Jurgita Sausaitytė

Ar žinot, kas yra skvotas ir skvoteriai? Jei ne - tuoj papasakosiu.

Bent man, kol gyvenau Lietuvoj, šis žodis neturėjo jokios reikšmės: jei ir buvo kada užkliudęs ausį, tai sėkmingai iškeliavo iš kur atėjęs. O štai Anglijoj sužinojau, kas tas skvotas ir koks gyvybiškai svarbus jis yra (tiek lietuvių išgelbėjo ir (neabejoju!) dar išgelbės ateity).

Taigi, paaiškinimas nežinantiems: skvotas – tai negyvenamas pastatas, kuriame įsikuria skvoteriai ir gyvena, nors būstas jiems ir nepriklauso, iki kol kas nors jų neišgyvendina (o tai gali atsitikt kad ir po penkerių metų).

Anglijoje tokių negyvenamų būstų – ne vienas, ir ne du. Ir jau ne kartą teko sutikt draugų būrius ir net šeimas, gyvenančias skvotuose jau trečius metus. Jiems nereikia mokėti nuomos (nebent už elektrą ir vandenį), baldai atsitempiami tiesiog iš gatvės: čia jų pilna šalia vietinių gyventojų namų. Ir ima baldus kas nori – tam jie ir padėti, kad GAL kažkam pravers.

Tad skvoteriai nesnaudžia – skiria keletą dienų pasivaikščiojimui po savo rajoną ir štai – butas aprūpintas oda traukta naujutėle sofa, šaldytuvu, televizoriumi, mikrobangų krosnele, kavos aparatu, dulkių siurbliu, lygintuvu, net patalyne! Rasi gatvėje ko tik nori, nuo A iki Z. Ir niekas nekainuoja.

Aišku, daiktas nebus naujas, bet ir plikas nesėdėsi. Žodžiu – gyvenk ir žvenk.

Atvažiuoji į Londoną, pasivaikštai po gatvę, pamatai užkaltus langus (vadinasi – niekas negyvena), įsilauži, įsikuri, susirandi reikiamus baldus ir mėgaujiesi gyvenimu! Vienintelio dalyko čia negausi – garantijos. Garantijos, kad kitą dieną į svečius neužsuks koks pareigūnas, garantijos, kad būsi išprašytas (labai mandagiai, beje) lauk.

Pažįstu skvoterius, kurie pakeitė jau keletą gyvenamųjų vietų. Ir visada tas pats: ateina pareigūnas (dažniausia dėl kaimynų skundo, kad bute per garsiai leidžiama muzika), surašo aktą, po kelių dienų skvoteriai gauna šaukimą į teismą. Įvyksta teismas. Nors kam jis, tiesą sakant, nežinau… Teisme skvoteriams įrodoma, kad jie gyvena nelegaliai (tarsi tai būtų neaišku) ir jie be jokių baudų (kaip gi susimokės, mąsto teisėjai, jei ir taip neturi, kur gyvent?), paleidžiami. Naujų skvotų ieškoti  O naują skvotą susirast jiems – ne bėda. Atsiranda veikėjų, kurie surastus skvotus… parduoda  Tarkim, už šešis šimtus svarų. Pirkėjas perspėjamas, kad jis rizikuoja būti išspirtas lauk. Bet dažniausia išspiriamas po gero pusmečio, tad nuomai per tokį laiko tarpą, be abejo išleisi kur kas daugiau.

Taip ir gyvena, galvos per daug nekvaršindami. Mat vyriausybei priklausantys būstai (kurie turėtų atitekti vienišoms mamoms, ar sunkiai besiverčiančioms šeimoms) dažnai paliekami niekieno valiai. O visata tuštumos nemėgsta. Tad čia ateina skvoteriai. Paprasta, kaip du kart du.

P.S. Draugai vis klausia: „Turbūt tie skvotai labai baisūs ir juose baugu apsistot būtų?“. Atsakymas: nė velnio. Žinau tokių skvotų, kurie įrengti moderniau, nei naujausi pirkti butai. Viskas juk priklauso nuo žmonių, kurie bute gyvena. Skirtumas tarp tokių būstų tik vienas: legalūs ir nelegalūs. O lietuviai – žmonės riziką mėgstantys (arba mokantys taupyt, kaip suvalkietis pasakytų...). Ar normalus toks gyvenimas – spręsti jums patiems 