Zita Čepaitė

“Kiti iš anksto atvyksta su verslo planu, kirpyklą ar parduotuvę atidaro, investuoja pinigus, o aš tik pusmečiui atvykau, galvojau, padirbėsiu ir grįšiu”, – taip savo pasakojimą pradeda Lietuvoje paminklų restauravimo įstaigoje elektros inžiniere dirbusi, o dabar savo sukurtai valymo darbus organizuojančiai įmonei vadovaujanti Regina Dagienė.

Iš Lietuvos ji išvyko maždaug tuo pat metu kaip daugelis – 2000 metais, didžiulio nedarbo ir ekonominio sunkmečio metais. “Užsakymų nebebuvo, dirbau tik puse etato, pragyventi iš minimumo buvo neįmanoma. Mano brolis jau porą metų kaip buvo išvažiavęs į Angliją. Jo žmona kartą mano vyrui ir sako – visų vyrai į Angliją važiuoja, važiuok ir tu, gal bus lengviau. Bet jis sako – aš tikrai nevažiuosiu. Ji tada sako man – tai tu važiuok. Tada viską permąsčiau. Justinui, jauniausiam sūnui, buvo 14 metų, kiti du berniukai vyresni, vyriausias jau mokėsi universitete. Pamaniau, jei direktorius sutiks, kad mano sūnus mane pusmečiui pakeistų – jis su kompiuteriu gerai tvarkėsi, o kadrų skyriuje darbas nesudėtingas – pusę metų padirbėsiu ir Kalėdoms grįšiu”, – daug kam pažįstamą istoriją dėsto dabar jau devintus gyvenimo Londone metus skaičiuojanti moteris.

Pirmąjį darbą nusipirko

Regina Londone praėjo visus “nelegalės” kelius. Darbo ieškoti teko tris savaites. Nemokėdama kalbos – brolio išmokyta ištarti tik kelias frazes, ji bandė įsidarbinti savarankiškai. „Ateini ir sakai – „I am looking for the manager“, o paskui, kai jis ateina, sakai – “I am looking for a job, can you help me”, – pirmuosius žingsnius prisimena Regina.

Moteris pasakoja, kad “nelegalų” laikais einant ieškoti darbo pirmiausia reikėdavo išsiaiškinti “foną”, t.y. ar nepavojinga eiti, ar nepraneš Migracijos tarnybai. “Nueinu į vieną agentūrą, man davė užpildyti anketas, nes aš turėjau vadinamąjį “blogą” darbo leidimą. Kaip ir daugelis. Pažiūrėjo tą leidimą agentūros darbuotojas ir klausia – iš kur jūs jį gavote. Man tik šaltis nuėjo iki kulnų – dabar sulaikys, neišleis, gal bėgti? O anketoje aš jau ir adresą buvau užrašiusi. Išeidama norėjau pasiimti tą anketą, o man sako, palik, palik. Einu namo ir visą kelią drebu – grįšiu, o manęs jau turbūt lauks, lieps susirinkti daiktus ir į oro uostą... Bet viskas laimingai baigėsi”, – nerimo dienas prisimena Regina.

Vieną vakarą paskambino Londone gyvenantis pažįstamos iš Lietuvos pusbrolis ir pasiteiravo, kaip jai sekasi. Regina neslėpė tiesos. “Blogai, sakau, darbo nėra, nežinau ką daryti. Jis man davė vieno žmogaus telefono numerį ir tas žmogus už šimtą svarų nuvedė mane prie vienos agentūros durų. Jis žinojo, kad ta agentūra priima “nelegalus” ir taip nusipirkau pirmąjį darbą”, – atvirai pasakoja Regina.

Klientai per rekomendacijas

Pirmoji darbovietė buvo įsikūrusi netoli „Heathrow“ oro uosto ir užsiėmė video juostų atnaujinimu. Kartais atvažiuodavo Migracijos tarnyba tikrinti, tada vadovaujantys darbuotojai perspėdavo ir nuvesdavo juos pasislėpti. Savijauta kaip filme – buvo labai nesaugu. Tačiau po kiek laiko viena pažįstama moteris išėjo motinystės atostogų ir perdavė Reginai savo darbą – valyti biurus miesto centre.

Nors vėliau ji pradėjo gauti vis daugiau ir daugiau objektų, o ir fabriko nemetė, susitaupyti nieko nepavyko. Kai baigėsi turistinė viza, Regina susimąstė, ką toliau daryti. Grįžti? Bet žinojo, kad Lietuvoje niekas nepasikeitė. Išgirdusi, kad vyrai tvarkosi verslo vizas, ji irgi pasidarė tokią vizą, atsisakė darbo gamykloje ir užsiėmė vien valymo darbais.

„Iš pradžių dirbau per agentūras, iš ten gavau rekomendacijų, paskui sūnus padarė lankstukus su mano nuotrauka, išplatinau, taip atsirado daugiau klientų. O kai atvažiavo pusseserė su dar viena moterimi, reikėjo joms padėti, tai mano lankstinukus jos išnešiojo ir visi klientai, kurie pagal tuos lankstukus man skambino, toms moterims ir atiteko. Dabar klientus gauname per rekomendacijas. Turime maždaug šešiasdešimt, nuolat dirba penkios moterys, o aš viską organizuoju arba su problemomis padedu susidoroti. O kai reikia kurią pakeisti, ir pati išvalau”, – kalba ir šiandien namų tvarkytojos darbo nesibodinti moteris.

Laidoje “Dirty Jobs”

Dirbdama namų tvarkytoja Regina turėjo daug progų pamatyti britų gyvenimo būdą iš arti. “Ne paslaptis, kad pačios anglės ar užsienietės, kurios kviečia namų tvarkytojas, dažnai yra labai netvarkingos. Kai pas mus ateina naujas klientas visada pirmiausia sutariame, kad pirmiausia padarysime generalinį valymą, o paskui liks tik prižiūrėti. Mat kartais tekdavo rasti tiek pristovėta, kad atkuopti neįmanoma, o šeimininkai nepatenkinti, kad ilgai tvarkai, nes jie už valandas moka”, – pasakoja Regina.

Ji prisipažįsta, kad pati valydama namus sutiko įvairiausio būdo žmonių. “Vienas įdomus atvejis: atrodė normali šeima, bet moteris po trečio gimdymo tapo neįgali, gal dėl to psichologiškai nestabili. Juk galėjo žiūrėti į mane kaip į daiktą – va, atėjo daiktas, instrumentas, sutvarkė, išvalė ir išėjo. Bet jai, pavyzdžiui, nepatiko, kad aš virtuvę siurbliuoju. Sakau – švariau taip, pas jus vaikai, daug žaislų, na, tarsi ir sutiko. Bet kitą kartą vėl sako – jūs turit virtuvę su šluota šluoti, o susiurbliuoti tik tą sušluotą krūvą. Teko laviruoti, bet paskui atsirado įtampa, teko atsisveikinti”, – pasakoja Regina.

Tačiau teko patirti ir smagesnių akimirkų, o kartą net nusifilmuoti BBC televizijos “Dirty Jobs” laidoje. „2002 metais dar dirbau per agentūrą, važiuoju tuomet traukiniu pas klientą, paskambina agentūros direktorė ir klausia, ar aš žiūriu televiziją. Sakau – taip, tik nedaug turiu tam laiko. Tuomet ji papasakojo, kad BBC kuria laidą ir ar aš sutikčiau, jei mane nufilmuotų. Aš neprieštaravau. Nuėjau į tuos namus anksčiau negu televizija, tvarkausi ir girdžiu kaip atvažiavę televizininkai, klausia, ar ji jau čia. Pasijutau kaip kokia svarbi veikėja. Tą laidą rodė gal po metų, jau dirbau kitur. Ir buvo juokinga, kai vienas gyventojas, sutikęs mane, paklausė, ar jis negalėjęs manęs matyti vakar per televiziją”, – juokiasi Regina.

Moteris nesijaudina dėl to, kad namų valymo darbą daug kas niekina ir mano, kad tai daro tik tie, kurie nieko daugiau nesugeba. „Jeigu galvoji, kaip padaryti namus tvarkingus, kad būtų smagu pačiam į tokius pareiti, dar prieš uždarydamas duris pasidžiaugi, kaip viskas gerai atrodo – ir pačiai miela, ir klientai patenkinti. Mano toks požiūris”, – sako Regina. Ji pati atidžiai renkasi naujus žmones. “Kartą manęs labai prašė ir priėmiau moterį, kuri buvo anoniminė alkoholikė. Aš nežinojau, kad ji ir toliau išgėrinėja. Su ja pakalbi – malonus žmogus, bet teko per ją prarasti porą klientų. Ji jausdavosi kaip namuose, pasinaudodavo rastu vynu ir mikrobangine, ir dar pamiršdavo, kad reikia ją išvalytą palikti”, – karčią patirtį prisimena moteris.

Visa atsakomybė ne tik už tai, kad namai būtų tinkamai sutvarkyti, bet ir už tai, kad niekas nedingtų, – ant Reginos galvos. Moteris džiaugiasi, kad iki šiol didelių nemalonumų nepasitaikė. “Man kažkaip viskas sekasi. Turiu dvi močiutes, kurių namus valiusios moterys keitėsi dažniau nei kitur. Ir kartą tos močiutės klausia, iš kur aš tiek daug tokių gerų žmonių imu”, – kalba klientų pasitikėjimą pelniusi Regina.

Nauja pradžia

Tačiau valymo darbų įmonė – ne galutinė pakopa. Jau prieš keletą metų Regina teigia pradėjusi jausti, kad laikas dairytis kito plyšelio, bandyti savo jėgas kitur. Anglų kalbą visai gerai pramokusi moteris prieš trejetą metų pradėjo dirbti su finansinių konsultacijų firma “City Solutions”. Niekada jokių reikalų su finansų tvarkymu neturėjusi moteris gana nesunkiai po trumpų apmokymų išsilaikė reikalingus egzaminus ir per trejus metus, tiesa, kitoje firmoje, jai pavyko pasiekti „evecutive vice president“ postą.

Regina sako, kad tokių rezultatų jai pasiekti padėjo patirtis, kurią ji įgijo Lietuvoje platindama “Herbalife” produkciją. „Ši kompanija labai padeda žmogui save pakeisti, nes daug vidinių barjerų reikia peržengti. Atsimenu, kai reikėjo pirmą kartą Laisvės alėjoje Kaune lapelius dalyti. Ten buvo pakvietimai į pristatymą. “Čia jums, čia jūsų šansas” – nieko daugiau, tik tuos žodžius reikėjo pasakyti, bet aš kelis kartus perėjau Laisvės alėją pirmyn atgal, kol paskui virpančia ranka įdaviau tuos lapukus. O vėliau visiškai laisvai galėjau ir žmones užkalbinti”, – pasakoja Regina.

Dabar moteris jaučia, kad pildosi jos paskutinė svajonė – įgyti visišką finansinį savarankiškumą. “Nėra lengva, lipi po truputį į kalniuką, bet džiaugiesi, kad vis aukštyn”, – kalba Regina.

Trys sūnūs

Regina sielojosi, kad negalėjo kaip kitos mamos skirti daugiau laiko savo vaikams, bet džiaugiasi, kad visų trijų sūnų gyvenimai klostosi sėkmingai. “Vyriausias jau penkeri metai kaip turi verslą. Džiaugiuosi, kad prisidėjau prie pačios pradžios. Valiau mažą biurą Holborne, o Gediminas turėjo atvažiuoti, nes vaikai per atostogas vis atvykdavo. Galvojau, kur jis galėtų padirbėti, statybose – ne, nes nestiprus fiziškai. Pamaniau, pasiteirausiu, gal čia biure reikia žmogaus. Davė pabandymui keletą užduočių, jis padarė, tiko ir taip įsidarbino vasarai. Paskui įkūrė savo verslą, kuris jau kokius penkerius metus veikia”, – sūnaus sėkme džiaugiasi mama. Vidurinysis staliaus darbų irgi išmoko Anglijoje ir šiuo metu padeda mamai įsikurti neseniai įsigytame bute. Jaunėlis Lietuvoje studijuoja psichologiją.

“Kaip mamai liko nuosėdų, kad negalėjau būti su jais, neleido gyvenimas man jų čiūčiuoti. Reikėjo išmokti ir patiems išsiskalbti, ir susitvarkyti. Vyras ir trys sūnūs namuose – ne pyragėliai”, – sako moteris.

Likimo siųstas

Deja, su vyru Reginai teko išsiskirti. Tai įvyko prieš ketverius metus. “Jis atvažiavo čia, bet nebesusiklijavo dalykai. Mes labai skirtingi, o per tą laiką, kol atskirai buvome, tai dar labiau išryškėjo”, – teigia Regina. Išsiskyrė su vyru draugiškai ir draugės paskatinta per internetą susipažino su žmogumi, kuris gyveno Šiaurės Anglijoje. Po kiek laiko draugystės jis atvyko gyventi į Londoną, bet praeitas metais mirė nuo vėžio. Regina netektį išgyveno sunkiai.

“O paskui jau tikrai likimas, nes jokių minčių, kad dar kas nors atsiras mano gyvenime, nebuvo... Pas mane buvo toks vėžiui gydyti beržo grybas. Ir viena pažįstama pasakė savo pažįstamam, kad aš turiu tą grybą, nes jo moteris tada sirgo vėžiu. Perdaviau, kad nuvežtų jam tą grybą, bet nieko negelbėjo, ta moteris mirė. Po pusės metų skambutis, skambina vyriškis ir sako, kad nori grąžinti man grybą... Sakau, man nereikia, bet pažįstu žmonių, kuriems gal pravers ir taip susitikome. Jis buvo didelėje depresijoje, labai stipriai išgyveno, reikėjo padėti, pradėjome bendrauti ir taip atsitiko, kad dabar gyvename kartu”, – savo asmeninio gyvenimo istoriją atskleidžia moteris.

Regina sakė esanti laiminga, nes pirmą kartą per savo gyvenimą – o jai jau 53 metai – sutiko žmogų, su kuriuo gali pasitarti, sulaukia palaikymo. “Mes dabar kartu kuriame planą, kaip drauge dirbsime, jis užsiims administravimu, nes viena kartais taip pasijuntu pervargusi, kad atsisėdu, nuleidžiu rankas, atrodo – viskas, gana, nebepajėgiu”, – kartais užgriūvančias silpnumo akimirkas atskleidžia moteris.