Didžiojoje Britanijoje jau metų metus kalbama apie tai, kaip imigrantai esą vagia britų darbo vietas. Dabar artėjant sausiui, kuomet bus panaikinti apribojimai rumunams ir bulgarams atvykti į šalį, tokių kalbų tik daugėja. Todėl keturi britų darbdaviai nusprendė tiesiai šviesiai pasakyti, kodėl jie nusprendė vietoj tėvynainių samdyti užsieniečius. Štai ką jie papasakojo.

1. Bridgwater'yje, Somerset'o grafystėje, veikiančios įdarbinimo agentūros „ASAP Recruitment“ savininkė Alison Andrew. „Ėmiau įdarbinti užsieniečius prieš dešimt metų po to, kai gavau didžiulį užsakymą iš vežimėlius prekybos centrams gaminančio fabriko ir negalėjau surasti žmonių, – pasakojo moteris. – Skambindavau britams siūlydama darbą ir nurodydavau, kur ir kada jiems ateiti, kad autobusiukas juos nuvežtų. Jie žadėdavo ateiti, tačiau nepasirodydavo. Mane tai žiauriai piktino. Užsakovai man skambindavo ir šaukdavo: „Kur mano darbuotojai?“ Kelis kartus net pati važiavau pas žmones namo, kad juos įkalbėčiau dirbti. Ko tik aš negirdėjau – nuo „aš dabar sergu“ iki „mano močiutė serga“. Greitai man tiesiog atsibodo ir pakeičiau požiūrį. Deja, britai yra nepatikimi ir žlugdė mano verslą. Įdarbinu žmones iš Lietuvos, Latvijos. Slovėnijos, Lenkijos, Vengrijos, Graikijos, Rumunijos ir Bulgarijos. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad mūsų žmonės yra pripratę prie pašalpų sistemos. Tai spąstai. Britai mano, kad tiesiog neapsimoka dirbti.“

2. Londone veikiančios santechnikos paslaugų firmos „Pimlico Plumbers“ savininkas Charlie'is Mullins'as. Trečdalis jo darbuotojų yra užsieniečiai. „Sulaukiame daugybės prašymų priimti į darbą, daugiau nei trečdalį – iš užsieniečių. Jie labai nori dirbti. Jie žino, kad, jei dirbs, gaus gerus pinigus. Jiems darbas yra aukso vertės galimybė. Turime darbuotojų iš Rytų Europos, Australijos, Pietų Afrikos, Naujosios Zelandijos. O neseniai sulaukėme daugybės norinčių dirbti ispanų. Sulaukiame ir britų, tačiau jie tik ateina „užsidėti varnelės“, kad gautų bedarbio pašalpą. Jie vėluoja, ateina apsirengę bet kaip, su požiūriu „man vis tiek“. Jie sėdi, ir tu iš karto matai, kad jiems visai neįdomu, koks ten darbas. Iš tiesų jie apskirtai nenori darbo, nes neturi jokios motyvacijos. Pašalpų sistema žlugdo Britaniją ir darbo etiką šalyje. O užsieniečiai nori dirbti. Jie neprisigalvoja įvairiausių priežasčių nedirbti ir labai stengiasi“.

3. Wakefield'e, Vakarų Jorkšyro grafystėje, veikiančios vienos didžiausių Britanijoje rabarbarų auginimo įmonės „E Oldroyd & Sons“ savininkė Janet Oldroyd. „Kiekvienais metais mes įdarbiname maždaug 90 proc. darbuotojų, kurie atvyko iš kitų šalių. Ir kalbant atvirai, be jų mes neišgyventume. Mūsų sėkmė priklauso nuo jų sunkaus darbo. Norėčiau įdarbinti britų, tačiau per pastarųjų 18 metų nesugebėjau rasti tokių, kurie gali dirbti ir gali būti patikimi. Užsieniečiai, daugiausia iš Rytų Europos, yra mano verslo stuburas. Jų pasiaukojimas sunkiam darbui leidžia mums rinkai tiekti mūsų produktus. Žmonės nesuvokia, kad pirkdami šviežias daržoves prekybos centre už tai turi būti dėkingi imigrantams, nes būtent jie dirba žemės ūkio sektoriuje. Imigrantų darbininkų dėka gyvuoja daug žemės ūkio įmonių“.

4. Bath'e, Somerset'o grafystėje, veikiančio viešbučio „The Queensberry Hotel“ savininkas Laurence'as Beere'as. „Be užsieniečių darbuotojų nebūtų ir mūsų verslo. Būtume priversti užsidaryti jau prieš daugelį metų. Iš 36 darbuotojų, pas mums 19 yra užsieniečių – ispanų, prancūzų, lenkų ir lietuvių. Užsieniečiai darbuotojai nebūtinai dirba geriau už britus, bet jie tikrai rimčiau žiūri į darbą. Pastaraisiais metais pastebėjau, kad britai nemano, kad apgyvendinimo sektoriuje galima rimtai dirbti. Prancūzai, pavyzdžiui, mano, kad padavėjo darbu tikrai galima didžiuotis. Tačiau mes į tokius žmonių žiūrime paniekinamai, neva toks darbas tik studentams. Tačiau reikia daug mokytis, kad galėtum tinkamai dirbti šį darbą. Pagrindinis skirtumas tarp britų ir užsieniečių yra jų atsidavimas darbui. Girdime, kad britai skundžiasi, jog užsieniečiai vagia jų darbus, tačiau britai patys nesugeba bent dvi valandas padirbti gerai. Pas mane dirbantys užsieniečiai yra gerokai labiau motyvuoti nei britai ir darbą laiko garbe. Deja apie britus to pasakyti negaliu.“