Atradęs Ameriką V. Stakėnas užsuko į Britaniją 

Vytautas Kraujalis
Anglija.lt

Skersai ir išilgai išmaišęs Ameriką, surengęs koncertinį turą Airijoje vienas garsiausių Lietuvos kantri muzikos atlikėjų Virgis Stakėnas tik neseniai pastatė koją ant Britiškos žemės. Per Sekmines lietuviams koncertavęs muzikantas sako čia norėtų apsilankyti dažniau. V. Stakėną Anglija.lt pakalbino per koncerto pertrauką.

Kaip pavyko pirmoji koncerto dalis? Ar pakanka publikos palikymo?

Važiuodamas žinojau, kad mane čia kviečia draugai, pažįstami, bet šiek tiek abejojau, kaip pradėti programą. Ir šio vakaro metu aš varijavau, taikiau ir žiūrėjau, kurie kūriniai daugiau tiks - programą šiek tiek keičiau. Dar turėjo būti dvi dainos, tačiau užbaigiau daina „oi lia lylia, oi lelia“ ir paskui išėję į lauką visi dar pusę valandos dainavo.

O šiaip buvo smagu. Man patiko tas jaunimėlis, kuris susėdęs buvo ant grindų ir klausėsi dainų žodžio svorio, žodžio prasmės ir jo santykio su melodija. Noriu pagirti, kad man buvo labai profesionalus įgarsinimas.

Teko girdėti, kad turite brangų instrumentą. Jeigu ne paslaptis, kiek jis kainuoja?

Taip, turiu labai gerą, išskirtinį instrumentą, kuris leidžia vadintis „One man band“ (vieno žmogaus grupė). Kiek jis kainuoja – paslaptis. Galiu pasakyti tik tiek, kad tai yra „Gipson“ firmos instrumentas, o tokio tipo gitarų yra pagamintas ribotas skaičius – tai yra 54 gitara iš 100. Iš gamintojo turiu patvirtinimą, kad toks instrumentas yra vienintelis Rytų Europoje. Su šia gitara galima labai daug ką padaryti. Trumpai tariant, grojant vienu instrumentu turi girdėti visą orkestrą – turi girdėti mušamuosius, bosinę gitarą ir pritariančią grupę.

Jūs minėjote tris šalis – Britaniją, Airiją, JAV. Ar galėtumėte palyginti šių šalių publiką?

Man tą padaryti būtų labai sunku, nes čia aš esu pirmokas. Amerikoje aš buvau septynis kartus, važiavau praktiškai per visas Valstijas, susitikau su įvairaus plauko žmonėmis. Daugiausiai esu grojęs lietuviams, tačiau koncertuoti teko daugybėje vietų. Ką į Ameriką vežt, ką rodyt ir ko nerodyt, kur akcentuoti aš jau labai gerai žinau. Airijoje šią programą aš truputį adaptavau – pasukau ją kiek kitu kampu ir, manau, kokius 85 procentus tai, ko reikia, nuspėjau, bet 15 procentų programos dar teko vietoje pakoreguoti. Apie Britaniją aš galėsiu atsakyti, kai čia apsilankysiu kokį 4 – 5 kartą, ar po to, kai čia turėsiu kokį turą.

Gal jau turite kažkokių konkrečių planų?

Nežinau. Man imponuotų. Kai čia atskridau, sakiau, kad reikėtų pabučiuoti šią žemę – tai yra Lennono (Johnas Lennonas – grupės „The Beatles“ lyderis) žemė, tai yra roko klasikos sostinė, kur gimė viso pasaulio muzikinės mintys, dariusios didžiulę įtaką ir mano kūrybai. Ir kai mes pravažiavome nuorodas į Anglijos miestus, kuriuos aš žinau dar iš anglų kalbos pamokų vidurinėje mokykloje, tai mane labai sujaudino. Čia gyva istorija.

Anglijoje koncertuojate pirmą kartą, o ar teko čia lankytis anksčiau?

Ne. Aš čia pirmą kartą. Idealizuodavau šitą kraštą - galvodavau, kad Anglijoje visi vyrai yra džentelmenai, vaikšto, rūko pypkę – man čia romantika. Dar nepraėjo para, kai esu Anglijoje, bet man čia labai patinka.

Britanija yra arčiau nei Amerika, tad kodėl gi vis tik nutiko taip, kad JAV atradote ir išmaišėte gerokai anksčiau?

Net nežinau. Aš jau seniai turėjau čia būti. O gal kaip tik, tai yra gerai, kad aš visų pirma save „apšaudžiau“ ten - tam, kad aš ateičiau į Britaniją. Aš šiaip nenoriu sulyginti šių dviejų šalių. Amerikoje yra gimusi muzika, kuri man patinka – tai kantri ir bluegrass stiliaus muzika. Bet be Europos ir be Britanijos šaknų ši muzika būtų nulis. Taigi esu viename iš lopšių. Kitą kartą, kai čia lankysiuosi, norėčiau nueiti ne tik į pub'ą ar pagroti, bet ir nuvykti į bitlų miestą. Apsilankyti muziejuose, apsilankyti ten, kur ta muzika gimusi, pajust tą kvėpavimą, dvasią.

Ar esate suplanavęs, ką dar nuveiksite Britanijoje šio vizito metu?

Aš turėsiu tik laisvą pusdienį, tad prašysiu, kad mane nuvežtų ne tiktai Londono pasižiūrėti, bet ir į kai kurias parduotuves: tai yra parduotuvių tinklas dideliems ir aukštiems žmonėms, kur aš visada sau perkuosi rūbus – juodus džinsus ir juodą džinsinį švarkelį, skrybėlių parduotuvė bei vieta, kurioje prekiaujama muzikos instrumentais. Garantuoju, kad rasiu kažkokią smulkmeną, kuri man bus įdomi. Kitas dalykas, ką norėsiu dar pamatyti – tai muzikos įrašų parduotuvė. Tikrai norėsiu Jimmy Neilo įrašų – tai yra britas, kuris dainuoja britišką kantri muziką.

Koncerto metu minėjote, kad kelionė į Britaniją buvo nelabai maloni.

Tai buvo vienas iš trijų kartų per mano gyvenimą, kai iš manęs oro uosto darbuotojai atėmė gitarą. Po šeimos, ši gitara yra antras dalykas, tad aš labai vertinu šį instrumentą, juo labai rūpinuosi ir džiaugiuosi. Pirmą kartą įsinešti gitaros į lėktuvo vidų man neleido 1979 metais Rusijos mieste Sverdlovske. Tuomet oro darbuotojai sakė, kad ją reikia dėti į bagažo skyrių, nes ji labai panaši į automatinį ginklą. Prieš aštuonerius metus iš manęs taip pat buvo atėmę gitarą Čikagos oro uoste, nes jų taisyklės instrumentą draudė įsinešti į saloną. Tiesa, jie tada pasirašė dokumentus, supakavo ją ir elgėsi labai atsargiai.

Šiaip prieš skrydį stiuardesių ar lėktuvo vado klausiu, kur instrumentą galėčiau saugiai padėti. Dažniausiai skrydžio metu jis būna toje lėktuvo sekcijoje, kur stiuardai kabina savo drabužius. Ten gitarai saugu, žinau, kad jai nieko neatsitiks.

Vakar Rygos oro uoste sunkiai angliškai ir rusiškai kalbantys darbuotojai labai abejingai pasakė, kad instrumento į saloną neštis negalima ir tiek. Buvau labai stipriai supykęs. Tad skridau su nerimu. Kadangi tai ekonominiai, pigiausieji reisai, tad ten niekas tais lagaminais labai ir nesirūpina. Numes kas kaip ir viskas.

Kai atskridau, pasiėmiau savo lagaminą, kuris buvo kitame, specialiame skyriuje, iš karto ją atidariau, patikrinau ar niekur neskilusi, ar nieko nenutiko. Nors dėklas pakankamai gerai ją apsaugo, tačiau vis tiek buvo neramu – aš pripratęs ją visą laiką turėti šalia savęs, tad man tas skrydis man šiek tiek nervų kainavo.

Lietuvos radijuje vedate laidą ir minėjote, kad iš Britanijos į Lietuvą planuojate parsivežti ir medžiagos jai. Ar esate jau suplanavęs, kokius interviu?

Šį kartą Britanijoje esu labai trumpam, bet iš visų savo kelionių aš ruošiu dienoraščius. Tad dabar esu sumanęs daryti Anglijos dienoraštį. Vienintelis dalykas, ką jau esu numatęs – tai interviu su Ambasadoriumi. Bus labai įdomu palyginti, nes iš jo jau esu kartą ėmęs interviu, kai jis ambasadoriavo JAV. Aš tą interviu prieš važiuodamas dar perklausiau, tad specialiai bus paminėtos paralelės ir skirtumai. Taip pat norėčiau pakalbinti dar kelis šio renginio dalyvius. Tiesiog norėčiau į Lietuvą parvežti vaizdą – tai bus Stakėno požiūrio kampas.

Vytautas Kraujalis
Anglija.lt

Skersai ir išilgai išmaišęs Ameriką, surengęs koncertinį turą Airijoje vienas garsiausių Lietuvos kantri muzikos atlikėjų Virgis Stakėnas tik neseniai pastatė koją ant Britiškos žemės. Per Sekmines lietuviams koncertavęs muzikantas sako čia norėtų apsilankyti dažniau. V. Stakėną Anglija.lt pakalbino per koncerto pertrauką.

Kaip pavyko pirmoji koncerto dalis? Ar pakanka publikos palikymo?

Važiuodamas žinojau, kad mane čia kviečia draugai, pažįstami, bet šiek tiek abejojau, kaip pradėti programą. Ir šio vakaro metu aš varijavau, taikiau ir žiūrėjau, kurie kūriniai daugiau tiks - programą šiek tiek keičiau. Dar turėjo būti dvi dainos, tačiau užbaigiau daina „oi lia lylia, oi lelia“ ir paskui išėję į lauką visi dar pusę valandos dainavo.

O šiaip buvo smagu. Man patiko tas jaunimėlis, kuris susėdęs buvo ant grindų ir klausėsi dainų žodžio svorio, žodžio prasmės ir jo santykio su melodija. Noriu pagirti, kad man buvo labai profesionalus įgarsinimas.

Teko girdėti, kad turite brangų instrumentą. Jeigu ne paslaptis, kiek jis kainuoja?

Taip, turiu labai gerą, išskirtinį instrumentą, kuris leidžia vadintis „One man band“ (vieno žmogaus grupė). Kiek jis kainuoja – paslaptis. Galiu pasakyti tik tiek, kad tai yra „Gipson“ firmos instrumentas, o tokio tipo gitarų yra pagamintas ribotas skaičius – tai yra 54 gitara iš 100. Iš gamintojo turiu patvirtinimą, kad toks instrumentas yra vienintelis Rytų Europoje. Su šia gitara galima labai daug ką padaryti. Trumpai tariant, grojant vienu instrumentu turi girdėti visą orkestrą – turi girdėti mušamuosius, bosinę gitarą ir pritariančią grupę.

Jūs minėjote tris šalis – Britaniją, Airiją, JAV. Ar galėtumėte palyginti šių šalių publiką?

Man tą padaryti būtų labai sunku, nes čia aš esu pirmokas. Amerikoje aš buvau septynis kartus, važiavau praktiškai per visas Valstijas, susitikau su įvairaus plauko žmonėmis. Daugiausiai esu grojęs lietuviams, tačiau koncertuoti teko daugybėje vietų. Ką į Ameriką vežt, ką rodyt ir ko nerodyt, kur akcentuoti aš jau labai gerai žinau. Airijoje šią programą aš truputį adaptavau – pasukau ją kiek kitu kampu ir, manau, kokius 85 procentus tai, ko reikia, nuspėjau, bet 15 procentų programos dar teko vietoje pakoreguoti. Apie Britaniją aš galėsiu atsakyti, kai čia apsilankysiu kokį 4 – 5 kartą, ar po to, kai čia turėsiu kokį turą.

Gal jau turite kažkokių konkrečių planų?

Nežinau. Man imponuotų. Kai čia atskridau, sakiau, kad reikėtų pabučiuoti šią žemę – tai yra Lennono (Johnas Lennonas – grupės „The Beatles“ lyderis) žemė, tai yra roko klasikos sostinė, kur gimė viso pasaulio muzikinės mintys, dariusios didžiulę įtaką ir mano kūrybai. Ir kai mes pravažiavome nuorodas į Anglijos miestus, kuriuos aš žinau dar iš anglų kalbos pamokų vidurinėje mokykloje, tai mane labai sujaudino. Čia gyva istorija.

Anglijoje koncertuojate pirmą kartą, o ar teko čia lankytis anksčiau?

Ne. Aš čia pirmą kartą. Idealizuodavau šitą kraštą - galvodavau, kad Anglijoje visi vyrai yra džentelmenai, vaikšto, rūko pypkę – man čia romantika. Dar nepraėjo para, kai esu Anglijoje, bet man čia labai patinka.

Britanija yra arčiau nei Amerika, tad kodėl gi vis tik nutiko taip, kad JAV atradote ir išmaišėte gerokai anksčiau?

Net nežinau. Aš jau seniai turėjau čia būti. O gal kaip tik, tai yra gerai, kad aš visų pirma save „apšaudžiau“ ten - tam, kad aš ateičiau į Britaniją. Aš šiaip nenoriu sulyginti šių dviejų šalių. Amerikoje yra gimusi muzika, kuri man patinka – tai kantri ir bluegrass stiliaus muzika. Bet be Europos ir be Britanijos šaknų ši muzika būtų nulis. Taigi esu viename iš lopšių. Kitą kartą, kai čia lankysiuosi, norėčiau nueiti ne tik į pub'ą ar pagroti, bet ir nuvykti į bitlų miestą. Apsilankyti muziejuose, apsilankyti ten, kur ta muzika gimusi, pajust tą kvėpavimą, dvasią.

Ar esate suplanavęs, ką dar nuveiksite Britanijoje šio vizito metu?

Aš turėsiu tik laisvą pusdienį, tad prašysiu, kad mane nuvežtų ne tiktai Londono pasižiūrėti, bet ir į kai kurias parduotuves: tai yra parduotuvių tinklas dideliems ir aukštiems žmonėms, kur aš visada sau perkuosi rūbus – juodus džinsus ir juodą džinsinį švarkelį, skrybėlių parduotuvė bei vieta, kurioje prekiaujama muzikos instrumentais. Garantuoju, kad rasiu kažkokią smulkmeną, kuri man bus įdomi. Kitas dalykas, ką norėsiu dar pamatyti – tai muzikos įrašų parduotuvė. Tikrai norėsiu Jimmy Neilo įrašų – tai yra britas, kuris dainuoja britišką kantri muziką.

Koncerto metu minėjote, kad kelionė į Britaniją buvo nelabai maloni.

Tai buvo vienas iš trijų kartų per mano gyvenimą, kai iš manęs oro uosto darbuotojai atėmė gitarą. Po šeimos, ši gitara yra antras dalykas, tad aš labai vertinu šį instrumentą, juo labai rūpinuosi ir džiaugiuosi. Pirmą kartą įsinešti gitaros į lėktuvo vidų man neleido 1979 metais Rusijos mieste Sverdlovske. Tuomet oro darbuotojai sakė, kad ją reikia dėti į bagažo skyrių, nes ji labai panaši į automatinį ginklą. Prieš aštuonerius metus iš manęs taip pat buvo atėmę gitarą Čikagos oro uoste, nes jų taisyklės instrumentą draudė įsinešti į saloną. Tiesa, jie tada pasirašė dokumentus, supakavo ją ir elgėsi labai atsargiai.

Šiaip prieš skrydį stiuardesių ar lėktuvo vado klausiu, kur instrumentą galėčiau saugiai padėti. Dažniausiai skrydžio metu jis būna toje lėktuvo sekcijoje, kur stiuardai kabina savo drabužius. Ten gitarai saugu, žinau, kad jai nieko neatsitiks.

Vakar Rygos oro uoste sunkiai angliškai ir rusiškai kalbantys darbuotojai labai abejingai pasakė, kad instrumento į saloną neštis negalima ir tiek. Buvau labai stipriai supykęs. Tad skridau su nerimu. Kadangi tai ekonominiai, pigiausieji reisai, tad ten niekas tais lagaminais labai ir nesirūpina. Numes kas kaip ir viskas.

Kai atskridau, pasiėmiau savo lagaminą, kuris buvo kitame, specialiame skyriuje, iš karto ją atidariau, patikrinau ar niekur neskilusi, ar nieko nenutiko. Nors dėklas pakankamai gerai ją apsaugo, tačiau vis tiek buvo neramu – aš pripratęs ją visą laiką turėti šalia savęs, tad man tas skrydis man šiek tiek nervų kainavo.

Lietuvos radijuje vedate laidą ir minėjote, kad iš Britanijos į Lietuvą planuojate parsivežti ir medžiagos jai. Ar esate jau suplanavęs, kokius interviu?

Šį kartą Britanijoje esu labai trumpam, bet iš visų savo kelionių aš ruošiu dienoraščius. Tad dabar esu sumanęs daryti Anglijos dienoraštį. Vienintelis dalykas, ką jau esu numatęs – tai interviu su Ambasadoriumi. Bus labai įdomu palyginti, nes iš jo jau esu kartą ėmęs interviu, kai jis ambasadoriavo JAV. Aš tą interviu prieš važiuodamas dar perklausiau, tad specialiai bus paminėtos paralelės ir skirtumai. Taip pat norėčiau pakalbinti dar kelis šio renginio dalyvius. Tiesiog norėčiau į Lietuvą parvežti vaizdą – tai bus Stakėno požiūrio kampas.

 (Komentarų: 1)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: