Europos Parlamento (EP) derybininkas ketina pasiūlyti britams individualią galimybę ir po „Brexit“ likti Europos Sąjungos (ES) piliečiais – už metinį mokestį. Tačiau ši Guy Verhofstadto idėja jau kritikuojama ir kaip nerealistiška, ir nederama, tik suerzinsianti Europos lyderius. Kaip teigia kritikai, britai negali gauti laisvo judėjimo, jei patys jį ribos.

Tiesą sakant, šią mintį G. Verhofstadtas pasiskolino iš kito liberalo, parlamentaro iš Liuksemburgo Charles'io Goerenso, bet ragina eiti paprastesniu keliu ir, nekeičiant ES sutarčių, padėti šį planą jau ant „Brexit“ derybų stalo. Pagal jį britams būtų pasiūlyta „asocijuota pilietybė“, kuri leistų ne tik išlaikyti laisvą judėjimą – teisę dirbti ir gyventi ES, bet ir balsuoti EP rinkimuose.

Pasiūlymas, žinoma, patrauklus užsienyje gyvenantiems ir dirbantiems britams, nerimaujantiems, kad „Brexit“ sužlugdys jų gyvenimą, taip pat jauniems žmonėms, kuriems visai nepatinka izoliuotos Didžiosios Britanijos idėja ir kurie nori ieškoti didesnių galimybių svetur. Kol kas neaišku, ar ta mintis patiks ir Jungtinės Karalystės vyriausybei, bet G. Verhofstadtas žada pasirūpinti, kad jo pasiūlymas būtų įtrauktas į EP derybų mandatą.

„Galimybė išlaikyti ES pilietybę siūlo viltį milijonams britų, sugniuždytų referendumo rezultato“, – tvirtino liberalų demokratų parlamentarė Catherine Bearder. Jos manymu, tai taip pat rodo, kiek daug geros valios dar yra likę Europoje britų atžvilgiu. Parlamentarė ragino kiekvieną, pritariantį tokiam pasiūlymui, rašyti EP nariams, kad jie žinotų, kaip europiečiai brangina ES pilietybės teises, įskaitant galimybę gyventi, studijuoti ir dirbti užsienyje.

Tačiau ne visi taip entuziastingai vertina „asocijuotą pilietybę“, o užvis skeptiški Europos teisės specialistai. Jie sako, kad pilietybės teisių suteikimas ES nepriklausančios šalies piliečiams pareikalaus keisti Europos sutartis, o tai sunkus teisinis uždavinys, jo nenori imtis nė viena šalis narė.

Maža to, kai kurie teisės žinovai teigia, jog teisiškai tai net neįmanoma, o politiškai – nepriimtina. Tokiam pasiūlymui turėtų pritarti visos likusios 27 ES narės, jo nepalaikys nei šalių vyriausybės, nei EP nariai.

Galiausiai tai prieštarauja ir pačios ES aukščiausių politikų ne kartą išsakytai minčiai, kad ES paliekantiems britams nebus leista išsirankioti vyšnių – pasitraukimas yra pasitraukimas, su visais atitinkamais padariniais.

Žmonės, o ne prekės

Theresos May kabinetas beveik nėra sakęs, kokios Didžiosios Britanijos nori po „Brexit“. Tačiau labai abejotina, kad šaliai pasitraukus iš ES jos piliečiai savaime turės teisę laisvai gyventi ir dirbti ES. Tas pats pasakytina ir apie ES piliečių teises Jungtinėje Karalystėje.

Vienintelis dalykas, kuriuo Th. May neabejoja, yra jos vyriausybės įsipareigojimas dviem trečdaliais sumažinti imigraciją ir atgauti sienų kontrolę. Tai buvo sakyta ne kartą ir tai kertasi su laisvo judėjimo iš ES šalių principu. Jeigu tokia bus Didžiosios Britanijos politika, ji sulauks tokio paties atsako ir iš ES.

Bendruomenių Rūmai praėjusią savaitę pritarė tam, kad Th. May išdėstytų vyriausybės derybines pozicijas dar prieš tai, kai inicijuos Lisabonos sutarties 50 straipsnį – šis žingsnis bus laikomas oficialia „Brexit“ derybų pradžia, ir Th. May vyriausybė pažadėjo jį žengti iki kitų metų kovo 31 dienos.

Tiek ES piliečiai Jungtinėje Karalystėje, tiek Europoje gyvenantys britai siekia garantijų, kad ir po „Brexit“ jie toliau galės ten gyventi. Jungtinėje Karalystėje gyvena 2,8 mln. ES piliečių, o ES šalyse įsikūrę 1,2 mln. Jungtinės Karalystės piliečių. Tiek Didžiosios Britanijos vyriausybė, tiek ES nori leisti jiems visiems pasilikti, bet tik abipusiškumo pagrindais.

Didžiojoje Britanijoje gyvenančių ES piliečių likimu susirūpinusi grupė „Trys milijonai“ sunerimusi, kad šie žmonės netaptų derybų įkaitais. „Mes – ne derybų prekės. Mes – žmonės“, – pažymima laiške, kurį grupė kartu su kitais aktyvistais šią savaitę įteikė vyriausybei. Aktyvistai siekia, kad ES piliečiams būtų suteikta nuolatinė teisė gyventi Didžiojoje Britanijoje dar iki inicijuojant Lisabonos sutarties 50-ąjį straipsnį.

Reikės įrodančių dokumentų

Net didžiausi „Brexit“ šalininkai neprieštarauja, kad iki lemtingos derybų datos atvykę ES piliečiai galėtų pasilikti Didžiojoje Britanijoje, o išbuvę joje ilgiau nei penkerius metus turėtų teisę į spartų pilietybės įgijimo procesą. Tačiau vidaus reikalų sekretorė Amber Rudd, atsakinėdama į klausimus Bendruomenių Rūmuose, vis dėlto atskleidė, jog beveik 3 mln. ES piliečių reikės pateikti dokumentus, įrodančius, kad jie gali likti Jungtinėje Karalystėje. Ministrė apie tai prabilo paklausta, kaip darbdaviai ir savininkai galės atskirti, kam galima gyventi ir dirbti, o kas atvyko tik dabar, jau po atskaitos tašku laikomos datos.

„Reikės turėti tam tikrus dokumentus“, – atsakė A. Rudd. Drauge ji pažadėjo, jog viskas vyks palaipsniui, kad vyriausybė galėtų pasinaudoti visais technologijų pranašumais ir garantuoti, jog imigracija yra visiškai valdoma. „Bet tai dar ne dabar“, – pridūrė A. Rudd.

Vėliau ir imigracijos ministras Robertas Goodwillas patvirtino, kad „šioje stadijoje jokių papildomų dokumentų nereikia“. Jis niekaip nekomentavo teiginių, kad ES piliečių dokumentavimo procesas gali atsieiti 100 mln. svarų sterlingų per metus ir jam prireiks 3 tūkst. papildomų darbuotojų.

Pagal galiojančias sutartis, jei jau „Brexit“ derybos prasidės, jos negalės trukti ilgiau nei dvejus metus. G. Verhofstadtas yra vienas iš dviejų svarbiausių Europos derybininkų. Jis atstovauja EP, o buvęs komisaras Michelis Barnier – Europos Komisijai. Belgijos diplomatas Didier Seeuwsas paskirtas koordinuoti Europos Vadovų Tarybos derybinę poziciją ir kalbėti ES valstybių vadovų vardu.

„Brexit“ derybose EP balsas svarbus, nes ši institucija turės pritarti pasitraukimo sutarčiai, bet kasdieniu darbu ir visomis detalėmis turės užsiimti Europos Komisija. Reikšmingą vaidmenį vaidins vyriausybių vadovai, kiekvienos šalies nacionalinis parlamentas irgi turės pritarti galutiniam susitarimui.

Viljama Sudikienė