Jei balsuočiau Anglijoje, palaikyčiau žaliuosius. Su viena sąlyga, kad jie uždraustų perteklines pakuotes. Kai esu priversta lupti pirkinį iš be žirklių neįveikiamos dėžutės, paskui dar lukštenti iš maišiuko ir krapštyti iš dėkliuko, pasijuntu atliekų gamintojų įkaite.

Kažkada seniai dar prieš atsirandant šioje Karalystėje teko girdėti vieną istoriją, kurią išklausius reikėjo rasti teisingą atsakymą. Ši istorija buvo vadinama intelekto testu.

Veiksmas vyksta Londone. Vargšas studentas įsimyli bendrakursę iš turtingos šeimos. Po pusmečio draugystės mergina pakvietė jį į svečius, kad supažindintų su tėvais. Vaikinui labai rūpėjo gerai pasirodyti ir jis nusprendė nupirkti draugės tėvams dovaną.

Sugraibęs visas santaupas nuėjo į brangią parduotuvę, išrinko porcelianinę vazą, bet vos spėjo sumokėti, vaza išslydo iš jo rankų ir sudužo. Ką daryti? Vaikinas pagalvojęs paprašė pardavėjo, kad supakuotų šukes. Pardavėjas supakavo, sudėjo į dėžutę ir įteikė vaikinui.

Pabeldus į duris jas atidarė mylimosios tėvai. Vaikinas ištiesė dovaną, bet apsimestinai suklupo ir išmetė dėžę ant akmeninių laiptų. Tėvai susijaudinę puolė žiūrėti, kas viduje ir liko išsižioję. Vaikinas irgi žvilgtelėjo į dėžę, apsisuko ir daugiau į tuos namus niekada nebekėlė kojos. Kas buvo dėžėje?

Teisingai, šukės. Tačiau kiekviena jų suvyniota į atskirą popieriuką, ir mylimosios tėvams įspūdį padaryti norėjusiam jaunuoliui nepavyko suvaidinti, kad vazą jis sudaužė ant laiptų. Jis pamiršo, kad anglus yra apsėdusi įpakavimo manija.

Toji istorija iš tų senų laikų, kai daiktai buvo pakuojami tiesiog parduotuvėje. Tačiau gamintojai greit suprato, kad pakuotės gamyba – neblogas biznis ir dabar pardavėjas gauna jau ne į vieną, o keletą talpų supakuotą prekę.

Neseniai pirkau spausdintuvui rašalo ir kol per pakuotes ir apsauginius apvalkalus prisikasiau prie pačių konteinerių, praėjo daugiau kaip penkios minutės ir prireikė ne tik nagų, kuriuos nusilaužiau, bet ir žirklių bei peilio. Ir viskas dėl to, kad būtų apsaugoti du plastmasės gabalai, ant kurių gali kojomis trypti, nieko jiems nenutiks.

Toje pačioje dėžutėje buvo įpakuota ir tai, ko man nereikia – fotopopierius ir net vokai, primygtinai kišant mintį, kad būtina atsispausdinti ir draugams išsiuntinėti savo selfius. Nedarau aš selfių, o jei darau, siuntinėju elektroniniu paštu. Atsispausdinti panorėjusi popieriaus atskirai nusiperku.

Pasakiau pardavėjui, kad man šitų priedų nereikia. Jis patraukė pečiais, bet negi ardys pakuotę. „Tai nemokamai,“ – paaiškino. Tačiau man ir nemokamai nereikia, supraskit pagaliau! – rėkiu mintyse.

Garsiai rėkti nėra prasmės, pardavėjas čia niekuo dėtas. Jis tik nuskanuoja kainą, tą viską, kas jau ir taip supakuota, dar kiša į firminį parduotuvės maišelį. Tada sakau, ačiū nereikia, jis šypteli ir iš maišelio išima. Žinau, ką pagalvoja - atsilikusi boba, nesupranta nemokamų priedų gėrio.

Ne tik nesuprantu, negaliu pakęsti. Nei nemokamų priedų, nei dviejų už vieno kainą, nei kitokių įsigyti, ko nereikia, viliojančių gudrybių. Ir visus įpakavimo specialistus bei jų produkcijos užsakovus kas pusmetį siųsčiau į šiukšlių rūšiavimo sandėlius prie konvejerio pastovėti ir po savo pačių sukurptas pakuotes panaršyti. Profilaktiškai.

Dabar gi susidoroti su atliekomis tenka vartotojams. Ne tik susidoroti deramai išrūšiuojant ir sukišant į atitinkamus konteinerius, tenka už tą patį du kartus mokėti. Pirmą kartą parduotuvėje kaip už pakuotę, antrą kartą savivaldybei kaip už šiukšles, kurių tvarkymo kaštai vis auga.

Bet niekam neužkliūva. Ir žinote kodėl? Nes gaminti atliekas irgi gamyba. Juk reikia kaip nors tą vartotojiškumu paremtos ekonomikos variklį judinti, nes, regis, savo paties dūmais pradėjo springti.

Zita Čepaitė