Blogos mokyklos? O gal niekam tikę tėvai? 

Vardindami Lietuvos privalumus Anglijoj gyvenantys mano tautiečiai dažniausiai mini du dalykus – geresni gydytojai ir rūpestingesni mokytojai. Su Anglijos mokyklų reikalais tiesiogiai susidurti neteko, o kalbant apie gydytojus – man asmeniškai blogų gydytojų nepasitaikė nei Lietuvoj, nei Anglijoj. Ir mokytojų, kai lankiau mokyklą, blogų nepasitaikė. Viskas priklauso nuo noro (ir pastangų) gydytis arba nuo noro (ir pastangų) mokytis.

Visiškai neseniai paskelbus rezultatus apie penkiolikmečių gebėjimų lygį matematikos, gramatinio raštingumo ir mokslo pažinimo srityse paaiškėjo, kad Anglijos mokiniai pagal rezultatus atsidūrė trečiajame dešimtuke, o Lietuvos – ketvirtajame. Beje, Lietuvos mokinių rezultatai visose kategorijose buvo gerokai žemesni, nei bendras vidurkis.

Taigi, buvę ir esami Lietuvos švietimo ministrai – girtis tikrai nėra ko. Nėra ko girtis ir Britanijos politikams – šios šalies mokinių pasiekimai tegu ir neprastėja, bet ir negerėja. Ką tokiais atvejais daro politikai nesunku atspėti - peikia buvusią valdžią ir nepakankamos kvalifikacijos mokytojus. O tėvai? Ar jie niekuo dėti? Ar jie su savo vaikeliais tik netikusios sistemos aukos? Gal laikas ne mokyklas be galo be krašto reformuoti, o pareikalauti, kad tėvai spaustų vaikus mokytis?

Bet va, vaiko spausti negalima, vaikas turi norėti, vaiką reikia patraukti, vaikas turi būti sudomintas, vaikui reikia sudaryti tokią aplinką, kurioje jam kiltų ūpas mokytis. Visa toji litanija man primena pasaką apie išpaikintą ponaitį, paskui kurį lakstė dešimtys tarnų, kaišiodami po nosim žaislus ir saldainius, o jis vis rėkė – ne, ne.

Kokį žodį šiandieniniai tėvai dažniausiai girdi iš savo vaikelių? Nežinote? Anglijoj tas žodis yra boring, t.y. nuobodu. Ar iš tikrųjų šešiamečiai pypliai, jau nekalbant apie vyresnius, viskuo yra persisotinę? O gal tai patogus žodis, suteikiantis teisę nedaryti to, kas reikalauja bent trupučio pastangų?

Turiu pažįstamą, kuris skundėsi, kad jo penkiolikmetė dukra įsigudrino praleisti daugiau kaip pusę pamokų. Paaiškėjo, kad mergaitė iki išnaktų telefonu arba feisbuke bendraudavo su draugais, iš ryto pramigdavo (tėvai į darbą išeidavo anksti), pamačiusi, kad vėluoja, nuspręsdavo išvis neiti į mokyklą, o mokytojams meluodavo, kad serga.

Situaciją griebta spręsti visu rimtumu – pokalbiai mokykloje atskirai su tėvais, paskui su visais trim kartu, paskui atskirai su dukra, tėvams buvo liepta lankyti vaikų pažinimo ir auklėjimo kursus, jiems priskirta psichologė-konsultantė, kuriai kilus konfliktinei situacijai buvo galima skambinti bet kuriuo paros metu ir konsultuotis, ką daryti. Mergaite papildomai rūpinosi psichologė bei socialinė darbuotoja, buvo sudaryta speciali programa, kaip pasivyti kitus mokinius, pedagogai dirbo su ja individualiai. Niekas neskaičiavo, kiek išleista pinigų. Kam rūpi? Tėvams tai nieko nekainavo.

Ar šios priemonės davė kokių nors rezultatų? Nepatikėsit, bet ne. Nes pati mergaitė jokių pastangų nedėjo. Ir niekas to nereikalavo. Niekas neišdrįso net užsiminti apie paprastą ir veiksmingą vaistą - atimti jos kompiuterį ir telefoną ir laiku nuvaryti gulti. Bet tėvai bijojo dar daugiau sugadinti ir taip pašlijusius santykius su dukra, o mokytojai ir kiti vaikų reikalų darbuotojai – pažeisti vaiko teises.

Jei taip ir toliau, panašu, kad jokios reformos nepadės, ir bus galima su pavydu žiūrėti, kaip sklandžiai skaičiuoja, rašo bei kitas užduotis atlieka kinų vaikai.  Skaityti toliau...

2013-12-05 / 14:12

Vardindami Lietuvos privalumus Anglijoj gyvenantys mano tautiečiai dažniausiai mini du dalykus – geresni gydytojai ir rūpestingesni mokytojai. Su Anglijos mokyklų reikalais tiesiogiai susidurti neteko, o kalbant apie gydytojus – man asmeniškai blogų gydytojų nepasitaikė nei Lietuvoj, nei Anglijoj. Ir mokytojų, kai lankiau mokyklą, blogų nepasitaikė. Viskas priklauso nuo noro (ir pastangų) gydytis arba nuo noro (ir pastangų) mokytis.

Visiškai neseniai paskelbus rezultatus apie penkiolikmečių gebėjimų lygį matematikos, gramatinio raštingumo ir mokslo pažinimo srityse paaiškėjo, kad Anglijos mokiniai pagal rezultatus atsidūrė trečiajame dešimtuke, o Lietuvos – ketvirtajame. Beje, Lietuvos mokinių rezultatai visose kategorijose buvo gerokai žemesni, nei bendras vidurkis.

Taigi, buvę ir esami Lietuvos švietimo ministrai – girtis tikrai nėra ko. Nėra ko girtis ir Britanijos politikams – šios šalies mokinių pasiekimai tegu ir neprastėja, bet ir negerėja. Ką tokiais atvejais daro politikai nesunku atspėti - peikia buvusią valdžią ir nepakankamos kvalifikacijos mokytojus. O tėvai? Ar jie niekuo dėti? Ar jie su savo vaikeliais tik netikusios sistemos aukos? Gal laikas ne mokyklas be galo be krašto reformuoti, o pareikalauti, kad tėvai spaustų vaikus mokytis?

Bet va, vaiko spausti negalima, vaikas turi norėti, vaiką reikia patraukti, vaikas turi būti sudomintas, vaikui reikia sudaryti tokią aplinką, kurioje jam kiltų ūpas mokytis. Visa toji litanija man primena pasaką apie išpaikintą ponaitį, paskui kurį lakstė dešimtys tarnų, kaišiodami po nosim žaislus ir saldainius, o jis vis rėkė – ne, ne.

Kokį žodį šiandieniniai tėvai dažniausiai girdi iš savo vaikelių? Nežinote? Anglijoj tas žodis yra boring, t.y. nuobodu. Ar iš tikrųjų šešiamečiai pypliai, jau nekalbant apie vyresnius, viskuo yra persisotinę? O gal tai patogus žodis, suteikiantis teisę nedaryti to, kas reikalauja bent trupučio pastangų?

Turiu pažįstamą, kuris skundėsi, kad jo penkiolikmetė dukra įsigudrino praleisti daugiau kaip pusę pamokų. Paaiškėjo, kad mergaitė iki išnaktų telefonu arba feisbuke bendraudavo su draugais, iš ryto pramigdavo (tėvai į darbą išeidavo anksti), pamačiusi, kad vėluoja, nuspręsdavo išvis neiti į mokyklą, o mokytojams meluodavo, kad serga.

Situaciją griebta spręsti visu rimtumu – pokalbiai mokykloje atskirai su tėvais, paskui su visais trim kartu, paskui atskirai su dukra, tėvams buvo liepta lankyti vaikų pažinimo ir auklėjimo kursus, jiems priskirta psichologė-konsultantė, kuriai kilus konfliktinei situacijai buvo galima skambinti bet kuriuo paros metu ir konsultuotis, ką daryti. Mergaite papildomai rūpinosi psichologė bei socialinė darbuotoja, buvo sudaryta speciali programa, kaip pasivyti kitus mokinius, pedagogai dirbo su ja individualiai. Niekas neskaičiavo, kiek išleista pinigų. Kam rūpi? Tėvams tai nieko nekainavo.

Ar šios priemonės davė kokių nors rezultatų? Nepatikėsit, bet ne. Nes pati mergaitė jokių pastangų nedėjo. Ir niekas to nereikalavo. Niekas neišdrįso net užsiminti apie paprastą ir veiksmingą vaistą - atimti jos kompiuterį ir telefoną ir laiku nuvaryti gulti. Bet tėvai bijojo dar daugiau sugadinti ir taip pašlijusius santykius su dukra, o mokytojai ir kiti vaikų reikalų darbuotojai – pažeisti vaiko teises.

Jei taip ir toliau, panašu, kad jokios reformos nepadės, ir bus galima su pavydu žiūrėti, kaip sklandžiai skaičiuoja, rašo bei kitas užduotis atlieka kinų vaikai.  Skaityti toliau...

 (Komentarų: 15)