Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Prieš kurį laiką publikuoto Anglija.lt skaitytojo Kęstučio apsakymų ciklo tęsinys. Pirmuose dviejuose šio ciklo apsakymuose ("Vaikystės takeliais" ir "Spinoza") buvo pasakojama apie vaikystę, tuo tarpu šiame – apie, ko gero, romantiškiausią ir daugiausia sentimentų keliantį laikotarpį – kelis paskutinius metus mokykloje.
O gal tu irgi turi parašęs ką nors įdomaus? Siųsk mums el. paštu info@anglija.lt
*Kalba netaisyta

Vienas gyvenimo etapas praeitas. Kažkur pasiklydo išėjęs pagrandukas, o jo ieškodamas ir pats Šurkus. Dieduškos, didžio barzdočiaus, įkvėpusio man Tolstojaus dvasią, butelyje sužaliavo nebegraužiamas ženšenis. Kaimynas Valdas, ankstyvą pavasarį netyčia paslydęs, palindo po plačiu kaimynės padu, o suoliukas prie namo, kurį daug metų šildėme su Natalija, atšalo ir sugriuvo. Už sena užuolaida užtraukto lango pasislėpė visas gyvenimas vardu vaikystė, bet mokykla už tų užuolaidėlių netilpo. Skambėjo nuo Zosės skambučio ir gal jau nebe tokio gausaus mokinių klegesio. Mokykla, tai daugiau nei vaikystė, tai vieta, kur be Spinozos košės, anglių, chemijų, fizikų ir kitokių, ne visiems mokiniams reikalingų dalykų, Amūrai verda visiems be išimties labai reikalingą meilės eliksyrą ir gamina aštrias meilės strėles. Mo-kyk-la ir...

Naujas rajonas, naujas butas. Balkonas! Karštas vanduo! Sava vonia ir, pasaulio stebuklas matytas televizoriuje, koridoriuje ant spintelės stovintis TELEFONAS! Labai didžiavausi Tėveliu, kuris už daugiametį spartuolišką darbą gavo tokius stebuklus.

Persikraustęs jaučiausi jau suaugęs vyras. Buvau išbandęs visus gyvenimo malonumus, išskyrus patyrusios moters meilę, bet kai Tėvelis pasakė, kad reikės devintą klasę pradėti naujoje mokykloje, raudojau kaip vaikų darželio auklėtojas apgautas besočio vaiko. Žadėjau keltis anksčiau, pamokas ruošti ilgiau, o aštuntos klasės egzaminus išlaikyti be jokios paramos. Tėvelis patikėjo, Mamytė užtarė, bet savų jėgų sėkmingai įvykdyti duotus įsipareigojimus neužteko. Nors mokytojai nesitikėjo, bet tvirtai remiamas tvirtos valstybės, kuri atsižvelgė į Tėvelio nuotrauką kabančią miesto garbės lentoje, pilnu krepšiu valdiškų pažymių perėjau į devintą klasę savojoje mokykloje. Ne į kokią tai aštuntą, ar septintą, o devintą ir dar "A", kurioje mergaitės skyrėsi nuo berniukų ne tik proto branda, bet ir ryškiomis kūno formomis.

Iškarto pajutau, kad jūra tik padus semia, o kad gintarinė Baltija nė pėdų nedrėkintų senojo kiemo draugas pasiūlė pabandyti tai, ko dar nebandėme. Daug nesispjaudydami ir nesiraukydami išgėrėme po butelį alaus, pagardinto buteliuku „Troinoj“ odekolono. Neduok tu dieve!!! Kvapas kaip nuo madam Coco iš turgaus, nežemiška energija, jėga ir pilna burna seilių. Nei užsigert, nei užsikąst nebereikia. Draugas krito kaip nušautas tame pačiame sandėliuke ant seno čiužinio, o aš, palikęs protą šalia jo, nuėjau į pirmą savo gyvenime devintokų „Žemaitišką vakaronę“ išbandyti kosmetikos pramonės jėgos. Nuėjęs nesuvokiau kur atsidūriau. Keista skrabalų-barbalų muzika, nesuprantama kalba, medinių kojų kaukšėjimas, visai kaip Afrikoje, kurią rodė „Kino kelionių klube“.

-Na tas gražuolis kad prisikvepinęs,- riktelėjo mergaitės lietuviškai ir iškarto supratau pakliuvęs pas savus. Čiupau į glėbį klasiokę ir taip pasukau per polką su ragais, kad nugriuvo ji, stalai, vaišės ir geležinė direktorė, kuri degustavo žemaitišką kąstinį prie mūsų stalo. Pati kalta, nėra ko lįsti prie svetimo stalo. Ji pagalvojo, kad kišenėje mažas kvepalų buteliukas sudužo, bet paplojusi per švarko šonus nusiramino ir piktai pažiūrėjo į mane. Sakiau, kad kirpykloje buteliukas su odekolonu man ant galvos nukrito ir visas išsiliejo. Užliejo viską, net krūminius dantis. Geležinė, kaip ir geležinis Feliksas, patyrus buvo. Pastoviai po turgaus rajoną vaikščiojo ir pažinojo madam CoCo. Neįvertino, kad padėjau jai ant kojų atsistot- išvarė lauk, o mano porininkė išeinant pasakė, kad ji visą likusį gyvenimą šlykštėsis tuo odekolonu, o mane, visiems girdint, pavadino gerai tinkančiu tai situacijai žodžiu-DURNIUS. Tas žodis, lyg sunkus akmuo praskridęs per tuščią mano galvą, pliumptelėjo į sielos šulinį. Būtų žinojusi, kad pačiai teks iš jo gerti, nebūtų taip sakiusi. Skaudu buvo išgirsti tiesą iš klasiokės, kuri šokant pasirodė visai nebloga, todėl grįžau į sandėliuką. Laimei draugas, versdamasis ant kito šono, prigulė mano paliktą protą bet jis neišsiliejo. Nors ir aplamdytas miegančio draugo, bet vis šis tas.

