Baisu ir pagalvoti, bet panašu, kad lietuvius persekioja prakeiksmas. Panaršius po lietuvišką internetinę erdvę plaukai pasišiaušia. Lietuviai – vagių tauta, savižudžių tauta, emociškai traumuota tauta - užteko pusvalandžio, kad užsimanyčiau būti bet kuo - žyde, lenke ar ukrainiete, tik ne lietuve. Suprasčiau, jei lietuvius peiktų ir ūdytų priešai, bet ne, pliekia patys mūsų tautiečiai. Lyg jiems už tai būtų mokama.

Suprantu, labai svarbu išsiaiškinti, kas per padaras tas lietuvis. Tai rūpėjo 20 a. pradžioje, tas pats rūpestis kamuoja ir dabar, nors už lango jau 21 amžius. Ir regis, tas rūpestis gerokai stipresnis ir daug labiau sujauktas; mat šiuo metu sąmonę formuoja ne blaivybę ir santūrumą propaguojančios dvidešimties puslapių knygelės, kaip buvo prieš šimtmetį, o per TV kanalus transliuojamos muilo operos, kriminalinės kronikos ir „pupyčių“ vertybės. Be to, prieš šimtą metų išsimokslinęs žmogus buvo gerbiamas, dabar dažniausiai jis yra pajuokos objektas.

Jeigu būčiau prezidentė paskelbčiau moratoriumą visiems svarstymams apie lietuvius ir lietuvybę. Mano galva, tie begaliniai samprotavimai, tie savęs apibūdinimai, svyruojantys tarp absoliučios saviniekos ir nepagrįsto savęs aukštinimo, ne padeda, o kenkia. O moratoriumą pažeidusius išvaryčiau priverstinių darbų į žemės ūkį, kad pamatytų kaip bulvės dygsta, t.y. susidurtų su realiu gyvenimu. Nes dabar atrodo, kad gyvenama iš žodinių srautų sulipdytame jau net ne „kalbančių galvų“ (taip sovietmečiu buvo vadinami TV ekranuose kėksantys šnekėtojai), o „lojančių liežuvių“ pasaulyje.

Keista, bet per šešis gyvenimo Londone metus negirdėjau, kad anglai svarstytų, kas yra angliškumas, velsiečiai – kas yra velsiškumas, o škotai – kas yra škotiškumas. Ar jiems nesvarbu? O gal tapatybės samprata jiems jau įaugusi į kūną ir kraują ir nebereikia dėl to paaugliškai nervintis.

Tapatybė bei savivertės pojūtis - kaip žmogaus taip ir tautos - yra tarpusavyje susiję dalykai. Klausimai, kas aš esu, ką reiškia mano vardas ir pavardė, ką apie mane sako mano horoskopo ženklas, būdingi pasimetusiems, netikrumo apimtiems žmonėms. Gal to pasimetimo ir netikrumo, tos nepelnytos saviniekos arba perdėto pasipūtimo Lietuvoje tiek daug, kad tai jau tapo nebe asmens ar asmenų grupės, o visos Lietuvos problema.

Kodėl apie tai prabilau? Tiesą sakant – iš baimės. Nes kaip tik ruošiuosi vykti į Lietuvą ir baugu, kad saviniekos ar pasipūtimo apakintas koks nors kelių gaidelis (anksčiau juos vadino „kelių ereliais“, dabar „gaideliais“ – tas minties posūkis man labai prie širdies) manęs nesutraiškytų. Nes traiškančioji jėga – ar tai būtų viešoji nuomonė, ar apspangęs vairuotojas – Lietuvoje labai stipri.

Zita Čepaitė