49 metų britas Dave'as Mitchellas tvirtina, kad jo mobilusis telefonas yra turbūt seniausias Britanijoje naudojamas aparatas – jo 17 metų senumo „Nokia 3310“ išgyveno karines misijas į Iraką bei Afganistaną, o taip pat kelias košmaro valandas skalbyklėje.

Telefoną 2000 metais įsigijęs D.Mitchellas yra taip patenkintas savo nesunaikinamu aparatu, kad teigia, jog jis „pagamintas iš kriptonito“, todėl iki šiol jis net neieškojo, kuo tokį antikvarą pakeisti.

Jis pripažįsta, kad draugai už konservatyvumą ir istorinės vertybės nešiojimą kišenėje draugai traukia per dantį, tačiau D.Mitchellas patenkintas – telefonu galima skambinti, priimti skambučius, susirašinėti SMS žinutėmis, skaičiuoti kalkuliatoriumi ir sužaisti „Gyvatę“. Ko daugiau reikia?

Prisijungimo prie interneto galimybės telefonas nesiūlo, tačiau D.Mitchellas tvirtina, kad dieną be interneto išgyventi sugeba, o jeigu prireikia juo pasinaudoti, gali prisėsti ir prie kompiuterio.

Rytų Jorkšyro Hullo mieste gyvenantis D.Mitchellas sakė: „man telefonas reikalingas skambučiams ir žinutėms – didžiąją dalį laiko jis vis tiek guli stalčiuje ir renka dulkes. Bet štai dukra neseniai pradėjo mokytis koledže ir ji, kartu su kitais šeimos nariais, mane spaudė telefoną visada laikyti po ranka, kad būčiau pasiekiamas ypatingais atvejais. Tiesiog, kad visiems būtų ramiau“.

„Prieš kelis metus telefoną su interneto prieiga man padovanojo sūnus, bet man jis tiesiog nepatiko – mano poreikiai yra labai minimalūs, telefone yra man reikalingas kalkuliatorius, o jeigu pradedu nuobodžiauti, yra ir „Gyvatė“, – sakė vyriškis.

D.Mitchellas tą patį telefoną turėjo ir dešimtį metų, kol tarnavo kariuomenėje – jį vežėsi į misijas Afganistane, Irake, Jordanijoje, Vokietijoje.

Telefonas ne kartą krito, buvo sumindytas, išskalbtas, pamirkytas kario padaže.

„Kai tik kas nors nutinka mano Nokijai, aš ją tiesiog sudedu atgal ir ji vėl veikia – tarsi būtų pagaminta iš kriptonito“, – sakė kariuomenės veteranas.

Vietinėje akmentašių bendrovėje dabar dirbantis vyras pripažįsta, kad draugai iš jo kartais pasišaipo už senamadiškumą, bet juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis – o dažniausiai tai būna būtent D.Mitchellas.

„Žmonės kartais iš manęs pasišaipo, bet kai panaudojama jėga, jų telefonai dūžta kur kas lengviau. Stengiuosi per daug piktybiškai nesišypsoti kai pamatau sudaužytus jų telefonų ekranus“, – sakė konservatyvusis britas.

D.Mitchellas sakė, kad telefoną įkrovinėja tik maždaug kartą per dvi savaites, akumuliatorius yra originalus, nepakeistas.

„Fotoaparato telefone man nereikia – jeigu reikia ką nors fotografuoti, pasiimu tikrą fotoaparatą, o asmenukių nesidarau. Nesu dinozauras ir žinau, kaip veikia naujos technologijos, bet nenoriu kiekvieną laisvą minutę spoksoti į savo telefoną. Jeigu man prireikia interneto, mielai palaukiu, kol grįšiu namo ar būsiu darbo vietoje ir atsisėsiu prie kompiuterio. Manau, tame yra tikro laisvės pojūčio“, – tvirtino D.Mitchellas.