Ar šiandieniniai abiturientai gyvens geriau už savo tėvus? - Anglija.lt
 

Ar šiandieniniai abiturientai gyvens geriau už savo tėvus? 

Jaunam žmogui, šiandien laukiančiam brandos egzaminų rezultatų, prieš akis visas gyvenimas. Ateitis ir vilioja, ir baugina. Viešojoje erdvėje netrūksta padūsavimų, kad anksčiau buvo geriau. SEB ekspertė aptaria, kokia ekonominė padėtis buvo prieš aštuoniolika metų, kai šiandieniniai abiturientai buvo ką tik gimę ― 1994-aisiais.

Kai dabartiniai abiturientai gimė, darbo rinkoje situacija buvo taip pat įtempta, o ieškoti darbo svetur buvo kur kas sudėtingiau. Pajamos pagal perkamąją galią buvo perpus mažesnės. Remiantis vartojimo krepšelio sudėties statistika, nors maistas prieš aštuoniolika metų kainavo pigiau, išlaidos maistui sudarė daugiau kaip pusę (58 proc.) vartojimo krepšelio išlaidų, šiandien ― maždaug ketvirtadalį (26 procentus). Šiandien daugiau galime skirti kitoms ― ne pirmo būtinumo reikmėms. Santaupų bankų sąskaitose gyventojai buvo sukaupę tik 1/14 to, ką turi šiandien.

Padėtis buvo labai neapibrėžta ir gana nesaugi. Dar nebuvo išblėsę prisiminimai apie kriminalizuotus privatizacijos ar nuosavo verslo epizodus; nebuvo sutvarkytos arba iš viso neveikė teisinės, socialinės apsaugos programos; finansų, ekonomikos patirties ir išminties aruodas buvo tik pradėtas kaupti, mokytis teko iš savo klaidų. Ką jau bekalbėti apie kokį nors planavimą, kai per metus viskas pabrangdavo kartais (per 1994 metus ― 1,7 karto).

Per tuos aštuoniolika metų įvyko daug įvairiausių nutikimų ir pasikeitimų. Griuvo bankai, nusinešdami didelę dalį gyventojų santaupų, nes tokio dalyko, kaip indėlių draudimas, nebuvo. Didžiulį ekonomikos nuosmukį atnešė Rusijos krizė. Litas tapo susietas nebe su JAV doleriu, o su euru, nuvildamas ir atnešdamas nuostolių santaupas kaupusiems Amerikos valiuta. Šalis buvo priimta į Europos Sąjungą: atsivėrė sienos, žmonės pradėjo daugiau keliauti, nemažai jų išvyko ilgam su visomis šeimomis, į šalį atkeliavo daugiau pinigų ― kreditų ir įvairiausių išmokų ar fondų lėšų. Brango butai ir kitas nekilnojamasis turtas. Kai kurie iš to neblogai uždirbo. Netrukus būstai vėl atpigo ir turtingumo iliuzija subliuško.

Taigi buvo ir grėsmių, ir galimybių, gauta ir pelno, ir patirta nuostolių. Bet, ko gero, prieš aštuoniolika metų nebūtume galėję pagalvoti, kad štai, kai mūsų vaikai užaugs, jie (ir mes) galės laisvai keliauti po užsienio šalis ― mokytis, dirbti, atostogauti, kad kas antras namų ūkis turės kompiuterį ir prieigą prie interneto, lengvųjų automobilių šalyje bus tiek, kad dviem šalies gyventojams teks vienas automobilis, kad beveik kiekvienas turės mobilųjį telefoną, o kai kas ir ne po vieną.

Tikriausiai ir ateinančius aštuoniolika metų vėl bus visko ― ir geresnių, ir blogesnių momentų. Ir tokių, apie kuriuos galvojame jau šiandien: visuomenė senėja, mokesčių mokėtojų skaičius mažėja, senka gamtos ištekliai. Ir tokių, kuriuos šiandien dar sunku prognozuoti ― pavyzdžiui, kaip klostysis ekonominiai ir politiniai reikalai Kinijoje ir kokią tai įtaką turės visam pasauliui, kai vis daugiau kinų uždirbs vis daugiau pajamų, arba kokią įtaką turės klimato atšilimas žemės ūkio produktyvumui, žemdirbių pajamoms ir maisto kainoms. Tačiau, ko gero, daug šiandien galvos skausmą keliančių dalykų bus pamiršti ir nebeatrodys tokie svarbūs.

Manau, kad mūsų vaikai, sulaukę mūsų amžiaus, turėtų gyventi geriau negu mes. Tiesa, nustatyta, kad, pasiekęs tam tikrą ekonominio išsivystymo lygį, iki tol spartus ekonomikos augimas pradeda lėtėti, nes augti reikia vis daugiau išteklių. Tarkime, Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje ar kokioje nors kitoje šalyje, kuri ir prieš aštuoniolika metų jau buvo turtinga, materialinės gyventojų padėties pokytis per pastaruosius aštuoniolika metų buvo mažesnis.

Taigi gal, kol šiais metais gimusieji sulauks pilnametystės, Lietuvos gyventojų pajamos (ir perkamoji galia) padidės mažiau negu dvigubai, o santaupos neišaugs 14 kartų. Tačiau dėl technologijų pažangos gyvenimas turėtų tapti patogesnis, o įvairias vietoves pasiekti bus dar lengviau. Vadinasi, pasirinkimo galimybės turėtų būti dar didesnės. Teigiama, kad, pasiekus tam tikrą gyvenimo kokybę, vis didesnis pinigų kiekis teikia vis mažiau pasitenkinimo. Tuomet pradeda galioti teiginys, kad laimė ― tai proto būsena, o ne pinigų kiekis. Taigi norėtųsi palinkėti dabartiniams abiturientams, kad jie gyventų ne tik turtingiau, patogiau negu jų tėvai, bet ir jaustųsi laimingi.


Parengta pagal J.Varanauskienės straipsnį www.delfi.lt portale

Jaunam žmogui, šiandien laukiančiam brandos egzaminų rezultatų, prieš akis visas gyvenimas. Ateitis ir vilioja, ir baugina. Viešojoje erdvėje netrūksta padūsavimų, kad anksčiau buvo geriau. SEB ekspertė aptaria, kokia ekonominė padėtis buvo prieš aštuoniolika metų, kai šiandieniniai abiturientai buvo ką tik gimę ― 1994-aisiais.

Kai dabartiniai abiturientai gimė, darbo rinkoje situacija buvo taip pat įtempta, o ieškoti darbo svetur buvo kur kas sudėtingiau. Pajamos pagal perkamąją galią buvo perpus mažesnės. Remiantis vartojimo krepšelio sudėties statistika, nors maistas prieš aštuoniolika metų kainavo pigiau, išlaidos maistui sudarė daugiau kaip pusę (58 proc.) vartojimo krepšelio išlaidų, šiandien ― maždaug ketvirtadalį (26 procentus). Šiandien daugiau galime skirti kitoms ― ne pirmo būtinumo reikmėms. Santaupų bankų sąskaitose gyventojai buvo sukaupę tik 1/14 to, ką turi šiandien.

Padėtis buvo labai neapibrėžta ir gana nesaugi. Dar nebuvo išblėsę prisiminimai apie kriminalizuotus privatizacijos ar nuosavo verslo epizodus; nebuvo sutvarkytos arba iš viso neveikė teisinės, socialinės apsaugos programos; finansų, ekonomikos patirties ir išminties aruodas buvo tik pradėtas kaupti, mokytis teko iš savo klaidų. Ką jau bekalbėti apie kokį nors planavimą, kai per metus viskas pabrangdavo kartais (per 1994 metus ― 1,7 karto).

Per tuos aštuoniolika metų įvyko daug įvairiausių nutikimų ir pasikeitimų. Griuvo bankai, nusinešdami didelę dalį gyventojų santaupų, nes tokio dalyko, kaip indėlių draudimas, nebuvo. Didžiulį ekonomikos nuosmukį atnešė Rusijos krizė. Litas tapo susietas nebe su JAV doleriu, o su euru, nuvildamas ir atnešdamas nuostolių santaupas kaupusiems Amerikos valiuta. Šalis buvo priimta į Europos Sąjungą: atsivėrė sienos, žmonės pradėjo daugiau keliauti, nemažai jų išvyko ilgam su visomis šeimomis, į šalį atkeliavo daugiau pinigų ― kreditų ir įvairiausių išmokų ar fondų lėšų. Brango butai ir kitas nekilnojamasis turtas. Kai kurie iš to neblogai uždirbo. Netrukus būstai vėl atpigo ir turtingumo iliuzija subliuško.

Taigi buvo ir grėsmių, ir galimybių, gauta ir pelno, ir patirta nuostolių. Bet, ko gero, prieš aštuoniolika metų nebūtume galėję pagalvoti, kad štai, kai mūsų vaikai užaugs, jie (ir mes) galės laisvai keliauti po užsienio šalis ― mokytis, dirbti, atostogauti, kad kas antras namų ūkis turės kompiuterį ir prieigą prie interneto, lengvųjų automobilių šalyje bus tiek, kad dviem šalies gyventojams teks vienas automobilis, kad beveik kiekvienas turės mobilųjį telefoną, o kai kas ir ne po vieną.

Tikriausiai ir ateinančius aštuoniolika metų vėl bus visko ― ir geresnių, ir blogesnių momentų. Ir tokių, apie kuriuos galvojame jau šiandien: visuomenė senėja, mokesčių mokėtojų skaičius mažėja, senka gamtos ištekliai. Ir tokių, kuriuos šiandien dar sunku prognozuoti ― pavyzdžiui, kaip klostysis ekonominiai ir politiniai reikalai Kinijoje ir kokią tai įtaką turės visam pasauliui, kai vis daugiau kinų uždirbs vis daugiau pajamų, arba kokią įtaką turės klimato atšilimas žemės ūkio produktyvumui, žemdirbių pajamoms ir maisto kainoms. Tačiau, ko gero, daug šiandien galvos skausmą keliančių dalykų bus pamiršti ir nebeatrodys tokie svarbūs.

Manau, kad mūsų vaikai, sulaukę mūsų amžiaus, turėtų gyventi geriau negu mes. Tiesa, nustatyta, kad, pasiekęs tam tikrą ekonominio išsivystymo lygį, iki tol spartus ekonomikos augimas pradeda lėtėti, nes augti reikia vis daugiau išteklių. Tarkime, Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje ar kokioje nors kitoje šalyje, kuri ir prieš aštuoniolika metų jau buvo turtinga, materialinės gyventojų padėties pokytis per pastaruosius aštuoniolika metų buvo mažesnis.

Taigi gal, kol šiais metais gimusieji sulauks pilnametystės, Lietuvos gyventojų pajamos (ir perkamoji galia) padidės mažiau negu dvigubai, o santaupos neišaugs 14 kartų. Tačiau dėl technologijų pažangos gyvenimas turėtų tapti patogesnis, o įvairias vietoves pasiekti bus dar lengviau. Vadinasi, pasirinkimo galimybės turėtų būti dar didesnės. Teigiama, kad, pasiekus tam tikrą gyvenimo kokybę, vis didesnis pinigų kiekis teikia vis mažiau pasitenkinimo. Tuomet pradeda galioti teiginys, kad laimė ― tai proto būsena, o ne pinigų kiekis. Taigi norėtųsi palinkėti dabartiniams abiturientams, kad jie gyventų ne tik turtingiau, patogiau negu jų tėvai, bet ir jaustųsi laimingi.


Parengta pagal J.Varanauskienės straipsnį www.delfi.lt portale

 (Komentarų: 3)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: