Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Anglija.lt skaitytojo Kęstučio parašyto detektyvinio apsakymo 6oji dalis. Ankstesnes dalis rasi skaitytojų atsiųstos medžiagos skyriuje E-migrantas.
O gal tu irgi turi parašęs ką nors įdomaus? Siųsk mums el. paštu info@anglija.lt

"Baltas šokoladas", 6 dalis.

Ričardas sėdėjo nejudėdamas ir žiūrėjo į Kristiną.

-Nu blemba,- pašoko,- kaip viskas gražu ir paprasta. Maksimoj nusipirkau šokoladą, turguje, daržovių skyriuje, nuodų, sukišau nemylimam žentui į dantis, per rakto skylutę pažiūrėjau kaip persirenginėja teisėja, atsisėdau į kalėjimą ir, žiūrėdamas per languotą skylę triusikuose, rašinėju rašinėlius. Dostojevskis, be barzdos ir proto,- suriko jis ir atsisėdęs parėmė ranka galvą.

-Gal kavos?- tyliai paklausė Kristina.

-Jis rašo, kad nežino kas atnešė šokoladą. Tardymo metu pasakė, kad pats atsinešė. Vieno nesuprantu, kodėl jis atsinešė tą šokoladą, jei ten neturėjo būti to Kulšio. Kiek supratau, tik jis valgydavo jį?- paklausė Kristinos.

-Aš atnešiau tą šokoladą,- tyliai tarė Kristina nuleidusi akis.

Ričardas pakėlė antakius.

-Vienas paruošė, kitas įvykdė, bet prie ko čia kaimynė?- tarė įtariai žiūrėdamas jai į akis.

-Šokoladus,- prabilo tyliai Kristina,- mes laikome sandėliuke prie garažo. Vyras jų priveždavo daug, tai jie ten ir gulėdavo. Dieną prieš tuos įvykius dariau tvarką ir radau už dėžės užkritusį baltą šokoladą. Žinojau, kad eisime į svečius, tai ir paėmiau. Elena sakė, kad bus daugiau svečių, ne tik mes, tai tikėjausi, kad kas nors suvalgys paskutinį prisiminimą apie Kulšį.

-Suvalgė,- burbtelėjo Ričardas ir paglostė pakaušį.

-Aš nežinojau, kad Benas kažką planuoja. Niekada nebūčiau patikėjus, kad jis gali ką nors nunuodyti ar kaip kitaip nugalabyti.

-Dabar patikėjai. Jis rašo, kad tu grasinai nunuodyti Kulšį,- tarė tyliai Ričardas.

-Tu ką. Jei moterys įvykdytų nors pusę savo grąsinimų, tai pasaulyje teliktų keletas šventųjų, kabančių aukštai Vatikano palubiuose,- įsiterpė Violeta.

-Leptelėjau, kad nunuodysiu, bet aš netikiu, kad jis tikrai norėjo jį nuodyti. Nesuprantu nieko, o jis nesako.

-O tas pusbrolis su kuriuo norėjo prisigerti, kas per veikėjas ir kur gyvena?- griežtu tonu paklausė Juodlės komisaras.

-Tu neįsijausk,- sudraudė Violeta savo vyrą.

-Jei ne sėdi, tai bomžauja. Kol jo motina buvo gyva, eidama ją lankyti kartais rasdavau ten. Miegodavo prisigėręs. Kai ji mirė, butą pardavė ir dabar nežinau kur yra,- truktelėjo pečiais Kristina,- porą kartų mačiau apie konteinerius besitrinantį su savo draugais, bet tas buvo jau seniai.

Ričardas atsistojo ir perėjo kelis kartus per kambarį.

-Aš abejoju, kad toks veikėjas galėtų gauti tokius nuodus, bet kaip Doleba sakė, gal užtiko kokį senų laikų sandėlį ir pardavinėja, patys nežinodami ką. O gal tarp jo draugų yra kas iš buvusių profesorių ar taip ne eilinių žmonių.

-Abejoju. Jei tai skystas daiktas, jie patys pirmi paragautų,- įsiterpė Violeta.

-Nėra jie tokie durniai ir puikiai supranta, kad mažose ampulėse šnapso nebūna,- tarstelėjo Ričardas, mostelėjo ranka ir prisėdo prie Kristinos,- užrašyk jo vardą, pavardę, gimimo metus. Aš nueisiu pas savo kolegą, gal jie ką žinos apie jį, o tu pasiimk išeigines.

-Aš dar atostogauju,- įsiterpė Kristina.

-Gerai, pasivažinėk apie konteinerius, gal kur pamatysi. Violetą pasiimk, kad drąsiau būtų. Aišku?- paklausė griežtai, bet su šypsena.

-Tikrai taip, tamsta komisare,- atsakė Violeta ir pridėjo ranką prie smilkinio.

Moterys nieko nelaukusios išvažiavo tikrinti konteinerių, o Ričardas apsilankė pas savo seną kolegą Juozą.

-Na, kaip senieji kadrai gyvena?- paklausė spausdamas ranką Juozui.

-Kaip ir visi pensininkai. Turiu sodą tai ten kapstausi. Žmoną palaidojau, vaikai dideli. Gerai, kad nors anūkus atveža pasidžiaugti. Tai kokiu reikalu. Juk ne arbatos atsigerti?- paklausė pildamas arbatą į puoduką.

-Noriu neoficialiai Beno byloje pasikapstyti. Jaučiu savo pakaušiu, kad ten kažkas ne iki galo išaiškinta.

-Dar mažai eis gavęs per savo pakaušį?- šyptelėjo Juozas.

-Jei dar gyvas, reiškia mažai.

-Dabar stipriau duoda nei mūsų laikais. Tada paprastu pagaliu trenkdavo, dabar beisbolo lazdomis tvoja,- Juozas pažiūrėjo į primerktas Ričardo akis ir paklausė,- kuo tau galiu padėti? Aš jau seniai nebelendu į tą peklą ir apie tą bylą girdėjau tiek, kiek sakė televizija ar rašė spauda. Man rodos, ten viskas labai aišku ir paprasta. Ar tu nori, kad į jo vietą žmoną ar ką iš vaikų pasodintų.

-Aš Beną ir jo žmoną pažįstu nuo mokyklos laikų. Ir tu mokeisi toje pačioje mokykloje, tik daug vyresnis buvai.

-Aš irgi daug pažįstu žmonių iš mūsų seno rajono, bet tai man nesutrukdė kai kuriuos iš jų pasodinti į kalėjimą ir ne po vieną kartą. Sakyk tiesiai ko tau reikia.

-Man reikėtų surasti šitą žmogų,- Ričardas pakišo lapelį su Kristinos pusbrolio duomenimis.

-Kam?

-Jaučiu, kad šitas pilietis, be konkrečios gyvenamos vietos, suveikė Benui nuodus.

-Tu man atleisk, bet aš, kaip ir tu, netikiu, kad kalio cianidą iš konteinerio ištraukė toks pilietis.

-Iš kur žinai kuo aš tikiu?

-Tame pačiam katile virėme ir daugmaž vienodai mąstome.

-Ir vis dėlto pasidomėk. Aš žinau, kad tu turi daugiau draugų Klaipėdos policijoje nei aš.

-Ričardai, juk tu žinai, kad laikai pasikeitė,- purtė galvą Juozas,- mūsų laikais visi valkatos buvo suregistruoti, o dabar jų niekas neskaičuoja ir niekas jais nesirūpina. Nebeturi jie nei pasų, nei vardų. Gyvos mirusios sielos , bet jei taip nori, užklausiu , gal yra kur užregistruotas toks pilietis,- Juozas nuėjo į kitą kambarį ir užsidarė duris.

-Žadėjo po valandėlės perskambinti. Gal po lašelį?- pasiūlė grįžęs į virtuvę ir traukdamas iš spintelės butelį degtinės.

-Aš už vairo,- mostelėjo ranka Ričardas.

-Kuri tavo?- paklausė priėjęs prie lango.

-Gatvėje palikau, į kiemą netilpo.

-Tai gal sunkvežimiu atvažiavai?

-Beveik. Kadilaku,- išdžiai atsakė.

-Pavažinėsi?- paprašė Juozas, žiūrėdamas per langą į gatvėje pasatytą mašiną.

-Viskas priklausys nuo gautos informacijos,- atsakė gudriai šypsodamasis Ričardas.

Suskambo telefonas.

Juozas nuėjo į kitą kambarį. Grįžęs po keliolikos minučių atsisėdo priešais savo kolegą ir gurkštelėjęs arbatos prabilo:
-Tas pilietis- negeras pilietis. Pirmą kartą sėdo dar kariuomenėje tarnaudamas. Gavo tris metus už nestatutinius santykius. Po to bandė normaliai gyventi, vedė, vaikas gimė, bet vėl nuėjo šunkeliais. Dar porą kartų sėdėjo. Žmona pabėgo. Niekur nedirbo, valkatavo. Paskutinė registracijos vieta- pas motiną. Jai mirus, būtą pardavė ir toliau neaišku kur dingo. Valdiškuose namuose jo nėra, oficialiai mirtis neužregistruota. Bomžauja arba pakastas kaip neatpažintas.

-Kur dabar pagrindinė jų susitelkimo vieta?- paklausė Ričardas išklausęs Juozo ataskaitos.

-Visas miestas ir Kalotės savartynas.

-Tu ten turi draugų?

-Ne.

-O gal nori kadilaku pasivažinėti? Duosiu pavairuoti,- pasiūlė Ričardas.

-Po to iki sodų paveši. Noriu kaimynei pamojuoti ir gal net pavežioti.

-Sutarta, važiuojame.

***

Kadilakas sukėlė didelį šiukšlyno gyventojų susidomėjimą. Susirinko apie kelios dešimtys įvairaus amžiaus, lyties ir išvaizdos piliečių.

-Draugai ir ponai sanitarai,- kreipėsi Ričardas į apstojusius vyrus ir moteris,- čia jums dezinfekcinės priemonės. Jei pagelbėsite, tai atvešiu daugiau,- tarė garsiai ir ištraukė kelis butelius degtinės.

-Ko nori?- paklausė.

-Man reikia pasikalbėti su jūsų kolega Egidijum. Mirė jo teta Amerikoje ir paliko palikimą. Be jo negalime pasiimti didelių pinigų. Jei surasite jį, nupirksiu visiems žieminius batus ir po litrą dezinfekcinio skysčio. Tas kuris atras tikrajį Egidijų gaus dovaną.

-Kokią?- riktelėjo kažkas.

-Bilietą į vieną galą.

-Kurį galą?- vėl paklausė iš minios.

Ričardas suprato ne taip išsireiškęs ir pasitaisė:
- Bilietą į vieną pusę. Į Ameriką su maitinimu ir nakvyne. Čia advokatas iš Amerikos, jis sutvarkys visus formalumus.

-Ja, šure kamerade, ai em from Amerika,- linktelėjo galvą Juozas, vos sulaikydamas juoką.

- Aš grįšiu po dviejų dienų ryte. Surinkite visus Egidijus.- riktelėjo Ričardas įdėmiai nužiūrinėdamas šiukšlyno gyventojus. Tie nieko neatsakė tik tyliai kažką šnabždėjosi. Juozas timptelėjo susimasčiusį draugą už rankovės ir atidarė kadilako dureles.

-Tam savo kameradei iš Amerikos pasakyk, kad tarp mūsų yra angliškai suprantančių,- riktelėjo kažkas iš būrio, kai Ričardas su Juozu įsėdo į mašiną.

Vyrai staigiai kištelėjo galvas per langus, bet būrys vietinių sanitarų garsiai klegėdami ėjo tolyn, todėl nesuprato kas tai pasakė.

-Išryškino,- nusijuokė Juozas ir įsakė,- į sodus, kamerade vairuotojau.

Tik vėlai vakare, pavežiojęs po sodus Juozo kaimynes ir palikęs jį pas vieną arčiausiai gyvenančią, Ričardas įvairavo savo gigantą į Kristinos kiemą.

-Radote?- paklausė tik įėjęs.

-Žmonės dabar ne tokie turtingi, kad mėtytų į konteinerius maistą ar kokius gerus daiktus, tai ir bomžų nėra taip daug prie jų. Pusbrolio neradau,- atsakė Kristina ir nuėjo ruošti vakarienę.

-Po dviejų dienų važiuosime į šiukšlyną, gal ten rasime. Teks kartu važiuot, nes iš nuotraukos kurią man davei sunku bus atpažinti. Šiandien ten buvau su savo kolega, nemačiau panašaus.

-Nuotrauka sena, daryta kai dar buvo normalus žmogus.

-Bendras jo vaizdas gal ir pasikeitė, bet tokios nosies kaip jo, ten nebuvo ar bent aš jau nemačiau. Nevalgysiu. Juozo draugė primaitino,- burbtelėjo Ričardas pažiūrėjęs į padengtą stalą ir nuėjo į miegamąjį.- O tavo pusbrolis anglų kalbą moka?- paklausė stabtelėjęs tarpduryje.

-Jis lankė mokyklą su sustiprinta anglų, net buvo įstojęs į Jūreivystės mokyklą. O kas?- riktelėjo Kristina iš virtuvės.

-Ne nieko, vienas bomžas pasirodė protingas, bet nespėjau jo pamatyti,- atsakė ir tyliai uždarė duris.

***

Kadilakas sustojo prie įvažiavimo į šiukšlyną. Ričardas atsisuko:
-Kai susirinks vietiniai sanitarai, nesirodyk, sėdėk tyliai ir stebėk. Išlipk tik tada, jei pamatysi jį,-aiškino jis Kristinai su Violeta sėdinčioms ant galinės sėdynės.

Tos linktelėjo galvas ir atsilošė.

-Tas su žalia kepure,- sušnabždėjo Kristina būreliui dar nepriėjus.

-Matau. Sėdėkite kol kas mašinoje,- tarė Ričardas ir išlipo.

-Bilietą atvežei?- paklausė vyras su žalia kepure.

-Nori į Ameriką?

-Gal neblogai būtų.

-Bet ten reikės daug ir sunkai dirbti. Ar tu to nori?

-Ne, mums ir be darbo gerai,- nusikvatojo nužiūrinėdamas savo draugus.

Ričardas, nieko nesakęs, ištraukė iš bagažinės keletą butelių degtinės ir padavė vyrams.

-Čia tavo draugams, o tu sėsk į mašiną. Pakalbėti reikia.

-Ei chebra, viską neišsiurbkite,- riktelėjo Egidijus sėsdamas į kadilaką,- O, Kristina, ką tu čia veiki?- nustebo pažinęs pusseserę.

-Beną pažįsti?- paklausė Ričardas neleidęs moterims nė išsižioti.

-Jos vyrą,- linktelėjo į Kristiną,- pažįstu, o ką, numirė?

-Ne, gyvas. Jis nieko tavęs ypatingo neprašė? Prisimink ir gausi šimtą litų.

-Du šimtus,- griežtai tarė Egidijus.

Kristina nieko nelaukus ištraukė pinigus ir padavė Ričardui.

-Prašė nuodų. Kažkokį konkurentą nuodyti norėjo. Paprašiau Cycio ir tas suveikė. Aš tik perdaviau ir pinigus pasidalinau. Kur dabar Cycis- nežinau. Jis iš Šiaulių krašto, gal pas motiną grįžo.

-Kaip Cycio vardas, pavardė?

-Cycis jis ir yra cycis, zonoj Makenziu vadinom.

-Kaip atrodė nuodai?

-Kvailas klausimas, nuodai kaip nuodai. Mažytė ampulė, o kas viduje, neragavau. Viskas, daugiau nieko nežinau, duok pinigus ir aš varau pas chebrą.

Gavęs pinigus Egidijus nuskubėjo į šiukšlyną. Ričardas kiek palaukęs atsisuko į moteris:
-Na jūs, žinoma, Cycio-Makenzio nepažįstate.

-Mes nesėdėjome,- burbtelėjo Violeta.

-O gaila, reiktų jus uždaryti kelioms dienoms, tai gal prapultų noras visokių kvailų dietų laikytis.

-Daug tu supranti...

-Tylos,- nutraukė savo žmoną,- skambinu Mindaugui, tas viską žino ir visus pažįsta tame krašte. Sveikas, kaimyne. Čia aš.

- O, Juodlės komisaras. Kaip mašina, dar važiuoja?- linksmai paklausė Mindaugas.

-Liuks. Reikia tavo pagalbos. Pasidomėk, gal kas žino tokį Cycį, dar jį vadina Makenziu. Tu gi visą Šiaulių kraštą pažįsti. Pasuk jei ką sužinosi. Aš nenoriu lįsti į policiją.

-Klausau, draugas komisare,- linksmai atsakė Mindaugas ir atsijungė.

-Jūs mane gyvą užkaskite šitame savartyne, bet nepatikėsiu, kad tokie bomžai gali turėti tokių nuodų. Šuo kažkur kitur pakastas. Važiuojam, mergaitės, namo, čia nebėra kas veikti,- tarė Ričardas ir visi trys grįžo į namus.

***

Mindaugo draugai dirbo operatyviai ir jis jau sekantį vakarą paskambino savo kaimynui.

-Cycis nuo Žagarės. Eilinis narkomanas. Dar praėjusį pavasarį rado sustingusį pakrūmėje. Pakalbėjau su vyrais, sakė, kad mūsų krašte nuodais niekas neprekiavo ir neprekiauja. Vienu metu, bet seniai, buvo pasirodę sustiprintos koncentracijos vaistai, sukeliantys siaubingą viduriavimą. Kalbų buvo įvairių, bet tas buvo dar tarybiniais laikais. Sakė, kad įpylė jų į šnapsą ir davė pabandyti keliems valkatoms. Tai tie triedė tol, kol žarnos per užpakalį išlindo. Vienas taip ir nebesusikišo jų atgal. Vietiniai pakasė ten pat kur ir rado. Kitiems spėjo užsiūti, bet čia tik užstalės lygio kalbos. Tiksliai nežino niekas, nes po to dingo ir tas, kuris rado, ir tas, kuris girdė, ir tie, kurie triedė. Bet tai- ne nuodai, o profilaktinė priemonė. Ieškok jų kitur,- atraportavo Mindaugas.

-Kokių kalbų buvo apie tuos nelaimingus ir vaistus?

-Kalbėjo, kad Šiaulių berniukai už paslaugą saugumui turėjo gauti kažkokio " stebuklingo vandenėlio", bet tie juos apgavo ir įkišo viduriavimą skatinančių vaistų.

-O kas per vandenėlis?

-Nežinau. Saugumiečių niekas neklausinėjo, o paprastų veikėjų nebėra gyvų.

-O iš kur tu žinai?

-Savi kanalai. Jaunystėje teko dalyvauti viename vakarėlyje, tai vyrukas pasakojo, kad dar prie Brežnevo gavę iš saugumiečių žadėtą vandenėlį išbandė su keliom kekšėm,- Mindaugas sukikeno,- tos klientus nuo galvos iki kojų apvarė. Mergos buvo niekieno, tai jas tyliai kažkur pakasė ir jų niekas neieškojo, o nukentėjusieji buvo iš draugiško tais laikais Kaukazo.

-O oficialiai niekas nieko netyrė?

-Tu ką, iš medžio iškritęs. Pats tais laikais buvai mentas.

-Buvau. Aišku, dėkui. Man tai kažkur girdėta. Reiks pasikrapštyti po savo makaulę.

-Per giliai neprakrapštyk. Kada grįši?- paklausė Mindaugas.

-Nežinau. O tau mašinos reikia?

-Ne, ačiū, džiaugiuosi atsikratęs, pusė firmos kiemo užėmė. Jei geras būsi, padovanosiu,-nusijuokė Mindaugas.

-Ačiū, pone, šimtą kartų ačiū. Gerai, kad tanko neįdavei.

-Reikės, tai ir tanką suveiksiu, tik iš anksto užsakyk,- linksmai atsakė Mindaugas,- iki pasimatymo.

-Iki,- atsisveikino Ričardas ir nuėjo į darbo kambarį.

Apsakymo tęsinys - kitą savaitę.

Kęstutis Grubliauskas

*Kalba netaisyta