Ką tokio pastarąją savaitę Britanijos ministras pirmininkas pasakė, kad ant jo taip supyko lietuviai emigrantai? Ir dėl ko taip sujudo Lietuvoje likusieji, piktdžiugiškai teigdami – išspirs jus vieną dieną, galėsit eiti šunims šėko pjauti. Akivaizdu, Cameronas norėtų, kad šalies fabrikuose darbuotųsi daugiau britų ir mažiau lietuvių. Bet nejaugi jis nesupranta, kodėl yra taip, o ne kitaip. Matyt, pats laikas man pirštis Cameronui į patarėjas, išduočiau jam paslaptį.

Daug šurmulio tiek Britanijoje, tiek Lietuvoje sukėlusiame pasisakyme Britanijos premjeras peikė ne lietuvius, o JK švietimo sistemą, kad ši neparuošia vietinės jaunuomenės darbo rinkai. Suprantama, pats niekada prie konvejerio nestovėjęs jis žalio supratimo neturi, kiek universitetų reikia baigti, kad fabrike galėtum vieną ar dvi monotoniškai besikartojančias operacijas atlikti? Bet kodėl gerai apmokami patarėjai jam nešnipšteli, kad tai ne švietimo, o nusiteikimo dirbti problema? Kodėl jam niekas neprimena, kad prieš šimtą metų tų dabar neva nepakankamai išmokslintų jaunuolių proseneliai, nors buvo mažiau raštingi, bet su darbu fabrikuose puikiai susitvarkė.
Klausimas, kurį pats sau turėtų iškelti Britanijos ministras pirmininkas, turėtų būti toks - kodėl lietuviai nusiteikę dirbti tokius darbus, kurių nesiima britai?

Ieškant atsakymo į šį klausimą, patarėjai iš Lietuvos jam labai praverstų. Nes jis ir jo aplinka net neįsivaizduoja, kad tas minimumas, kuris anglams ne pinigai, lietuviams yra pinigai. Todėl lietuviai dirba, o anglai – ne.

Laikyti pinigais tai, kas anglams yra ne pinigai, t.y. neužtikrina pakankamo (o pakankamu laikomas ne prastesnis, negu tėvų) pragyvenimo lygio, neišmokys jokios mokyklos. Išeitys čia tik dvi – motyvuoti arba priversti.

Tačiau kas motyvuoja žmones dirbti dvasinio pasitenkinimo neteikiančius, monotoniškus darbus prie fabriko konvejerio? Vėlgi, tie patys pinigai. Net bankininkai tai žino. Išvada peršasi pati - reikia, kad atlyginimai už nepatrauklų darbą augtų. Kaip tai pasiekti? Išeitys irgi dvi - arba motyvuoti darbdavius, kad didintų atlyginimus, arba juos priversti tai daryti.

Cameronas bando veržti iš abiejų galų – ir motyvuoti, ir priversti. Kai ragina savo tautiečius pasakyti “ne” imigrantams iš Lietuvos ir kitų šalių, jis bando sužadinti jų tautinį išdidumą ir parodyti, kad yra ne prastesni už atvykėlius iš Lietuvos. O pašalpų karpymas ir galimybių jas gauti suvaržymas – prievartinė priemonė, nes tik gurgiantis pilvas gali priversti žmogų dirbti nemalonų darbą už mažus pinigus. Bet iš peties rėžti pašalpas valdžia nesiryžta – prieš porą metų spontaniškai kilusios riaušės aiškiai parodė, ką gali įtūžusi minia.

Motyvuoti darbdavius mokėti didesnius atlyginimus, kai jie gali pasamdyti mielai dirbančius už mažiau, beveik neįmanoma, net jei ir liežuvį nusidilintum kalbėdamas apie socialiai atsakingą verslą. Priversti verslininkus darbuotojams mokėti daugiau irgi neįmanoma – tuoj pagrasins savo įmones iškraustyti į Kiniją ar Zimbabvę.

Kas belieka valdžiai? Tik peikti savo tautiečius, kad jie už minimumą nepuola plėšytis. Ūdyti savo šalies švietimo sistemą, kuri iš tikrųjų niekuo dėta. Ir bandyti kalbomis išbaidyti iš Anglijos lietuvius ir lenkus.

Zita Čepaitė