Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Prieš kurį laiką publikavome Anglija.lt skaitytojo Kęstučio satyrinį apsakymą "Bilietas į vieną pusę". Šį kartą Kęstutis parašė apsakymą vaikams!:)
O gal tu irgi turi parašęs ką nors įdomaus? Siųsk mums el. paštu info@anglija.lt

-Dominykai!- riktelėjo močiutė,- o kirmėlės.

-Rupūže, - pakartojo berniukas girdėtą negražų senelio žodį, tariamą kai sugenda traktorius, nubėgo į virtuvę ir iš šaldytuvo pačiupęs dėžutę atsisuko į močiutę.
-Kirmėlės ant tavo kopūstų, o čia sliekai.

-Ai,- numojo ranka močiutė ir šypsodamasi pridūrė,- kirmėlė- ji visur kirmėlė, bet su tikru žveju ginčytis beprasmiška.

Dominykas, patenkintas tokiu aukštu įvertinimu, išbėgo į kiemą ir laikydamas prie šono lyg šautuvą meškerę, laukė senelio. Išgirdęs galingą traktoriaus burzgimą, nubėgo prie tvoros. Tiek mama, tiek tėtis buvo griežtai uždraudę artintis prie to galiūno kol jis riaumoja ir berniukas klusniai vykdė ta nurodymą. Tik nutilu ūžimui, atrėmęs meškerę į seną kaštoną ir pakišęs sliekus po suolu, puolė pasitikti senelio.

-Greičiau, greičiau plauk tepalą nuo ankų ir einam gaudyti "banginių",- linksmai suriko Dominykas, pačiupęs didelę murziną ranką.

Senelis žiūrėjo į anūką. Jo ne tik rankos buvo tepaluotos, bet ir kakta, o ties antakiu nedidelis įdrėskimas.

-Vėl?- liūdnai paklausė,- sakyk, nebijok, juk mes vyrai, suprasime vienas kitą.

-Taip. Ir vėl sugedo, tik ne mano. Reikia padėti draugui.

Dominykas nukabino nosį. Ir vėl teks po močiutės lysves kapstytis.

-Tu jau didelis ir aš tavim pasitikiu,- prabilo senelis pavargusiu balsu,- nori, mes tave išleisime vieną, jei pažadėsi nesimaudyti ir žvejoti mūsų vietoje.

-Pažadu,- atsakė net nemirktelėjęs ir nieko nelaukęs pačiupo meškerę, sliekus ir nėrė per vartelius kol senelis nepersigalvojo, o močiutė nenutvėrė už rankos. "Jie galvojo, kad išsigąsiu ir neisiu. Jie juk nežino, kad aš šimtą milijonų kartų su Paulium laksčiau prie tos kūdros, bet Pauliui nepasisekė. Sesė jį paskundė ir jis gavo nuo tėčio į kailį."

-Skundikė, visus skundžia, tik manęs nepaskundė. Bijojo, kad nebedraugausiu ir guminukais nebesidalinsiu,- bambėjo suraukęs antakius kaip senelis prieš sakydamas tą negražų žodį. Jis drąsiai žingsniavo takučiu prie tvenkinio, esančio už kelių kilometrų.

- O, sraigė! - pamatęs viduryje takelio didelę sraigę pritūpė.- Ko šliaužioji mano keliuku,- paklausė rimtai. Juk tave varna sulesti gali. Kvaila kaip višta esi. Reikia gelbėti,- atsiduso ir atsargiai dviem pirštais suėmęs ją už kiauto padėjo ant šalia augančios varnalėšos lapo,- gyvenk, tarė ir nužingsniavo toliau.

"Na štai ir ta, kaip senelis sako "pelkė" pilna karpių".

-Ten negalima- gilu, čia Pauliaus vieta- tyliai kalbėjo eidamas siauru takeliu krūmais apžėlusia pakrante ir ieškodamas tinkamos vietos žvejybai,- va, o už to krūmo skundikė sėdėjo,-jis stabtelėjo,- perkūnas nutrenks jei ten ir aš įlysiu,- nusipurtė Dominykas ir nuėjo toliau.

Pagaliau radęs nedidelę proskyną išvyniojo savo meškerę, paspjovė tris kart ant slieko ir užmetė.

-Kantrybės ir tylos,- pasakė pro šalį praskridusiam laumžirgiui ir įsmeigė akis į plūdę,- kas ten,- išsigandęs šūktelėjo, išgirdęs krūmuose šnaresį,- jei ten tu, skundike, tai išlysk, kol perkūnas netrenkė. Šiandien mane vieną išleido,- tarė kaip jam pačiam pasirodė drąsiai, nors kojos truputį suvirpėjo.

Nei skundikė, nei kas kitas neišlindo, tik dar kartą pasigirdo tylus šnaresys. Dominykas nebežinojo ką daryti. Jis pažiūrėjo į plūdę, kuri ramiai kaip kareivėlis stovėjo vandens paviršiuje ir į takelį vedantį namo.

"Pirma savarankiška žvejyba ir parbėgt namo be nieko, išsigandus kažkokio krebždesio"- galvojo jis žiūrėdamas tai į plūdę, tai į takelį, tai į krūmus, kuriuose vėl kažkas sujudėjo.

-Aš jau didelis, senelis sakė, kad ūsai greitai želt pradės,- tarė tyliai ir prisiartino prie krūmų. Jis atsargiai praskleidė šakas. Į jį žiūrėjo dvi didelės, pilnos baimės, tamsios akys. Jie sustingę kelias akimirkas žiūrėjo vienas į kitą. Keistas, nepažįstamas gyvūnas, kuris gulėjo ant žemės pakėlė galvą ir pasimuistė. "Tai ne Marytės karvė" suprato Dominykas ir net nepajuto kaip atsidūrė prie meškerės. Jis išsigandęs stebėjo krūmus ir svarstė ką reikės daryti, jei tas gyvūnas sugalvos jį pulti. "Ar bėgti namo šaukiant ant viso miško "MA-MĄ", kaip jo jaunesnis brolis, šokti į vandenį- ką senelis buvo griežtai jam uždraudęs, ar kaip tikram vyrui trenkt meškerykočiu užpuolikui tarp ragiukų- taip sako dėdė Pranas buvęs tikru kareiviu". Jau kelios minutės kaip "žvėris" nešnarėjo. "Laukia kada aš imsiu bėgti, o tada pasivijęs su savo ragais suplėšys mano naujus šortus", galvojo berniukas ir pažiūrėjo i plūdę, kuri tokiu baisiu ir atsakingu momentu kelis kartus niurktelėjo. Jis pajuto, kaip jam pradėjo tirtėti keliai ir kaisti ausys, lyg jas būtu nutampęs ilgšis Stepas. Plūdė vis labiau šokinėjo, o "žvėris" gulėjo tyliai. „Reikia čiupti tai kas juda"- šovė galvon mintis ir, akies krašteliu žiūrėdamas į krūmus, paėmė meškerę, užkirto ir truktelėjo į viršų. Nuo stipraus smūgio meškerė suvirpėjo ir išsilenkė.

"Banginis"- suriko ir nebegirdėdamas pasigirdusio krūmuose didelio šnaresio, susigrūmė su žuvimi. Jis padarė viską teisingai. Kaip mokė senelis- nuvargino, pažaidė, ištraukė galvą virš vandens ir netrukus "banginis", iškišęs plačią burną iš vandens, artėjo prie kranto.

-Valio,- suriko ant viso miško, kai nedidelis karpis spurdėjo žolėje, o už nugaros pasigirdo jau ne šnarėjimas, o kaip jam pasirodė "viso miško griuvimas". Dominykas atsisuko ir pamatė iš krūmų išlindusią rudą galvą, kuri priešingai nei žuvis ramiai gulėjo žolėje. Ilga nosis, liūdnos akys, dar neprasikalę ragiukai nebekėlė abejonių, kad tai "briedis, močiutės kopūstus suėdęs", arba jo vaikas. Jie stebėjo vienas kitą ir nei vienas nei antras nerodė jokio noro bėgti ar badytis.

-Ką čia veiki?- paklausė Dominykas nuslūgus baimei ir jauduliui. Briedžiukas lyg išgirdęs klausimą tyliai sučepsėjo ir ištempė kaklą,- Nori draugauti?- paklausė ir meškerės galu palietė jo nosį. Gyvūnas pasimuistė, bandė stotis, bet nesėkmingai. Kelis kartus suprunkštęs ir išpūtęs kelis seilių burbulus vėl padėjo galvą ant žemės. Žvejys, sukaupęs visą savo vyrišką drąsą, priėjo prie jo ir paglostė.

-Aš- Dominykas, o tu tikrai tas briedis, kuris močiutės kopūstus naktimis valgo? Negražu naktimis vaikščioti, gali dėdė Pranas iš druskinio į pasturgalį iššauti.

Briedžiukas, lyg suprasdamas berniuką, mirktelėjo ir truputį kilstelėjo galvą.

-O ko tu čia guli vienas, be mamos? Pametė?- klausinėjo toliau Dominykas savo naują draugą,- neliūdėk, aš tave pasaugosiu kol mama ateis. O tu matei kokią aš didelę žuvį pagavau, ji kaip banginis. Aš tau parodysiu,- šūktelėjo žvaliai ir pašokęs puolė prie savo laimikio. Briedžiukas kilstelėjo galvą ir vėl pabandė stotis, bet ir vėl nesėkmingai.

-Nespurdėk,- griežtai tarė karpiui, kuris savo spurdėjimu nerodė noro eiti į svečius pas briedžiuką,- pažiūrėk koks didelis,- prikišo šaltą žuvies nosį prie šiltos, drėgnos gyvūno nosies, tuo labai išgąsdindamas abu.

Briedžiukas priekinėmis kojomis pasispyrė, pabandė stotis, bet suklupo ir pusiau išlindęs iš krūmų sunkai sudribo, o karpis išsprūdęs iš rankų energingai spardėsi žolėje.

-Kas čia tau?- paklausė Dominykas, žiūrėdamas į žemėm ir lapais apkibusį rudą briedžiuko šoną. -Kodėl toks murzinas? Niekas nenuprausia? Aš tuoj,- berniukas nubėgo prie vandens, pasėmė kepure vandens, bet kol grįžo, ji buvo tuščia. Jis prikišo drėgną kepurę prie briedžiuko nosies ir šis ilgu liežuviu ėmė ją laižyti.

- Gerti nori,- suvokė ir nubėgo vėl prie vandens. Užmiršęs apie karpį jis bėgo ir bėgo prie vandens parnešdamas savo draugui drėgną kepurę, kurią prikišęs prie jo nosies gręždavo, o briedžiukas godžiai laižė tekantį vandenį.

-Nieko taip nebus,- tarė visai nusiplūkęs,- gausi pabūti čia vienas, o aš nubėgsiu namo, atsinešiu kibirą ir kopūstų. Palauksi?- paklausė. Gyvūnas lyg supratęs sulaižė kelis ant žolės likusius lašus ir ištempė kaklą. Dominykas greitai suvyniojo meškerę, įdėjo į maišelį žuvį, sliekus ir susimąstė "su tokiu bagažu toli nenukeliausiu" . Ilgai negalvojęs meškerę pastatė prie medžio, išbėrė sliekus ir paleido karpį atgal į tvenkinį.

-Plauk namo, nėr kada šiandien su tavim užsiimti, bet kitą kart...-Dominykas pagrūmojo pirštu nuplaukiančiai žuviai ir, žvilgtelėjęs į naują draugą, kuris viską įdėmiai stebėjo, net pasišokinėdamas nurūko namo.

Nors skuodė, kad net dulkės rūko, bet vis tiek neužmiršo stabtelėti prie varnalėšos lapo, ant kurio buvo palikęs sraigę.

-Keliauji vis dar,- tarė ir, pabarbenęs į jos kietą kiautą, nubėgo tolyn.

Tik įlėkęs pro vartelius Dominykas jau šaukė ant viso kiemo, kaip kad kartais šaukdavo buvęs tikras kareivis dėdė Pranas:
-Tėvynė pavojuje, Tėvynė pavojuje, močiute, greičiau kibirą ir kopūstų, greičiau.

-Kas nutiko?- paklausė ji, nutvėrusi anūką už rankos, kai šis jau pasičiupęs kibirą pasuko į daržą.

-Ten mano draugas guli, ten, na, ai tu vis vien nesuprasi, ten...- jis susimąstė galvodamas ar dabar viską pasakyti, ar vakare, kai grįš senelis viską papasakoti visiems kartu,- na, ten mano paslaptis, tu vis tiek nesuprasi tau tik puodai, daržas ir namai, o ten...- Dominykas iškėlė ranką su kibiru.

-Kas ten?- ramiai paklausė,- niekur neisi kol nepasakysi.

Anūkas, kiek apsiraminęs, atsisėdo ant suoliuko ir minutėlę pamąstęs trumpai papasakojo apie savo nuotykius miške.

-Niekur neisi kol senelis negrįš,- griežtai tarė močiutė ir paėmė iš anūko rankų kibirą.

-Na tai skambink jam greičiau, nes mano draugas manęs laukia. Sakyk seneliui, kad visa Tėvynė pavojuje.

-Nesijaudink, manau, kad tavo draugu pasirūpins jo mama, o tavo tėvynė šiai dienai mūsų kiemas. Niekur nė kojos kol negrįš senelis,- tarė griežtai ir nuėjo į namus skambinti laukuose dirbančiam vyrui.

-Na kur jis?- tylai kalbėjo Dominykas vaikščiodamas po kiemą ir kas kart priėjęs prie tvoros klausėsi ar nepasigirs traktoriaus burzgimas,- kai jiems reikia į parduotuvę, ar kaimynei vaistus nunešt aš tuoj viską metęs lekiu ir ne dėl to, kad gaunu ledų ar guminukų, o dėl to, kad aš jau sąmoningas vyras, ne taip kaip jaunėlis, kuris į tualetą su mama vaikšto. O kai man prireikė, kai mano geriausias draugas manęs laukia, tada jiems runkeliai, burokai, rugiai svarbiau už viską pasaulyje. Net visi pasaulio runkeliai neatstos mano draugo. Grįžta!- sušuko ir, nieko nelaukęs, išbėgo į keliuką.

-Lekiam,- tarė trumpai senelis, paėmė anūką už rankos ir kartu su dėde Pranu sėdę į mašiną nulėkė link tvenkinio.

-Na, kareivi, kur tavo draugas, rodyk kelią,- tarė dėdė Pranas, kai kelias pasibaigė.

-Ten, ten,- rodė ranka bėgdamas šalia sparčiai žengiančių vyrų ir, vos atgaudamas kvapą, pasakojo visą dienos istoriją.

-Palauk. Pastovėk prie meškerės,- tarė švelniai senelis, pamatęs iki pusės iš krūmų išlindusį briedžio jauniklį.

-Tai mano draugas, aš jį radau,- nepatenkintas sumurmėjo Dominykas ir, apėjęs iš kito šono, priėjo arčiau.

-Vėl brakonieriai, net mažų nebegaili,- tarė tyliai senelis Pranui ir paglostė briedžiuką, kuris, truputį pasimuistęs, ramiai gulėjo ir žiūrėjo į savo draugą,- skambink įgaliotiniui ir gamtosaugininkams, vieni neįkelsime.

-Kas jam?- paklausė pilnomis ašarų akimis Dominykas,- jis serga? Gal jis tik vandens nori.
Dominykas atsiklaupė prie savo draugo. Per skruostus ritosi didžiulės ašaros. Jis glostė briedžiuko ilgą nosį, kasė tarpuragį, ausis ir tyliai pasakojo apie sraigę, namo paleistą karpį, artėjančią rugsėjo pirmąją ir močiutės kopūstus. Briedžiukas kartais suprunkšdavo ir atsidusdavo, lyg viską suprasdamas ir gailėdamas, kad negavo kopūstų iš močiutės daržo.

Pasigirdo mašinos birbimas ir vyrų balsai.
-Pasitraukim, - tarė senelis.

-Aš tau atiduosiu visus kopūstus, tu tik sugrįžk pas mane,- tarė Dominykas, paglostė briedžiuką, kuris lyg atsisveikindamas kilstelėjo galvą ir, atsistojęs už senelio nugaros, graudžiai pravirko...

Senelis su dėde Pranu ir Dominyku lėtai važiavo iš paskos nedidelio sunkvežimio, kuriame buvo vežamas jo draugas.

-Ar jis sugrįš?- paklausė liūdnai anūkas.

-Nežinau,- truktelėjo pečiais,- jis ilgai gulėjo ten.

Tą vakarą Dominykas seneliui buvo svarbiausias už viską pasaulyje ir jis, perdavęs traktorių dėdei Pranui, pasiliko namie. Ryte atvažiavo mama su tėčiu ir mažuoju broliu ir vasaros atostogos baigėsi, nes artėjo jo pirmoji "Rugsėjo pirmoji". Jis jau bus tikras vyras, jis po keleto dienų bus mokinys.

"Miške ne taip baisu kaip čia", galvojo Dominykas, tvirtai įsikibęs į tėčio ranką ir žvalgydamasis po kiemą, kuriame buvo pilna vaikų, mokytojų, tėvų ir net dėdė žalia uniforma. Pagaliau tėtis pastatė jį šalia berniuko iš to paties kiemo, kad būtų drąsiau.
-Tu jau didelis, nebijok,- sušnabždėjo ir pasitraukė į šalį.

Gaudesys nutilo. Į vidurį aikštės išėjo mokyklos direktorė, nužvelgė visus vaikus ir tarė:
-Prieš pradedant mūsų šventę keletą žodžių jums norėtų tarti mūsų svečias, gamtos apsaugos inspektorius Juozas. Prašom, ponas Juozai.

Aukštas vyras žalia uniforma nužvelgė pasipuošusius, pilnomis rankomis gėlių mokinius ir atsikosėjęs prabilo.
-Kaip smagu po vasaros atostogų vėl grįžti į mokyklą, ar ne taip.

-Taip,- linksmai atsakė mokiniai.

-Viename netoli esančiame kaime vasarą pas senelius atostogavo vienas drąsus berniukas, kuris, mano žiniomis, atėjo į jūsų mokyklą,- jis apsižvalgė,- gamtosaugininkų, na manau, ir visų dorų žmonių vardu norėčiau padėkoti busimam pirmokui Dominykui už išgelbėtą briedžiuką, įteikti jam padėkos raštą ir gamtos saugotojo ženkliuką,- Juozas dar kartą apsižvalgė.

Per mokinių gretas nuvilnijo šurmulys. Vaikai dairėsi į šalis.

-Na, drąsiau,- tarė gamtosaugininkas ir nuėjo pasitikti tėčio į priekį stumtelėtą Dominyką,- vienas miške neišsigandai briedžio, o čia...- vyras nusišypsojo ir ištiesė berniukui ranką. Visas kiemas suūžė, pasigirdo plojimai, o Dominykas, vienoje rankoje laikydamas padėkos raštą, kita dėdės gamtosaugininko ranką, atidžiai apžiūrinėjo gražų ženkliuką, prisegtą prie krūtinės.

- Ir dar,- tęsė Juozas aprimus triukšmui,- sekantį sekmadienį mūsų autobusas visus norinčius nuveš aplankyti sveikstančio briedžiuko. Nepamirškite lauktuvių,- riktelėjo bandydamas perrėkti linksmą vaikų gaudesį ir perbraukė išdidžiai šalia stovinčio Dominyko galvą.

-Močiute, močiute,- šaukė Dominykas, lėkdamas per kiemą. Greičiau, tėvynė pavojuje, greičiau.

Močiutė tekina išlėkė iš daržinės ir net išsižiojo pamačiusi pilą kiemą vaikų.

-Duok mums greičiau po kopūsto lapą, mes važiuojame pas eigulį mano draugo aplankyti. Girdi, mes visi, matai kiek dabar jis turės draugų,- tarė išdidžiai ranka rodydamas į būrį įvairaus amžiaus vaikų.

Kęstutis Grubliauskas

*Kalba netaisyta (red. pastaba)