Be jokių planų emigravęs tautietis dabar Norvegijoje džiaugiasi nuosavu ūkiu 

Nuo 2004 m. Norvegijoje dirbantis lietuvis parašė DELFI Piliečiui ir sutiko pasidalyti savo patirtimi ir atsakyti į klausimus, kaip jam sekasi gyventi svetur.

„Buvo visko, bet jeigu labai nori ir noras didelis, gali ir kalną pajudinti. Na, kalno nejudinau, bet nuo 2011 m. sėkmingai ūkininkauju Norvegijoje, įsigijęs savo ūkį“, – laiške DELFI Piliečiui pasakojo emigrantas, papasakojęs ką veikia svetur jau 12 metų.

Išvykti į Norvegiją man padėjo draugas. Išvykau neturėdamas jokių planų – tiesiog norėjosi kažko kito. Lietuvoje tuo metu dirbau santechniku ir tai buvo pakankamai apmokamas darbas.

Norvegijoje dirbau prižiūrėdamas gyvulius – melždavau karves, šerdavau, tvarkydavau ūkį. Man toks darbas nebuvo svetimas – mėgstu gyvulius, tad viskas buvo gerai.

Pradėjau dirbti gaudamas 65 kronas (apie 7,16 euro) per valandą, dirbdavau pas kelis ūkininkus. 2010 m. gavau nuolatinį gerai apmokamą darbą mėsinėje, mėsos pjaustytoju. Man labai padėjo vietiniai žmonės, norvegai. Gyvenau tai pas vieną, tai pas kitą ūkininką. 2011 m. sužinojau, kad ūkininkas parduoda ūkį, pasiėmiau paskolą ir nusipirkau jį.

Ūkis nebuvo kažkas įspūdingo – dirbau daug, ir viskas kasmet tik gerėjo. Tada nusprendžiau mesti darbą mėsinėje ir dirbti tik sau. Kalbant apie pinigus, būna visaip – ir kad nežinau, kur dėti, ir kad trūksta. Na, bet nors žinau, kad dirbu sau, o ne kažkam. Ūkyje yra pieninių karvių, žindančių karvių ir prieauglis mėsai.

Į Lietuvą gal ne visam laikui, bet ir dabar grįžtu dažnai. Paskatintų grįžti tik šeima – daugiau niekas.

Visiems, kas išvyksta, pavyzdžiui, į Norvegiją, galiu pasiūlyti išmokti jų kalbą. Aš iki 2010 m. kalbėjau tik angliškai, dabar – laisvai norvegiškai. Norvegams reikia įrodyti, kad tu gali, sugebi, moki – jie nėra blogi žmonės, 90 proc. jų visada sveikinasi ir šypsosi. Jeigu jie pasitikės, viskas bus gerai. Reikia stengtis su jais bendrauti.

www.anglija.lt

Nuo 2004 m. Norvegijoje dirbantis lietuvis parašė DELFI Piliečiui ir sutiko pasidalyti savo patirtimi ir atsakyti į klausimus, kaip jam sekasi gyventi svetur.

„Buvo visko, bet jeigu labai nori ir noras didelis, gali ir kalną pajudinti. Na, kalno nejudinau, bet nuo 2011 m. sėkmingai ūkininkauju Norvegijoje, įsigijęs savo ūkį“, – laiške DELFI Piliečiui pasakojo emigrantas, papasakojęs ką veikia svetur jau 12 metų.

Išvykti į Norvegiją man padėjo draugas. Išvykau neturėdamas jokių planų – tiesiog norėjosi kažko kito. Lietuvoje tuo metu dirbau santechniku ir tai buvo pakankamai apmokamas darbas.

Norvegijoje dirbau prižiūrėdamas gyvulius – melždavau karves, šerdavau, tvarkydavau ūkį. Man toks darbas nebuvo svetimas – mėgstu gyvulius, tad viskas buvo gerai.

Pradėjau dirbti gaudamas 65 kronas (apie 7,16 euro) per valandą, dirbdavau pas kelis ūkininkus. 2010 m. gavau nuolatinį gerai apmokamą darbą mėsinėje, mėsos pjaustytoju. Man labai padėjo vietiniai žmonės, norvegai. Gyvenau tai pas vieną, tai pas kitą ūkininką. 2011 m. sužinojau, kad ūkininkas parduoda ūkį, pasiėmiau paskolą ir nusipirkau jį.

Ūkis nebuvo kažkas įspūdingo – dirbau daug, ir viskas kasmet tik gerėjo. Tada nusprendžiau mesti darbą mėsinėje ir dirbti tik sau. Kalbant apie pinigus, būna visaip – ir kad nežinau, kur dėti, ir kad trūksta. Na, bet nors žinau, kad dirbu sau, o ne kažkam. Ūkyje yra pieninių karvių, žindančių karvių ir prieauglis mėsai.

Į Lietuvą gal ne visam laikui, bet ir dabar grįžtu dažnai. Paskatintų grįžti tik šeima – daugiau niekas.

Visiems, kas išvyksta, pavyzdžiui, į Norvegiją, galiu pasiūlyti išmokti jų kalbą. Aš iki 2010 m. kalbėjau tik angliškai, dabar – laisvai norvegiškai. Norvegams reikia įrodyti, kad tu gali, sugebi, moki – jie nėra blogi žmonės, 90 proc. jų visada sveikinasi ir šypsosi. Jeigu jie pasitikės, viskas bus gerai. Reikia stengtis su jais bendrauti.

 (Komentarų: 0)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: