"Brexit” ir ES ateitis: gali pasitraukti ir daugiau valstybių? - Anglija.lt
 

"Brexit” ir ES ateitis: gali pasitraukti ir daugiau valstybių?  

Jungtinės Karalystės (JK) piliečių sprendimas trauktis iš Europos Sąjungos (ES) keičia jėgų pusiausvyrą ilgalaikiame ginče tarp glaudesnės europinės integracijos šalininkų ir skeptikų.

Europos Komisijos (EK) pirmininko Jeano Claude’o Junckerio komentarai, kuriais jis ragino Londoną nedelsiant pradėti derybas, tik dar labiau pakurstė įtarimus, kad Briuselio valdininkai laikė JK kliūtimi ir net apsidžiaugė Londono sprendimu trauktis.

Augant išcentrinei grėsmei, kurią kelia euroskeptiškos nuotaikos didžiosiose ES šalyse, eurofederalizmas ir giminingos idėjos sparčiai traukiasi iš mados.

Daugėja ženklų, kad vis daugiau ES valstybių ir vyriausybių vadovų, ne vien tradiciniai „maištininkai” Vengrijoje, Slovakijoje ar Lenkijoje, gręžiasi nuo ankstesnio sąveikos su Briuseliu modelio.

Ne taip seniai EK pirmininkas J. C. Junckeris kartu su Europos Parlamento (EP) pirmininku Martinu Schulzu galėjo būti tikri, kad jų raginimai ieškoti „daugiau Europos” ten, kur reikia europinių krizių sprendimų, padės rasti nemažai bendraminčių.

Dabar situacija keičiasi, stiprėjant patyrusių politikų įsitikinimui, kad rinkėjams eurointegraciniai receptai jau spėjo pabosti.

Netgi pripažįstant, kad dalis priežasčių yra sisteminės ir sunkiai suvaldomos, nereikėtų atmesti ir asmenybių įtakos. Ypač J. C. Junckeris garsėja aštriais pasisakymais, kurie vis dažniau interpretuojami kaip valdžiotroškos išraiška.

Kai Europos krantus visa jėga užgriuvo Vidurio Rytų ir Šiaurės Afrikos migrantų banga, Komisijos vadovas jautė pareigą ieškoti bendrų sprendimų. Tačiau pernelyg dažnai jo pasiūlymai skambėjo kaip įsakymai, arba, gal net blogiau, kaip gąsdinimai, adresuoti pavaldiniams.

Vienas ryškiausių pastarųjų mėnesių pavyzdžių – Komisijos veiksmai paaiškėjus, kad susitarimas dėl 160 tūkst. pabėgėlių paskirstymo tarp ES valstybių narių yra vangiai vykdomas ir greičiausiai nebus įgyvendintas.

Į „ES vyriausybės” statusą nusitaikiusi institucija šių metų gegužės pradžioje užsiminė ruošianti rimbą – baudas valstybėms narėms, kurios esą galėtų siekti net 250 tūkst. eurų už vieną nepriimtą asmenį.

Kaip ir galima buvo tikėtis, pirmiausiai reagavo šalys, skeptiškai vertinančios pačią pabėgėlių kvotų sistemą, tokios kaip Vengrija („šantažas”), Lenkija („nerimtas pasiūlymas”), Čekija („nemaloni staigmena”).

Tačiau neapgalvoti Briuselio grasinimai, panašu, tik sustiprino kitapus Lamanšo sąsiaurio tvyrančius įtarimus, jog rengiamasi sparčiau kurti europinę supervalstybę, mažai tekreipiant dėmesio į nacionalinių valstybių suverenitetą. Beveik neabejojama, kad britų sprendimui trauktis iš ES nemenką įtaką turėjo nuogąstavimai dėl imigracijos.

Po netikėtos „Brexit” stovyklos pergalės per Europą nuvilnijo prastai slepiamo išgąsčio banga. Jau pusbalsiu šnabždamasi, kad dar vieną smūgį ES projektui galėtų suduoti panašus referendumas Prancūzijoje – vienoje iš valstybių įkūrėjų.

Kaip liepos 3 dieną rašė britų „The Daily Telegraph”, netgi Vokietijos kanclerė Angela Merkel, ilgą laiką palaikiusi glaudesnės ES integracijos idėją, vis prasčiau vertina tai, kaip savo pareigas atlieka J. C. Junckeris. Nors ji nežengia taip toli, kaip Lenkijos ir Čekijos užsienio reikalų ministrai, pareikalavę Komisijos vadovo pasitraukimo, augantis nepasitenkinimas verčia ieškoti kitų išeičių.

Bent kol kas panašu, kad J. C. Junckeriui bus itin sudėtinga išsikovoti teisę groti pirmuoju smuiku numatomose derybose su JK, jei tokios apskritai bus pradėtos. Valstybės narės planuoja daugelį svarbiausių klausimų spręsti savo gretose, stumdamos Komisiją į šoną.

Glaudesnės integracijos šalininkams gali tekti pratintis prie minties, kad tokia įvykių eiga netrukus taps nauja nerašyta taisykle, nacionalinėms vyriausybėms stengiantis susigrąžinti bent dalį Briuseliui „paskolintų” galių.

Neatmestina, kad „Brexit” įsiūbuota institucinė krizė galiausiai vis dėlto išvers J. C. Junckerį iš posto, jeigu jis ir toliau barstys svarbius sąjungininkus. Tarptautinė žiniasklaida jau vėl prisiminė seniai sklandančius gandus, kad buvęs ilgametis Liuksemburgo premjeras turi problemų dėl alkoholio.

Ateityje spaudimas J. C. Junckeriui gali tik sustiprėti, iš pusiausvyros išvestai Bendrijai ieškant naujų pozicijų, kuriose galima būtų ieškoti naujojo stabilumo. Apsiginti šabloninėmis frazėmis, kad ES išgelbės tik „daugiau Europos”, bus sudėtinga.

www.anglija.lt

Jungtinės Karalystės (JK) piliečių sprendimas trauktis iš Europos Sąjungos (ES) keičia jėgų pusiausvyrą ilgalaikiame ginče tarp glaudesnės europinės integracijos šalininkų ir skeptikų.

Europos Komisijos (EK) pirmininko Jeano Claude’o Junckerio komentarai, kuriais jis ragino Londoną nedelsiant pradėti derybas, tik dar labiau pakurstė įtarimus, kad Briuselio valdininkai laikė JK kliūtimi ir net apsidžiaugė Londono sprendimu trauktis.

Augant išcentrinei grėsmei, kurią kelia euroskeptiškos nuotaikos didžiosiose ES šalyse, eurofederalizmas ir giminingos idėjos sparčiai traukiasi iš mados.

Daugėja ženklų, kad vis daugiau ES valstybių ir vyriausybių vadovų, ne vien tradiciniai „maištininkai” Vengrijoje, Slovakijoje ar Lenkijoje, gręžiasi nuo ankstesnio sąveikos su Briuseliu modelio.

Ne taip seniai EK pirmininkas J. C. Junckeris kartu su Europos Parlamento (EP) pirmininku Martinu Schulzu galėjo būti tikri, kad jų raginimai ieškoti „daugiau Europos” ten, kur reikia europinių krizių sprendimų, padės rasti nemažai bendraminčių.

Dabar situacija keičiasi, stiprėjant patyrusių politikų įsitikinimui, kad rinkėjams eurointegraciniai receptai jau spėjo pabosti.

Netgi pripažįstant, kad dalis priežasčių yra sisteminės ir sunkiai suvaldomos, nereikėtų atmesti ir asmenybių įtakos. Ypač J. C. Junckeris garsėja aštriais pasisakymais, kurie vis dažniau interpretuojami kaip valdžiotroškos išraiška.

Kai Europos krantus visa jėga užgriuvo Vidurio Rytų ir Šiaurės Afrikos migrantų banga, Komisijos vadovas jautė pareigą ieškoti bendrų sprendimų. Tačiau pernelyg dažnai jo pasiūlymai skambėjo kaip įsakymai, arba, gal net blogiau, kaip gąsdinimai, adresuoti pavaldiniams.

Vienas ryškiausių pastarųjų mėnesių pavyzdžių – Komisijos veiksmai paaiškėjus, kad susitarimas dėl 160 tūkst. pabėgėlių paskirstymo tarp ES valstybių narių yra vangiai vykdomas ir greičiausiai nebus įgyvendintas.

Į „ES vyriausybės” statusą nusitaikiusi institucija šių metų gegužės pradžioje užsiminė ruošianti rimbą – baudas valstybėms narėms, kurios esą galėtų siekti net 250 tūkst. eurų už vieną nepriimtą asmenį.

Kaip ir galima buvo tikėtis, pirmiausiai reagavo šalys, skeptiškai vertinančios pačią pabėgėlių kvotų sistemą, tokios kaip Vengrija („šantažas”), Lenkija („nerimtas pasiūlymas”), Čekija („nemaloni staigmena”).

Tačiau neapgalvoti Briuselio grasinimai, panašu, tik sustiprino kitapus Lamanšo sąsiaurio tvyrančius įtarimus, jog rengiamasi sparčiau kurti europinę supervalstybę, mažai tekreipiant dėmesio į nacionalinių valstybių suverenitetą. Beveik neabejojama, kad britų sprendimui trauktis iš ES nemenką įtaką turėjo nuogąstavimai dėl imigracijos.

Po netikėtos „Brexit” stovyklos pergalės per Europą nuvilnijo prastai slepiamo išgąsčio banga. Jau pusbalsiu šnabždamasi, kad dar vieną smūgį ES projektui galėtų suduoti panašus referendumas Prancūzijoje – vienoje iš valstybių įkūrėjų.

Kaip liepos 3 dieną rašė britų „The Daily Telegraph”, netgi Vokietijos kanclerė Angela Merkel, ilgą laiką palaikiusi glaudesnės ES integracijos idėją, vis prasčiau vertina tai, kaip savo pareigas atlieka J. C. Junckeris. Nors ji nežengia taip toli, kaip Lenkijos ir Čekijos užsienio reikalų ministrai, pareikalavę Komisijos vadovo pasitraukimo, augantis nepasitenkinimas verčia ieškoti kitų išeičių.

Bent kol kas panašu, kad J. C. Junckeriui bus itin sudėtinga išsikovoti teisę groti pirmuoju smuiku numatomose derybose su JK, jei tokios apskritai bus pradėtos. Valstybės narės planuoja daugelį svarbiausių klausimų spręsti savo gretose, stumdamos Komisiją į šoną.

Glaudesnės integracijos šalininkams gali tekti pratintis prie minties, kad tokia įvykių eiga netrukus taps nauja nerašyta taisykle, nacionalinėms vyriausybėms stengiantis susigrąžinti bent dalį Briuseliui „paskolintų” galių.

Neatmestina, kad „Brexit” įsiūbuota institucinė krizė galiausiai vis dėlto išvers J. C. Junckerį iš posto, jeigu jis ir toliau barstys svarbius sąjungininkus. Tarptautinė žiniasklaida jau vėl prisiminė seniai sklandančius gandus, kad buvęs ilgametis Liuksemburgo premjeras turi problemų dėl alkoholio.

Ateityje spaudimas J. C. Junckeriui gali tik sustiprėti, iš pusiausvyros išvestai Bendrijai ieškant naujų pozicijų, kuriose galima būtų ieškoti naujojo stabilumo. Apsiginti šabloninėmis frazėmis, kad ES išgelbės tik „daugiau Europos”, bus sudėtinga.

 (Komentarų: 1)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: