Beata Nicholson gerai pažįstama tiek Lietuvoje, tiek Anglijoje gyvenantiems tautiečiams. Pirmiausia, ją žinome iš kadaise populiarių Lietuvos televizijos laidų. Pagausėjus šeimai – pastaruoju metu Beata augina du mažamečius vaikus – ji paliko televiziją, tačiau neužsidarė šeimos rate. Londono lietuviai turėjo progos ją matyti, kaip keleto labdaringų vakarienių ir praeitą vasarą Lietuvių sodyboje vykusio „Draugystės tilto“ vedėją. Be to, pastaruoju metu nuolatinio savo užsiėmimo, valgio gaminimo, įgūdžiais ji dalinosi savo asmeniniame tinklaraštyje. Prieš pat Kalėdas Beata trumpam užsuko į Vilnių, kur pristatė pirmąją savo knygą – „Beatos virtuvė“. Šioje knygoje galima rasti tiek lietuviškų, tiek britiškų patiekalų, kuriuos ne vieną kartą Beata gamino pati.

Knyga apie maistą, receptai ir kitos virtuvės tiesos – bent man tai nuskambėjo labai nelauktai. Kas paragino, paskatino ar kitaip lėmė, kad ėmeisi rašyti šią knygą?

Iš tiesų, aš mėgstu gaminti ir man visada tai buvo labai įdomu. Dar kai dirbau Lietuvos televizijoje, kai vedžiau laidą „Arti–toli“ ir darydavau reportažus iš Anglijos ir Londono. Su šia laida pradėjus antrąjį sezoną, sužinojau, kad tuo metu taip pat per LTV rodoma laida „Kulinarinės kelionės“ ieško vedėjo. Taigi pati susiradau prodiuserį ir pasiprašiau į laidos vedėjas. Toje laidoje su įvairiomis žvaigždėmis gamindavome valgyti. Gyvendama Londone jau ne vienerius metus lankau įvairius kulinarinius kursus ir šiaip mėgstu gaminti ir draugus vaišinti. Prieš porą metų pradėjau rašyti kulinarinį tinklaraštį. Jį pastebėjo leidėjai ir pasiūlė savo kulinarinę patirtį sudėti į knygą. Turiu prisipažinti, kad man pačiai šis pasiūlymas, kuris mane pasiekė maždaug prieš metus, buvo labai netikėtas. Tiesą sakant, turėjau atsisėsti. Bet meluočiau, jei sakyčiau, kad neapsidžiaugiau. Man labai patinka rašyti ir gaminti. Šių dviejų pomėgių samplaikos rezultatas – mano kulinarinis tinklaraštis, o dabar – ir receptų knyga.

Ar tavo pasirinkimui turėjo įtakos angliška receptų knygų ir virimo televizijos laidų mada? Ar žiūri minėtas laidas, ar skaitai receptų knygas, ar kaip kitaip išmėgini britišką virtuvę?

Labai gaila, kad bet dabar turiu labai mažai laiko žiūrėti televizorių, jį žiūriu tik savaitgaliais ir tai ne tiek daug, kiek anksčiau. Labai mėgstu įvairias kulinarines laidas per Anglijos televiziją, kurių tikrai yra devynios galybės. Kai pradėjome draugauti su Tomu (Beatos vyras – red. past.) ir aš čia pradėjau dažniau lankytis, negalėjau patikėti ne tik, kokia įdomi yra angliškoji televizija, ypač BBC ir Chanell four. „BBC Saturday kitchen“ yra mano viena mėgstamiausių laidų. Kai neturėjau vaikų, ją žiūrėdavau nuolat. Išties, Anglijoje radusi tokį didelį susidomėjimą maistu ir kulinarija, ir aš dar labiau pradėjau tuo domėtis. Čia tokia gausybė literatūros ir tų pačių kulinarinių kursų. Bet dabar aš tokia užimta, kad dar net nespėjau panaudoti gimtadienio proga vasaros pabaigoje draugų padovanotų kursų...

Angliškos virtuvės paslapčių aš išmokau iš Tomo mamos ir paties Tomo. Be to, labai mėgstame eiti į restoranus.

Kiek tau pačiai įtakos turėjo angliška ar kokia kitų tautų virtuvės kultūra? Kiek tavo virtuvė išliko „lietuviška“?

Mano virtuvė labai lietuviška. Bet iš tiesų – ji lietuviška pasauliniame kontekste. Aš, kaip ir dauguma čia gyvenančių, labai mėgstu ir moku pagaminti indiškos virtuvės patiekalus.

Bet negaliu gyventi be grietinės, varškės, burokėlių ir silkės.

Ar turėjai progą, kada susipažinti ir bendrauti su vadinamaisiais celebrity chefs? Kuris konkrečiai tavo mėgstamiausias?

Na, man labai patinka Rickas Steinas, Nigel Slateris ir, žinoma, kaip ir dauguma, esu Nigellos Lawson ir Jamie Oliverio gerbėja. Su Jamie turėjau progą susipažinti lietuvių labdaringos vakarienės metu prieš daugiau nei metus. Jis čia dalyvavo Dalios Ibelhauptaitės ir jos vyro Dexterio kvietimu. Jamie tikrai labai simpatiška asmenybė ir puikus savo srities profesionalas. Man labiausiai įstrigo tai, kad jis nepakartojamas vedėjas. Jis puikiai moka bendrauti su publika ir tuo mėgaujasi. Man jis pasirodė smagus, darbštus ir nuoširdus žmogus.

Ko labiausiai nemėgsti angliškoje virtuvėje ar maisto kultūroje?

Visų pirma, nemėgstu stereotipinės nuomonės, kad anglai neturi skonio ir prastai maitinasi. Labai dažnai panašaus pobūdžio klausimų sulaukiu iš lietuvių žurnalistų ir pastebiu, kad spaudoje ir šiaip viešai lietuviai nevengia padergti anglų maitinimosi įpročių. Bet tai yra netiesa, o tik sutirštintos spalvos ir stereotipai.

Nesiginčiju, čia tikrai išvešėjęs greito maisto kultas, bet pasakyčiau, kad maisto kokybė ir domėjimasis tuo beveik visada priklauso nuo žmonių socialinio sluoksnio ir išsilavinimo. Lygiai taip pat užsieniečiai galėtų stereotipizuoti ir šaukti, kad lietuviai valgo tik riebias atliekas... kad mūsų dešros ir lašiniai yra tragiški ir prigrūsti konservantų, nes juk taip ir yra. Pabandyk nueiti į lietuvišką parduotuvę ir surask rūkytos mėsos gaminį be kokių nors puikių skonio stipriklių. Todėl aš nemėgtu stereotipų ir apibendrinimų, kad, va, anglai valgo taip, o lietuviai anaip.

Yra visokių žmonių ir visokių skonių. Dabar, sakyčiau, yra išvešėjęs kitas kraštutinumas, kurį galėčiau pavadinti ekologiniu snobizmu, kai teigiama, kad jei maistas užaugintas ne ekologiniame ūkyje, jis nieko vertas. Manau, reikėtų daugiau pagalvoti ir prisiminti, kaip žmonės valgė prieš penkiasdešimt metų, kaip kaime augino savo daržoves ir savo mėsas.....ir, žinoma, daugiau gaminti namie.

Suprantu, ne visada yra laiko ir jėgų gaminti šeimai ypač po sunkios darbo dienos. Bet reikia rasti vidurio kelią.

Anglų virtuvė man patinka, negalėčiau išskirti kažkokio nemėgstamo dalyko. Labai patinka „fish and chips“. Bet juos valgau paprastai kaime, netoli savo anytos, ant jūros kranto, ir tik tokius, kurių norint gauti, reikia stovėti eilėje...

Kokius patiekalus labiausiai mėgsta tavo šeima, vaikai?

Mano vaikai dar maži, todėl gamindama maistą, turiu atsižvelgti ir jų skonį. Todėl mūsų namuose nelabai dažnai valgoma aštriai ir labai egzotiškai. Aš pati labai mėgstu žuvį, burokėlius, bulves... Beje, bent kartą per savaitę verdu burokėlių sriubą. Mano vyras ir vaikai labai mėgsta „spagethi bolognese“.

Ką specialaus gaminsi Kalėdoms?

Na, pirmiausia, išvakarėse ruošiu Kūčių stalą, ant kurio bus ir žuvies, ir aguonų pieno, ir silkės... O Kalėdoms – kalakutas su visais angliškais priedais: briuseliniais kopūstais, raudonaisiais troškintais kopūstais, duonos padažu, spanguolių padažu. Na, o šventę pradėsime taure šampano ir užkandžiais su lašiša.

Beje, šiomis dienomis ketinu važiuoti užsisakyti šventinį kalakutą. Šiemet jį pirksime mažą, kokių gal keturių kilogramų. Po Kalėdų atvažiuos mano šeima iš Lietuvos, tai jiems kepsime jautienos kepsnį.

Ar turi savo kalėdinio pyrago receptą?

Turiu, ir kasmet, bent jau kalėdinį pudingą, tikrai darau pati, ne dėl to, kad itin jį mėgčiau, bet dėl to, kad tokia tradicija, o tradicijos per šventes yra labai svarbios... juk mes dabar taip greitai gyvenam, kiekvieną dieną vis daugiau informacijos mus pasiekia... tad reikia vertinti ir saugoti tradicijas....

Kas svarbiau, kad šventinis stalas būtų gražus ar kad skanus?

Na, manau, svarbu ir tai, ir tai. Taip pat mokausi neprigaminti per daug. Nors ne visada pavyksta. Na, o stalą pasipuošti per Kalėdas privaloma... juk šventinis stalas – tai šventinė nuotaika. Bet visai nereikia kažkokių ypatingų ar brangių puošmenų... svarbiausia, turbūt, balta staltiesė...

Kuo lietuvės gali praturtinti savo šventinį stalą Anglijoje?

Manau, kiekviena šeimininkė sprendžia ir žino, ką mėgsta jos namiškiai ir ji pati. Mano nuomone, svarbiausia neperturtinti to stalo. Aišku, mes visi lietuviai prisibijome, kad tik ginkdie stalas nebūtų pustuštis. Bet aš kartais pagalvoju, kiek gi maisto per šventes keliauja į šiukšlių dėžę... taigi aš vis stengiuosi sau priminti – vartoti saikingai ir taupiai. Ir be to, skaniausias yra šviežias maistas, nes paskui tą patį valgyti keturias dienas iš eilės taip pat nesmagu. Todėl šiais metais kepsime nedidelį kalakutą ir visko darysiu po nedaug.

Ką tau reiškia Kalėdos?

Man Kalėdos reiškia... ypatingą nuotaiką ir didelį stresą joms artėjant. Nesibaigiantys vakarėliai ir šiaip įvairios progos. Šią savaitę puošiu eglutę. Tikiuosi, kad neatsitiks taip, kaip praėjusiais metais – eglutę papuošiau gruodžio pradžioje ir iki Kalėdų ji sugebėjo numesti pusę spyglių. Tai vežiau eglutę atgal pardavėjui, kuris vietoj senos nemokamai davė naują.
Na, o Kalėdas praleisime namie su šeima.

Kalbėjosi Zita Čepaitė