Deimantė Dokšaitė

Kartą girtą lietuvį areštavo policija ir uždarė į kalėjimą. Atėjęs komisaras ėmė klausinėti:
- Na, kas čia tupi?
Lietuvis pasakė savo vardą ir pavardę.
- O kodėl jūs čia? Ar jus čia atvedė girtą? – paklausė komisaras?
Lietuvis atsistojęs atkirto:
- Aš ne girtas, o išgėręs.
- Patylėk, prakeiktas ruse!
- Aš nebūti rusas, aš būti lietuvis...
Pareigūnas jį įdėmiai prisikišęs apžiūrėjo:
- Ar tu lietuvis, ar rusas, tas pats mėšlas, tai patupėk dabar kalėjime.
Kitą dieną, prieš pat jį išleidžiant, pasirodė komisaras ir paklausė:
- Ar jau praėjo girtumas?
Lietuvis išsiblaivęs dar drąsiau žiūrėdamas į jį atsakė:
- Aš nebuvau girtas, buvau išgėręs.
- Na, jau gerai, užtenka, nesiginčysime daugiau, eikite iš čia.
- Ačiū, pone seržante.
- Aš ne seržantas, aš komisaras!
Tada labai ramiai, nuo galvos iki kojų apžiūrėdamas uniformą, mūsų veikėjas pareiškė:
- Tas pats mėšlas!..
Ir praleido už grotų dar kelias dienas...

Papasakojo Jurgis Kosturkofas-Petrauskaitė

Tai tik viena linksma istorija iš gan melancholiško lietuvių emigrantų gyvenimo Berise, Argentinos imigrantų sostinėje. Ona Paulina Semėnas, Jonas Pranciškus Klimaitis bei jo žmona (ne lietuvė) Stella Maris Borba visus metus vaikščiojo iš vienų namų į kitus, kol pašnekino net 400 lietuvių šeimų, vis dar gyvenančių Berise, kur pirmieji lietuviai koją įkėlė prieš daugmaž 100 metų. Surinktą informaciją, pasakojimus tiek linksmus, tiek liūdnus (kaip tvirtina Ona, Jonas ir Stella visi susitikimai baigdavosi ašaromis) prieš kelis metus savamoksliai rašytojai suguldė į knygą, kuri pagaliau buvo išversta ir į lietuvių kalbą ir dabar jau išleista ir Lietuvoje. Puspenkto šimto puslapių knygoje „Beriso lietuviai“ vietą surado ne tik pasakojimai, bet ir gausybė nuotraukų iš asmeninių žmonių albumų.

Kaip sakė patys autoriai, darbo jie ėmėsi pačiu laiku, mat dabar nemaža dalis vyriausių lietuvių jau mirė, tad jų papasakotos istorijos, išdėstyti faktai tapo neįkainuojama medžiaga.

Ona Semėnas, visai neblogai kalbanti lietuviškai, sakė, kad įsiprašyti pas žmones į namus, o juolab atskleisti jų gyvenimo istorijas ne visad buvo lengva. Tačiau trys bičiuliai apsiginklavę savo pačių parengtomis anketomis ir įrašymo technika atkakliai lankė savo tautiečius ir, jei reikėdavo, belsdavosi tol, kol būdavo atidaryta. Ona Semėnas prisiminė, kaip aplankė senelių namuose gyvenančią, ligotą senutę, kai ėmė ją kalbinti lietuviškai, garbaus amžiaus moteris apsiverkė ir paklausė: „Ar tai angelas su manim kalba?“ Po pirmojo pašnekesio senolė vis kviesdavo Oną, mat norėdavo papasakoti vis naujų istorijų iš lietuviško gyvenimo.

Knygos autoriai pristatydami savo darbą teigė, kad pastebėjo, jog lietuvių gyvenime būta daug nostalgijos, liūdesio, susimąstymo, mat išvykę į Argentiną, jie beveik nebeturėjo galimybių grįžti į Tėvynę Lietuvą. Anuomet emigracija buvo visai kitokia, nei šių dienų, kuomet atstumus mažina visagalis Internetas, o lėktuvai keliones trumpina ir daro patogias.

Prieš šimtą metų lietuviai į Argentiną išvyko nežinodami kur tiksliai keliauja, tik žinojo, kad į Ameriką. Kelionės laivu trukdavo daugiau nei mėnesį, o susirašinėjant laiškai iki Lietuvos ir atgal skriedavo pora mėnesių. Grįžimas į Tėvynę irgi panašėjo tik į fantaziją, tad motinos išleisdamos vaikus į vadinamąją Ameriką, išlydėdavo juos amžiams. Todėl kai kurie lietuviai, atvykę į Argentiną, net stengdavosi pamiršti viską, kas susiję su Lietuva, nes lietuviškumas pernelyg skaudino, žeidė. Kiti, tuo tarpu, palaikė lietuvybę, mokė lietuvių kalbos savo vaikus, būrėsi į šokių, dainų būrelius, draugijas, parapijas. Kaip tik šiemet Beriso lietuvių draugija „Nemunas“ atšventė 99 metų gimtadienį, o kitąmet, kai minėsime Lietuvos vardo tūkstantmetį, ji žymės savo šimtąjį jubiliejų.

Pasak Onos Semėnas, lietuviai nuo pat pirmųjų savo žingsnių naujoje žemėje ėmė garsėti savo darbštumu, todėl darbdaviai juos mielai įdarbindavo. Apie 3000 mūsų tautiečių atvykusių į Berisą, beveik visi be išimties buvo įdarbinti skerdyklose. Lietuviai nebūtų lietuviais, kiekvienas jų prie savo namukų užveisdavo daržus, kuriuose augindavo daržoves. Tiesa, pasak Jono Klimaičio, tautiečiai perėmė ir argentinietiškus papročius, visi jie pamėgo čionykštę arbatą mate. Tiesa, ir čia jie įvedė savą taisyklę – mate skanino citrinos žievelėmis.

Vienas knygos autorių J.Klimaitis teigė pats ilgą laiką neigęs savo lietuvybę, jis jau beveik nekalba lietuviškai, tačiau sakosi vieną dieną tiesiog pajutęs reikalą sugrįžti prie savo šaknų. Po kiek laiko net kilo mintis rašyti knygą apie Beriso lietuvius. Kai šią savo idėją jis išdėstė O.Semėnas, ji net pabūgo, išsigando tokio iššūkio, J.Klimaitis prisipažino net ir pats tokio savo drąsaus sumanymo išsigandęs. Visgi darbo ėmėsi, o šiandien jau džiaugiasi net lietuvišku knygos variantu.

J.Klimaitis sako, kad dabar Beriso lietuviai išgyvena aukso amžių, nes lietuviškas jaunimas, jau penktoji lietuvių karta, dega meile Lietuvai, mielai buriasi, susitinka, važiuoja į Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje bei Lietuvą mokytis lietuvių kalbos. Be to, lietuvybės puoselėjimui naujos ugnies įpūtė ir Lietuvos nepriklausomybės atgavimas, mat atsirado gyvas, tikras ryšys su tolimąja Tėvyne.

Knygą iš ispanų į lietuvių kalbą vertusi jau trylika metų Lietuvoje gyvenanti argentinietė Mariana Sueldo, prisipažino, jog šįkart tai nebuvo tik teksto vertimas, tai žmonių gyvenimų vertimas, pasak jos, ši knyga pasako daug daugiau, nei žodžiai joje. Visgi M.Sueldo sakė mielai imtųsi panašaus projekto ir ateityje, mat nepaisant sunkumų ieškant tinkamų atitikmenų, žodžių, paaiškinimų, vertimo procesas, o dar labiau rezultatas jai suteikė daug malonumo.

Beje, knyga turėtų pasitarnauti ir tiems, kurie ieško savo giminių Argentinoje, mat visai tikėtina, kad pavyks juos rasti tarp 400 aprašytų šeimų.

Knygos išvertimas į lietuvių kalbą ir išleidimas finansuotas Tautinių mažumų ir išeivijos departamento.