Londone gyvenu jau septynerius metus. Kaip ir dauguma, atvykau čia trumpam, tačiau, kaip ir dauguma, užsibuvau. Susikūriau gyvenimą svetimoje šalyje, bet širdyje visada buvau namuose. Pačios geriausios atostogos yra Lietuvoje.

Taip, čia gyvendama galėjau daugiau sau leisti, mažiau skaičiuoti, kai norėjau, keliauti. Tarsi leidi sau daugiau, tačiau yra vienas „bet“. Lietuvoje žmonės irgi tai sau leidžia. Aš nenoriu gilintis į tuos amžinai niurzgančius ir matančius, kad tik aplinkiniai geriau gyvena. Tai atskira tema. Juk svarbiausia gyventi savo gyvenimą nevertinant kitų.

Tikrai Lietuvoje galima gyventi. Tie komentatoriai, kurie piešia rojų gyvenant Anglijoje, kartais nutyli detales, o jos paprastos – tai gyvenimo kokybė. Nesvarbu, ar tu vienas jau sugebi nuomotis namą už tikrai beprotišką kainą Londono trečioj, ketvirtoj, penktoj ar net šeštoj zonose, trenktis į darbą reikia valandą ir daugiau... Jei gyveni kokiam nors mažam kaimelyje tarsi viskas pigiau, bet ir atlyginimai mažesni... O kaip dauguma leidžia laiką? Jei, be abejo, jo turi, nes juk viskam reikia uždirbti...

Taip pat ir Lietuvoje reikia dirbti ir uždirbti. Nesu Užkalnio gerbėja, bet kažkada jis teisingai pasakė, kad jeigu kažkas tavęs netenkina tavo darbe, tai keisk jį, o ne sėdėk metų metus ir tik bumbėk, nes juk viskas pačių rankose. Ir nesakykite, kad lengva kalbėti nepabandžius. Tikrai pabandžiau ir, beje, išvykau iš gerai apmokamo darbo išbandyti savęs, pažiūrėti kaip tame „rojuje“... Pažiūrėjau, patyriau. Meluočiau, jei sakyčiau, kad blogai čia jaučiuosi. Taip, adaptacija buvo sunki ir ilga, darbas padeda užsimiršti. Dabar čia man antri namai. Londoną pažįstų geriau negu savo gimtąjį miestą, nes jame tikrai daug širdžiai mielų pasikeitimų... Bet kad ir kaip tu, žmogau, priprasi, namai yra namai... Aš kalbu tik apie save. Nekalbu už tuos, kuriems nereikia Lietuvos. Nekalbu apie tuos, kurių vaikai gimė čia ir nėra skatinami kalbėti lietuviškai. Kiekvienas esame kitoks ir turim savo prioritetus, savo nuomonę, tikslus ir siekius. Negalime juk būti vienodi.

Būdama čia tik dar labiau ir aiškiau supratau, kad namai yra Lietuva ir tik ten jaučiuosi gerai. Dvejopi jausmai nebent dėl to, kad per tiek metų ir čia atsirado būrys draugų, su kuriais tikrai gaila skirtis. Bet juk atstumas nieko nereiškia.

Brexit buvo tarsi spyris, kai buvo nubalsuota už išstojimą. Dalyvavau protesto mitinge ir vis negalėjau suvokti, kaip tokia galinga monarchinė valstybė nori išeiti iš žaidimo ir likti sala, likti trečiąja šalimi. Buvo sunku suvokti, kad tai realybė. Bėda ta, kad tik vėliau dalis žmonių balsavo neįsigilinę ir, deja, visiems buvo neteisingai nupiešta kas laukia po to. Galima gyventi ir toliau čia, bet galbūt kai kam tikrai tai yra kitų durų atidarymas. Aš grįžtu namo be baimės, nes gąsdinti manęs nereikia. Nors esu nebejauna, bet tikrai nebijau.

Turiu rankas ir galvą ant pečių. Turiu namus. Kaip beskaičiuotum, jei pradėčiau nuo mažai uždirbančių, sakykime, iki 2000 svarų ir skaičiuoti visas išlaidas... Ir žiūrėti į lietuvišką 400, 500, ar 700 eurų atlyginimą – sudėliojus išlaidas išeina tas pats. Pati nešvaistydama ir per daug netaupydama atostogaudavau ir žinau, kiek išleidžiu Lietuvoje. Jau nekalbu apie tai, kad mokesčiai čia yra tikrai maži. Turiu trijų kambarių butą didmiestyje, mokesčiai „nesikandžioja“ palyginus su Londono kainomis ir savijauta.

Kai lipu Lietuvoje iš lėktuvo ir įkvėpiu šito oro, kiekvieną kartą noriu pabučiuoti žemę, nes tas jausmas toks gilus. Tas suvokimas, kad aš esu ten, kur turiu būti. Manęs neerzina niurzgantys žmonės. Viskas pas mus gerai, gal net gerai, kad mes esame šaltesni ir neturime dirbtinų šypsenų. Jei šypsomės, šypsomės nuoširdžiai. Jei pykstame, tai pykstame. Kokie nuostabūs ir išauklėti mūsų vaikai ir kai jų būrelis važiuoja autobuse tu nenori išlipti, nes Londone, įlipus būriui vaikų, gali pasijusti net ne kaip zoologijos sode, bet galbūt mūšio lauke... Kokia nuostabi mūsų gamta... Taip, ji nuostabi visur, bet ta, kur visur nuostabi, yra atostogoms, o ta, kurią jauti, yra Lietuva... Nekeikiu aš gyvenimo ten, gali gyventi ir gyventi. Bet ateina laikas, kai turi apsispręsti. Aš apsisprendžiau. Nebijau. Aš grįžtu.

Esame laisvi žmonės ir visi turime prigimtinę teisę į laimę. Visi be išimties. Tik ne visi mokame ja pasinaudoti. Vieni yra laimingi vienur, kiti – kitur..

Čia tikrai ne užsakomasis straipsnis, čia aš esu tikrai lagaminus besikraunanti emigrantė. Ne todėl, kad esu nevykėlė ar bijau to, kas bus po Brexit, nes nieko baisaus nebus. Krizė yra visur ir visada. Išgyvenom ne vieną, išgyvensime ir šitą. Grįžtu todėl, kad noriu grįžti. Ir norėčiau palinkėti sau, kad kitos šalys būtų tik pažinimo ir atostogų šalimis. O Lietuva būtų namais. Ir kad grįžtų kuo daugiau su savo mintimis ir energija, kitaip mąstančio jaunimo, jaunų šeimų su vaikučiais, optimizmu trykštančio vidurinio amžiaus žmonių ir, manau, viskas bus gerai. Nebumbėkime ir viskas bus gerai. Viskas mūsų rankose, ne valdžios, nes ją išsirenkame patys arba sakome, o kam eiti balsuoti, jei nėra už ką. Suvokimo mums dar trūksta, bet ir tai galima pakeisti.

Delfi.lt skaitytojos nuomonė