-Debiutas nepavyko,- tariau pučiančiam pro dantis „Troinoj“ kvapą miegaliui ir priguliau šalia.

Pažintis su kai kuriais naujais mokytojais taip pat nelabai sklandžiai ėjosi. Lietuvių kalbos mokytoja pasisodino mane pirmame suole. Pagalvojau, kad patikau ir kelis kartus pamerkiau akį. Ji netaktiškai nurodė pavyzdį, į kurį man derėtų ligiuotis, kas man nelabai sekėsi, ir literatūriškai pasakė:
-Nors mano pavardė kaip visada raudonos daržovės, tu manęs nepriversi raudonuoti nei akių mirksėjimais, nei cigarečių dvoku.

Mano bendrasuolis nelabai literatūriškai ir kaip patyręs agronomas padarė išvadą:
-Tai tikriausiai esate batvinių-pašarinių giminės.

Ir aš tuoj pasidalinau savo žiniomis:
-Taip, taip. Pas močiutę kaime daržo vagoje tokie augo. Ko tik nedariau toje vagoje, bet jie neraudonavo.

Užsitraukėme bendrą didelę nemalonę ir tapome su bendrasuoliu draugais- du viename. Naujas mano draugas gerai mokėjo skaičiuoti ir žinojo, kad viskas kas skliausteliuose negalima niekur iškelt ir niekam duot, nes tada tuos likusius skaičius apipuola visokie išoriniai. Jis taip pat truputį nusimanė kriaučiaus amate. Aš vasarą kaime buvau užsidirbęs dvidešimt rublių ir Tėvelis liepė kelnes pasisiūdinti. Draugas greitai paskaičiavo, kad už tokią sumą kelnės bus per ilgos ir nusprendėme patrumpinti, o sutaupytą "medžiagą" paklojome alaus bare vietoje staltiesės. Prie tokio gerai nukloto stalo prisėdo ir daugiau draugų. Neapskaičiavome. Per ilga staltiesė gavosi. Liko tik trisdešimt kapeikų, už kurias nė šortai nebeišėjo. Nusipirkom dvi estiškas kramtoškes, kad nebūtų alaus kvapo, sudarėme naują sąmatą, veiksmų planą visiems trims metams ir išsiskyrėme.

Sunkus buvo tądien kelias namo į ketvirtą aukštą. Dar sunkesnis Mamytės ir Tėvelio žvilgsnis pravėrus duris.
-Aš negėriau, nes nesmirdžiu,- tariau išdidžiai ir, kramtydamas gumą, su senosiom kelnėm įkritau pro duris į paskutinį vidurinės mokyklos etapą.

Mokslai kaip mokslai, niekas nepasikeitė. Naujų raidžių neprikūrė ir skaičiai tie patys liko, o visokias man nereikalingas naujoves kilniaširdiškai perleidau kitiems mokiniams. Kai kurie mokytojai, kurie nebuvo betarpiškai su manimi pažįstami, dar bandė kažką kalti į galvą, bet tai darė daug atsargiau nei jaunesnėse klasėse, nes man jau dygo ūsai ir gastronome ne visada paso prašė. Viskas gal būtų nieko, bet nepavykęs debiutas žemaitiškoje vakaronėje, pastoviai graužė sąžinę. Negražiai, ne džentelmeniškai išėjo tada. Tokią protingą, gražią klasiokę nukabinau, bet velnias ne laiku ir ne vietoje geležinę direktorę pakišo. Klasiokai teigiamai įvertino šuolį ant geležinės krūtinės, o klasiokės patikėjo garsiai pasakyta diagnoze ir laikas nuo laiko ją primindavo. Nutariau pasikonsultuoti su muzikos mokyklą lankiusiu klasioku, kaip pelnyti protingos klasiokės dėmesį ir sublizgėti kitų merginų akyse. Mūsų netekėjusi literatūrinė daržovė niekaip negalėjo priprasti prie vyriško „Primos“ kvapo, todėl mes dažnai jos pamokos metu sėdėdavome berniukų tualete, kad nepakliūti kokiai vedėjai į akis. Tą kartą mano draugas rimtai mąstė ką man daryti, kad pakeisti įvaizdį. Gelbėjimą iš degančios mokyklos, pasamdyto turgaus plėšiko nagų ar šaltos jūros atmečiau, tada jis pasiūlė išmokti groti gitara ir sutiko būti pirmuoju mokytoju. Po pamokų tuoj nuėjome į laisvą plotą. E-mol ir G dar šiaip taip išlanksčiau, bet kai pradėjau lakstyti pirštus C akordui, suparalyžiavo ranką ir sutraukė pirštus. Iš skausmo trenkiau per stygas ir užtraukiau, "mylėt manęs nemokėjai tu". Muzikalusis draugas puolė gelbėti gitarą, o laisvo ploto šeimininkas pasiūlė stoti į komjaunimą. Ten, sako, visus priima. Duoda gražų raudoną bilietą ir dar gražesnį ženkliuką. Gal spindintis švarko atlape ženkliukas paskatins protingą klasiokę pakeisti neteisingai suformuotą nuomonę. Namo važiavau atkišta paralyžiuota ranka, bet su nauja viltimi.

Spaliuku nepavyko tapti, nes buvau labai nepanašus į berniuką ant ženkliuko. Tą dieną, kai po pamokų vyko registracija, aš karsčiausi po medį. Klasiokas pakvietė ir nulėkiau iššokęs tiesiai iš medžio. Pavėlavau ir buvau labai murzinom rankom bei rūbais. Mokytoja pilnomis siaubo akimis nuvarė praustis. Kol atmazgojau rankas, pasibaigė registracija.

Į pionierius nepriėmė, nors vasarą buvau išvežtas į pionierių stovyklą. Stovykloje su draugu pietų miego metu, kai visi miega, sumedžiojome niekieno viščiuką. Draugas buvo iš kaimo, tai žinojo, ką reikia daryti, kad paukštis nebeskraidytų ir nebetriukšmautų. Jau nurimusį viščiuką aptepėme pelkės moliu ir paslėpėme. Po vakarinio patikrinimo pabėgome į mišką, sukūrėme laužą ir, kaip tikri indėnai, kepėme. Nespėjo iškepti, nes, pamatęs virš miško kylančius dūmus, atbėgo stovyklos šerifas su savo baltaodžiais broliais. Užgesino indėnišką laužą, atėmė mūsų grobį, kaklaraištį, kurį buvo davę laikinai panešioti ir pasakė, kad indėnai nešioja plunksnas, o ne raudonus kaklaraiščius. Užkišo mums už ausų po vištos plunksną ir liepė palikti baltaodžių stovyklą. Tėveliai nebuvo pasiruošę tokiam netikėtam mano grįžimui, dirbo, todėl manęs parvežti pasiuntė brolį su dviračiu. Nors Tėvelis buvo išmušęs norą būti kosmonautais, bet tą kartą jais tapome ne savo valia. Leidžiantis dideliu greičiu nuo Girulių kalno nutrūko stabdžių svirtis. Pakalnėje buvo susikirtimas su kitu keliu. Kai brolis pasakė ''jei pamatysi mašiną, šok nuo bagažinės'', suvokiau situaciją. Negavęs parašiuto, supratau koks beprasmis ir pražūtingas bus mano šuolis nuo bagažinės, todėl paleidau gerklę ant viso Girulių miško ir visi kas toje apskrityje važiavo- sustojo, kas ėjo- pritūpė. Visiems labai pasisekė, kad jokia mašina nekirto mūsų orbitos. Kai dviratis sustojo prie kopų, nušokęs į smėlį, pasijutau kaip Armstrongas įšokęs į mėnulio dulkes.

Kuo labiau grimzdau į ankstyvos jaunystės prisiminimus, tuo labiau kamavo nerimas ar vėl kas nepakiš kojos. Na, bet tada pasisekė laimingai nusileisti nuo Girulių kalno, gal ir šį kartą pasiseks pagalvojau ir, išlipęs iš autobuso, nupėdinau namo. Tėvelis įtariai pažiūrėjo į atkištą keistai išlenktais pirštais delną, bet kai pasakiau, kad noriu būti komjaunuolis, viską suprato. Jis buvo pareigingas tos epochos pilietis. Didžiavosi įvairiom progom gautais medaliais, bet burnojo, kai nuo algos nurėždavo partijos nario mokestį. Parodė dėžutę su medaliais ir tarė:
-Ant krūtinės kabantys medaliai puošia žmogų, o ne kišenėje įkištas bilietas. Dėl jo vieni nuostoliai,- jis tvirtai paplekšnojo per petį, pažadėjo, reikalui esant, partinę rekomendaciją ir įdėjo į atkištą ranką dešimt rublių smulkiom komjaunuoliškom išlaidom.

Pirštai iš karto atsistatė į savo vietą ir sekančią dieną, dar prieš pirmą pamoką, stovėjau vedėjos kabinete. Ji net išsižiojo, kai pareiškiau savo norą. Keletą minučių tylomis žiūrėjo į mane. Po to žvilgtelėjo į kalendorių ir, įsitikinusi, kad ne balandžio pirmoji, nubėgo pas geležinę direktorę. Direktorė pirmiausiai pauostė ar nėra pašalinių kvapų. Buvau tyras kaip krištolas ir ji patikėjo. Liepė sėsti ir rašyti prašymą. Jos geležiniai nervai neišlaikė skaitant mano rašinį su patriotiniais išvedžiojimais, bet baisiomis gramatinėmis klaidomis ir ji pati viską perrašė kaire ranka, palikdama tik kelias nežymias klaidas. Paspaudė ranką ir liepė po dviejų savaičių, išmokus įstatus, eiti į miesto komjaunimo komitetą. Klasiokėm nesakiau, norėjau siurprizą padaryti, nustebinti savo idėjine branda.

Po dviejų savaičių geležinė išsikvietė pas save.
-Įstatus moki?- paklausė griežtai.

-Taip,- tvirtai atsakiau ir pasakiau Lenino gimimo ir mirimo datas.

Paspaudė ranką ir išlydėjo į naują gyvenimo kelią. Tų dviejų datų ir Tėvelio duotų dešimties rublių užteko, kad tapti komjaunuoliu ir turiningai atšvęsti neeilinį įvykį ne tik su klasiokais, bet ir keliomis klasiokėmis, tarp kurių buvo ir protinguolė. Tą vakarą visus tris akordus išlanksčiau ir su draugais traukiau, ne tik Mylėt nemokėjai manęs, bet ir Trakų pilį. Ženkliukas, pavykę trys akordai ir nuoširdus dainavimas suminkštino jos širdį. Ji leido šalia atsisėsti ir net apsikabinti.

Šventę sugadino į laisvą plotą įpuolę nemuzikalūs kaimynai. Ėmė gąsdinti milicija, direktore, bet pamatę mano raudoną bilietą, ištrauktą iš plačių kelnių, pažadėjo skųstis aukščiau. Partija tai ne milicija ir ne geležinė direktorė, todėl tyliai išsiskirstėme.

Perkūnas, nors ne toks baisus, trenkė visai ne iš ten iš kur jo laukėme. Netoli gyveno nauja muzikos mokytoja ir girdėjo mišrų berniukų chorą, vadovaujamą naujai iškepto komjaunuolio.
-Arba einate dainuoti į mokyklos chorą ir dalyvaujate netrukus vyksiančioje miesto chorų apžiūroje, arba visos jūsų sudainuotos natos guls ant geležinės direktorės stalo.

Dabar direktorės nelabai bijojau, tai manęs tokie vaikiški gąsdinimai neįbaugino. Tik kai pasiūlė kyšį- ketvertą trimestre, sutikau atsistoti prie pianino ir padainuoti natų popuri, bet perspėjau, kad dar nuo vaikystės sergu chroniška balso mutacija, o muzikinę klausą iš ausų ištampė matematikė. Nepatikėjo, paklausius pasakė, kad apsimetinėju, nes iš kažkur giliai kyla užslėptas Noreikos tenoras. Ji muzikė, jai geriau žinoti. Pasijutęs užslėptu, bet dar neatrastu Noreika, iš kelių repeticijų buvau tik vienoje- generalinėje. Žodžius perskaityti mokėjau, o natos tokio lygio profesionalams nereikalingos.

Komisijos pirmininkas, žymus miesto muzikas, pamatęs mane ant aukščiausios pakylos, išsižiojo. Prieš keletą metų jis mokė mus dainuoti ir puikiai žinojo mano ligas ir traumas. Tampydamas už skruosto (muzikas- ne matematikas, tausojo ne tik savo, bet ir svetimas ausis), sakė „nedainuok niekada balsu jei yra šalia nors vienas truputį girdintis žmogus“. Nepaklausiau jo patarimo, laisvame plote dainavau klasiokei, todėl dabar kaltomis akimis žiūrėjau į maestro. Choras uždainavo, aš tylėjau. Į dirigentę nežiūrėjau, nes ji kažkaip negražiai rankomis plasnojo. Laukiau ženklo iš maestro. Jis užsičiaupė pagalvojęs, kad aš tik dėl skaičiaus, o aš pamaniau, kad tai ženklas - galima. Uždainavau iškart visais trimis balsais. Kur ten Noreikai su manimi lygintis. Šalia stovėjęs draugas pasimetė ir užtraukė mergaičių partiją. Gerbiamas maestro daugiau nebeišsižiojo. Tą padarė kiti komisijos nariai ir mes išėjome dainos nebaigę. Antras viešas bandymas tapti dainininku žlugo. Draugas sakė, kad nuo to geriau miestui ir pasauliui, ir pažadėjo leisti pabraukyti per gitaros stygas. Aš nenusiminiau, nes tikėjau, kad trečias kartas nemeluos ir su draugu parsinešę į laisvą plotą "asfalto trauktinės" butelį vėl sėdome prie gitaros, nes norėjau visiškai užkovoti protingą klasiokę naujomis dainomis iš The Beatles repertuaro. Nepavyko nieko išmoti daugiau nei mokėjau! Kubiečiai stiprūs ir jų gėrimas stiprus. Viskas sustojo ties sunkiu akordu F. "Asfalto trauktinė" pirštus ir visą kūną įasfaltavo į save, nors įveikėme jos tik pusę. Pabaigėm asfaltuoti kitą dieną per pamoką, kurioje mūsų dalyvavimas buvo nebūtinas ir nukeliavome tiesiai į sporto salę.

Fizrukas, tą dieną, pasiėmęs metodinę medžiagą, mokė savigynos ir po jos sekančių skausmingų veiksmų. Taip jam liepė programų sudarinėtojai, kurie nepagalvojo apie muštis neblogai mokančius turginukus. Nelabai supratau, kodėl man parkritus ant kelių, jis kaip kaimyno šuo bando apžergti mano ranką. Staiga, giliai iš dar šiek tiek gyvos pasąmonės, iškilo prisiminimas apie kelias kortas, kurias jis atėmė iš manęs vaikystėje. Negi jam tiek daug laiko reikėjo, kad perprastų tas kelias kombinacijas. Nebe vaikas buvau. Dviem galvom didesnis ir žymiai sunkesnis už mokytoją. Akimirksniu aš jį apžergiau be jokios metodinės medžiagos. Net mergaitės, nustojusios šokinėti per ir ant ožio, atbėgo pažiūrėti. Aš jam nieko daugiau nedariau, o jis užpyko ir supratau, kad atkeršys. Ilgai laukti neteko. Iš keršto mane pastatė į vartus tarpmokyklinių rankinio varžybų metu. Kentėjau sukandęs dantis kai, nespėjus atšokti į šoną, kamuolys pataikydavo į mane, bet kai bėgant iš vartų jis mane pasivijo ir trenkė į galvą, nusispjoviau ir nepasibaigus varžyboms išėjau į laisvą plotą. Visu kūnų jaučiau, kad savo kaltę išpirkau su kaupu.

Kol aš atlikinėjau fizruko bausmę, laisvo ploto kaimynai kreipėsi į mokyklos direktorę. Dėdė iš Skapeno šaikos būtų pasakęs "ko mane velnias nešė į tą galerą". Mobilių telefonų nebuvo, sutartinių ženklų, kaip Štirlico agentai, nepalikinėjome, todėl pataikiau tiesiai į tėvų komiteto, direktorės ir kaimynų susirinkimą. Draugai kaltai pažiūrėjo, kad nespėjo perspėti ir pakvietė prisėsti prie paskutinės vakarienės šiuose nuostabiuose namuose. Tylėjome nuleidę galvas. Tarp mūsų nebuvo Judo, tai komisija nesužinojo, kuris iš mūsų yra tas tikrasis visa ko organizatorius. Nubaudė visus vienodai. Savanoriškai priverstiniu darbu vasaros metu darbo ir poilsio stovykloje Lauksargiuose. Teks kolūkio daržus ravėti.

-Jie žino kaip atrodo burokai, galės ten savo žinias ir energiją demonstruoti,- tarė pirmūnės mama, piktai primerkusi akis ir pagrasino,- jei dar kartą čia susirinkę baubsite kaip laukiniai, tai keliausite tiesiai į plačius, neaprėpiamus plotus ir galėsite kartu su čiukčiais apie laužą šokti ir būgnus mušti.

Mes buvome už tautų draugystę, bet nusprendėme, kad į brolius čiukčius geriau žiūrėti per televizorių ir pažadėjome naktinių koncertų neberengti. Kaimynai lengviau atsipūtė, o mes ėmėme ruoštis darbui kolūkio laukuos. Taupyti pinigus ir gilintis į daržovių ypatumus.

Draugus nelaimėje pažinsi. Net ir nepakliuvę į pasalą savanoriškai užsirašė į kolūkiečių gretas (protinguolė taip pat) ir visi su linksmom dainom išvykome gelbėti kolūkio derliaus. Kai vadovė, jauna matematikė, sužinojo apie agitbrigados sudėtį, staigiai susirgo, bet geležinė direktorė rado kažkokių vaistų ją pagydyti ir privertė prisijungti prie mūsų kolektyvo. Ji visą kelionę tylėjo ir, baugiai stebėdama linksmą autobuso kompaniją, kažką skaičiavo. Pagalvojome, kad skaičiuoja kiek mes jai gyvenimą patrumpinsime, todėl bijodami, kad ji nesuklystų ir per daug metų nepriskaičiuotų, stengėmės jai netrukdyti.
Negavę net su aplinka susipažinti, sekantį rytą stovėjome prie kolūkio lauko. Tikras agronomas ilgai aiškino kuo ypatinga kolūkio vaga ir kodėl joje tiek daug aukštų žolių. Aš grožėjausi mūsų mergaitėmis, kurios su kauptukais, vasariškais lauko drabužiais atrodė daug gražiau, nei mokykloje ir nesiklausiau paskaitos. Išgirdau tik "reikia retinti", bet nesupratau ką.

Kolūkio vaga- ne močiutės daržo. Močiutės vagoje ką palikai pradžioje, užuodi dar ir gale, o čia! Nei galo, nei krašto. Kol bandžiau suvokti jos ilgį, kolektyvas atsiplėšė į priekį. Matematikė nedrįso niekam trukdyti ir, pasislėpusi žolėje, bandė kompensuoti prarastas dienas prie jūros. Retinti. Na jei retinti, tai retinti. Jau buvau bepasivejąs savo komandą, kai tarp žolių pamačiau stovinčią matematikę ir įdėmiai žiūrinčią į mano darbo rezultatus. Atsisukau ir aš. Mes abu nebuvome dideli specialistai, bet supratome, kad vienas burokas viename metre - ryškiai per mažai. Nors matematikė jauna, bet jau buvo protinga. Liepė iš dar nenusiaubto ploto traukti burokus ir matematiškai tiksliais atstumais kišti į žemę, o svarbiausia, pati padėjo. Kapstė duobutės, o aš kaišiojau. Atvažiavęs agronomas labai įtartinai žiūrėjo į išsiskiriančią iš kitų vagą, kurioje burokai stovėjo kaip kareiviai - tiesia linija ir tiksliais matematiniais tarpais. Tokia graži, nors į žemės ūkio parodą vežk. Jo kolūkyje taip nėra buvę. Tačiau kai vienas burokas nulinko, jis viską suprato. Aš mokytojos neišdaviau ir mane vieną išvarė iš lauko pėsčiomis į bendrabutį.

Nėra to blogo kas neišeitų į gerą. Grįždamas suradau fantastiškai gerą parduotuvę, pigų „Sodų“ vyną ir, svarbiausia, sutariau su pardavėja, kad ji parduos man be paso ir eilės. To atradimo dėka bendrabutis vakare suūžė kaip avilys, net vadovė, iškėlusi beviltiškai rankas į dangų, leido pirmą vakarą saikingai atsipalaiduoti. Įsiūžė iki to, kad liaudis, gavusi sočiai duonos, pareikalavo renginių. Nerono padegta Roma, tai ežio namas palyginus su miesčionių renginiu kaime. Tauta pradėjo reikalauti šokių su gyva muzika. Kaimiečiai, agronomui patarus, užsidarinėjo langines, o visą kaimo šunaują, kad netriukšmautų- į tvartelius sugrūdo. Buvo dvi gitaros, draugas mokantis groti ir aš, mokantis kelis akordus išmušti bei per stygas braukyti. Pajutau, kad tai mano trečias šansas prasimušti į muzikos pasaulį, todėl pasiryžau pirmą dainą dainuoti solo ir padovanoti ją matematikei už tiesią burokų vagą. "Let it be"- ar gali būti kas gražiau. Mokėjau tos dainos pirštų kombinaciją ant grifo ir kelis žodžius, o kitkas nesvarbu. Mokytoja pasiruošė solo šokiui. „Mikrofoną Lenonui“, suriko minia. Klasiokas puolė nešti mikrofoną ir aštria stovo atrama perrėžė koją šalia stovėjusiai mano klasės protinguolei. Giliai perrėžė.

Nepavykus iš trečio karto tapti dainininku, pabandžiau tapti daktaru. Kaulas matėsi be jokio rentgeno. Aiškinau kuo blauzdikaulis skiriasi nuo skeleto, stovinčio biologijos kabinete, bet norinčių pamatyti tai gyvai nebuvo daug. Matematikė, klausydama mano paskaitos, tvarstė koją ir keikė muzikos pasaulį, praliejusį nekaltą kraują jos vadovaujamoje darbo ir poilsio stovykloje. Kadangi auka įkrito į mano glėbį, tai pasijutau atsakingas už žaizdą ir viską, kas aukščiau jos. Klasiokė tapo mano porininke kolūkiniame etape, kuriame protas, o jo buvimu mano galvoje ji abejojo, buvo nereikalingas. Per Bitlų koncertus dar ne tokių aukų būdavo, bet jie tęsdavosi. Tęsėsi ir mūsų. Nebedainavau, o tik laikiau antrąją gitarą ir klausiausi klasiokės padėkos. Įaudrinti renginio įsiveržėme į kolūkio sodą užkandos ieškoti. Vaisiai buvo dar žali, bet radom žirnių krūmų aukščio su lyg mumis. Net lenktis nereikėjo, tik ankštys buvo keistai karčios. Mutantiniai tikriausia, padarė išvadą mano draugas tamsoje skabydamas ankštis, bet pasirinkimo nebuvo. Labai susirgom nuo vyno ir tų žirnių mišinio. Sodo sargas tik ryte išdrįso išlysti iš savo būdelės ir į bendrabutį atėjo pasislėpęs už agronomo nugaros. Sakė, "žalius obuolius, slyvas nuėsdavo, bet kad akacijų ankštis nugriaužtų kaip bizonų banda, to dar nėra buvę“.

Matematikė šaunuolė. Ji dar nebuvo pamiršusi studentiško bulviakasio ypatumų, kurie nelabai skyrėsi nuo moksleiviškų stovyklų, todėl neišdavė Bitlų, nes tikriausiai dar tikėjosi išgirsti mano atliekamą „Let it be“. Netapau nei darbo spartuoliu, nei bendrabučio muzikos žvaigžde, bet užtat atsirado papildomas mielas rūpestis. Slauga. Netikėjau, kad kojos gydymas teiks tiek daug malonumo ir kels iki tol nepatirtus jausmus. Antrame plane liko „Sodų“ vynas ir naktiniai lakstymai po kaimą. Vagas šalia pasirinkdavome ir per pietus arčiau sėdėdavome, o vakarais ją mokiau groti gitara "Gyveno sau vaikinas".

Kažkas pasikeitė. Net matematikė pastebėjo. Mažiau keikiausi, rečiau agronomo baramas buvau ir akacijos vėl žaliuoti pradėjo. Nežinia, kas paveikė. Ar sužeista jos koja, ar tyras kaimo oras, bet padariau tai, dėl ko iki šiol truputį sąžinę graužia. Naktį per langą užsliuogiau ant stogo, gaisrinėmis kopėčiomis žemyn ir į šalia bendrabučio stovėjusios bažnyčios rožių darželį. Iš šventos vietos šventų rožių be leidimo priskyniau. Negerai padariau, tikiuos dievas, kurio tada dar nepažinojau, taipogi kažkada buvo jaunas vaikinas, todėl mane supras ir atleis. Ji priėmė tas gėles ir įvertino.

***
Mūsų seno kiemo atstovas gastronome Čapulis, sakė, kad kino įdomumas priklauso nuo to kur ir su kuo sėdi. Kuo toliau nuo ekrano ir kuo sukalbamesnė mergina, tuo filmas įdomesnis. Dar važiuojant namo iš kolūkio, kuriame uždirbau net keturiasdešimt rublių, pažadėjau nuvesti ją į labai įdomų, atitinkantį Čapulio kriterijus, filmą. Kartais, pabėgęs iš pamokų, eidavau žiūrėti "Nusikaltimas ir bausmė", nes buvau tikras, kad ten nesutiksiu nei mokytojų, nei pažįstamų, nes ne visi galėjo žiūrėti tokį siaubiaką. Pagalvojau, kad tas filmas mums labai tiks. Ji drebės iš siaubo, kai iš senutės galvos liesis kraujas, o aš, sėdėdamas su ja paskutinėje eilėje, guosiu ir drąsinsiu. Kažkas jai sukėlė įtarimą. Ar skambus filmo pavadinimas, keistai blizgančios mano akys, ar bilietai paskutinėje eilėje. Neatėjo į pasimatymą. Filmą vėl žiūrėjau vienas, o po to išėjau į miestą ieškoti laimės.
Pasisekė. Apsimečiau antrakursiu konservatorijos studentu ir įsitaisiau visą ugninę ir garbanotą draugę. Kaip Antoška iš multiko, tik su sijonu. Dvi savaites išdidžiai vaikščiojau po miestą. Klasiokės, pamačiusios mus mieste, su juodu pavydu žiūrėjo į laimingą panelę ir jos ugninių plaukų nušviestą mane. Neilgai truko laimė. Mano gimtas miestas mažas, o mane, per tuos nelemtus giminystės ryšius, daug kas pažinojo. Garbanės draugė kažką jai pasakė, o ta paklausė kas yra ir kaip atrodo smuiko raktas. Tokio kišenėje neturėjau. Ir vėl ta nelemta muzika koją pakišo. Nuo to laiko griežtai nutraukiau visus ryšius su muzika ir į kino teatrus nebevaikščiojau, kol nenuvedė geležinė direktorė. Visus mokinius surikiavo į darnią koloną ir už valstybės lėšas nuvarė į kino teatrą. Privalėjome eiti, nes filme "Laisvės kariai", skubiai grįžęs iš plėšinių, vaidino pats Leonidas Brėžnevas, tik truputį pajaunėjęs. Geras filmas. Mūsų kareivis su keliais šoviniais visą priešų diviziją išguldė. Rembo prieš jį, kaip Jeronimas Tučka su savo taukuota špyga ir surūdijusiu pykš-pykšt. O kur dar suspėta prieš mirtį išsakyti partijos programa! O kai priekinėse linijose pasirodė metalu apkaustyta Leonido krūtinė, prasidėjo paniškas Vermachto atsitraukimas. Mes jam padėjome. Kai jie žygiavo, ir mes pradėjome tamsoje kojomis darniai trepsėti. Tikriausiai truputį ne į taktą. Pirmasis tai suprato Leonidas. Iš "ekrano" paprašė sustabdyti filmo demonstravimą ir įjungė šviesą. Geležinė giliai traukdama nosimi su savo kolegomis perėjo tarp suolų. Mūsų kampe labiausiai jautėsi svylančios gumos kvapas.

Pagaliau gavau teisingą, visų vienuolikos metų savo elgesio įvertinimą. Visą laiką iš gailesčio rašydavo valdišką patenkinamą, net skaudu kartais būdavo, o tada visa mūsų kuopa gavo nepatenkinamą ir pažadą, kad prie to įvertinimo atitinkamai bus pritaikytos ir charakteristikos. Nežinau kaip dėl kitų, bet savo pažadą duotą man -ištesėjo.

Po tokio "bojeviko", įkvėpti kovinės dvasios, tuoj prispaudėme prie sienos dvynius alchemikus iš B klasės. Jie buvo patobulinę degtukus ir tie, nukritę ant žemės, užsidegdavo savaime. Liepsna plykstelėdavo nuo menkiausio stuktelėjimo. Broliai šventai saugojo tą paslaptį ir tik patį gaminį kartais kam nors duodavo. Mokslo metų pabaigoje daugelio biudžetai buvo skylėti, o apsilankyti įstaigoje, kurioje vyrai stiprybės semiasi, norėjo visi. Suorganizavome slaptą susitikimą Žvejų alaus bare. Kaip tikri Štirlicai. Už lango buvo pavasaris, tai ir pažadėjome septyniolika pavasario bokalų. Pritrūko bokalų, akimirkų ir pinigų. Gerai, kad barmenas pasitaikė labai žingeidus, domėjosi ne tik klientų pinigais, bet ir įvairiais akivaizdžiais bei neįtikėtinais reiškiniais. Kaip Kapica iš televizoriaus. Barmenas labai susidomėjo dvynių stebuklu. Stiprybės pilstytojas netikėjo, kad stuktelėjus į vieno iš dvynių galvą degtukas užsidegs. Broliai paaukojo keturis degtukus ir vieną galvą. Kam reikia dviejų vienodų vienoje šeimoje? Kad būtų įtikinamiau, stuktelėjom į pakaušį iš karto visus keturis degtukus. Užsidegė ir stebuklas, ir galva. Nuo tada lengviau juos atskirdavome. Nors plaukai stipriai nusvilo, bet buvo verti keturių bokalų alaus. Daugiau barmenas nerizikavo. Paslaptį išgavome tik užėję už kampo ir iš karto radome jai pritaikymą. Iš medinių skalbinių segtukų padarėme šaudykles ir degtukas, nulėkęs keletą metrų, atsitrenkęs į ką nors, užsidegdavo. Kaip indėnai su ugninėm strėlėm. Klasiokės išvadino mus mažvaikiais, nustojo draugauti ir net namų darbų nusirašyti nebedavė. Prasidėjo nuostoliai. Taikėme į portfelį, kliuvo į pėdkelnes, šovėm į dėdę, kabantį ant sienos, o deganti strėlė nukrito už kaklo prie dėdės sėdinčiam. Istorijos mokytojas, pasikabinęs strateginį žemėlapį, aiškino apie Stalingrado mūšį, o mes kaip Čingadžgukas ir Vinetu paleidome ugnines strėles į plieninius Vermachto žirgus. Šiais laikais nieko nenustebintų jei ant interaktyvios lentos sproginėtų tankai, o tais laikais tai buvo naujovė. Mokytojas pasimetęs stebėjo naujų technologijų žygį per žemėlapį ir tik suvokęs, kad tai indėnų iš 11a darbas, puolė gesint vaizdinę medžiagą. Istorikas buvo nepiktybinis ir dažnai pamoką pats sau dėstė, bet tada užsiuto.
-Gera pasityčioti,- suriko ir išvarė mus namo, nes daugiau ką nors padaryti ar pasakyti neleido jo aukšta išsiauklėjimo kultūra.

Bendrasuolis savo namo bendrame koridoriuje iššovė į langą. Strėlė nukrito už radiatoriaus. Galvojo, kad užgeso ir ramiai nuėjo pamokų ruošt. Jis nežinojo, kad ten gulėjo visame kame išmirkusi, o po to gerai išdžiuvusi kaimyno kojinė. Sudegė kojinė, užuolaida ir dar kažkas, kas privertė klasioką staigiai surimtėti ir pagalvoti apie ateitį.
Aš vietoj pamokų ruošimo užtaisiau tris dėžutes degtukų ir susikaupęs dėjau juos į knygutės aplanką, kad būtų patogiau transportuoti ir naudoti. Pritrūko kruopštumo ir atidumo sandėliuojant ginklus. Plykstelėjo visi iš karto. Spėjau užsidengti tik akis. Nosis ir viskas ko neuždengė delnai, nusvilo. Tikriausiai tai buvo užprogramuotas dvynių alchemikų kerštas už apdegintą galvą.

Nežinau kodėl lėkiau ne į polikliniką, o pas klasiokę. Nors ji buvo pikta už mano vaikiškumą ir garbanotą raudonplaukę, su kuria tik kelis kartus po paranke per miestą perėjau, bet vidinis jausmas sakė, kad tai vienintelis ir teisingas kelias. Atlėkiau ir neapsirikau. Priėmė, suprato, patepė visokias aliejais ir atleido. Aš, kaip ir mano draugas, gavęs ugninio krikšto, kiek surimtėjęs, su nusvilusia nosim ir ausimis, žengiau į paskutinį mokyklinį etapą- egzaminus.

Egzaminų bijo tie kas daug moka, nes pergyvena, kad negalės komisijai pasakyti viską ką išmoko. O kai nieko nemoki, tai ir bijoti nėra ko. Svarbu ką nors šnekėti. Protingas to dalyko mokytojas patylės, o komisijos nariai, ne to dalyko specialistai, nieko nesupras. Rusų kalbos egzamino metu skaičiau savaip perfrazuotą Nekrasovo poemą. Mokytoja neišdavė, o komisijai patiko, net ketvertą gavau. Istorija pasakoti mokėjau, net papildomą dviprasmį klausimą uždavė, kad tik penketo negaučiau. Iki šiol jaučiuosi teisingai į jį atsakęs, net savo tiesą bandžiau įrodyti, bet vėl gavau tik keturis. Truputį net iki šių dienų skaudu. Fizikos mokytojui įrodinėjau savo Tėvelio autobuso durų užsidarymo teoriją, nes kitko nemokėjau. Ilgai ginčijomės, kol geležinei komisijos pirmininkei atsibodo klausytis sudėtingos mokslinės diskusijos. Liepė mokytojui parašyti stiprų trejetą ir paleisti į laisvę.

Lietuvių kalbos mokytojai buvau rodęs savo eilėraščius, tai ji, gailėdama poetinės sielos, pasimetusios tarp burokų vagų, klaidas ištaisė, kad gautųsi trejetas su dideliu minusu. Trys už eiles, minusas už burokus.

Matematikė už tai, kad neišdaviau jos agronomui ir skyriau "Let it be" išsprendė užduotis trejetui su pliusu. Trys už dainą, pliusas už tvirtybę. Ir visai ne baisūs pasirodė tie egzaminai, bet kaip ir visas moksleiviškas gyvenimo etapas kažkaip labai greitai praėjo. Nespėjau nė mokytojams kaip reikiant padėkoti, o jau suskambo paskutinis mokyklinis valsas. Nutilo triukšmingos dainos, gastronomas užpildė išleistuvių metu ištuštėjusias lentynas. o tėvai lengviau atsikvėpė. Išsilakstė visi kas kur, o aš tvirtu žingsniu nuėjau į karinį komisariatą ir paprašiau, kad pasiųstų į karinių vairuotojų kursus. Viršila labai ilgai skaitė mano charakteristiką, kurią parašė nelaimingas ir piktas ant manęs auklėtojas.

-Su tokia charakteristika tavęs ir į kalėjimą nepriims,- tarė skaitydamas siaubo romaną vėl nuo pradžių.

-Bet aš per istorijos pamoką padėjau Stalingrado gynėjams,- atsakiau ir parodžiau dar ne visai sugijusias ausis.

Nuo pat vaikystės man sekėsi. Visada paskutiniu momentu kažkas padėdavo. Tai pristabdydavo, į kita šoną pastumdavo ar laiku paguldydavo. Nežinojau kas jis, o gal tada dar ne laikas buvo sužinot, bet tą kartą tikrai pagelbėjo mano ausys. Viršila patikėjo ir aš, stipriai įsikibęs į didelį sunkvežimio vairą, nuvairavau savo likimą tolyn.

O kas toliau? O toliau nieko įdomaus. Paprastas, paprasto piliečio gyvenimas. Kaip ir daugelio, gal tik truputį su gilesniu sielos šuliniu, kuriame žydėjo, žydi ir, tikiuosi, dar ilgai žydės klasiokės pamerktos šventos rožės.
Ačiū jai už tai.

Kęstutis Grubliauskas