Banko "Luminor" vyriausiasis ekonomistas: Lietuvoje 2050 m. gali gyventi 4 milijonai 

Šie metai prasidėjo geromis žiniomis – skelbiama, kad pirmąkart nepriklausomos Lietuvos istorijoje pernai gruodį imigrantų skaičius viršijo emigrantų, ir Lietuvoje 236 gyventojais tapo daugiau. Tiesa, kaip mano analitikai, tai gali būti ir vienkartinis reiškinys, tačiau jie vis viena sako, kad „juodžiausi“ emigracijos laikai jau praeityje.

Statistikos departamento duomenys rodo, kad pernai emigravo 57,2 tūkstančiai žmonių ir tai buvo 6,9 tūkstančiais daugiau nei 2016-aisiais. O per tą patį laikotarpį į Lietuvą atvyko 29,3 tūkstančiai žmonių, t. y. per 9,2 tūkstančius daugiau nei 2016-aisiais. Didžioji dalis jų – sugrįžę emigrantai. Pokalbis apie emigracijos tendencijas su banko „Luminor“ vyriausiuoju ekonomistu Žygimantu Mauricu.

– Jūs siūlote lažybas: 1000 eurų, kad emigracija šiemet bus mažesnė, ir dar 500 pridedate, kad grynoji emigracija šiemet bus pati mažiausia per 25-erius metus, t. y. Lietuva 2018 metais praras mažiau nei 11 tūkstančių gyventojų. Dar sakote, kad tuos 1500 eurų, jeigu pralaimėsite, esate pasirengęs pervesti į Lietuvos kariuomenės sąskaitą. Bet, jeigu geroji gruodžio žinia, kaip kai kurie analitikai sako, yra vienkartinė, tai gal jūs tada labai rizikuojate savo 1500 eurų? Ar tai jums yra nedidelė pinigų suma?

– Be abejo, kad pinigai. Bet kokios lažybos yra tam tikra rizika, tačiau yra labai daug tikrai racionalių paaiškinimų, kodėl rizikuoju. Visų pirma, dėl to 1000 eurų. Migracija šiais metais tikrai turėtų būti mažesnė nei praeitais, nebent atsitiks kažkas labai netikėto ir labai blogo Lietuvai arba pasauliui. Praėjusių metų pradžioje emigracija ypač išaugo statistiškai dėl privalomojo sveikatos draudimo (PSD) mokesčių, nes gyventojai, vengdami mokėjimo, dirbtinai registravosi į kitas valstybes. Dėl to mes sausį–vasarį turėjome kone po 7 tūkstančius emigrantų per mėnesį. Tuo metu, praėjusių metų gruodį, kai buvo teigiamas balansas, emigrantų buvo mažiau nei 3 tūkstančiai. Manau, kad tie 3 tūkstančiai emigrantų yra realesnis skaičius nei tie 7 tūkstančiai. Taigi, ta pirma dalis yra labai paprasta.

– Beje, su jumis kas nors lažinosi?

– Ne. Aš provokavau, bet niekas nesilažino. O dėl tos antros dalies, čia, aišku, rizika didesnė šiek tiek. Imigracija į Lietuvą metai iš metų auga. Tai nėra kažkokia laikina tendencija. Galima tikėtis 35–40 tūkstančių imigrantų šiais metais. Kadangi emigracija sumažės, tai bus mažiau nei 50 tūkstančių ir tas santykis (įmigravusių/emigravusių – LRT.lt) bus mažesnis, mažiausias per 25 metus. Ir galbūt netgi yra tikimybė, kad turėsime teigiamą balansą.

– Tai yra ne tik mažiau nei 11 tūkstančių, bet gali būti, pavyzdžiui, plius 500?

– Taip, kaip praėjusių metų gruodį.

– Aš ne veltui klausiau ir jūsų, ar tas 1500 eurų yra pinigai, nes atlyginimai yra būtent tas punktas, dėl kurio mes išvažinėjame. Pas mus maži atlyginimai, todėl žmonės ieško geresnio uždarbio užsienyje. Argi dabar yra tokia tendencija, kad viskas taip sparčiai augs, dėl ko jau saviškiai gali grįžti ir ramiai gyventi?

– Darbo užmokesčio skirtumai yra, jie išliks, jie yra dar per dideli, tačiau vienas kitas žmogus suranda savo nišą pagal tam tikras specialybes, tarkime, informacinės technologijos ar kiti sektoriai, kur atlyginimas jau nėra tiek daug kartų mažesnis. Žmonės pasiryžta grįžti dirbti už mažesnį darbo užmokestį, bet gyventi aplinkoje, kuri yra jiems savesnė. Kitas dalykas yra esminis – jeigu pažiūrėtume į statistiką, kur žmonės grįžta, tai daugiausia grįžta į didmiesčius. Ir mūsų emigracijos politikos sėkmė, manyčiau, didžia dalimi priklauso, kiek patrauklūs bus mūsų didmiesčiai. Kiek bus konkurencingi Europos Sąjungos mastu ir ypač, kiek mes jų turėsime, nes šiuo metu, deja, mes realiai turime tik vieną – Vilnių. Bet jeigu mes tikėsimės, kad žmogus, padirbęs 5 ar 7 metus Londone ar Dubline ryšis grįžti, su visa pagarba, į mažą miestelį, tolimą Skuodą, Kupiškį ar Pasvalį. Dažniausiao žmonės, deja, nesiryžta tokiam radikaliam sprendimui.

– Tai kokius jūs matote mūsų vyriausybės žingsnius, kurie darytų įtaką emigracijai?

– Aš manau, kad pirmiausia nereikėtų pykdyti emigrantų tokiais sprendimais, kaip PSD. Galbūt teoriškai tas sprendimas yra neblogas, bet kaip jis yra pateikiamas, kaip žmonės jį supranta, kaip apskritai žmonės vertina mūsų valstybę ir jos efektyvumą ir pasitikėjimą ja, tai tokie dalykai tikrai neturėtų būti daromi. Kitas dalykas – turėtų būti stengiamasi užtikrinti kiek įmanoma geresnes sąlygas vietos gyventojams ir kuri kiek įmanoma aiškesnę sistemą.

Liuksemburgas yra geras pavyzdys – jis pirmauja investicinių fondų srityje. Bet kodėl jis pirmauja? Todėl, kad ten viskas surašyta vos ne keliolikos lapų knygutėje. Viskas nuo A iki Z. Tai tokie dalykai turėtų būti ir mūsų emigrantams, kad nebūtų taip, jog grįžti, nori vaiką pradėti vesti (į mokyklą – LRT.lt), o ten kažkokios lyginamosios klasės. Reikėtų į viską žiūrėti ganėtinai lanksčiau, jeigu mes norime emigrantus susigrąžinti. Trečias dalykas – visgi, nors ir kaip nepopuliariai tai skambėtų, ne tiek į regionus žiūrėti, nes į regionus žmonės tiek daug negrįžta. Reikia stiprinti centrus, kurti lyderystės centrus, Europos Sąjungos pasaulio lyderystės centrus – turėti kelis ar vieną gerą, bet pasaulinio lygio universitetą, turėti kažkokius inovacijų centrus, investicijas, stambias įmones.

Nereikės kažkokių papildomų specialių programų, kaip čia dabar sugalvojo, kad kompensuos būsto įsigijimą regionuose. Tai ne dėl būsto brangaus išvažiuoja. Būstas labai pigus, net juokingai pigus kai kada. Išvažiuoja žmonės, kad darbo užmokestis mažas, nėra darbo vietų, pasitikėjimas yra mažas valstybės institucijomis, korupcija didelė ir panašiai.

– Štai ir atsakėte, kad su lyderiais ir idėjomis turime problemų – iš tiesų tai yra Lietuvos problema. Kaip jūs įsivaizduojate, kaip atrodys Lietuva 2018-ųjų pabaigoje? Kiek čia gyvens žmonių? Ar tas skaičius pasikeis, kurį mes šiandien turime?

– Aš manyčiau, kad jis sumažės. Be abejo, sumažės. Bet mano prognozės – visgi turėtume sutilpti į 2,8 milijono. Lietuva yra fenomenas – mes neturime nei kažkokių karų, nei kažkokių stichijų didelių. Tai yra stabilus laikotarpis – mes esame NATO, ES nariai, euro zonos nariai, netrukus tapsime EPBO nariais, turime išsilavinusius žmones, bet vis tiek mes turime tokią emigraciją. Tai yra labai neįprasta pasauliniu mastu.

Tokių dalykų beveik neturėtų būti kaip Lietuvoje. Žmonės turėtų imigruoti į šią šalį. Tai dėl to, jeigu žiūrėtume į ilgesnę perspektyvą, jeigu kalbėtume apie 2050 metus, aš manau, didžioji dalis tų prognozių, kad čia gyvens 1,5 milijono , yra net beveik nesąmonės. Lietuvoje didesnė tikimybė, kad 2050 metais gyvens kokie 4 milijonai gyventojų. Aišku, ne faktas...

– Dėl to nesiūlote lažintis?

– Kad tai bus nacionaliniai lietuviai, kurie čia gyvens. Bet kad žmonių bus daugiau. Aš manau, tikrai bus daugiau, nes čia mes esame toks fenomenas.

Anglija.lt

Šie metai prasidėjo geromis žiniomis – skelbiama, kad pirmąkart nepriklausomos Lietuvos istorijoje pernai gruodį imigrantų skaičius viršijo emigrantų, ir Lietuvoje 236 gyventojais tapo daugiau. Tiesa, kaip mano analitikai, tai gali būti ir vienkartinis reiškinys, tačiau jie vis viena sako, kad „juodžiausi“ emigracijos laikai jau praeityje.

Statistikos departamento duomenys rodo, kad pernai emigravo 57,2 tūkstančiai žmonių ir tai buvo 6,9 tūkstančiais daugiau nei 2016-aisiais. O per tą patį laikotarpį į Lietuvą atvyko 29,3 tūkstančiai žmonių, t. y. per 9,2 tūkstančius daugiau nei 2016-aisiais. Didžioji dalis jų – sugrįžę emigrantai. Pokalbis apie emigracijos tendencijas su banko „Luminor“ vyriausiuoju ekonomistu Žygimantu Mauricu.

– Jūs siūlote lažybas: 1000 eurų, kad emigracija šiemet bus mažesnė, ir dar 500 pridedate, kad grynoji emigracija šiemet bus pati mažiausia per 25-erius metus, t. y. Lietuva 2018 metais praras mažiau nei 11 tūkstančių gyventojų. Dar sakote, kad tuos 1500 eurų, jeigu pralaimėsite, esate pasirengęs pervesti į Lietuvos kariuomenės sąskaitą. Bet, jeigu geroji gruodžio žinia, kaip kai kurie analitikai sako, yra vienkartinė, tai gal jūs tada labai rizikuojate savo 1500 eurų? Ar tai jums yra nedidelė pinigų suma?

– Be abejo, kad pinigai. Bet kokios lažybos yra tam tikra rizika, tačiau yra labai daug tikrai racionalių paaiškinimų, kodėl rizikuoju. Visų pirma, dėl to 1000 eurų. Migracija šiais metais tikrai turėtų būti mažesnė nei praeitais, nebent atsitiks kažkas labai netikėto ir labai blogo Lietuvai arba pasauliui. Praėjusių metų pradžioje emigracija ypač išaugo statistiškai dėl privalomojo sveikatos draudimo (PSD) mokesčių, nes gyventojai, vengdami mokėjimo, dirbtinai registravosi į kitas valstybes. Dėl to mes sausį–vasarį turėjome kone po 7 tūkstančius emigrantų per mėnesį. Tuo metu, praėjusių metų gruodį, kai buvo teigiamas balansas, emigrantų buvo mažiau nei 3 tūkstančiai. Manau, kad tie 3 tūkstančiai emigrantų yra realesnis skaičius nei tie 7 tūkstančiai. Taigi, ta pirma dalis yra labai paprasta.

– Beje, su jumis kas nors lažinosi?

– Ne. Aš provokavau, bet niekas nesilažino. O dėl tos antros dalies, čia, aišku, rizika didesnė šiek tiek. Imigracija į Lietuvą metai iš metų auga. Tai nėra kažkokia laikina tendencija. Galima tikėtis 35–40 tūkstančių imigrantų šiais metais. Kadangi emigracija sumažės, tai bus mažiau nei 50 tūkstančių ir tas santykis (įmigravusių/emigravusių – LRT.lt) bus mažesnis, mažiausias per 25 metus. Ir galbūt netgi yra tikimybė, kad turėsime teigiamą balansą.

– Tai yra ne tik mažiau nei 11 tūkstančių, bet gali būti, pavyzdžiui, plius 500?

– Taip, kaip praėjusių metų gruodį.

– Aš ne veltui klausiau ir jūsų, ar tas 1500 eurų yra pinigai, nes atlyginimai yra būtent tas punktas, dėl kurio mes išvažinėjame. Pas mus maži atlyginimai, todėl žmonės ieško geresnio uždarbio užsienyje. Argi dabar yra tokia tendencija, kad viskas taip sparčiai augs, dėl ko jau saviškiai gali grįžti ir ramiai gyventi?

– Darbo užmokesčio skirtumai yra, jie išliks, jie yra dar per dideli, tačiau vienas kitas žmogus suranda savo nišą pagal tam tikras specialybes, tarkime, informacinės technologijos ar kiti sektoriai, kur atlyginimas jau nėra tiek daug kartų mažesnis. Žmonės pasiryžta grįžti dirbti už mažesnį darbo užmokestį, bet gyventi aplinkoje, kuri yra jiems savesnė. Kitas dalykas yra esminis – jeigu pažiūrėtume į statistiką, kur žmonės grįžta, tai daugiausia grįžta į didmiesčius. Ir mūsų emigracijos politikos sėkmė, manyčiau, didžia dalimi priklauso, kiek patrauklūs bus mūsų didmiesčiai. Kiek bus konkurencingi Europos Sąjungos mastu ir ypač, kiek mes jų turėsime, nes šiuo metu, deja, mes realiai turime tik vieną – Vilnių. Bet jeigu mes tikėsimės, kad žmogus, padirbęs 5 ar 7 metus Londone ar Dubline ryšis grįžti, su visa pagarba, į mažą miestelį, tolimą Skuodą, Kupiškį ar Pasvalį. Dažniausiao žmonės, deja, nesiryžta tokiam radikaliam sprendimui.

– Tai kokius jūs matote mūsų vyriausybės žingsnius, kurie darytų įtaką emigracijai?

– Aš manau, kad pirmiausia nereikėtų pykdyti emigrantų tokiais sprendimais, kaip PSD. Galbūt teoriškai tas sprendimas yra neblogas, bet kaip jis yra pateikiamas, kaip žmonės jį supranta, kaip apskritai žmonės vertina mūsų valstybę ir jos efektyvumą ir pasitikėjimą ja, tai tokie dalykai tikrai neturėtų būti daromi. Kitas dalykas – turėtų būti stengiamasi užtikrinti kiek įmanoma geresnes sąlygas vietos gyventojams ir kuri kiek įmanoma aiškesnę sistemą.

Liuksemburgas yra geras pavyzdys – jis pirmauja investicinių fondų srityje. Bet kodėl jis pirmauja? Todėl, kad ten viskas surašyta vos ne keliolikos lapų knygutėje. Viskas nuo A iki Z. Tai tokie dalykai turėtų būti ir mūsų emigrantams, kad nebūtų taip, jog grįžti, nori vaiką pradėti vesti (į mokyklą – LRT.lt), o ten kažkokios lyginamosios klasės. Reikėtų į viską žiūrėti ganėtinai lanksčiau, jeigu mes norime emigrantus susigrąžinti. Trečias dalykas – visgi, nors ir kaip nepopuliariai tai skambėtų, ne tiek į regionus žiūrėti, nes į regionus žmonės tiek daug negrįžta. Reikia stiprinti centrus, kurti lyderystės centrus, Europos Sąjungos pasaulio lyderystės centrus – turėti kelis ar vieną gerą, bet pasaulinio lygio universitetą, turėti kažkokius inovacijų centrus, investicijas, stambias įmones.

Nereikės kažkokių papildomų specialių programų, kaip čia dabar sugalvojo, kad kompensuos būsto įsigijimą regionuose. Tai ne dėl būsto brangaus išvažiuoja. Būstas labai pigus, net juokingai pigus kai kada. Išvažiuoja žmonės, kad darbo užmokestis mažas, nėra darbo vietų, pasitikėjimas yra mažas valstybės institucijomis, korupcija didelė ir panašiai.

– Štai ir atsakėte, kad su lyderiais ir idėjomis turime problemų – iš tiesų tai yra Lietuvos problema. Kaip jūs įsivaizduojate, kaip atrodys Lietuva 2018-ųjų pabaigoje? Kiek čia gyvens žmonių? Ar tas skaičius pasikeis, kurį mes šiandien turime?

– Aš manyčiau, kad jis sumažės. Be abejo, sumažės. Bet mano prognozės – visgi turėtume sutilpti į 2,8 milijono. Lietuva yra fenomenas – mes neturime nei kažkokių karų, nei kažkokių stichijų didelių. Tai yra stabilus laikotarpis – mes esame NATO, ES nariai, euro zonos nariai, netrukus tapsime EPBO nariais, turime išsilavinusius žmones, bet vis tiek mes turime tokią emigraciją. Tai yra labai neįprasta pasauliniu mastu.

Tokių dalykų beveik neturėtų būti kaip Lietuvoje. Žmonės turėtų imigruoti į šią šalį. Tai dėl to, jeigu žiūrėtume į ilgesnę perspektyvą, jeigu kalbėtume apie 2050 metus, aš manau, didžioji dalis tų prognozių, kad čia gyvens 1,5 milijono , yra net beveik nesąmonės. Lietuvoje didesnė tikimybė, kad 2050 metais gyvens kokie 4 milijonai gyventojų. Aišku, ne faktas...

– Dėl to nesiūlote lažintis?

– Kad tai bus nacionaliniai lietuviai, kurie čia gyvens. Bet kad žmonių bus daugiau. Aš manau, tikrai bus daugiau, nes čia mes esame toks fenomenas.

 (Komentarų: 1)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: