Bino diena Piterbore (skaitytojos laiškas) 

„Growing the right way for a bigger, better Peterborough”
( Peterborough City Council )

Ketvirtadienis mūsų gatvėje - Bino diena. Kai kas gali pamanyti, kad tą dieną į Piterborą atvažiuoja garsusis aktorius Rowanas Atkinsonas. Ne, pono Byno pavardė anglų kalboje reiškia pupą, o binais angliakalbiai vadina šiukšlių dėžes.

Taigi ketvirtadienio rytais visi šaligatviai būna apstatyti žaliomis, juodomis, rudomis ir pilkomis šiukšliadėžėmis. Iki devintos valandos šiukšlės išvežamos. Arba neišvežamos. Jeigu darbininkai ras žalioje dėžėje banano žievelę ar sudužusią stiklinę, o rudoje dėžėje - skardinę ar batą, šiukšlės nejudintos stovės dar vieną savaitę. Ant šiukšliadėžės dangčio užklijuotas lipdukas primins, ką į kokią dėžę galima dėti, ir įspės, kad už taisyklių nesilaikymą baudžiama. Save gerbiantys anglai taisyklių laikosi ir sako, kad ten, kur baigiasi taisyklės, prasideda tironija.

Vienos mano draugės sūnus, grįžęs iš Piterboro į Panevėžį, mamai pasakojo, kad šiame Rytų Anglijos mieste nėra tvarkos, gatvės šiukšlinos ir pilnos agresyvių tamsiaodžių imigrantų, užimančių geriausias darbo vietas. Draugei norėčiau pasakyti, kad Piterboro mieste tvarka yra, o jos sūnus laimės nerado dėl kažkokių kitų priežasčių. Tiesa, aš negaliu nueiti pas Piterboro miesto merę ponią June Stokes ar pas Deputatų merą poną Mohammedą Nadeemą, sužinoti, kaip rūšiuojamos, apdorojamos, paruošiamos antriniam panaudojimui atliekos, ir apie tai papasakoti draugei. Nepasakysiu juk: „Laba diena, aš - Nastutė iš Lietuvos, domiuosi, kodėl Anglijos miestai didėja ir turtingėja, o Lietuvos – mažėja ir skursta, ir kodėl žmonės, neradę laimės gimtinėje, neranda jos ir svetur“. Pas Panevėžio merą su tokia misija niekas neįleistų, ką jau kalbėti apie Piterborą.

Negalėdama savo minties pagrįsti globaliai, pabandžiau tai padaryti lokaliai. Vesdama į mokyklą dukraitę, 640 metrų atkarpoje nuo Velingtono gatvės iki Daremo kelio suskaičiavau 130 didelių šiukšliadėžių. Neskaičiavau mažų pilkų dėželių, į kurias metamos maisto atliekos. Didelės dėžės matomos iš tolo – nereikia nė galvos pasukti. Kad pamatytum mažąją šiukšliadėžę, reikia persisverti per gyvatvorę. Beje, gyvatvorės Piterbore, kaip ir visoje Anglijoje, nuostabios. Žvalgydamasi į šiukšliadėžes, pastebėjau, kad šioje gatvėje namai statyti 1896 – 1905 metais. Jaunoji anglų karta prosenelių ir proprosenelių namus parduoda arba išnuomoja. Bent dešimtyje iš jų niekas negyvena. Kai kurie namai jau buvo spėję apaugti piktžolėmis ir gadino bendrą gatvės vaizdą. Tik birželio viduryje miesto valdžiai, regis, pavyko surasti kažkur gyvenančius šių namų savininkus ir priversti juos susitaisyti tvoras, nušienauti pieveles ir išravėti darželius.
Šiurpu pagalvoti, kad į tuos namus gali įsikraustyti būsto nesugebantys išsinuomoti lietuvaičiai. Juk kiekvienas namas yra kažkieno kapitalas, turtas, nuosavybė. Nė viena plyta tų namų statytojams nenukrito iš dangaus. Nieko negauta veltui – viskas uždirbta sunkiu darbu. Sunkiai įgyta nuosavybė Anglijoje labai gerbiama. Ne tik Anglijoje – visame pasaulyje. Taip nuo seno buvo ir Lietuvoje. Užteko prie durų pastatyti šluotą, kad praeivis suprastų, kad namuose nieko nėra, ir į vidų eiti draudžiama. Taip turėtų būti ir dabar. Kiekvienas tėvas, kiekviena motina turėtų pamokyti savo svetur išvykstančius vaikus tokių elementarių dalykų. Kad svetimi žmonės mūsų vaikams neaiškintų, kaip aiškino savo žvėriažmogiams Herberto Džordžo Velso novelės herojus daktaras Moras: “Iš griovio lakti vandenį draudžiama!”.

Anglija.lt

Anglija.lt naujienas ar jų dalį publikuoti ir/ar kitaip naudoti be raštiško "Anglija.lt Ltd." sutikimo draudžiama.

„Growing the right way for a bigger, better Peterborough”
( Peterborough City Council )

Ketvirtadienis mūsų gatvėje - Bino diena. Kai kas gali pamanyti, kad tą dieną į Piterborą atvažiuoja garsusis aktorius Rowanas Atkinsonas. Ne, pono Byno pavardė anglų kalboje reiškia pupą, o binais angliakalbiai vadina šiukšlių dėžes.

Taigi ketvirtadienio rytais visi šaligatviai būna apstatyti žaliomis, juodomis, rudomis ir pilkomis šiukšliadėžėmis. Iki devintos valandos šiukšlės išvežamos. Arba neišvežamos. Jeigu darbininkai ras žalioje dėžėje banano žievelę ar sudužusią stiklinę, o rudoje dėžėje - skardinę ar batą, šiukšlės nejudintos stovės dar vieną savaitę. Ant šiukšliadėžės dangčio užklijuotas lipdukas primins, ką į kokią dėžę galima dėti, ir įspės, kad už taisyklių nesilaikymą baudžiama. Save gerbiantys anglai taisyklių laikosi ir sako, kad ten, kur baigiasi taisyklės, prasideda tironija.

Vienos mano draugės sūnus, grįžęs iš Piterboro į Panevėžį, mamai pasakojo, kad šiame Rytų Anglijos mieste nėra tvarkos, gatvės šiukšlinos ir pilnos agresyvių tamsiaodžių imigrantų, užimančių geriausias darbo vietas. Draugei norėčiau pasakyti, kad Piterboro mieste tvarka yra, o jos sūnus laimės nerado dėl kažkokių kitų priežasčių. Tiesa, aš negaliu nueiti pas Piterboro miesto merę ponią June Stokes ar pas Deputatų merą poną Mohammedą Nadeemą, sužinoti, kaip rūšiuojamos, apdorojamos, paruošiamos antriniam panaudojimui atliekos, ir apie tai papasakoti draugei. Nepasakysiu juk: „Laba diena, aš - Nastutė iš Lietuvos, domiuosi, kodėl Anglijos miestai didėja ir turtingėja, o Lietuvos – mažėja ir skursta, ir kodėl žmonės, neradę laimės gimtinėje, neranda jos ir svetur“. Pas Panevėžio merą su tokia misija niekas neįleistų, ką jau kalbėti apie Piterborą.

Negalėdama savo minties pagrįsti globaliai, pabandžiau tai padaryti lokaliai. Vesdama į mokyklą dukraitę, 640 metrų atkarpoje nuo Velingtono gatvės iki Daremo kelio suskaičiavau 130 didelių šiukšliadėžių. Neskaičiavau mažų pilkų dėželių, į kurias metamos maisto atliekos. Didelės dėžės matomos iš tolo – nereikia nė galvos pasukti. Kad pamatytum mažąją šiukšliadėžę, reikia persisverti per gyvatvorę. Beje, gyvatvorės Piterbore, kaip ir visoje Anglijoje, nuostabios. Žvalgydamasi į šiukšliadėžes, pastebėjau, kad šioje gatvėje namai statyti 1896 – 1905 metais. Jaunoji anglų karta prosenelių ir proprosenelių namus parduoda arba išnuomoja. Bent dešimtyje iš jų niekas negyvena. Kai kurie namai jau buvo spėję apaugti piktžolėmis ir gadino bendrą gatvės vaizdą. Tik birželio viduryje miesto valdžiai, regis, pavyko surasti kažkur gyvenančius šių namų savininkus ir priversti juos susitaisyti tvoras, nušienauti pieveles ir išravėti darželius.
Šiurpu pagalvoti, kad į tuos namus gali įsikraustyti būsto nesugebantys išsinuomoti lietuvaičiai. Juk kiekvienas namas yra kažkieno kapitalas, turtas, nuosavybė. Nė viena plyta tų namų statytojams nenukrito iš dangaus. Nieko negauta veltui – viskas uždirbta sunkiu darbu. Sunkiai įgyta nuosavybė Anglijoje labai gerbiama. Ne tik Anglijoje – visame pasaulyje. Taip nuo seno buvo ir Lietuvoje. Užteko prie durų pastatyti šluotą, kad praeivis suprastų, kad namuose nieko nėra, ir į vidų eiti draudžiama. Taip turėtų būti ir dabar. Kiekvienas tėvas, kiekviena motina turėtų pamokyti savo svetur išvykstančius vaikus tokių elementarių dalykų. Kad svetimi žmonės mūsų vaikams neaiškintų, kaip aiškino savo žvėriažmogiams Herberto Džordžo Velso novelės herojus daktaras Moras: “Iš griovio lakti vandenį draudžiama!”.

 (Komentarų: 4)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai:

Kiti kategorijos straipsniai:

Kiti kategorijos straipsniai: