Būsto paskola Anglijoje: džiaugsmai ir vargai (2 dalis) 

Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių – pradėjus būsto pirkimo ir paskolos gavimo procesą, ši liaudies išmintis pasitvirtino su kaupu. Tokiose situacijose, kai klausimų daugiau negu atsakymų, labiausiai pravertė internetas – sužinoti apie įvairiausias naujas sąvokas bei dalykus, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį.

Namas tavo, bet žemė ne tavo?
Pradėjus ieškoti informacijos apie nuosavą būstą, iškilo nemažai klaustukų.
Pirmiausia, tai, ko nuomodamiesi būstą nebuvome girdėję – būsto valdymo (angl. „tenure“) tipas. Sužinojome, kad Didžiojoje Britanijoje gali būti būsto ir žemės, ant kurio stovi namas, savininkas (angl. „freeholder“), arba turėti teisę gyventi tame būste nustatytą metų skaičių (angl. „leaseholder“).

Butai dažniausiai būna parduodami kaip „leasehold“, o „freehold“ sąlygomis dažniau parduodami namai. Aišku, visi labiau nori tapti besąlygiškais savų namų savininkais, tačiau dažniausiai tokie namai kainuoja daugiau. Šioms sąvokoms, ypač „leasehold“, neradau, tinkamo lietuviško atitikmens. „Leasehold“ mano žodynai siūlo versti į „nuoma“. Tačiau vien dėl aiškumo, kad nepainiotume su įprasta mums „nuoma“, iki šiol tai vadiname originaliais angliškais pavadinimais.

Perkant būstą „leasehold“ sąlygomis, būtinai reikia pasiteirauti, kokia nuoma (angl. „ground rent“) bus mokama. Dažniausiai tai būna kelios dešimtys svarų per metus. Taip pat dažnai tenka mokėti visuomeninių paslaugų mokesčius (angl. „service charge“), į kuriuos įskaičiuota bendrųjų patalpų priežiūra, namo draudimas. Tai dažniausiai galioja butams. Pastarasis mokestis siekia 1000 £ ir daugiau per metus. Aišku, pasitaiko tokių atvejų, kai paslaugų mokestis yra pora šimtų per metus (pigiausias, kurį matėme – 250 £ per metus).

„Leasehold“ sutartyje nurodomas metų skaičius, kurį gali gyventi bute. Tai labai svarbu – šito verta teirautis agento dar telefonu, kad nereikėtų gaišti brangaus laiko apžiūrint namus, kurių nepirksi. Jei „leasehold“ baigiasi po 100 metų, tai reiškia, kad tiek metų turi teisę gyventi tame būste, o pasibaigus sutarčiai, būstas grįš jo savininkui (fiziniam asmeniui ar įmonei). Į būstus, kurių „lease“ liko keliasdešimt metų, geriau net nesižvalgyti. Jie būna daug pigesni, bet bankas nesutiks duoti paskolos. Be to, tokį būstą, jame pragyvenus kelerius metus, būtų dar sunkiau parduoti.

Mums pasakojo, kad „leasehold“ sutartis įmanoma pratęsti, ar net išsipirkti visą ar dalį „freehold“ teisių. Apie tai daugiau sužinoti galima čia: http://www.lease-advice.org

Geriau – be grandinės
Ne tik šių, bet ir kitų svarbių dalykų reikia pasiteirauti agento prieš galvojant, ar šis būstas tinkamas. Itin reikšmingas dalykas yra tai, ar bute vis dar gyvena nuomininkai arba būsto šeimininkai. Stengėmės rinktis būstus „be grandinės“ (angl. „chain free“ arba „no chain“). Sakoma, kad jei parduodamame name gyvena nuomininkai, pasitaiko atvejų, kai būna sunku juos iškeldinti, arba tenka laukti, kol nuomos sutartis pasibaigs. Visa tai vilkina pirkimo procesą.

Taip pat, jei namo šeimininkai ruošiasi pirkti kitą būstą ir tik nusipirkę išsikels iš parduodamo – vėlgi grandinė, kuri neribotam laikui gali atidėti taip laukiamas įkurtuves naujuose namuose. Dėl šios priežasties atmesdavome butus, kuriuose vis dar buvo gyventojų.

Bute, kurį išsirinkome, vis dar gyvena dabartinis jo savininkas, tačiau šiuo atveju grandinės nėra – išsikraustyti jis patikino turintis kur ir galintis nors ir rytoj. Sutarėme datą, kada jis turėtų išsikelti.

Pasiūlymo pateikimas
Buto rinkimasis – ne vien svarstymai, ar patinka tas rajonas, kambarių išdėstymas ir dydis, bet skaičiavimas, skaičiavimas ir dar kartą skaičiavimas – ar galime sau tai leisti.

Atsižvelgę į savo galimybes, iš visų pasiūlymų radome du vertus dėmesio butus. Vienam iš jų (labiau patikusiam), optimistiškai nusiteikę pateikėme pasiūlymą (angl. „offer“) – 130 000 £, nors prašoma suma buvo 149 000 £.

Pirmąjį pasiūlymą surašėme labai atsakingai, internete paskaitę patarimų, jog norint nusiderėti, pasiūlymą reikia pagrįsti argumentais. Pateikėme punktus, dėl kurių prašėme nuleisti kainą: tualetui ir voniai reikėjo remonto, bute buvo labai prasta garso izoliacija (apžiūrėdami butą girdėjome antro aukšto kaimyno žingsnius) bei dideli paslaugų mokesčiai (1 049 £ per metus).

Jei savininkas būtų sutikęs derėtis, daugiausia būtume galėję pasiūlyti 140 000 £. Didžiausią sumą su draugu susitarėme iš anksto, paskaičiavę paskolos įmokas, paslaugų mokesčius, savivaldybės mokesčius (angl. „Council tax“) bei pridėję kitas komunalines išlaidas.

Tačiau mūsų optimistiškos viltys buvo sugriautos. Gavome atsakymą iš agentės, jog pardavėjams mūsų pasiūlyta suma per maža. Jie jau buvo gavę 135 000 £ pasiūlymą, kurį irgi atmetė. Galų gale, kitą dieną agentė mus informavo, kad butas buvo parduotas už 145 000 £. Buvo gaila, bet tiek mokėti nebuvome pasiryžę,

Savininko – nėra
Išgirdę pirmąjį „ne“, rankų nenuleidome. Antrasis mums patikęs vieno miegamojo butas buvo su mažesniais savivaldybės ir paslaugų mokesčiais, todėl už jį galėjome pasiūlyti daugiau. Prašoma suma buvo 155 000 £. Pasiūlėme 140 000 £. Šį kartą jau paprastai, bet jokių argumentų, kurių, tiesą sakant, neturėjome – defektų bute nepastebėjome. Vėl per drąsiai... Gavome atsakymą, kad pardavėjas tikisi daugiau, tačiau jam labai tinka mūsų pirkimo pozicija – mes patys neturime „grandinės“, t. y., namo, kurį pardavę, galėtume nupirkti jo butą.

Kol svarstėme, ar galime, išsiaiškinome, kad buto pagrindinis savininkas („freeholder“) yra dingęs, todėl jam priklausančių butų gyventojai jau penkerius metus nemoka paslaugų mokesčio, tik už namo draudimą. Atvejai, kai savininko nebėra (angl. „absent freeholder“), nėra dažni, tačiau jų pasitaiko. Dėl to susitarėme su pardavėju, kad jis parduos butą už 147 000 £.

Buvau skaičiusi, kad pateikiant pasiūlymą (angl. „offer“), gali tekti mokėti mokestį už jo patvirtinimą, arba pardavėjo agentai gali prašyti „rankpinigių“ užtikrinimui, kad būstą tikrai pirksi ir tik tuomet jis bus išimtas iš rinkos. Mes nieko nemokėjome. Patikrinome, kad butas tikrai išimtas iš rinkos ir kibome tvarkyti daugybę kitų reikalų.

Įvairios informacijos, kuri pravertė susigaudyti, radome čia:
http://www.adviceguide.org.uk/index/your_family/home_and_neighbourhood_index_ew/moving_and_improving_your_home_index_ew/buying_a_home.htm

http://www.home.co.uk/guides/buying

http://www.cml.org.uk/cml/consumers/homebuy/homebuy2

http://www.direct.gov.uk/en/HomeAndCommunity/BuyingAndSellingYourHome/BuyingYourHome/DG_4018090

http://www.firsttimebuyers.co.uk

Pirmąją dalį apie būsto įsigijimą Anglijoje galima rasti čia: http://www.anglija.lt/straipsniai/anonsai/busto_paskola_anglijoje_dziaugsmai_ir_vargai_1_dalis.html

Dėl išsamesnės informacijos galima rašyti: jolanta@manoanglija.lt

Apie labai atsakingą užduotį – nekilnojamojo turto advokatų paieškas, ne itin malonią staigmeną iš paskolos davėjų, bei pavojus, tykančius perkančiųjų – kitą savaitę straipsnio tęsinyje.

Jolanta Terminaitė

Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių – pradėjus būsto pirkimo ir paskolos gavimo procesą, ši liaudies išmintis pasitvirtino su kaupu. Tokiose situacijose, kai klausimų daugiau negu atsakymų, labiausiai pravertė internetas – sužinoti apie įvairiausias naujas sąvokas bei dalykus, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį.

Namas tavo, bet žemė ne tavo?
Pradėjus ieškoti informacijos apie nuosavą būstą, iškilo nemažai klaustukų.
Pirmiausia, tai, ko nuomodamiesi būstą nebuvome girdėję – būsto valdymo (angl. „tenure“) tipas. Sužinojome, kad Didžiojoje Britanijoje gali būti būsto ir žemės, ant kurio stovi namas, savininkas (angl. „freeholder“), arba turėti teisę gyventi tame būste nustatytą metų skaičių (angl. „leaseholder“).

Butai dažniausiai būna parduodami kaip „leasehold“, o „freehold“ sąlygomis dažniau parduodami namai. Aišku, visi labiau nori tapti besąlygiškais savų namų savininkais, tačiau dažniausiai tokie namai kainuoja daugiau. Šioms sąvokoms, ypač „leasehold“, neradau, tinkamo lietuviško atitikmens. „Leasehold“ mano žodynai siūlo versti į „nuoma“. Tačiau vien dėl aiškumo, kad nepainiotume su įprasta mums „nuoma“, iki šiol tai vadiname originaliais angliškais pavadinimais.

Perkant būstą „leasehold“ sąlygomis, būtinai reikia pasiteirauti, kokia nuoma (angl. „ground rent“) bus mokama. Dažniausiai tai būna kelios dešimtys svarų per metus. Taip pat dažnai tenka mokėti visuomeninių paslaugų mokesčius (angl. „service charge“), į kuriuos įskaičiuota bendrųjų patalpų priežiūra, namo draudimas. Tai dažniausiai galioja butams. Pastarasis mokestis siekia 1000 £ ir daugiau per metus. Aišku, pasitaiko tokių atvejų, kai paslaugų mokestis yra pora šimtų per metus (pigiausias, kurį matėme – 250 £ per metus).

„Leasehold“ sutartyje nurodomas metų skaičius, kurį gali gyventi bute. Tai labai svarbu – šito verta teirautis agento dar telefonu, kad nereikėtų gaišti brangaus laiko apžiūrint namus, kurių nepirksi. Jei „leasehold“ baigiasi po 100 metų, tai reiškia, kad tiek metų turi teisę gyventi tame būste, o pasibaigus sutarčiai, būstas grįš jo savininkui (fiziniam asmeniui ar įmonei). Į būstus, kurių „lease“ liko keliasdešimt metų, geriau net nesižvalgyti. Jie būna daug pigesni, bet bankas nesutiks duoti paskolos. Be to, tokį būstą, jame pragyvenus kelerius metus, būtų dar sunkiau parduoti.

Mums pasakojo, kad „leasehold“ sutartis įmanoma pratęsti, ar net išsipirkti visą ar dalį „freehold“ teisių. Apie tai daugiau sužinoti galima čia: http://www.lease-advice.org

Geriau – be grandinės
Ne tik šių, bet ir kitų svarbių dalykų reikia pasiteirauti agento prieš galvojant, ar šis būstas tinkamas. Itin reikšmingas dalykas yra tai, ar bute vis dar gyvena nuomininkai arba būsto šeimininkai. Stengėmės rinktis būstus „be grandinės“ (angl. „chain free“ arba „no chain“). Sakoma, kad jei parduodamame name gyvena nuomininkai, pasitaiko atvejų, kai būna sunku juos iškeldinti, arba tenka laukti, kol nuomos sutartis pasibaigs. Visa tai vilkina pirkimo procesą.

Taip pat, jei namo šeimininkai ruošiasi pirkti kitą būstą ir tik nusipirkę išsikels iš parduodamo – vėlgi grandinė, kuri neribotam laikui gali atidėti taip laukiamas įkurtuves naujuose namuose. Dėl šios priežasties atmesdavome butus, kuriuose vis dar buvo gyventojų.

Bute, kurį išsirinkome, vis dar gyvena dabartinis jo savininkas, tačiau šiuo atveju grandinės nėra – išsikraustyti jis patikino turintis kur ir galintis nors ir rytoj. Sutarėme datą, kada jis turėtų išsikelti.

Pasiūlymo pateikimas
Buto rinkimasis – ne vien svarstymai, ar patinka tas rajonas, kambarių išdėstymas ir dydis, bet skaičiavimas, skaičiavimas ir dar kartą skaičiavimas – ar galime sau tai leisti.

Atsižvelgę į savo galimybes, iš visų pasiūlymų radome du vertus dėmesio butus. Vienam iš jų (labiau patikusiam), optimistiškai nusiteikę pateikėme pasiūlymą (angl. „offer“) – 130 000 £, nors prašoma suma buvo 149 000 £.

Pirmąjį pasiūlymą surašėme labai atsakingai, internete paskaitę patarimų, jog norint nusiderėti, pasiūlymą reikia pagrįsti argumentais. Pateikėme punktus, dėl kurių prašėme nuleisti kainą: tualetui ir voniai reikėjo remonto, bute buvo labai prasta garso izoliacija (apžiūrėdami butą girdėjome antro aukšto kaimyno žingsnius) bei dideli paslaugų mokesčiai (1 049 £ per metus).

Jei savininkas būtų sutikęs derėtis, daugiausia būtume galėję pasiūlyti 140 000 £. Didžiausią sumą su draugu susitarėme iš anksto, paskaičiavę paskolos įmokas, paslaugų mokesčius, savivaldybės mokesčius (angl. „Council tax“) bei pridėję kitas komunalines išlaidas.

Tačiau mūsų optimistiškos viltys buvo sugriautos. Gavome atsakymą iš agentės, jog pardavėjams mūsų pasiūlyta suma per maža. Jie jau buvo gavę 135 000 £ pasiūlymą, kurį irgi atmetė. Galų gale, kitą dieną agentė mus informavo, kad butas buvo parduotas už 145 000 £. Buvo gaila, bet tiek mokėti nebuvome pasiryžę,

Savininko – nėra
Išgirdę pirmąjį „ne“, rankų nenuleidome. Antrasis mums patikęs vieno miegamojo butas buvo su mažesniais savivaldybės ir paslaugų mokesčiais, todėl už jį galėjome pasiūlyti daugiau. Prašoma suma buvo 155 000 £. Pasiūlėme 140 000 £. Šį kartą jau paprastai, bet jokių argumentų, kurių, tiesą sakant, neturėjome – defektų bute nepastebėjome. Vėl per drąsiai... Gavome atsakymą, kad pardavėjas tikisi daugiau, tačiau jam labai tinka mūsų pirkimo pozicija – mes patys neturime „grandinės“, t. y., namo, kurį pardavę, galėtume nupirkti jo butą.

Kol svarstėme, ar galime, išsiaiškinome, kad buto pagrindinis savininkas („freeholder“) yra dingęs, todėl jam priklausančių butų gyventojai jau penkerius metus nemoka paslaugų mokesčio, tik už namo draudimą. Atvejai, kai savininko nebėra (angl. „absent freeholder“), nėra dažni, tačiau jų pasitaiko. Dėl to susitarėme su pardavėju, kad jis parduos butą už 147 000 £.

Buvau skaičiusi, kad pateikiant pasiūlymą (angl. „offer“), gali tekti mokėti mokestį už jo patvirtinimą, arba pardavėjo agentai gali prašyti „rankpinigių“ užtikrinimui, kad būstą tikrai pirksi ir tik tuomet jis bus išimtas iš rinkos. Mes nieko nemokėjome. Patikrinome, kad butas tikrai išimtas iš rinkos ir kibome tvarkyti daugybę kitų reikalų.

Įvairios informacijos, kuri pravertė susigaudyti, radome čia:
http://www.adviceguide.org.uk/index/your_family/home_and_neighbourhood_index_ew/moving_and_improving_your_home_index_ew/buying_a_home.htm

http://www.home.co.uk/guides/buying

http://www.cml.org.uk/cml/consumers/homebuy/homebuy2

http://www.direct.gov.uk/en/HomeAndCommunity/BuyingAndSellingYourHome/BuyingYourHome/DG_4018090

http://www.firsttimebuyers.co.uk

Pirmąją dalį apie būsto įsigijimą Anglijoje galima rasti čia: http://www.anglija.lt/straipsniai/anonsai/busto_paskola_anglijoje_dziaugsmai_ir_vargai_1_dalis.html

Dėl išsamesnės informacijos galima rašyti: jolanta@manoanglija.lt

Apie labai atsakingą užduotį – nekilnojamojo turto advokatų paieškas, ne itin malonią staigmeną iš paskolos davėjų, bei pavojus, tykančius perkančiųjų – kitą savaitę straipsnio tęsinyje.

Jolanta Terminaitė

 (Komentarų: 4)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: