Detektyvinis apsakymas "Baltas šokoladas" (3 dalis) 

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Anglija.lt skaitytojo Kęstučio parašyto detektyvinio apsakymo 3oji dalis. Ankstesnes dalis rasi skaitytojų atsiųstos medžiagos skyriuje E-migrantas.
O gal tu irgi turi parašęs ką nors įdomaus? Siųsk mums el. paštu info@anglija.lt

"Baltas šokoladas", 3 dalis.

Sidabrinis kadilakas užėmė pusę Kristinos kiemo. Graži kaimynė net paprašė nusifotografuoti prie jo. Palikęs kieme mašiną, Kristinai perdavęs Violetą, o pats, Dolebos draugų uždarytas kameroje, studijavo Beno bylą ir mąstė. "Ant popieriaus viskas gražu. Kelia įtarimą labai lengvas prisipažinimas. Seniau būdavo žmonių, kurie kartais patys save apkaltina, kad taptų kankiniais, bet Benas nebuvo panašus į tokį. Nuodai? Jų vaistinėje nenusipirksi, ant dujinės neišsivirsi ir bomžas iš konteinerio neištrauks. Gal kur iš užsienio parsivežė? Nesako kvailys." Ričardas kelis kartus perėjo per kamerą ir vėl atsisėdo prie popierių. "Nenori kažko pakišti. Daug įtakos turėjo ir aukos asmenybė. Tėvui, matyt, nelabai rūpėjo ką nubausti, svarbu nubausti. Būtų paprastą merginą nunuodijęs, tai būtų tiek negavęs, o gal geras advokatas ir visai būtų išsukęs. Baltas šokoladas..." Jis įdėmiai su lūpa žiūrėjo nuotraukas. ”Kažkoks įdomus. Išpūstas, korėtas. Į tokį galima prileisti ką tik nori. Bet kaip jis atsidūrė tuose namuose? Iš pradžių sakė, kad nežino, po to prisiminė, kad pats atnešė. Užmiršo apie įleistus nuodus. Kaip vaikų darželyje. Čia kažkas negerai. Doleba ne naujokas, viską supranta, bet, matyt, ir jį kažkas labai paspaudė."

-Ei, viršininke, kada pietus duosi,- riktelėjo Ričardas kai prasivėrė kameros durys.

-Pietus gausi namie, jei nori vandens atsigerk,- tarė policininkas ir, padavęs puoduką, atsisėdo šalia.

-O uogų ar įdėjai?- paklausė Ričardas, žiūrėdamas į puoduką.

-Žmona įdės. Ilgai dar sėdėti planuoji?- paklausė šypsodamasis.

-Nežinau, trukdau?

-Jei tau įdomu, tai ta nukentėjusi buvo ne paprasta mergaitė.

-Kuo?- susidomėjo Juodlės komisaras.

-Žmonos draugė gyvena tame pačiame name, sakė, kad visą namą terorizavo. Buvo nevaldoma, agresyvi, siuntinėjo visus ant trijų raidžių. Pasakojo,- pareigūnas pasilenkė prie Ričardo,-viena kaimynė ją sudrausmino, tai ta išmatomis jos durų rankeną ištepliojo.

-Savo?

-Kas savo?- perklausė pareigūnas.

-Klausiu savo išmatomis?

-Nu blemba, nežinau, niekas ekspertizės nedarė,- skėstelėjo rankomis policininkas.

-Negi nebuvo kam diržo paimti?- tardė Ričardas.

-Nepamiršk kas jos tėtušis. Niekas nedrįso pirštu jos paliesti.

-Kas toliau?

- Atvažiavo Salakauskas, viską sutvarkė, nukentėjusiai davė pingų ir viskas. Žmonės kenčia, nes jis už savo lėšas kiemą sutvarkė, laiptinę. Vietoj dukros išdaužytų senų langų plastikinius sudėjo, todėl niekas ir nesiskundžia. Tai tiek norėjau pasakyti,- pareigūnas atsistojo,- jei labai išalksi, pasakyk, ką nors atnešiu,- tarė ir išėjo.

-Dėkui,- riktelėjo įkandin Ričardas ir įniko toliau į bylą.

"Beno namuose dar rado keletą plytelių šokolado, bet ten viskas švaru. Namus išvertė, jokių nuodų pėdsakų nerado. Nei švirkšto, nei ampulės. Sakė, kad viską jūron išmetė. Iš ten neištrauksi. Ką besakytum, bet pagrindinio argumento nepaneigsi. Šokoladas, buvęs aukos burnoje ir išspjautas ant grindų, buvo užnuodytas. To užteko, kad žmogui duotų maksimumą"

-O ką dabar padarysi,- tarė sau po nosim, atsistojo, pabeldė į duris ir šūktelėjo,- išleiskite į laisvę veteraną.

-Lapų neišplėšei?- paklausė pareigūnas atidaręs duris.

-Apieškosi?- šyptelėjo ir pakėlė rankas.

-Na ką tu. Kas bus jei savais nebepasitikėsime. Taksi iškviesti, ar pats parsigausi?

-Pats. Noriu pasivaikščioti.

Jis neskubėdamas pėdino senamiesčiu. Užėjo į buvusią mokyklą, vadintą turginuku-banditukų ir atsisėdo ant bortelio. Jam vis nedavė ramybės toks lengvas prisipažinimas. "Gal tą šokoladą užnuodijo kas nors iš artimųjų : žmona, dukra, sūnus ar būsima marti. Užnuodijo tikėdamiesi paduoti gabaliuką kam reikia, bet atsiranda kaimynė ir praryja tą jauką. Jei sujudinsi viską ir išaiškės, kad, kaip sako Doleba, giminaičiai norėjo vienas kitą nunuodyti, tai šalia vieno sėdinčio atsiras dar vienas. Protingiausia būtų nesikišti, o palikti kaip yra ir toliau tapyti", mąstė Ričardas, žiūrėdamas į medžius, kuriais dar vaikystėje karstėsi, bet nuojauta kuždėjo, kad čia kažkas ne taip. "Reiktų su Benu susitikti, gal man ką neoficialioje aplinkoje daugiau pasakys." Ričardas paėmė telefoną ir paskambino Dolebai.

-Na ką, komisare, radai ką nors įdomaus?- paklausė Algis tik išgirdęs pažįstamą balsą.

-Na, yra pora neaiškumų...

-Klausyk, aš norėjau tavęs paklausti,- pertraukė jį Doleba,- kas tave sieja su Promkaičiu?

-Jaunystėje pas panas kartu lakstėme,- atkirto Ričardas.

-Aaaaa, rimtas argumentas draugystei.

-O kas?

-Nieko, tai ko norėjai?- paklausė Algis.

-Man reikia su Benu susitikti.

-Tai labai sudėtinga, praktiškai neįmanoma, nes tu juk ne pareigūnas.

-Aš dar tebeturiu tarnybinį pažymėjimą.

-Netiks,- čeptelėjo Algis.

-Gerai jau gerai, kai atvažiuosi į Juodlę, duosiu savo meškerę palaikyti.

-Na tada rytoj gali važiuoti, aš paskambinsiu,- tarė Doleba oficialiu balsu ir išjungė telefoną.

"Reketas" pagalvojo Ričardas ir neskubėdamas nužingsniavo senamiesčiu.

Vakare Kristina su Violeta grįžusios iš pajūrio rado jį darbo kambaryje įdėmiai studijuojantį savo paties tapytą paveikslą.
- Reikėtų pataisyti,- tarė tik įžengusioms moterims.

-Nė už ką,- griežtai tarė šeimininkė ir paėmė paveikslą iš jo rankų.

-Ne, tai ne. Ryt važiuosiu pas Beną, gali ką nors jam iškept, gal leis perduoti.

-O mane pasiimsi?- paklausė Kristina.

-Ne, jums- jūra, man- kalėjimas. Ten ne pasimatymas. Aš kaip pareigūnas susitiksiu. Tu paskutiniu metu nepastebėjai kokių keistenybių jo elgesyje, naujų draugų?

-Na, nieko neįprasto. Ką veikia būdamas komandiruotėje, nepatikrinsi, o kai grįžta, tai visur kartu. Net į parduotuvę vienas neina,- Kristina susimąstė,- kartą skambino kažkoks vyras. Neprisistatė, tik pasakė, kad kažkada kartu dirbo.

-Ko norėjo?

-Paklausė kaip jam sekasi, gal darbo ieško.

-Na, na toliau, netempk gumos.

-Viskas,- truktelėjo pečiais Kristina,- nieko daugiau. Aš į vyro darbo reikalus nesikišu. Pasakiau, kad dirba, uždirba, daviau jo telefono numerį. Tuo ir pasibaigė mūsų pokalbis.

-Benas nieko po to neužsiminė?

-Ne, nieko.

-Jokios naudos,- burbtelėjo Ričardas.

-Negi mes turime tardyti kiekvieną kas paskambina,- pasipiktino Violeta.

Jis tik mostelėjo ranka ir, nieko neatsakęs, išėjo į kiemą.
-Niekada negalvojau, kad teks tokia mašina važinėt,- sumurmėjo apėjęs kelis kartus apie ją ir grįžo į namus ruoštis kelionei.

***
Ričardas neskubėdamas vaikščiojo pirmyn atgal laukdamas kol atves nuteistąjį. Pagaliau prasivėrė durys ir pareigūnas įvedė Beną. Jei būtų jį tokį sutikęs gatvėje, nebūtų pažinęs. Skruostai įkritę, akys liūdnos, nebėra tos plačios šypsenos, kuri atsirasdavo atvykus į Juodlę ir švytėdavo per visą atostogų laiką.

-Stipriai dulkina?- bandė pajuokauti Ričardas.

-Visai ne. Aš jiems per senas, turi jaunų,- atsakė ir pažiūrėjo į draugo akis.

-Čia tau lauktuvės iš namų. Jau patikrino, galėsi pasiimti,- tarė ir pastūmė prie jo maišelį.

-Ačiū.

-Aš noriu tavęs truputį paklausinėti.

Benas staigia kilstelėjo galvą ir piktai žvilgtelėjo į Ričardą.

-Jei kaip draugas, tai klausk apie gyvenimą, meilę ar kosmosą, jei atėjai kaip mentas, tai geriau ir nepradėk. Viską jau pasakiau,- sumurmėjo ir nusisuko.

-Kvailas, užsispyręs žemaitis.

-Aš nekaltas, kad mano proseneliai buvo žemaičiai.

-Na ir sėdėk,- užpyko Ričardas, nusiėmė kepurę ir paglostė pakaušį,- Kristinos gaila. Vien dėl jos pabandysiu ką nors padaryti, nes man ten daug neaiškumų.

-Nereikia,- tyliai tarė Benas,- palik viską kaip yra. Bus geriau visiems. Jis atsistojo ir šūktelėjo prižiūrėtoją.- Lietuviškai skaityti moki?- paklausė išeidamas.

-Truputį moku,- atsakė nustebęs Ričardas, žiūrėdamas į išeinančio Beno nugarą.

-Tai skaityk,- šūktelėjo neatsisukęs ir nuėjo.

Juodlės komisaras kelias minutes sėdėjo niekaip nesuvokdamas ką turi skaityti. Dėl visa ko apsidairė, net po stalu kyštelėjo galvą, bet nieko nerado ką galėtų skaityti.

-Nesupratau,- burbtelėjo piktai ir išėjo lauk.

Sėdėdamas kadilake jis vis dar bandė suvokti Beno žodžius, bet niekaip negalėjo suprasti, ką jam skaityti. Gal tą jo apsakymą, kurį iškeitė į paveikslą. Bet jis seniai perskaitytas.

-Labas, Ričardai,- pasigirdo balsas šalia mašinos.

-Ar mes pažįstami?- paklausė įtariai nužiūrėjęs pareigūną.

-Negi nepameni Rolando? Nidoje kartu krūmuose sėdėjome, kai gaudėme ištvirkėlius, vaikščiojančius apie moterų pliažą.

-Aaaa, "zuikis",- riktelėjo Ričardas, prisiminęs seną kolegą ir išlipęs ištiesė ranką,- ką čia veiki?-paklausė pasisveikinęs.

-Dirbu, o tu?

-Draugą aplankyt atvažiavau.

-Beną?- paklausė įtariai primerkęs akis.

-Taip, iš kur žinai?- nustebo Ričardas

-Mano toks darbas, viską žinoti,- mirktelėjo akį ir paprašė,- pavežėk mane iki namų, čia netoli.

-Sėsk ir rodyk kelią. Kaip jam sėdisi?- paklausė mašinai nuvažiavus nuo kalėjimo.

-Normaliai. Niekur nesikiša, nė su kuo nesusideda ir jo niekas neliečia. Vis rašinėja visokius niekus.

Ričardas kiek nustebęs žvilgtelėjo į buvusį kolegą ir prisiminė Beno paskutinius žodžius, bet daugiau nieko nesakė. Įvažiavus į daugiabučio kiemą, Rolandas paprašė palaukti ir nuėjo į namus. Jis grįžo po dešimties minučių, įkišo per pravirą langą sąsiuvinį.

-Benas prašė perduoti žmonai. Aš skaičiau, bet nelabai ką supratau. Žinojau, kad atvažiuosi, tai išnešiau. Jaučiu, kad tu ne šiaip sau čia atvažiavai. Paskaityk, gal tu daugiau ką suprasi. Na sėkmės, seni, man laikas,- Rolandas paspaudė ranką ir nuėjo.

Ričardas atvertė sąsiuvinį.
-Na ir raštas, kaip daktaro,- bambėjo bandydamas ką nors perskaityti,- nieko nesuprantu, gal žmona susigaudys vyro hieroglifuose,- tarstelėjo, numetė sąsiuvinį ant galinės ir nulėkė link Klaipėdos.

Kryžkalnyje stabtelėjo ir paskambino Kristinai.
-Ką veikiate?

-Su Violeta po parduotuvę šliaužiojam.

-Tai gerai. Aš greitai būsiu Klaipėdoje, vežu Beno raštus, tai jūs neužtrukite niekur, teks skaityti.

-O pats nemoki?- paklausė Kristina ir sukikeno.

-Raštas jo- kaip daktaro ir akinių nepasiėmiau, teks jums garsiai skaityti,- tarė Ričardas.

-Skaitysim. Ir vaikus pasikviesim, tad važiuok, lauksime,- atsakė Kristina.

-Iki,- burbtelėjo jis ir išjungęs telefoną nuvažiavo toliau.

***
Kristina atsargiai paėmė aptrintą sąsiuvinį ir atvertė pirmą puslapį.
-Taip, raštas vyro,- tarė ir pavartė puslapius.
-Benas man liepė skaityti. Jaučiu, kad čia bus kažkas, kas mane domins. Pradėk,- paprašė Ričardas ir patogiai įsitaisė.

Apsakymo tęsinys - kitą savaitę.

Kęstutis Grubliauskas

*Kalba netaisyta

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Anglija.lt skaitytojo Kęstučio parašyto detektyvinio apsakymo 3oji dalis. Ankstesnes dalis rasi skaitytojų atsiųstos medžiagos skyriuje E-migrantas.
O gal tu irgi turi parašęs ką nors įdomaus? Siųsk mums el. paštu info@anglija.lt

"Baltas šokoladas", 3 dalis.

Sidabrinis kadilakas užėmė pusę Kristinos kiemo. Graži kaimynė net paprašė nusifotografuoti prie jo. Palikęs kieme mašiną, Kristinai perdavęs Violetą, o pats, Dolebos draugų uždarytas kameroje, studijavo Beno bylą ir mąstė. "Ant popieriaus viskas gražu. Kelia įtarimą labai lengvas prisipažinimas. Seniau būdavo žmonių, kurie kartais patys save apkaltina, kad taptų kankiniais, bet Benas nebuvo panašus į tokį. Nuodai? Jų vaistinėje nenusipirksi, ant dujinės neišsivirsi ir bomžas iš konteinerio neištrauks. Gal kur iš užsienio parsivežė? Nesako kvailys." Ričardas kelis kartus perėjo per kamerą ir vėl atsisėdo prie popierių. "Nenori kažko pakišti. Daug įtakos turėjo ir aukos asmenybė. Tėvui, matyt, nelabai rūpėjo ką nubausti, svarbu nubausti. Būtų paprastą merginą nunuodijęs, tai būtų tiek negavęs, o gal geras advokatas ir visai būtų išsukęs. Baltas šokoladas..." Jis įdėmiai su lūpa žiūrėjo nuotraukas. ”Kažkoks įdomus. Išpūstas, korėtas. Į tokį galima prileisti ką tik nori. Bet kaip jis atsidūrė tuose namuose? Iš pradžių sakė, kad nežino, po to prisiminė, kad pats atnešė. Užmiršo apie įleistus nuodus. Kaip vaikų darželyje. Čia kažkas negerai. Doleba ne naujokas, viską supranta, bet, matyt, ir jį kažkas labai paspaudė."

-Ei, viršininke, kada pietus duosi,- riktelėjo Ričardas kai prasivėrė kameros durys.

-Pietus gausi namie, jei nori vandens atsigerk,- tarė policininkas ir, padavęs puoduką, atsisėdo šalia.

-O uogų ar įdėjai?- paklausė Ričardas, žiūrėdamas į puoduką.

-Žmona įdės. Ilgai dar sėdėti planuoji?- paklausė šypsodamasis.

-Nežinau, trukdau?

-Jei tau įdomu, tai ta nukentėjusi buvo ne paprasta mergaitė.

-Kuo?- susidomėjo Juodlės komisaras.

-Žmonos draugė gyvena tame pačiame name, sakė, kad visą namą terorizavo. Buvo nevaldoma, agresyvi, siuntinėjo visus ant trijų raidžių. Pasakojo,- pareigūnas pasilenkė prie Ričardo,-viena kaimynė ją sudrausmino, tai ta išmatomis jos durų rankeną ištepliojo.

-Savo?

-Kas savo?- perklausė pareigūnas.

-Klausiu savo išmatomis?

-Nu blemba, nežinau, niekas ekspertizės nedarė,- skėstelėjo rankomis policininkas.

-Negi nebuvo kam diržo paimti?- tardė Ričardas.

-Nepamiršk kas jos tėtušis. Niekas nedrįso pirštu jos paliesti.

-Kas toliau?

- Atvažiavo Salakauskas, viską sutvarkė, nukentėjusiai davė pingų ir viskas. Žmonės kenčia, nes jis už savo lėšas kiemą sutvarkė, laiptinę. Vietoj dukros išdaužytų senų langų plastikinius sudėjo, todėl niekas ir nesiskundžia. Tai tiek norėjau pasakyti,- pareigūnas atsistojo,- jei labai išalksi, pasakyk, ką nors atnešiu,- tarė ir išėjo.

-Dėkui,- riktelėjo įkandin Ričardas ir įniko toliau į bylą.

"Beno namuose dar rado keletą plytelių šokolado, bet ten viskas švaru. Namus išvertė, jokių nuodų pėdsakų nerado. Nei švirkšto, nei ampulės. Sakė, kad viską jūron išmetė. Iš ten neištrauksi. Ką besakytum, bet pagrindinio argumento nepaneigsi. Šokoladas, buvęs aukos burnoje ir išspjautas ant grindų, buvo užnuodytas. To užteko, kad žmogui duotų maksimumą"

-O ką dabar padarysi,- tarė sau po nosim, atsistojo, pabeldė į duris ir šūktelėjo,- išleiskite į laisvę veteraną.

-Lapų neišplėšei?- paklausė pareigūnas atidaręs duris.

-Apieškosi?- šyptelėjo ir pakėlė rankas.

-Na ką tu. Kas bus jei savais nebepasitikėsime. Taksi iškviesti, ar pats parsigausi?

-Pats. Noriu pasivaikščioti.

Jis neskubėdamas pėdino senamiesčiu. Užėjo į buvusią mokyklą, vadintą turginuku-banditukų ir atsisėdo ant bortelio. Jam vis nedavė ramybės toks lengvas prisipažinimas. "Gal tą šokoladą užnuodijo kas nors iš artimųjų : žmona, dukra, sūnus ar būsima marti. Užnuodijo tikėdamiesi paduoti gabaliuką kam reikia, bet atsiranda kaimynė ir praryja tą jauką. Jei sujudinsi viską ir išaiškės, kad, kaip sako Doleba, giminaičiai norėjo vienas kitą nunuodyti, tai šalia vieno sėdinčio atsiras dar vienas. Protingiausia būtų nesikišti, o palikti kaip yra ir toliau tapyti", mąstė Ričardas, žiūrėdamas į medžius, kuriais dar vaikystėje karstėsi, bet nuojauta kuždėjo, kad čia kažkas ne taip. "Reiktų su Benu susitikti, gal man ką neoficialioje aplinkoje daugiau pasakys." Ričardas paėmė telefoną ir paskambino Dolebai.

-Na ką, komisare, radai ką nors įdomaus?- paklausė Algis tik išgirdęs pažįstamą balsą.

-Na, yra pora neaiškumų...

-Klausyk, aš norėjau tavęs paklausti,- pertraukė jį Doleba,- kas tave sieja su Promkaičiu?

-Jaunystėje pas panas kartu lakstėme,- atkirto Ričardas.

-Aaaaa, rimtas argumentas draugystei.

-O kas?

-Nieko, tai ko norėjai?- paklausė Algis.

-Man reikia su Benu susitikti.

-Tai labai sudėtinga, praktiškai neįmanoma, nes tu juk ne pareigūnas.

-Aš dar tebeturiu tarnybinį pažymėjimą.

-Netiks,- čeptelėjo Algis.

-Gerai jau gerai, kai atvažiuosi į Juodlę, duosiu savo meškerę palaikyti.

-Na tada rytoj gali važiuoti, aš paskambinsiu,- tarė Doleba oficialiu balsu ir išjungė telefoną.

"Reketas" pagalvojo Ričardas ir neskubėdamas nužingsniavo senamiesčiu.

Vakare Kristina su Violeta grįžusios iš pajūrio rado jį darbo kambaryje įdėmiai studijuojantį savo paties tapytą paveikslą.
- Reikėtų pataisyti,- tarė tik įžengusioms moterims.

-Nė už ką,- griežtai tarė šeimininkė ir paėmė paveikslą iš jo rankų.

-Ne, tai ne. Ryt važiuosiu pas Beną, gali ką nors jam iškept, gal leis perduoti.

-O mane pasiimsi?- paklausė Kristina.

-Ne, jums- jūra, man- kalėjimas. Ten ne pasimatymas. Aš kaip pareigūnas susitiksiu. Tu paskutiniu metu nepastebėjai kokių keistenybių jo elgesyje, naujų draugų?

-Na, nieko neįprasto. Ką veikia būdamas komandiruotėje, nepatikrinsi, o kai grįžta, tai visur kartu. Net į parduotuvę vienas neina,- Kristina susimąstė,- kartą skambino kažkoks vyras. Neprisistatė, tik pasakė, kad kažkada kartu dirbo.

-Ko norėjo?

-Paklausė kaip jam sekasi, gal darbo ieško.

-Na, na toliau, netempk gumos.

-Viskas,- truktelėjo pečiais Kristina,- nieko daugiau. Aš į vyro darbo reikalus nesikišu. Pasakiau, kad dirba, uždirba, daviau jo telefono numerį. Tuo ir pasibaigė mūsų pokalbis.

-Benas nieko po to neužsiminė?

-Ne, nieko.

-Jokios naudos,- burbtelėjo Ričardas.

-Negi mes turime tardyti kiekvieną kas paskambina,- pasipiktino Violeta.

Jis tik mostelėjo ranka ir, nieko neatsakęs, išėjo į kiemą.
-Niekada negalvojau, kad teks tokia mašina važinėt,- sumurmėjo apėjęs kelis kartus apie ją ir grįžo į namus ruoštis kelionei.

***
Ričardas neskubėdamas vaikščiojo pirmyn atgal laukdamas kol atves nuteistąjį. Pagaliau prasivėrė durys ir pareigūnas įvedė Beną. Jei būtų jį tokį sutikęs gatvėje, nebūtų pažinęs. Skruostai įkritę, akys liūdnos, nebėra tos plačios šypsenos, kuri atsirasdavo atvykus į Juodlę ir švytėdavo per visą atostogų laiką.

-Stipriai dulkina?- bandė pajuokauti Ričardas.

-Visai ne. Aš jiems per senas, turi jaunų,- atsakė ir pažiūrėjo į draugo akis.

-Čia tau lauktuvės iš namų. Jau patikrino, galėsi pasiimti,- tarė ir pastūmė prie jo maišelį.

-Ačiū.

-Aš noriu tavęs truputį paklausinėti.

Benas staigia kilstelėjo galvą ir piktai žvilgtelėjo į Ričardą.

-Jei kaip draugas, tai klausk apie gyvenimą, meilę ar kosmosą, jei atėjai kaip mentas, tai geriau ir nepradėk. Viską jau pasakiau,- sumurmėjo ir nusisuko.

-Kvailas, užsispyręs žemaitis.

-Aš nekaltas, kad mano proseneliai buvo žemaičiai.

-Na ir sėdėk,- užpyko Ričardas, nusiėmė kepurę ir paglostė pakaušį,- Kristinos gaila. Vien dėl jos pabandysiu ką nors padaryti, nes man ten daug neaiškumų.

-Nereikia,- tyliai tarė Benas,- palik viską kaip yra. Bus geriau visiems. Jis atsistojo ir šūktelėjo prižiūrėtoją.- Lietuviškai skaityti moki?- paklausė išeidamas.

-Truputį moku,- atsakė nustebęs Ričardas, žiūrėdamas į išeinančio Beno nugarą.

-Tai skaityk,- šūktelėjo neatsisukęs ir nuėjo.

Juodlės komisaras kelias minutes sėdėjo niekaip nesuvokdamas ką turi skaityti. Dėl visa ko apsidairė, net po stalu kyštelėjo galvą, bet nieko nerado ką galėtų skaityti.

-Nesupratau,- burbtelėjo piktai ir išėjo lauk.

Sėdėdamas kadilake jis vis dar bandė suvokti Beno žodžius, bet niekaip negalėjo suprasti, ką jam skaityti. Gal tą jo apsakymą, kurį iškeitė į paveikslą. Bet jis seniai perskaitytas.

-Labas, Ričardai,- pasigirdo balsas šalia mašinos.

-Ar mes pažįstami?- paklausė įtariai nužiūrėjęs pareigūną.

-Negi nepameni Rolando? Nidoje kartu krūmuose sėdėjome, kai gaudėme ištvirkėlius, vaikščiojančius apie moterų pliažą.

-Aaaa, "zuikis",- riktelėjo Ričardas, prisiminęs seną kolegą ir išlipęs ištiesė ranką,- ką čia veiki?-paklausė pasisveikinęs.

-Dirbu, o tu?

-Draugą aplankyt atvažiavau.

-Beną?- paklausė įtariai primerkęs akis.

-Taip, iš kur žinai?- nustebo Ričardas

-Mano toks darbas, viską žinoti,- mirktelėjo akį ir paprašė,- pavežėk mane iki namų, čia netoli.

-Sėsk ir rodyk kelią. Kaip jam sėdisi?- paklausė mašinai nuvažiavus nuo kalėjimo.

-Normaliai. Niekur nesikiša, nė su kuo nesusideda ir jo niekas neliečia. Vis rašinėja visokius niekus.

Ričardas kiek nustebęs žvilgtelėjo į buvusį kolegą ir prisiminė Beno paskutinius žodžius, bet daugiau nieko nesakė. Įvažiavus į daugiabučio kiemą, Rolandas paprašė palaukti ir nuėjo į namus. Jis grįžo po dešimties minučių, įkišo per pravirą langą sąsiuvinį.

-Benas prašė perduoti žmonai. Aš skaičiau, bet nelabai ką supratau. Žinojau, kad atvažiuosi, tai išnešiau. Jaučiu, kad tu ne šiaip sau čia atvažiavai. Paskaityk, gal tu daugiau ką suprasi. Na sėkmės, seni, man laikas,- Rolandas paspaudė ranką ir nuėjo.

Ričardas atvertė sąsiuvinį.
-Na ir raštas, kaip daktaro,- bambėjo bandydamas ką nors perskaityti,- nieko nesuprantu, gal žmona susigaudys vyro hieroglifuose,- tarstelėjo, numetė sąsiuvinį ant galinės ir nulėkė link Klaipėdos.

Kryžkalnyje stabtelėjo ir paskambino Kristinai.
-Ką veikiate?

-Su Violeta po parduotuvę šliaužiojam.

-Tai gerai. Aš greitai būsiu Klaipėdoje, vežu Beno raštus, tai jūs neužtrukite niekur, teks skaityti.

-O pats nemoki?- paklausė Kristina ir sukikeno.

-Raštas jo- kaip daktaro ir akinių nepasiėmiau, teks jums garsiai skaityti,- tarė Ričardas.

-Skaitysim. Ir vaikus pasikviesim, tad važiuok, lauksime,- atsakė Kristina.

-Iki,- burbtelėjo jis ir išjungęs telefoną nuvažiavo toliau.

***
Kristina atsargiai paėmė aptrintą sąsiuvinį ir atvertė pirmą puslapį.
-Taip, raštas vyro,- tarė ir pavartė puslapius.
-Benas man liepė skaityti. Jaučiu, kad čia bus kažkas, kas mane domins. Pradėk,- paprašė Ričardas ir patogiai įsitaisė.

Apsakymo tęsinys - kitą savaitę.

Kęstutis Grubliauskas

*Kalba netaisyta

 (Komentarų: 2)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: