnai ir nebaigtoje pedofilijos byloje minima motina smurtavo prieš 8 metų mergaitę. Nepaisydami šio video medžiagoje užfiksuoto smurto, žinomi vaikų psichiatrai L.Slušnys ir D.Pūras jį nutylėjo. Nužmogintas teisingumas - vardan ko?

Ši byla, trikdanti jau ne vieną mėnesį, pridengianti galingųjų smurtą, nėra pirmoji ir atrodo dėsninga.

Lietuvos psichiatrų bendruomenė niekaip nepasisakė ne tik šiuo smurto prieš vaiką atveju, bet ir dėl psichikos ligonių teises šiurkščiai pažeidžiančio eksperimento, kurio metu mirė žmogus. Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos pareigūnai, 2010-ųjų pavasarį drįsę įvardyti pažeidimus Vilniaus psichikos sveikatos centre ir reikalavę už juos griežčiausios atsakomybės, buvo atleisti iš darbo, žlugdant visą klinikinių tyrimų kontrolę valstybėje. Bet Lietuvos psichiatrai tylėjo.

Galbūt todėl, kad tai vyko ligoninėje, kuriai vadovauja sveikatos apsaugos ministro patarėjas Martynas Marcinkevičius, o tyrimą atliko Laisvė Dembinskienė, įtakingo profesoriaus Algirdo Dembinsko žmona.

Dar visai neseniai jis 6 metus vadovavo Lietuvos psichiatrų asociacijai ir yra jos valdybos narys. Sovietmečiu, būdamas LTSR sveikatos apsaugos ministerijos vyriausiuoju psichiatru, pasirašė KGB apmokėtą ekspertizę, dėl kurios Lietuvos Helsinkio grupės narys Algirdas Statkevičius turėjo septynerius metus kalėti sovietijos psichiatrijos ligoninėse, kur disidentai buvo verčiami „daržovėmis“. Tačiau asmeninė psichiatrų atsakomybė už tokius parašus ligi šiol neįvertinta, o naujoji gydytojų karta A.Dembinską vadina humanistinės psichiatrijos pradininku Lietuvoje.

Lietuvos psichiatrų asociacija, rinkusi A.Dembinską savo vadovu, net neturi Etikos komisijos, kuri vertintų tokius skandalingus atvejus, kaip L.Dembinskienės vykdytas klinikinis tyrimas. Tačiau asociacijos deleguotas L.Slušnys vadovauja Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai (LŽLEK), kurios veikla primena baudžiamosios psichiatrijos seansą.

Ar tikslas pateisina priemones?

Apie tai, kas 2012 metų kovo 23 dieną vyko Garliavoje, smurtautojai ir šį smurtą pateisinantieji daug kartų viešai melavo, bet kamera šalta dokumentine akimi užfiksavo nežmonišką sceną.

Kaukėtas apsauginis galvos linktelėjimu davė ženklą L.Stankūnaitei, priėjęs iš už nugaros griebė mergaitę apglėbusią močiutę ir kovos veiksmą primenančiu judesiu parvertė jas abi apsikabinusias ant grindų. Tada motina ėmėsi iš visų jėgų plėšti į save dukterį, nepaisydama dukters protesto riksmo.

Tai vyko kelias minutes, ramiai stebint antstolei Sonatai Vaicekauskienei ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Prevencijos skyriaus viršininkui Taurui Stauskiui.

Nuo klykiančio vaiko kaukėtus žaliūkus ir L.Stankūnaitę nuvijo tik Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Andželika Vežbavičiūtė, su kuria šis „poėmis“ visai nebuvo aptartas. Bet net ir tada antstolė ir policininkų vadovas buvo pasiryžę toliau vykdyti V.Kondratjevo sprendimą, dar grasindami A.Vežbavičiūtei.

Po šio "pogromo", profesorius V.Landsbergis iškėlė klausimą: „Pasiekėme ribą, kai turime išsiaiškinti - ar teisingumas gali būti nežmoniškas?“ Tačiau vaikų psichiatrams šis klausimas nepasirodė esminis.

Viešame komentare, paskelbtame praėjus trims dienoms po šių įvykių, psichiatrai tik pareiškė turintys kilnų tikslą išlaisvinti vaiką iš "konclagerio" aplinkos, t.y. Kedžių namų. Psichiatras L.Slušnys pareiškė, kad D.Kedžio artimieji nusipelno būti įkalinti iki gyvos galvos, o mergaitei paskelbė verdiktą nesirinkdamas žodžių - esą ji išaugs arba pikta, kerštinga ir nevisavertė, arba agresyvi ir pavojinga. Abejotina, ar prichiatras turi teisę skelbti tokią brutalią viešą diagnozę vaikui, kurio vaikystę neva saugo.

Nurašęs vaiką kaip beviltišką ir nuteisęs Kedžius, L.Slušnys visai nutylėjo prievartą, kurios liudininkais tapo visi, kurie turi akis. Niekaip antstolės, kaukėtos apsaugos ir motinos veiksmų neįvertino ir D.Pūras, tarsi vaiko puolimas su šūkiu „imam“ būtų visiškai normalus dalykas.

Abu psichiatrai tik paragino vykdyti teismo sprendimą, aiškindami, neva mergaitės ryšys su motina "pasižymi saugiu prieraišumu." Nesuprantama, apie kokį prieraišumą jie kalba, turint galvoje mergaitės klyksmą "nenoriu".

"Nepastabi" psichiatrų bendruomenė

L.Slušnys, Lietuvos psichiatrų asociacijos deleguotas prižiūrėti žurnalistų etikos, piktinasi klausiamas apie kitus atvejus, kai psichiatrų asociacija "nemato" ar nenori matyti etikos dalykų. L.Slušnys nutarė, kad klausimas apie prieš porą metų pradėtą tyrimą dėl žmogaus mirties vykdant psichiatrinius tyrimus, neturi nieko bendra su juo.

Įtarimai, kad įvykdytas sunkus nusikaltimas, nusinešęs žmogaus gyvybę, kilo 2010-ųjų pavasarį. Atlikus inspekciją Vilniaus psichikos sveikatos centre, nustatyta, kad tiriant vaistus su psichikos ligoniais buvo pavojingai pažeistos geros klinikinės praktikos taisyklės. Pažeidimai - ne atsitiktiniai, bet pasikartojantys ir reikšmingi.

Pagrindinei tyrėjai L.Dembinskienei pasiūlyta skirti griežčiausią iš tuo metu galiojusių sankcijų - rekomenduoti klinikinius tyrimus užsakančioms farmacijos įmonėms ateityje neskirti jos pagrindine tyrėja.

Kadangi kilo įtarimų dėl žmogaus mirtį lėmusio sunkaus nusikaltimo, VVKT vadovybei pasiūlyta apie tai pranešti prokuratūrai. Rimti nemalonumai dėl šios istorijos grėsė psichiatrų bendruomenės elitui. L.Dembinskienės vyras, prof. A.Dembinskas tuo metu jau penktus metus buvo Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentu, o ligoninei, kurioje vyko žmonių gyvybei pavojingas eksperimentavimas su vaistais, vadovauja ministro patarėjas M.Marcinkevičius, buvęs šios asociacijos valdybos narys ir administracijos direktorius.

Jis apie L.Dembinskienės tyrimą turėjo būti gerai informuotas, nes pagal Biomedicininių tyrimų etikos įstatymą kaip ligoninės vadovas savo parašu privalėjo patvirtinti kiekvieno psichikos liga sergančio asmens sutikimą jame dalyvauti - kadangi šie žmonės priskiriami pažeidžiamų asmenų kategorijai, jiems turi būti taikomos papildomos apsaugos priemonės.

Nors ši įtakingų psichiatrų interesus palietusi istorija privalėjo būti griežtai įvertinta, įvyko priešingai - buvo susidorota su žmonėmis, reikalaujančiais tai padaryti. L.Dembinskienė, tarsi nieko nebūtų įvykę, ir šiuo metu atlieka klinikinį tyrimą įstaigoje, kuriai vadovauja vienas sveikatos apsaugos sistemos galingųjų. Pareigūnai, kurių principingumas trukdė įtakingiems medikams, buvo atleisti iš darbo.

Lietuvos psichiatrų asociacija niekaip nesureagavo į painų ir blogu kvapu atsiduodantį įvykį, nes neturi net Etikos komisijos, kuri tokius reikalus svarstytų.

Istorinės nehumaniško psichiatrinio "humanizmo" šaknys

Lietuvos psichiatrų asociacijai, kurios deleguotas L.Slušnys prižiūri žurnalistų etiką, iki 2011-ųjų pavasario net šešerius metus vadovavusį prof. A.Dembinską ne vienas vidurinės kartos psichiatras vertina kaip iškilų humanistą.

Šiai tezei prieštaraujantys liudininkai dar gyvi. „Tai, ką mums darė psichiatrai, iki šiol yra neįvertinta“, - sakė A.Statkevičius, pagal profesiją taip pat psichiatras, ilgą laiką sėkmingai dirbęs gydytoju. Kol 1980-aisiais už dalyvavimą Lietuvos Helsinkio grupės veikloje KGB jam sukurpė bylą: joje, likus metams iki žūties po sunkvežimio ratais, buvo tardomas ir kunigas Bronius Laurinavičius.

Po ekspertizės, kurią 1980 metų balandžio 8 dieną kartu su kolegomis pasirašė LTSR sveikatos apsaugos ministerijos vyriausiasis psichiatras A.Dembinskas, A.Statkevičius buvo išsiųstas iš pradžių į Černiachovsko, o vėliau į Taškeno specialiąsias psichiatrijos ligonines. Disidentai ten buvo laikomi kartu su žmogžudžiais, prievartautojais ir plėšikais, o nuo neteisingo požiūrio į sovietinę santvarką „gydomi“ žvėriškomis stiprių vaistų injekcijomis.

A.Statkevičiaus „liga“ - „nuo 1979 m. pradžios sistemingai gamino ir platino įvairius rašinius, kuriuose skleidžiami šmeižikiški prasimanymai, žeminantys tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką“; „skaito, kad TSR Sąjungoje neteisingai traktuojamos žmogaus teisės. Tačiau paklausus apie jo konkrečią veiklą šioje srityje iš karto pasikeičia, tampa labai atsargus, įtarus, (...), visiškai nepasitiki gydytojais, skaito, kad gydytojai pareikš nuomonę apie jo psichinę sveikatą priklausomai nuo saugumo komiteto nurodymo“.

KGB užsakymą vykdžiusi gydytojų komisija ne iš karto ryžosi pasiųsti savo kolegą į kankinimo įstaigą. Pirmoji komisija to nepadarė, nes A.Statkevičius atrodė pernelyg sveikas žmogus. Tada KGB tardytojo J.Matulevičiaus nutarimu į jos sudėtį buvo įtraukti A.Dembinskas ir Kauno medicinos instituto Psichiatrijos katedros vedėjas prof. J.Šiurkus. Ir nuosprendis pasirašytas.

Nuosprendį priėmusių psichiatrų "nuopelnai" liko neįvertinti - Lietuvos psichiatrų asociacija 1991-aisiais pasmerkė tokius nusikaltimus tik abstrakčiai.

Disidentų prašymu 1992-aisiais buvo pradėta baudžiamoji byla. Bet nors speciali psichiatrų ekspertų komisija netrukus pripažino, kad A.Statkevičiui ir kitiems disidentams nustatytos diagnozės, rekomenduojant priverstinį gydymą specialiose įstaigose, yra „neargumentuotos, prieštaraujančios psichinės sveikatos aprašymui ir tuo pačiu laikytinos nepagrįstomis ir neteisingomis“, procesas užsitęsė visą dešimtmetį. 2002 metų rugsėjo 26 dieną Generalinės prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyriaus prokuroras Romualdas Butkevičius priėmė nutarimą atsisakyti kelti baudžiamąją bylą dėl suėjusio senaties termino. Taigi sovietmečio psichiatrijos Lietuvoje "humanizmo" pėdsakai liko tik kelių dar gyvų jo aukų atminty.

Labai panašu, kad Lietuvos psichiatrai, pasisakantys "už" nurodymų vykdymą, atsisako vadovautis sveiku protu ir etika. O galbūt etika tampa dar vienu reliktu, žodžiu, kurio reikšmę netrukus bepavyks prisiminti tik pasitikrinus tarptautinių žodžių žodyne.

Parengta pagal www.alfa.lt informaciją

www.anglija.lt

Vykdydami Kėdainių teisėjo V.Kondratjevo sprendimą, kaukėti pareigūnai ir nebaigtoje pedofilijos byloje minima motina smurtavo prieš 8 metų mergaitę. Nepaisydami šio video medžiagoje užfiksuoto smurto, žinomi vaikų psichiatrai L.Slušnys ir D.Pūras jį nutylėjo. Nužmogintas teisingumas - vardan ko?

Ši byla, trikdanti jau ne vieną mėnesį, pridengianti galingųjų smurtą, nėra pirmoji ir atrodo dėsninga.

Lietuvos psichiatrų bendruomenė niekaip nepasisakė ne tik šiuo smurto prieš vaiką atveju, bet ir dėl psichikos ligonių teises šiurkščiai pažeidžiančio eksperimento, kurio metu mirė žmogus. Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos pareigūnai, 2010-ųjų pavasarį drįsę įvardyti pažeidimus Vilniaus psichikos sveikatos centre ir reikalavę už juos griežčiausios atsakomybės, buvo atleisti iš darbo, žlugdant visą klinikinių tyrimų kontrolę valstybėje. Bet Lietuvos psichiatrai tylėjo.

Galbūt todėl, kad tai vyko ligoninėje, kuriai vadovauja sveikatos apsaugos ministro patarėjas Martynas Marcinkevičius, o tyrimą atliko Laisvė Dembinskienė, įtakingo profesoriaus Algirdo Dembinsko žmona.

Dar visai neseniai jis 6 metus vadovavo Lietuvos psichiatrų asociacijai ir yra jos valdybos narys. Sovietmečiu, būdamas LTSR sveikatos apsaugos ministerijos vyriausiuoju psichiatru, pasirašė KGB apmokėtą ekspertizę, dėl kurios Lietuvos Helsinkio grupės narys Algirdas Statkevičius turėjo septynerius metus kalėti sovietijos psichiatrijos ligoninėse, kur disidentai buvo verčiami „daržovėmis“. Tačiau asmeninė psichiatrų atsakomybė už tokius parašus ligi šiol neįvertinta, o naujoji gydytojų karta A.Dembinską vadina humanistinės psichiatrijos pradininku Lietuvoje.

Lietuvos psichiatrų asociacija, rinkusi A.Dembinską savo vadovu, net neturi Etikos komisijos, kuri vertintų tokius skandalingus atvejus, kaip L.Dembinskienės vykdytas klinikinis tyrimas. Tačiau asociacijos deleguotas L.Slušnys vadovauja Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai (LŽLEK), kurios veikla primena baudžiamosios psichiatrijos seansą.

Ar tikslas pateisina priemones?

Apie tai, kas 2012 metų kovo 23 dieną vyko Garliavoje, smurtautojai ir šį smurtą pateisinantieji daug kartų viešai melavo, bet kamera šalta dokumentine akimi užfiksavo nežmonišką sceną.

Kaukėtas apsauginis galvos linktelėjimu davė ženklą L.Stankūnaitei, priėjęs iš už nugaros griebė mergaitę apglėbusią močiutę ir kovos veiksmą primenančiu judesiu parvertė jas abi apsikabinusias ant grindų. Tada motina ėmėsi iš visų jėgų plėšti į save dukterį, nepaisydama dukters protesto riksmo.

Tai vyko kelias minutes, ramiai stebint antstolei Sonatai Vaicekauskienei ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Prevencijos skyriaus viršininkui Taurui Stauskiui.

Nuo klykiančio vaiko kaukėtus žaliūkus ir L.Stankūnaitę nuvijo tik Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Andželika Vežbavičiūtė, su kuria šis „poėmis“ visai nebuvo aptartas. Bet net ir tada antstolė ir policininkų vadovas buvo pasiryžę toliau vykdyti V.Kondratjevo sprendimą, dar grasindami A.Vežbavičiūtei.

Po šio "pogromo", profesorius V.Landsbergis iškėlė klausimą: „Pasiekėme ribą, kai turime išsiaiškinti - ar teisingumas gali būti nežmoniškas?“ Tačiau vaikų psichiatrams šis klausimas nepasirodė esminis.

Viešame komentare, paskelbtame praėjus trims dienoms po šių įvykių, psichiatrai tik pareiškė turintys kilnų tikslą išlaisvinti vaiką iš "konclagerio" aplinkos, t.y. Kedžių namų. Psichiatras L.Slušnys pareiškė, kad D.Kedžio artimieji nusipelno būti įkalinti iki gyvos galvos, o mergaitei paskelbė verdiktą nesirinkdamas žodžių - esą ji išaugs arba pikta, kerštinga ir nevisavertė, arba agresyvi ir pavojinga. Abejotina, ar prichiatras turi teisę skelbti tokią brutalią viešą diagnozę vaikui, kurio vaikystę neva saugo.

Nurašęs vaiką kaip beviltišką ir nuteisęs Kedžius, L.Slušnys visai nutylėjo prievartą, kurios liudininkais tapo visi, kurie turi akis. Niekaip antstolės, kaukėtos apsaugos ir motinos veiksmų neįvertino ir D.Pūras, tarsi vaiko puolimas su šūkiu „imam“ būtų visiškai normalus dalykas.

Abu psichiatrai tik paragino vykdyti teismo sprendimą, aiškindami, neva mergaitės ryšys su motina "pasižymi saugiu prieraišumu." Nesuprantama, apie kokį prieraišumą jie kalba, turint galvoje mergaitės klyksmą "nenoriu".

"Nepastabi" psichiatrų bendruomenė

L.Slušnys, Lietuvos psichiatrų asociacijos deleguotas prižiūrėti žurnalistų etikos, piktinasi klausiamas apie kitus atvejus, kai psichiatrų asociacija "nemato" ar nenori matyti etikos dalykų. L.Slušnys nutarė, kad klausimas apie prieš porą metų pradėtą tyrimą dėl žmogaus mirties vykdant psichiatrinius tyrimus, neturi nieko bendra su juo.

Įtarimai, kad įvykdytas sunkus nusikaltimas, nusinešęs žmogaus gyvybę, kilo 2010-ųjų pavasarį. Atlikus inspekciją Vilniaus psichikos sveikatos centre, nustatyta, kad tiriant vaistus su psichikos ligoniais buvo pavojingai pažeistos geros klinikinės praktikos taisyklės. Pažeidimai - ne atsitiktiniai, bet pasikartojantys ir reikšmingi.

Pagrindinei tyrėjai L.Dembinskienei pasiūlyta skirti griežčiausią iš tuo metu galiojusių sankcijų - rekomenduoti klinikinius tyrimus užsakančioms farmacijos įmonėms ateityje neskirti jos pagrindine tyrėja.

Kadangi kilo įtarimų dėl žmogaus mirtį lėmusio sunkaus nusikaltimo, VVKT vadovybei pasiūlyta apie tai pranešti prokuratūrai. Rimti nemalonumai dėl šios istorijos grėsė psichiatrų bendruomenės elitui. L.Dembinskienės vyras, prof. A.Dembinskas tuo metu jau penktus metus buvo Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentu, o ligoninei, kurioje vyko žmonių gyvybei pavojingas eksperimentavimas su vaistais, vadovauja ministro patarėjas M.Marcinkevičius, buvęs šios asociacijos valdybos narys ir administracijos direktorius.

Jis apie L.Dembinskienės tyrimą turėjo būti gerai informuotas, nes pagal Biomedicininių tyrimų etikos įstatymą kaip ligoninės vadovas savo parašu privalėjo patvirtinti kiekvieno psichikos liga sergančio asmens sutikimą jame dalyvauti - kadangi šie žmonės priskiriami pažeidžiamų asmenų kategorijai, jiems turi būti taikomos papildomos apsaugos priemonės.

Nors ši įtakingų psichiatrų interesus palietusi istorija privalėjo būti griežtai įvertinta, įvyko priešingai - buvo susidorota su žmonėmis, reikalaujančiais tai padaryti. L.Dembinskienė, tarsi nieko nebūtų įvykę, ir šiuo metu atlieka klinikinį tyrimą įstaigoje, kuriai vadovauja vienas sveikatos apsaugos sistemos galingųjų. Pareigūnai, kurių principingumas trukdė įtakingiems medikams, buvo atleisti iš darbo.

Lietuvos psichiatrų asociacija niekaip nesureagavo į painų ir blogu kvapu atsiduodantį įvykį, nes neturi net Etikos komisijos, kuri tokius reikalus svarstytų.

Istorinės nehumaniško psichiatrinio "humanizmo" šaknys

Lietuvos psichiatrų asociacijai, kurios deleguotas L.Slušnys prižiūri žurnalistų etiką, iki 2011-ųjų pavasario net šešerius metus vadovavusį prof. A.Dembinską ne vienas vidurinės kartos psichiatras vertina kaip iškilų humanistą.

Šiai tezei prieštaraujantys liudininkai dar gyvi. „Tai, ką mums darė psichiatrai, iki šiol yra neįvertinta“, - sakė A.Statkevičius, pagal profesiją taip pat psichiatras, ilgą laiką sėkmingai dirbęs gydytoju. Kol 1980-aisiais už dalyvavimą Lietuvos Helsinkio grupės veikloje KGB jam sukurpė bylą: joje, likus metams iki žūties po sunkvežimio ratais, buvo tardomas ir kunigas Bronius Laurinavičius.

Po ekspertizės, kurią 1980 metų balandžio 8 dieną kartu su kolegomis pasirašė LTSR sveikatos apsaugos ministerijos vyriausiasis psichiatras A.Dembinskas, A.Statkevičius buvo išsiųstas iš pradžių į Černiachovsko, o vėliau į Taškeno specialiąsias psichiatrijos ligonines. Disidentai ten buvo laikomi kartu su žmogžudžiais, prievartautojais ir plėšikais, o nuo neteisingo požiūrio į sovietinę santvarką „gydomi“ žvėriškomis stiprių vaistų injekcijomis.

A.Statkevičiaus „liga“ - „nuo 1979 m. pradžios sistemingai gamino ir platino įvairius rašinius, kuriuose skleidžiami šmeižikiški prasimanymai, žeminantys tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką“; „skaito, kad TSR Sąjungoje neteisingai traktuojamos žmogaus teisės. Tačiau paklausus apie jo konkrečią veiklą šioje srityje iš karto pasikeičia, tampa labai atsargus, įtarus, (...), visiškai nepasitiki gydytojais, skaito, kad gydytojai pareikš nuomonę apie jo psichinę sveikatą priklausomai nuo saugumo komiteto nurodymo“.

KGB užsakymą vykdžiusi gydytojų komisija ne iš karto ryžosi pasiųsti savo kolegą į kankinimo įstaigą. Pirmoji komisija to nepadarė, nes A.Statkevičius atrodė pernelyg sveikas žmogus. Tada KGB tardytojo J.Matulevičiaus nutarimu į jos sudėtį buvo įtraukti A.Dembinskas ir Kauno medicinos instituto Psichiatrijos katedros vedėjas prof. J.Šiurkus. Ir nuosprendis pasirašytas.

Nuosprendį priėmusių psichiatrų "nuopelnai" liko neįvertinti - Lietuvos psichiatrų asociacija 1991-aisiais pasmerkė tokius nusikaltimus tik abstrakčiai.

Disidentų prašymu 1992-aisiais buvo pradėta baudžiamoji byla. Bet nors speciali psichiatrų ekspertų komisija netrukus pripažino, kad A.Statkevičiui ir kitiems disidentams nustatytos diagnozės, rekomenduojant priverstinį gydymą specialiose įstaigose, yra „neargumentuotos, prieštaraujančios psichinės sveikatos aprašymui ir tuo pačiu laikytinos nepagrįstomis ir neteisingomis“, procesas užsitęsė visą dešimtmetį. 2002 metų rugsėjo 26 dieną Generalinės prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyriaus prokuroras Romualdas Butkevičius priėmė nutarimą atsisakyti kelti baudžiamąją bylą dėl suėjusio senaties termino. Taigi sovietmečio psichiatrijos Lietuvoje "humanizmo" pėdsakai liko tik kelių dar gyvų jo aukų atminty.

Labai panašu, kad Lietuvos psichiatrai, pasisakantys "už" nurodymų vykdymą, atsisako vadovautis sveiku protu ir etika. O galbūt etika tampa dar vienu reliktu, žodžiu, kurio reikšmę netrukus bepavyks prisiminti tik pasitikrinus tarptautinių žodžių žodyne.

Parengta pagal www.alfa.lt informaciją

 (Komentarų: 10)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: