„Dainuoja Londone, bet Lietuvoje nežinoma“, – tai žodžiai, kuriuos apie Jurgitą Adamonytę pasakė garsi režisierė Dalia Ibelhauptaitė, pristatydama ją Lietuvos publikai per praeitą Naujametį koncertą. Pati Jurgita teigti, kad ji Lietuvoje nežinoma, nesiryžta – ten studijavo Muzikos akademijoje, ten gyvena jos gerbiamas vokalo mokytojas Vladimiras Prudnikovas, ten, baigus Akademiją, dainuota nemažai koncertų. Tačiau pastaruosius šešerius metus Lietuva jai jau tapo „ten“, o jos „čia“ yra, galima sakyti, visas pasaulis. Pastaruosius porą mėnesių – Jurgitos „čia“ yra Londonas, kur ji pakviesta dainuoti Karališkajame Kovent Gardeno operos teatre Rimskio-Korsakovo operoje „Caro sužadėtinė“.

Nors Jurgita tikrai ne pirmoji lietuvė, dainuojanti Londono karališkojoje operoje, tačiau jos kelias į šią sceną tikrai neįprastas.

- Kaip nutiko, kad išvykai iš Lietuvos?
- Baigusi Muzikos akademiją, Lietuvoje daug koncertavau – su chorais, su orkestrais, net su mėgėjais neatsisakydavau padainuoti, bet rimto darbo pasiūlymo neatsirado. Tada nusprendžiau dar pasimokyti, atvykau į Londoną ir stojau į tris mokyklas, laikomas geriausiomis – Karališkąją muzikos akademiją („Royal Academy of music“), Karališkąjį muzikos koledžą („Royal College of Music“) ir Guildhall aukštąją muzikos ir teatro mokyklą („Guildhall School of Music and Drama“). Didelei mano pačios nuostabai, įstojau į visas tris, bet dėl mokyklos prestižo pasirinkau Karališkąją muzikos akademiją. Be to, ši akademija man suteikė visą stipendiją ir dar pinigų pragyvenimui. Ten studijuodama vieno užsiėmimo metu sutikau garsų tenorą Dennisą O’Neilą, kuris tiesiog darė stebuklus su mano balsu. Jis prasitarė, kad kuria naują akademiją Cardiffe pradedantiesiems dainininkams ir aš paprašiau, kad mane priimtų. Mečiau Londono akademiją, kur turėjau dar vienerius metus mokytis, ir išėjau į visiškai naujai įkurtą akademiją. Karališkosios muzikos akademijos vadovybė buvo nepatenkinta, galvojau, kad ir diplomo neduos, bet gavau, ir išvažiavau į Cardiffą. Ten su mumis dirbo labai garsūs dainininkai, kalbų repetitoriai, atvykdavo muzikos agentai, nes be jų solistas karjeros nepadarys.

- Kiek žinau, Cardiffo akademiją baigei 2008 m., o 2009 m. jau debiutavai Karališkajame operos teatre, taip sakant, įšokai tiesiai į vieną pagrindinių pasaulyje operos scenų. Kaip tavo kelyje atsirado Karališkoji opera?
- Labai netradiciškai, man visada išeina atvirkščiai. Baigiau Cardiffo akademiją, darbo neturėjau ir sugalvojau stoti į Karliškosios operos jaunųjų artistų programą. Buvo trys stojamieji turai, viskas truko tris mėnesius, ir tuo pat metu mane pasikvietė viena iš didžiausių Londono muzikos agentūrų. Taigi nuvažiavau į Zalcburgą, į perklausą. Ten man pasiūlė dainuoti Cherubiną Mocarto operoje „Figaro“ ir vykti į gastroles Japonijoje. Kaip tik tuo metu gavau žinią, kad esu priimta į Londono Karališkosios operos jaunųjų programą. Reikėjo spręsti, ką daryti. Aš jau buvau studijavusi dešimt metų, norėjosi dirbti, eiti į sceną, pamokų man buvo gana, ir aš atsisakiau. Tai buvo skandalas, nes dar niekas to nebuvo padaręs, ten visi labai veržiasi, nes ta programa atveria daug galimybių. Netrukus gavau laišką iš teatro peržiūros direktoriaus. Savo laiške jis teiravosi, kodėl atsisakiau dalyvauti programoje. Aš paaiškinau, kad gavau darbą ir kad noriu dirbti. Jis parašė, kad supranta mano pasirinkimą ir paklausė – ar aš kada padainuočiau pas juos kaip svečias. Aš to tikrai nesitikėjau, buvau devintame danguje. Jis man pasiūlė būti dviejų vaidmenų dublere ir padainuoti mažą vaidmenį.

- Na, ir kaip tie pirmieji žingsniai Kovent Gardeno operos scenoje?
- Tai buvo nedidelis vaidmuo, Lucienne Korngoldo operoje „Die Tote Stadt“. Dainavau su didžiuliu pilvu, buvau šeštą mėnesį nėščia ir labai daug svorio priaugau, 20 kg. Buvau tokia statinaitė su nemažu pilvuku, o mano vaidmuo buvo šokėja, tai uždėjo man tą balerinos sijonėlį – tai tokie ir buvo mano debiutiniai žingsniai Kovent Gardeno operoje. Dabar jau nemažai esu čia padainavus. Didžiausias vaidmuo – Dorabela Mocarto operoje „Figaro vedybos“. Tai buvo pernai rugsėjo mėnesį.

- Debiutavai laukdamasi dukros, kuriai dabar dveji metai. Kaip pavyksta suderinti asmeninį gyvenimą su darbu?
- Sunku ir brangu, bet ką daryti, jei yra darbo, tik džiaugtis reikia, o visa kita kažkaip susitvarko.

- Būna, kad dainininkės savo asmeninio gyvenimo atsisako dėl karjeros, o tau pavyksta suderinti?
- Na, aš irgi neturiu daug to asmeninio gyvenimo. Pavyzdžiui, draugai visi yra likę Lietuvoje, ten, kur gyvenu, Italijoje, neturiu draugų, nes ten mažai būnu, o kai būnu, arba ruošiuosi naujam vaidmeniui, arba su dukra, o kai nėra bendros veiklos su kitais žmonėmis, tai ir draugų neatsiranda. Mano draugai yra mano vyro draugai, o asmeninių ir neturiu. Bet aš pripratau. Kiekvieną kartą atvažiuoji į naują vietą, nauji dainininkai, nauji žmonės, kažkiek susidraugauji, būna gerai, paskui sakai „atia“ ir važiuoji kitus naujus žmones sutikti.

- Tai namai dabar Italija?
- Taip, pasistatėme namą, gyvename centrinėje Italijoje prie Adrijos jūros, vynuogynai, alyvmedžiai, netoli kalnai, labai gražu, bet nėra kada ten pabūti.

- O vyras irgi daug keliauja?
- Mano vyras yra pianistas, dirigentas ir kompozitorius, jis dėsto vietinėje konservatorijoje, dirba aplinkiniuose teatruose, čia aš esu keliauninkė. Jis namie laukia arba pas mane atvyksta. Dukra kol kas visur su manimi keliauja, bet kai prasidės mokykla, darželis, tada bus daugiau su tėvu, su močiute.

Velykas Jurgita praleido su šeima, nes vyras iš Italijos atvyko į Londoną jos ir dukros aplankyti. Po švenčių vyras grįš atgal, o savo pasirodymus Kovent Gardeno teatre baigusi Jurgita iš karto keliauja į Baden Badeną (Vokietija), kur dalyvaus naujame pastatyme. Paskui vėl trumpas vizitas į Angliją ir namus ant Adrijos jūros kranto ji su dviejų metų dukrele pasieks tik birželio pradžioje. Tačiau tai jos kelias ir ji džiaugiasi, kad iki šiolei jos pasirinkimai buvo teisingi. „Gal esu įžeidusi kažkiek žmonių, kurie gal nelabai suprato, kodėl taip ar kitaip renkuosi tuo metu, bet iš tikrųjų viskas išėjo į gera.“

Kalbėjosi Z.Čepaitė