Daugiau nei 23 tūkst. Lietuvos kapų iš įvairiausių šalies vietovių, net jei nubluks jų užrašai, jau bus įamžinti kapines lankančių ir informaciją apie jose palaidotus lietuvius interneto svetainėje kaupiantys savanoriai.

Istorijos apie svarbių įvykių dalyvius ir eilinius artojus, įsimylėjėlius – projektui jau kelerius metus iš peties dirbantys jo autoriai nori, kad bendruomenės apie savo mirusius piliečius galėtų sukurti savotišką „mirusiųjų veidaknygę“. Taip vienu pelės spustelėjimu būtų galima daug sužinoti apie savo krašto gyventojus, kurių antkapių užrašai jau nebeįskaitomi.

Puoselėti protėvių atminimo bei pagerbimo tradicijas, domėtis savo kilmės šaknimis, skatinti savo ištakų, istorijos, kultūros pažinimą, jungti bendruomenes, kad jos rinktų prisiminimus apie mirusius, bet dar nepamirštus savo narius. Tai yra svarbiausi visuomeninės lapkričio 2-osios draugijos, kurios nariai dvejus metus rengia jaunimo ekspedicijas ir registruoja Lietuvos kapines, tikslai. Duomenys apie atskirus kapus su skaitmeninėmis fotografijomis ir mirusiuosius pažinojusių žmonių atsiminimais kaupiami svetainėje Atminimoknyga.lt.

Iš praeities iškyla meilės ir kovų istorijos

„Šio sezono ekspedicijos metu ištyrėme 7 Neringos kapavietes, rudenį surašėme duomenis apie Salako, kitas kapines – šiemet turėsime apie 10 naujų duombazių. Pirmąkart vykdėme ne tik masinę duomenų registraciją apie skirtingų teritorijų kapines – darėme 1863 metų sukilimo dalyvių kapų identifikaciją, lankėmės egzekucijų ir žūties vietose, daug dirbome su archyvais“, – apie svarbų kartu su studentų istorikų draugijos nariais daroma projektą kalbėjo internetinę Atminimo knygą-duomenų banką internete apie Lietuvoje palaidotus įvairių tautybių žmones su bendraminčiais kuriantis Valdas Kaminskas.

Šiuo metu 166 sukilėliai jau atpažinti. Istorijos vingiuose besisukusius žmones įamžinti norintys entuziastai pamatė, kad net ir bevardžiai kapai, kurių iš keliasdešimties tūkstančių aptiko apie 10 proc., buvo prižiūrimi – žolė nušienauta, padėta gėlių. Tiesa, bevardžių kapų ne taip jau mažai: pavyzdžiui, Kėdainių Ažytėnų kapinėse rasti 6 bevardžiai antkapiai, Biržų rajono Kilučių Reformatų – 46, Ignalinos rajono Pakurtuvėnų – 40, Varėnos rajono Mergežerio – 21, Zarasų rajono Salako – 31, o 161 antkapių užrašai nebeįskaitomi.

Ne vieną tūkstantį kapų ištyrinėjusiam V. Kaminskui norėtųsi, kad žmonės aktyviau dalytųsi prisiminimais tiek apie žinomus, tiek apie paprastus savo krašto mirusiuosius – jei interneto puslapyje būtų galima rasti bent trumpą istoriją apie kiekvieną iš jų, tai būtų ne tik vertinga medžiaga istorikams, bet ir įdomi informacija visiems žmonėms.

Ignalinos rajono Pakutuvėnų kapinėse – 179 kapai, 40 iš jų be užrašų, kas palaidota – nežinoma. Yra ir keletas vos įžiūrimų kauburėlių, apie kuriuos niekas nieko nepapasakojo. Tačiau vienas kapinių kryžius slepia meilės istoriją. „Pokario metais trisdešimtmetis Videika, buvęs daug vyresnis už nusižiūrėtą aštuoniolikmetę Anicetą Grigalauskaitę, prašė Dievo malonės, kad ji sutiktų tekėti už jo, ir ta intencija pastatė kapinėse kryžių. Dievas jo prašymą išklausė“, – rašoma internetinėje Atminimo knygoje.

Lietuvių kapai – kuklesni

Duomenų bazėje žmonių pasakojimų vis daugėja. „Mes jiems skiriame daug dėmesio, bet čia teks dar padirbėti. Norime sukurti savotišką mirusiųjų „Facebook“, bet reikia, kad žmonės padėtų, pasakotų savo krašto istorijas – dabartinės interneto technologijos leidžia, kad pagerbti būtų ne tik didieji poetai, dvarininkai, bet ir paprasti žmonės“, – sakė V. Kaminskas.

Keliaudamas per Lietuvos kapines, jis pastebėjo, kad mūsų šalies kapai kinta – pavyzdžiui, Vilniaus Kairėnų kapinės – ten mada statyti milžiniškus paminklus dingsta, užleisdama vietą santūrumui, nyksta ir didžiuliai išpuoselėti gėlynai. Nebelikę ir miestiečių pamėgtų paminkliniuose akmenyse iškaltų užrašų, kuriais pasakojama, kas buvo mirusysis, kuo jis pasižymėjo.

„Mūsų kultūra kinta. Santūrumas tampa aktualus ir laidojimo kultūroje, santykis su mirusiaisiais – labiau racionalus“, – pastebėjo V. Kaminskas.

Anksčiau, tyrinėdamas kapines, jis yra užtikęs ir vartotojiškai kultūrai būdingų reiškinių – nesaikingai papuoštų kapų su didžiuliais paminklais. Tiesa, turėti tvarkingą vienodo dydžio akmeninių plokščių rikiuotę ar identiškų kryžių miškelį – tikriausiai ne lietuvio būdui. Lietuvos žmonės glaudžiai susiję su protėvių laidojimo vietomis, dažnai jas lanko, puošia, savaip įamžina. „Gerai, kad tebeturime tą ritualą – važiuojame lankyti mirusių artimųjų į kapines, duok, Dieve, kad jį kuo ilgiau išlaikytume, nes tai mūsų tautos psichologinė konsolidacija – žmogus pamąsto, pabūna ramybėje, prisimena artimuosius“, – sakė mirusiųjų atminimo knygos ir skaitmeninio kapinių žemėlapio kūrėjas.