„Daktarais“ domimasi ir Londone 

Keliaujant į susitikimą su knygos autoriumi ramybės nedavė vienas klausimas – gal į Londoną knygos autorių atvedė ne vien noras susitikti su skaitytojais, bet ir „daktarų“ pėdsakai, nes yra žinoma, kad nemažai nusikaltėlių iš Kauno plūstelėjo į Londoną...
- Gal bandėte ieškoti ar netyčia sutikote su Daktaru siejamų nusikaltėlių, šiuo metu gyvenančių Londone?
- Ne, sutikti neteko, bet, pavyzdžiui, važiuojant čia į susitikimą, jausmas buvo įdomus – galvojau, ką aš čia pamatysiu? Važiavau su nerimu, nes tikrai žinojau, kad dabar čia gyvena daug iš Lietuvos atvykusių ir su neaiškia praeitimi, ir jiems tai, ką parašiau, nelabai patinka. Bet kita vertus, kažkaip nemaniau, kad čia kas nors iš tų žmonių ateis, kad pažiūrėtų man į akis, ar tuo labiau, kad ką nors man padarytų.

- Kodėl, jūsų manymu, kriminalinė literatūra domina skaitytojus?
- Žmonės domisi literatūra apie mafiją vien dėl to, kad tai yra tikras gyvenimas. Šioje knygoje yra minimi daugelio kauniečių, jų artimųjų ar draugų aplinkos žmonės. Mano „Facebooke“ yra daugybė atsiliepimų apie knygą, ir skaitytojai sako – o gal skaitei, rašo apie tą ir aną, minimi konkretūs vardai. Žmones tai domina vien jau dėl to, kad jie sužino daugiau apie savo artimus ar pažįstamus. Be to, daugeliui patinka neišgalvotos istorijos.

- Kažin, ar tokia knyga dar neįvykus teismui galėtų pasirodyti Anglijoje, kur labai sunku gauti kokią nors medžiagą, kol vyksta tyrimas. Lietuvoje teisinės medžiagos naudojimas, kiek žinau, yra daug laisvesnis.
- Lietuvoje patys žurnalistai atlieka savo tyrimus, nesikliauja vien tuo, ką policininkai papasakoja. Pavyzdžiui, dalis tos medžiagos, kuri yra mano knygoje, nėra bylos medžiagos dalis, o tiesiog mano atliktas tyrimas, ir man niekas nedraudžia to, ką aš pats išsiaiškinau, publikuoti. Šiandien prokurorai ar policijos pareigūnai jau nelinkę informacija su žurnalistais dalintis privačiuose pokalbiuose, prie keturių akių, jie rengia spaudos konferencijas visiems bendrai, šneka, kas yra susiję tik su tyrimu, jokių versijų neteikia, jokių nuvažiavimų į lankas. Jie pateikia tik tuos faktus, kuriuos gali viešinti. Tos spaudos konferencijos būna nuobodžios, bet viskas oficialiai, o ne taip, kaip anksčiau, kai bet kuris dirbantis su tyrimu bet kam pasakoja, ką žino. Manau, kad šiuo klausimu mes tobulėjam. Aišku, man, kaip žurnalistui, tai nėra gerai, bet iš principo tai teisinga, nes kitaip viskas greit apauga visokiom kalbom, spekuliacijom. Pavyzdžiui, kaip viskas vyko su Kedžio byla, tai baisu, daug kas nepatikslinta buvo skelbiama, daug iš piršto laužtų dalykų, informacija buvo nutekinama iš prokurorų, aišku, kad buvo suinteresuotų asmenų.

- Daktarai jau aprašyti, ar gal vėl matote kokią įdomią kriminalinę istoriją, vertą knygos?
- Nauja knyga jau tūno mintyse, po Naujųjų metų planuoju sėsti ir rašyti, kol kas iki galo nežinau, kokia tai bus knyga, bet tai bus knyga iš kriminalinio pasaulio.

Tačiau, kaip Londone knygos pristatymo metu patikino D. Dargis – naujoji knyga nebus susijusi su garsiąja Kauno pedofilijos istorija, nors prisipažino gavęs iš leidyklos pasiūlymą rašyti apie tai. „Per daug nežinomųjų, per daug neaiškių ir suveltų dalykų“, – sakė Daktarų istorijos autorius. Be to, D. Dargio nuomone, „Kedžio byla“ žmonėms jau pabodo, pernelyg daug apie tai kalbėta ir rašyta. „Jau net dvi knygos apie tai išleistos, ir kiek žinau, nelabai sekasi jas platinti.“

Knyga apie Henriką Daktarą parašyta paties autoriaus remiantis žurnalistiniais straipsniais, bet papildyta naujais faktais ir anksčiau neskelbta medžiaga. Su pačiu Henriku Daktaru autorius sakė susitikęs tris kartus bei skaitęs paties Daktaro parašytą knygą „Išlikti žmogumi“. Nemažai informacijos jis gavo ir iš bylos tyrėjų. Tačiau pačiam knygos autoriui įdomiausi buvo pokalbiai su Daktaro gaujos nariais ir draugais, kurie knygos autoriui atskleidė daug įdomių nuskalstamo pasaulio detalių. „Dabar jie visi sutiko liudyti prieš Daktarą. Jį išdavė visi, jis liko visiškai vienišas”, – sako D. Dargis, teigdamas, kad po Daktaro gaujos narių pateiktų liudijimų, bylos apimtis tapo tokia didelė, jog jos nagrinėjimas gali užtrukti net keletą metų.

Keliaujant į susitikimą su knygos autoriumi ramybės nedavė vienas klausimas – gal į Londoną knygos autorių atvedė ne vien noras susitikti su skaitytojais, bet ir „daktarų“ pėdsakai, nes yra žinoma, kad nemažai nusikaltėlių iš Kauno plūstelėjo į Londoną...
- Gal bandėte ieškoti ar netyčia sutikote su Daktaru siejamų nusikaltėlių, šiuo metu gyvenančių Londone?
- Ne, sutikti neteko, bet, pavyzdžiui, važiuojant čia į susitikimą, jausmas buvo įdomus – galvojau, ką aš čia pamatysiu? Važiavau su nerimu, nes tikrai žinojau, kad dabar čia gyvena daug iš Lietuvos atvykusių ir su neaiškia praeitimi, ir jiems tai, ką parašiau, nelabai patinka. Bet kita vertus, kažkaip nemaniau, kad čia kas nors iš tų žmonių ateis, kad pažiūrėtų man į akis, ar tuo labiau, kad ką nors man padarytų.

- Kodėl, jūsų manymu, kriminalinė literatūra domina skaitytojus?
- Žmonės domisi literatūra apie mafiją vien dėl to, kad tai yra tikras gyvenimas. Šioje knygoje yra minimi daugelio kauniečių, jų artimųjų ar draugų aplinkos žmonės. Mano „Facebooke“ yra daugybė atsiliepimų apie knygą, ir skaitytojai sako – o gal skaitei, rašo apie tą ir aną, minimi konkretūs vardai. Žmones tai domina vien jau dėl to, kad jie sužino daugiau apie savo artimus ar pažįstamus. Be to, daugeliui patinka neišgalvotos istorijos.

- Kažin, ar tokia knyga dar neįvykus teismui galėtų pasirodyti Anglijoje, kur labai sunku gauti kokią nors medžiagą, kol vyksta tyrimas. Lietuvoje teisinės medžiagos naudojimas, kiek žinau, yra daug laisvesnis.
- Lietuvoje patys žurnalistai atlieka savo tyrimus, nesikliauja vien tuo, ką policininkai papasakoja. Pavyzdžiui, dalis tos medžiagos, kuri yra mano knygoje, nėra bylos medžiagos dalis, o tiesiog mano atliktas tyrimas, ir man niekas nedraudžia to, ką aš pats išsiaiškinau, publikuoti. Šiandien prokurorai ar policijos pareigūnai jau nelinkę informacija su žurnalistais dalintis privačiuose pokalbiuose, prie keturių akių, jie rengia spaudos konferencijas visiems bendrai, šneka, kas yra susiję tik su tyrimu, jokių versijų neteikia, jokių nuvažiavimų į lankas. Jie pateikia tik tuos faktus, kuriuos gali viešinti. Tos spaudos konferencijos būna nuobodžios, bet viskas oficialiai, o ne taip, kaip anksčiau, kai bet kuris dirbantis su tyrimu bet kam pasakoja, ką žino. Manau, kad šiuo klausimu mes tobulėjam. Aišku, man, kaip žurnalistui, tai nėra gerai, bet iš principo tai teisinga, nes kitaip viskas greit apauga visokiom kalbom, spekuliacijom. Pavyzdžiui, kaip viskas vyko su Kedžio byla, tai baisu, daug kas nepatikslinta buvo skelbiama, daug iš piršto laužtų dalykų, informacija buvo nutekinama iš prokurorų, aišku, kad buvo suinteresuotų asmenų.

- Daktarai jau aprašyti, ar gal vėl matote kokią įdomią kriminalinę istoriją, vertą knygos?
- Nauja knyga jau tūno mintyse, po Naujųjų metų planuoju sėsti ir rašyti, kol kas iki galo nežinau, kokia tai bus knyga, bet tai bus knyga iš kriminalinio pasaulio.

Tačiau, kaip Londone knygos pristatymo metu patikino D. Dargis – naujoji knyga nebus susijusi su garsiąja Kauno pedofilijos istorija, nors prisipažino gavęs iš leidyklos pasiūlymą rašyti apie tai. „Per daug nežinomųjų, per daug neaiškių ir suveltų dalykų“, – sakė Daktarų istorijos autorius. Be to, D. Dargio nuomone, „Kedžio byla“ žmonėms jau pabodo, pernelyg daug apie tai kalbėta ir rašyta. „Jau net dvi knygos apie tai išleistos, ir kiek žinau, nelabai sekasi jas platinti.“

Knyga apie Henriką Daktarą parašyta paties autoriaus remiantis žurnalistiniais straipsniais, bet papildyta naujais faktais ir anksčiau neskelbta medžiaga. Su pačiu Henriku Daktaru autorius sakė susitikęs tris kartus bei skaitęs paties Daktaro parašytą knygą „Išlikti žmogumi“. Nemažai informacijos jis gavo ir iš bylos tyrėjų. Tačiau pačiam knygos autoriui įdomiausi buvo pokalbiai su Daktaro gaujos nariais ir draugais, kurie knygos autoriui atskleidė daug įdomių nuskalstamo pasaulio detalių. „Dabar jie visi sutiko liudyti prieš Daktarą. Jį išdavė visi, jis liko visiškai vienišas”, – sako D. Dargis, teigdamas, kad po Daktaro gaujos narių pateiktų liudijimų, bylos apimtis tapo tokia didelė, jog jos nagrinėjimas gali užtrukti net keletą metų.

 (Komentarų: 1)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: