Šiuo metu Londone gyvenančiam Vladislovui Pociui, 2005 metų Lietuvos ir pasaulio fitneso čempionui, rūpi žmonės, kuriuos palietė narkomanijos ar alkoholizmo rykštė. Jo pastangomis Londone prieš metus įkurta Priklausomybių reabilitacijos bendruomenė “ALFA”.

Dabar apsaugininku dirbantis 31 metų V.Pocius bando rasti patalpas, kur ruošiasi įkurti centrą, kad narkomanai ir alkoholikai galėtų gauti jiems reikalingą pagalbą. Jau aštuoneri metai visiškai blaiviai gyvenantis vyras neslepia, kad jam pačiam teko patirti, ką reiškia būti priklausomam nuo narkotinių medžiagų ir kaip sunku ištrūkti iš užburto priklausomybių rato.

„Infozona“: Rūpintis priklausomybę turinčiais žmonėmis – nelengvas pasiryžimas. Kas paskatino jus to imtis?

Vladislovas Pocius: Pats praėjau visus tuos kelius, vartojau heroiną ir kai patyriau visus praradimus, kuriuos atneša narkotikai, ėmiau ieškoti pagalbos. Lietuvoje tada jau egzistavo keletas reabilitacijos centrų. Bet aš apie juos nežinojau, tad kreipiausi į vienuolyną. Ten man davė vieno reabilitacijos centro telefoną, nuvykau ir pasilikau. Praėjau reabilitacijos kursus ir kai įteikinėjo kursų baigimo sertifikatus, manęs pasiteiravo, ką tie kursai man davė. Sakau, turėjau galimybę pažinti save, suvokti, kas esu, nes šiaip dažnai mūsų mintyse vyrauja chaosas ir savo tikrojo „aš“ mes nepažįstam. Kitame reabilitacijos centre jau galėjau dirbti programų koordinatoriumi. Atvažiavęs į Londoną gyvenau blaiviai, nevartojau svaigalų, bet jutau tuštumą. Dirbau statybose - tai nebuvo darbas, kur būčiau galėjęs save realizuoti ir supratau, kad man trūksta bendravimo su priklausomybę turinčiais žmonėmis, galimybės padėti jiems susivokti, rasti kelią. Angliškai nekalbu ir nežinojau nuo ko pradėti, bet paskui sutikau žmonių, kurie mane palaikė, paskatino, parodė susidomėjimą. Dabar nežiūriu į tai, kas gąsdina, o galvoju apie tai, ką galiu padaryti šiandien.

„Infozona“: Kaip atsidūrėte Londone?

V.P.: Mano atsiradimo Londone istorija gana įdomi. Kai išsivadavau nuo narkotikų man gyvenime prasidėjo labai geras laikotarpis - daug treniravausi ir fitneso varžybose Lietuvoje laimėjau pirmą vietą. Paskui aukso medalį laimėjau ir pasaulio varžybose. Buvo toks pakilimo pojūtis – tarsi būčiau ant aukšto kalno. Tačiau ateina laikas, kai reikia nuo jo nulipti, ir tas metas buvo sudėtingas, tarsi kokia tuštuma atsirado. Tada nesupratau, kad žmogui reikia galbūt ne vieno, o kelių kalnų, kad nuo vieno nusileidus, ruoštumeis kopti į kitą, galbūt aukštesnį. Buvimas blaiviam, tai, kad nebereikia narkotikų, neteikė pasitenkinimo. Ir vienas draugas pasiūlė atvykti į Angliją. Beje, fitnesas - brangus sportas, tad aš turėjau skolų, o Lietuvoje dirbant socialinėje srityje tikrai nebuvo jokių galimybių tas skolas atiduoti. Ir atvykau čia trims mėnesiams. Darbas statybose buvo sunkus, jutau nepilnavertiškumą, nes svetima aplinka, nieko nesusigaudžiau. Bet apsipratau, vėliau nusipirkau įrankius ir kadangi paauglystėje kažkiek yra tekę staliauti, tai dar truputį pasimokiau ir taip pradėjau dirbti staliumi. Tačiau reikalingumo jausmo darbas nesuteikė, o dabar, kai ėmiau padėti priklausomybe sergantiems, jau yra dėl ko gyventi.

„Infozona“: Kodėl sumanėte reabilitacijos centrą įkurti Londone?

V.P.: Priklausomybės ligomis sergantys žmonės čia dažnai turi daug pereiti, kad gautų pagalbą ar reikalingą gydymą. Be to, daugeliu atvejų gydymas brangus. Mūsų centras būtų nemokamas, svarbu, kad žmogus supratų, jog jam reikia pagalbos ir norėtų ją gauti. Truputį baisu, nes niekada neteko savarankiškai to daryti, tačiau supa palaikantys ir padėti pasiryžę žmonės, jau turiu rėmėjų, savanorių, kurie pasirengę padėti, jei reikės gydymo. Tačiau tas centras nebus benamių namai, nors man žmonės dažnai sako – va, sutikau lietuvį, neturi kur prisiglausti. Tačiau valkatavimas – jau padarinys. Pirmiausia reikia keisti mąstymą, atsikratyti tam tikrų įpročių ir grąžinti žmogų į visuomenę.

„Infozona“: Ar dažnai tenka sutikti pagalbos reikalingų žmonių?

V.P.: Kreipiasi visiškai nepažįstami, susiranda vieni per kitus. Yra žinančių mano praeitį ir jie nukreipia pas mane. Šiuo metu dirbu su keturiais asmenimis, konsultuoju, kalbuosi su jų artimaisiais ir savo gyvenimo kitaip neįsivaizduoju. Dažniausiai kreipiasi artimieji, kurie mato, kas vyksta ir dažnai būna tapę nuo narkotikų priklausomo žmogaus įkaitais – dėl nuolatinio teroro, pinigų reikalavimo, barnių ir įtampos. Jie pavargsta nuo tokio gyvenimo ir kreipiasi klausdami, gal galiu rasti kur tokį narkomaną ar alkoholiką išsiųsti. Bet svarbu, kad pats žmogus suprastų, kad jam reikia pagalbos - tik tada galima tikėtis rezultato. Šiuo metu padėti galime nedaug – bendraujame su narkomanų ar alkoholikų artimaisiais, konsultuojame, kaip gyventi ir kaip padėti priklausomybę turinčiam žmogui. Aš pats teikiu konsultacijas telefonu ir internetu. Didžiausias darbas šiuo metu – rasti patalpas. Esu išsiuntęs prašymus į daugybę savivaldybių, nes akivaizdu, kad gydymosi kurso metu tiems žmonėms reikia turėti, kur gyventi, nes gydymo procesas ilgas. Reikia pakeisti aplinką, kad įveiktų įpročius ir draugų įtakas, padėti atrasti vieno ar kito žmogaus talentus, nukreipti tam tikra vaga…Šiuo metu galiu nebent nukreipti į Lietuvoje esančius reabilitacijos centrus. Narkomaną ištraukti iš tos pavojingos aplinkos – narkomanų terpės nėra labai sunku, bet klausimas, kaip tuos visus išgyvenimus ir patyrimus ištraukti iš jo galvos.

„Infozona“: Kas lemia, kad išsivysto priklausomybė?

V.P.: Yra nustatyta, kad žmogus turi apie 120 priklausomybių. Vienos jų yra daugiau žalingos, kitos mažiau. Kiekvieno žmogaus gyvenime reikalingi pokyčiai ir kartais žmonės, kai jų gyvenimas tampa vienodas, besikartojantis, mano, kad svaigalai gali būti tas pokytis, suteikiantis naujų išgyvenimų, kurių jam stinga. Priklausomybė atsiranda tada, kai žmogaus mintys, jausmai, elgesys priklauso nebe nuo jo paties, o nuo šalutinių veiksnių, tokių kaip cheminės medžiagos, pomėgis lošti ar žaisti kompiuterinius žaidimus, seksas ir pan. Tas, kuris turi priklausomybę, visada ras pasiteisinimą, kodėl jam to reikia. Keisti įpročius labai sunku – reikia keisti gyvenamąją vietą, draugų ratą, tačiau net po reabilitacijos, susitikus su senais pažįstamais, vėl sugrįžti prie senų įpročių labai paprasta. Todėl narkomanams kalbėti apie tai, ką reiškia būti laisvam nuo svaigalų, narkotikų ar alkoholio, neturint tokios patirties, labai sunku. Prisimenu, aš jau trejus metus nevartojau narkotikų, bet jausmo, kokia prasmė atsiveria gyvenant blaiviam, vis nebuvau pajutęs. Tik po trejų metų tokio gyvenimo staiga kažkas atsivėrė, atsirado pojūtis, ką tai reiškia.

„Infozona“: Daugelis mano, kad kiekvienas pasirenka savo kelią, kad priklausomybė nėra liga, o tiesiog gyvenimo būdas.

V. P.: Visuomenėje yra susiformavusi nuomonė apie šiuos žmones... Kartą vienas žmogus pasakė: “Nesuprantu tų narkomanų – vieni žmonės kovoja už išgyvenimą, o jie sąmoningai žudo save”. Taip, šiuose žodžiuose yra daug tiesos, bet tai dar ne visa tiesa... Tokiam požiūriui yra pagrindo, vis dėlto svarbiausia tai, kad jie yra žmonės, kurie to neparodydami nori mylėti ir būti mylimi. Gyvenimas yra procesas, kuriame reikia išmokti vertinti ir saugoti tai, ką turi, ir eiti savo svajonių link. Jei šeimoje yra vartojantis asmuo, nereikėtų jo kaltinti dėl to, o reikėtų rimtai susimąstyti, kaip jam padėti. Tačiau neretai šeimos nariai nėra tinkamiausi konsultantai priklausomam asmeniui, nes priklausomas asmuo gali priimti tai kaip pamokymus arba eilinių priekaištų seriją ir tai natūraliai sukels pasipriešinimą ir gynybinę reakciją. Vienas iš svarbių priklausomybės bruožų yra neigimas. Tokiu atveju pamatyti tiesą gali padėti asmuo, kurį narkomanas ar alkoholikas gerbia ir kuris pats neturi priklausomybės problemų, arba tam tikras specialistas. Ruošiantis naujam gyvenimo būdui, viena iš svarbiausių sąlygų yra noras nustoti vartoti. Paskui eina sveikimo programos principai, kurie susideda iš šių etapų: savo problemos pripažinimas, savęs analizė ir pagalbos ieškojimas, savęs keitimas ir geros būklės palaikymas, naujų nuostatų taikymas visame gyvenime. Kaip sakė Eleonora Roosevelt, stiprybės, drąsos ir pasitikėjimo savimi žmogus įgyja kiekvieną kartą, kai pažvelgia baimei į akis.

„Infozona“: Kurti tokį centrą reikalingos lėšos. Iš kur jos?

V.P.: Tenka kol kas investuoti pačiam. Duoną užsidirbu kaip apsaugininkas, bet dabar jau vis daugiau lietuvių man padeda, vienas sukūrė internetinį puslapį, “Lituanica” pažadėjo padėti maisto produktais, kai centras bus įkurtas… Daug artimų žmonių palaiko morališkai, paskatina, sustiprina. Žinau, kad sunku, kad gali ne iš karto pavykti – kas brangu, tas daug sunkiau pasiekiama.
Esu tikintis žmogus. Anksčiau manydavau, kad pasaulis sukasi aplink mane, o dabar matau, kad esu dalelė visos kūrinijos, matau, kaip skleidžiasi pavasaris, o kai ateina ruduo, matau jo spalvas ir nuotaikas. Matau pasaulį pilną grožio net krizės metu.

Priklausomybių reabilitacijos trukmė maždaug vieni metai. Per tą laiką mokomasi elgesio įgūdžių, problemų sprendimo būdų, sveiko gyvenimo būdo pagrindų, dvasinės ir fizinės higienos, naujo požiūrio į gyvenimą. Priklausomybių reabilitacijos organizacija “ALFA” įkurta 2008 metų lapkričio mėnesį. Susisiekti galima bet kokiais priklausomybių klausimais (anonimiškumas garantuojamas). Internetinis puslapis: www.alfalife.org.uk el.paštas: info@alfalife.org.uk. Turint problemų dėl priklausomybės, pagalbos galima ieškoti ir šiose organizacijose: bažnyčiose, Anoniminių alkoholikų grupėse, Anoniminių narkomanų grupėse, Minesotos 28 dienų kurse.

Zita Čepaitė