Trys šimtai tūkstančių lietuvių jau paliko Lietuvą. Tai daug ar mažai? Juk mūsų net trys milijonai, – skanduojame šimtamilijoninių sporto arenų tribūnose ar niūriai pripažįstame aptrintame universiteto suole. Ar visas Kaunas užjūriuose daug, ar mažai? „Nesijaudinkite, jie grįš“, – mums hipnotizuojamai kartojama. O jeigu jie klysta?

Su požiūrio ribotumu ar sąmoningu ignoravimu susiduriame vos bandydami išsiaiškinti emigracijos priežastis: ne pinigai, ne atlyginimas ir netgi ne atšiaurus Lietuvos klimatas skatina mūsų žmones bėgti iš savo tėvynės it karo zonos. Ne, pinigai čia visai niekuo dėti.

Pirmieji Lietuvą paliko banditai (sėkmingai radę savo nišą perspektyviame tarptautinio banditizmo sektoriuje), mažiausiai išsimokslinusieji, savo vietos gyvenime neradusieji. Per daug dėl jų, būkime atviri bent jau sau, mums net neverta ir nuogastauti. Jie, beje, greičiausiai ir grįžta.

O kaip tie – išsilavinimą (dažnai visiškai nemokamai) gavusieji, savo vietą lyg ir radusieji? Ne didesnės algos jie išvyko ieškoti, jie paprasčiausiai išseko kovodami su socialine situacija, nes prarado bet kokią esminių permainų viltį.

Iš Lietuvos žmonės išvyksta dėl to, kad savo namuose, savo pačių tėvynėje, jiems nėra garantuojamas saugumas: policininkas, užuot patruliavęs pėsčiųjų gatvėje ar prie naktinio (muštynių) klubo, užsiima kur kas pelningesne ekonomine veikla tamsiuose skersgatviuose, greta vos įžiūrimo greičio ribojimo ženklo. Praeivis, užuot šypsojęsis, palydi paniekos kupinu žvilgsniu, verčiančiu pasijausti mažų mažiausiai nejaukiai. Bendrakeleivis autobuse numynęs koją, užuot atsiprašęs, apkaltinantis tave ne vieton statant kojas. Mokytojas, užuot būręs dialogui, skatinantis nuolankiai klausytis ir dėstytojas, užuot skatinęs abejoti, verčiantis nekvestionuoti didžiųjų protų idėjų. Miestietis, žvelgiantis smerkiančiu snobišku (provincialo) žvilgsniu į neva ne taip sušukuotą galvą, ne taip užsivilktą megztinį, ne taip valgomą sumuštinį ar geriamą kavą.

Provincialioje kompleksuotoje visuomenėje esi priverstas supanašėti, nupilkėti vien tik tam, kad liktum nepastebėtas. Mums vis dar trūksta vidinės drąsos savo gyvenimą gyventi taip, kaip norime.

Provinciali visuomenė negali pripažinti kitokių žmonių, kitokių nuomonių, kitokių procesų. Pastarieji suprantami, kaip grėsmė ir taip nedideliam asmeniniam saugumui, nes kai esi užtikrintas tuo, ką darai ir kas esi, nesibaimini nei pikto žvilgsnio, nei kritikos, nei kitaip atrodančiojo. Kai esi užtikrintas savo, kaip individo unikalumu, sveiku savo vertės jautimu, nebijai greta sėdinčio juodaodžio, romo, homoseksualo ar subkultūrų atstovo.

Yra beprotiškai liūdna stebėti, kaip didžioji mūsų visuomenės dalis dar nesugeba išsikapstyti iš savo pasigailėtino provincialumo ir nuosekliai nesupranta, kad normalioje visuomenėje rasizmas, homofobija ir požiūrių universalizmas yra didelė nelaimė bei didžiulė asmeninė gėda, o tolerancija yra kiekvienos padorios bei išsilavinusios asmenybės požymis. Tačiau provinciali visuomenė siauraprotiškas idėjas palydi nebyliais susižavėjimo ir pagarbos plojimais, įgaunančiais realius pavidalus interneto komentaruose, televizijos ekranuose, viešuose pasisakymuose ir netgi privačiuose pokalbiuose.

Modernioje Vakarų visuomenėje būtų neįsivaizduojama, kai akis badanti neteisybė yra absoliučiai ignoruojama, kai čia pat spardomas žmogus nėra apginamas, kai valstybės pilietis yra atvirai diskriminuojamas. Normalioje Vakarų visuomenėje būtų atsistota ir rėkte išrėkta „ne“, tačiau provincialioje visuomenėje tai niekam nė motais.

Šis mūsų visuomenės vėžys yra kiekvieno Lietuvos piliečio ir visos mūsų valstybės progreso stabdys, neleidžiantis tobulėti ir vystytis kuriant modernią XXI a. reikalavimus atitinkančią bendriją.

Delsiama esminė ir visaapimanti aukštojo mokslo reforma, žiniasklaidos priemonių koncentracija bei korupcija, mokymosi visą gyvenimą galimybių stoka, vangus neformalusis švietimas, problemos šeimoje (visų pirma, „olimpinis“ alkoholizmas, smurtas ir savižudybės) neleidžia skatinti nuomonių, požiūrių ir idėjų pliuralizmo – pas mus kitaip mąstantieji kaipmat pasmerkiami.

Norvegijos visuomenė kenčia nuo šiek tiek panašios problemos – istoriškai susiformavę kultūriniai ribojimai demotyvuoja individą siekti asmeninio tobulėjimo, nes tai suprantama kaip įžūlumas, garbėtroškiškumas bei noras būti geresniam už kitus, kai tenorima tapti geresniu specialistu, geresniu visuomenės nariu ir galų gale geresniu žmogumi.

Taigi išvykusieji taip lengvai tikrai negrįš (bent jau tie, kuriuos susigrąžinti reikėtų labiausiai), nes progresyviose visuomenėse Vakaruose mūsų emigrantai gauna apčiuopiamą galimybę laisvai tobulėti, gyventi taip, kaip norima (nes kitaip jiems gyventi neįmanoma), o ne taip, kaip diktuoja provinciali visuomenė, absoliučiai nūdienos reikalavimų neatitinkanti bažnyčia, gerianti ir savo vaikais nesirūpinanti šeima, grupės gerovę į asmeninius ar siauros elitų klikos interesus iškeitę valdantieji, vis skirtingomis kaukėmis, bet identiškomis vertybėmis.

Nereikia Lietuvai nei konstruktyvios kritikos, kol pakanka neapykantos, savotiškos bei ydingos mūsų visuomenės perpetum mobile, kai įtūžis ir asmeniškumas tampa varomąja jėga. Kitaip ir būti negali, nes esame išmokyti nuolankiai tylėti, užuot prieštaravus, nuoskaudą nuryti, užuot už save (ir silpnesnįjį!) pakovojus. Visuomenės, kuri remiasi neapykanta ir nuolatine bei visiškai beprasme, niekur nevedančia kova, piliečiai niekuomet negali jaustis saugūs. Saugumo ieškoma kitur ir jis beveik visuomet randamas.

Daugelį metų Lietuvoje nebuvo ir nėra net padorios migracijos strategijos, nes elitų reikalais susirūpinę nomenklatūrininkai džiaugėsi savo „politikos“ vaisiais – mažėjančiu nedarbu, stabilizuojamu nusikalstamumu, bankinių perlaidų iš užsienio skaičiumi.

Milžiniška socialinė bomba vis dar yra ignoruojama ir, it mantra, nuolat kartojama bei neigiama liūdna realybė, kad emigrantai negrįš tol, kol nesukursime progresyvios visuomenės, paremtos pamatiniu principu, kad kiekvienas žmogus yra vertybė ir kur kiekvienas yra nepastebimas, tačiau tuo pačiu ir įvertinamas, bet ne už tai, kaip atrodo, kaip kalba, kokius darbus dirba, o vien už tai, kad yra mūsų visuomenės dalis.

Lietuvai šiandien labai trūksta savotiško aklumo – kai užuot žiūrėjus į tą, kuris kalba, veikiau įsiklausoma, išgirstama ir įvertinama. Juk ir iš visiškai mažo vaiko galima labai daug išmokti. Kaip Jurga Ivanauskaitė sakė: „kol į mažuosius ir jaunuosius Lietuvos piliečius bus žiūrima tik kaip į abstrakčią „žmogiškąją masę“, kurią neva gali formuoti kaip tinkamas, tol ši masė lyg gyvsidabris atskirais individais sklis į šonus tolyn nuo „formuotojų“ rankų ir nelengva bus ją atgal sugrąžinti.“