Eidamas 90- uosius metus vėlai sekmadienį savo namuose Maskvoje mirė Rusijos rašytojas ir disidentas Aleksandras Solženicynas, kuris atskleidė pasauliui pasibaisėtiną tiesą apie Sovietų Sąjungos lagerius.

Jau keleri metai rašytojas, kuris augino barzdą ir asketiškai rengėsi, buvo labai silpnas. Jis mirė sustojus širdžiai, 23 val. 45 min. vietos laiku, sakė jo sūnus Stepanas, kurį cituoja naujienų agentūra ITAR-TASS.

A.Solženicynas 1970 metais laimėjo Nobelio literatūros premiją už indėlį į pasaulinę literatūrą. Premijos skyrimas sukėlė naują persekiojimų bei išpuolių bangą prieš "Gulago archipelago" autorių, kuris pats sovietų lageriuose praleido aštuonerius metus.

Jis nepailsdamas stengėsi atskleisti tamsiausias stalinistinio režimo paslaptis ir jo darbas galiausiai sudavė paralyžiuojamą smūgį Sovietų Sąjungos autoritetui.

Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas nusiuntė rašytojo šeimai savo užuojautą.

Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy pavadino A.Solženicyną "viena didžiausių 20-ojo amžiaus Rusijos sąžinių" ir sakė: "Jo idealai ir ilgas, įvykių pilnas gyvenimas padarė Solženicyną Dostojevskio įpėdiniu. Jis priklauso pasaulio istorijos panteonui. Atiduodu pagarbą jo atminimui".

A.Solženicynas, kurio tėvas žuvo dar iki jo gimimo, gimė 1918 metais Kislovodske Kaukazo regione, siaučiant smurtui po Rusijos revoliucijos. Iš pradžių jis buvo lojalus komunistas, tačiau vėliau pakirto moralinius režimo pamatus.

Tačiau prieš tai jis turėjo išgyventi gulago - didžiulės lagerių sistemos, nusidriekusios nuo Solovkų salų Baltojoje jūroje iki Kazachstano stepių, - pragarą.

1945 metais A.Solženicynas buvo nuteistas aštuonerius metus kalėti tose "darbo ir pataisos" kolonijose, o vėliau išgyveno vėžį ir KGB bandymą jį nužudyti.

Pagal Gulago standartus, sąlygos vienoje stovykloje netoli Maskvos, kur jis iš pradžių dirbo, buvo palyginti pakenčiamos. Bet jis tyčia iškeitė jas į sekinantį fizinį darbą vienoje stovykloje Kazachstane, kad patirtų paprastų kalinių dalią.

Jis buvo paleistas 1953 metų vasarį, kelios savaitės prieš Stalino mirtį. Dar trejus metus rašytojas praleido tremtyje Kazachstane, susirgo vėžiu ir jį įveikė, o paskui grįžo į Rusiją, kur dirbo mokytoju.

Tada, 1962-aisiais, jis įsiveržė į literatūros pasaulį su savo apysaka "Viena Ivano Denisovičiaus diena". Toje apysakoje, kuri su oficialiu pritarimu buvo publikuota per "atšilimą" valdant Staliną pakeitusiam Nikitai Chruščiovui, buvo aprašomas priverstinio darbo stovyklų pasaulis.

Po jos išspausdinimo žurnale "Novyj mir", du jos leidimai, kuriuos iš viso sudarė 850 tūkst. egzempliorių buvo išparduoti akimirksniu.

Paskui pasirodė knygos "Vėžininkų korpusas" ir "Pirmajame rate", kurios 1968-aisiais buvo išleistos anglų kalba.

N.Chruščiovą pakeitus Leonidui Brežnevui, SSRS gyventojai 20 metų šiuos rašytojo kūrinius galėjo skaityti tik nelegaliai.

Tačiau iki 1970 metų A.Solženicyno poveikis buvo toks didelis, kad jam buvo paskirta Nobelio literatūros premija. Jis ją priėmė, tačiau atsisakė vykti jos atsiimti, nes baiminosi, kad jam nebebus leista sugrįžti namo.

Tuo metu A.Solženicynas visą laiką skyrė "Gulago archipelagui" ir slapta rinko informaciją iš 227 buvusių kalinių. Valdžia tiesiog nežinojo, ką su juo daryti.

1970 metais A.Solženicyną priglaudė violončelininkas Mstislavas Rostropovičius, kuris parašė atvirą paramos jam laišką laikraščiui "Pravda". M.Rostropovičius, kuris mirė 2007 metų balandį, dėl artimos draugystės su rašytoju nukentėjo ir galiausiai turėjo išvykti į užsienį.

Kitais metais A.Solženicynas patyrė "šilumos smūgį", kurį, kaip vėliau paaiškėjo, sukėlė nuodas ricinas, kurio jam slapta buvo duota vienoje parduotuvėje, kur tuo metu buvo daug žmonių.

Galiausiai valdžia surado "Gulago archipelago" rankraščius, ir 1974 metais KGB vadas Jurijus Andropovas rašytoją ištrėmė iš šalies.

Kiek pagyvenęs Šveicarijoje, A.Solženicynas išvažiavo į Jungtines Valstijas, kur apsigyveno atokiame kaime Vermonte ir ėmė rašyti "Raudonąjį ratą" - beletrizuotą istoriją apie pasirengimą revoliucijai.

Tuo metu pasaulis atrado A.Solženicyną, kuris labai kritiškai vertino vakarietišką gyvenimo būdą ir ragino moraliai atsinaujinti remiantis krikščioniškomis vertybėmis.

Jo įspūdingas sugrįžimas į tėvynę 1994 metais visai nebuvo kulminacija - naujoji Rusija buvo tokia pati svetima A.Solženicynui kaip ir Jungtinės Valstijos. Apie tai jis liūdnai kalbėdavo ir per televiziją.

Pernai birželį tuometinis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paskyrė A.Solženicynui garbingiausią Rusijos Valstybės apdovanojimą ir per iškilmingą ceremoniją Kremliuje gyrė jo atsidavimą tėvynei.

A.Solženicyno, kuris ceremonijoje dalyvauti negalėjo, vardu apdovanojimą atsiėmė jo žmona Natalija.

"Iki savo gyvenimo pabaigos galiu tikėtis, kad ta istorinė medžiaga, ... kurią surinkau ir pateikiau savo skaitytojams, įsispaus mano tėvynainių sąžinėje ir atmintyje", - sakė jis.