Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Anglija.lt skaitytojo Kęstučio parašyto detektyvinio apsakymo 9oji dalis. Ankstesnes dalis rasi skaitytojų atsiųstos medžiagos skyriuje E-migrantas.
O gal tu irgi turi parašęs ką nors įdomaus? Siųsk mums el. paštu info@anglija.lt

"Baltas šokoladas", 9 dalis.

Pasigirdo tylus beldimas į langą. Jis prasimerkė ir pamatė prie lango pasilenkusį Dolebą.

-Draugas Juodlės komisare, prašom eiti paskui mane,- tarė šypsodamasis.

-Su daiktais?

-Kol kas be.

Ričardas sunkiai atsiduso, patrynė žandus, akis, paglostė savo "mylimą" pakaušį ir nusekė paskui Dolebą. Jie įėjo į nedidelį kambarį. Prie stalo sėdėjo Benas. Kartu buvo dar du vyrai. Vienas sėdėjo priešais kalinį, kitas stovėjo kampe ir įdėmiai stebėjo sėdinčiuosius.

-Sėskis,- tarė aukštas vyras ir šyptelėjo,- padėk mums prakalbinti tą užsispyrėlį. Sakė kalbės tik jei tu būsi.

-Ko klausti?

-Kur gavo tą saldainį, kurį išlupai iš šuns nasrų.

-Na, girdėjai ko tavęs klausia? Baik žemaitauti ir kalbėk.

-Nepamenu,- prabilo Benas,- saldainius, šokoladus visada perku Vokietijoje Aldi arba Lidl. Anglijoje tik riešūtų svietą ir sausainius su meška.

-Parodyk jam,- tarė pareigūnas.

Doleba padėjo ant stalo paprastą maišelį su keliais saldainiais.

-Čia paimta iš nusikaltimo vietos, bet juose nei tada, nei dabar nieko neradom,- tarė jis.

-Pats užnuodijai vieną saldainį ar parsivežei iš kažkur?- paklausė vyras stovintis nuošalyje.

Benas susikaupęs žiūrėjo į saldainius, bandydamas prisiminti kur ir kada galėjo pirkti juos. Ant jų nebuvo jokio pavadinimo ar kitokių užrašų, pagal kuriuos galėtų prisiminti kokioje šalyje pirko.

-Prisiminiau,- staiga šūktelėjo ir pažiūrėjo į vyrą stovintį šone. Tas kilstelėjo antakius,- mane pavaišino,-prabilo po kelių akimirkų.

-Kas, bomžas?- piktokai paklausė Ričardas.

-Ne, vaikinai iš Londono.

Aukštas vyras priėjo arčiau.
-Kada, kur ir kokie vaikinai?

-Aš jiems padėjau mašiną užvesti. Jie man pasiūlė dešimt svarų. Atsisakiau, tai jie davė saldainių. Panašūs į tuos,- Benas linktelėjo į maišelį,- bet aš pats kelis valgiau. Jie viduje su kažkokiu įdaru.

-Vietą, laiką pameni? Nuo to ar prisiminsi priklausys kiek dar sėdėsi.

-Mano kompiuteryje yra korseliai. Pagal juos atsekčiau.

-Kas tie korseliai?- paklausė Doleba.

-Tai daniškos ataskaitos. Jose rašau kur ir kada išsikraunu: data, vieta, laikas. Pavartęs juos gal prisiminčiau.

-Kur kompas?

-Namie tikriausiai.

-Doleba, pirmyn į Klaipėdą,- įsakė aukštas vyriškis.

-Jo žmona čia važiuoja,- tarė Ričardas ir pridūrė,- veža ampulę su švirkštu.

Benas pakėlė akis į jį.

- Paskambink jai ir duok man pakalbėti,- tarė aukštas vyras.

Ričardas surinko Kristinos numerį.
-Važiuoji?- paklausė, kai ši atsiliepė.

-Taip.

- Su tavim vienas ponas nori pakalbėti,- Ričardas perdavė telefoną.

- Laba diena, ponia Kristina, čia Promkaitis. Jūs dabar apsisukite ir neskubėdama važiuokite namo. Pas jus greitai atvažiuos Doleba. Jam perduokite vyro kompiuterį ir tai, ką dabar vežate.

-Gerai,- atsakė Kristina ir, nieko daugiau neklausus, neskubėdama pasuko atgal.

***
Benas įdėmiai peržiūrinėjo savo korselius.

-Aš tada stovėjau prie Hinng Hoo sandėlių. Per anksti atvažiavau, tai stovėjau prie tvoros. Du vaikinai vargo su Fordu, stumdė pirmyn atgal. Aš su laidais užkūriau, tai jie ir davė tuos saldainius. Yra kelios tos firmos Londone. Man svarbu daugmaž datą atsekti, nes tą klientą ne taip dažnai turiu.

Pareigūnai sukišę nosis žiūrėjo į jiems nesuprantamus daniškus korselraportus.

-Va čia stovėjau,- tarė po keliolikos minučių įtempto studijavimo ne tik savo raportų, bet ir Auto Route paliktų mėlynų juostų, išmarginusių visą Londoną, - štai jums firma, vieta, data ir laikas. Laikas gal ne visai tikslus, bet buvo rytas. Jie dirba nuo pusės devynių, o aš gal kokią valandą anksčiau atvažiavau.

-Tos mėlynos linijos- tai tavo maršrutai?- pakausė Doleba.

-Taip. Labai geras tas Auto Route. Palieka linijas ir visada matai, kur buvai važiavęs.

-Taip...- nutęsė Ričardas,- ir net per Karalienės rūmus mėlyną juostą perbraukei.

Benas kukliai nusišypsojo.

-Skambink anglams,- tyliai tarė Promkaitis savo kolegai, kuris visą laiką tylomis sėdėjo prie stalo.

Tas nieko nesakęs išėjo.

Netrukus įėjo pareigūnas, padavė Promkaičiui maišelį su ampule bei švirkštu ir kažką pašnibždėjo. Abu šyptelėjo.

-Nuteistasis,- pagaliau tvirtu balsu kreipėsi Promkaitis į Beną, kuris pašoko ir įsitempė,- ar jūs norėjote ką nors sąmoningai nunuodyti ar tik pagąsdinti?

Įsivyravo mirtina tyla. Benas pasimetęs žvilgtelėjo į Ričardą ir bandė iš be garso judinamų lupų suprasti ką tas nori pasakyti.

-Dar kartą klausiu. Norėjai nunuodyti, ar tik pagąsdinti?

-Pagąsdinti,- tyliai tarė Benas.

-Tai kodėl klaidinote pareigūnus?- vėl piktai paklausė.

Benas tylėjo ir pro pareigūno petį žiurėjo į Ričardą, kuris sukiojo prie smilkinio pirštą.

-Kvailas buvau, išsigandau.

-Ant švirkšto ir ampulės tik tavo pirštų antspaudai, o ampulėje buvo padidintos koncentracijos vidurius laisvinantys vaistai,- Promkaitis nužvelgė vyrus,- išveskite suimtąjį,- įsakė ir, kai kabinete liko vieni, atsisėdo į Beno vietą. Visi tylėjo.

-Kas toliau?- paklausė Ričardas.

-Tikiuosi Beną greitai paleis, bet ne čia problema. Ekspertas, nežinau tyčia ar netyčia, neteisingai nustatė nuodus. Tai ne kalio cianidas. Mes išsiuntėmė saldainį į Švediją, manau greitai gauti tikslų atsakymą. Kodėl šokolade nerado vidurius laisvinančių vaistų- taip pat neaišku. Gal jis suleido juos į kitą šokolado kampą,- Promkaitis truktelėjo pečiais ir tęsė,- kodėl ekspertas netyrė viso šokolado ir kur tas produktas dingo- taip pat didelis klausimas.

-Tai paklauskite eksperto,- nusistebėjo Ričardas.

-Deja, buvo nebejaunas ir mėgėjas išgerti. Netrukus po nusikaltimo mirė, o šokoladą suvalgė pelės, o gal pats. Tik nuotraukos ir aprašymai liko,- įsiterpė Doleba.

Ričardas paglostė pakaušį.

-Gausi per jį,- burbtelėjo Doleba.

-Beno ilgai nekankinkite,- paparšė Ričardas ir atsistojo.

-Tu iš senų laikų nepameni ką nors panašaus?- paklausė Promkaitis ir taip pat atsistojo.

-Ne, su nuodais reikalų neturėjau, o po to kai Tauragės miškuose gavau per galvą, niekas man jokių rimtų bylų nebepatikėdavo. Buvau pusiau komisuotas.

Promkaitis ištiesė ranką.
-Ačiū, Ričardai, bet neatsisveikinu, manau, kad dar susitiksime.

-Užsukite į Juodlę pažvejoti.

-Būtinai, juk man dar paveikslas priklauso,- šyptelėjo Promkaitis ir tvirtai spustelėjo Ričardui ranką.

***
Vasaros viduryje kalėjimo vartai prasivėrė ir Benas nedrąsiai žengė pirmuosius žingsnius į laisvę. "Tokiame ilgame reise dar neteko būti " pagalvojo ir apsižvalgė. Tikėjosi pamatyti artimuosius su gėlėm ir muzika, tačiau nieko nesimatė. Pasidarė skaudu ir liūdna.

-Juk žinojo, kad šiandien paleis, galėjo atvažiuoti kas nors,- burbtelėjo liūdnai.

Jis pastebėjo netoliese stovint amerikonišką svajonę. "Ir kas per kvanka gali važinėti tokia mašina"- pagalvojo, dar kartą apsižvalgė, papurtė Aldi maišelį su visu savo turtu, pasikėlė smunkančias kelnes ir lėtai nužingsniavo link autobusų stotelės.

- Ei. Ei, pilieti artiste,- pasigirdo šūktelėjimas, bet Benas, nekreipdamas dėmesio, ėjo tolyn,- ei, kelių karaliau, aš į tave kreipiuosi.

Benas atsisuko. Prie kadilako plačiai šypsodamasis stovėjo Ričardas.

-Karieta paduota,- tarė jis ir plačiai atidarė duris,- prašom sėstis, Jūsų didenybe.

Ričardas pagalvojo, kad Benui plyš skruostai nuo šypsenos.

-O aš išsigandau, kad reiks autobusais baladotis,- tarė Benas apkabindamas savo draugą,- o kur maniškiai?- paklausė nepaleisdamas jo iš glėbio.

-Juodlėje, verda žuvienę. Na paleisk, ar ten sėdėdamas seksualinę orientaciją pakeitei?

-Tu ką, storuli. Turi metus, turėk ir protą,- pyktelėjo Benas ir įsėdo į mašiną,- telefoną duok, reikia paskambinti,- paprašė patogiai įsitaisęs ant priekinės sėdynės.

-Kam skambinsi?- įtariai paklausė Ričardas duodamas telefoną.

-Reikia šefui paskambint, paklausti ar priims atgal į darbą.

-Tu ką!- riktelėjo jis ir išplėšė iš rankų telefoną,- tik išlindęs iš vienos kameros veržiesi į kitą. Patinka sėdėti? Nori grąžinsiu atgal, dar keletui metų.

-Pagal kokį straipsnį, viršininke?- ironiškai paklausė Benas.

Ričardas išpūtė žandus ir minutėlę mąstė:
-Už neįgalaus policininko išprievartavimą. Visi matė kaip mane glamonėjai.

-Tai tu tas neįgalusis?- Benas pasilenkęs pažiūrėjo į jį.

-Taip, ir priedo- pensininkas.

-Taaaip,- nutęsė jis,- už tokį nusikaltimą tiesiai į kartuves.

-Minimum mėnesį apie darbą negalvok.

- O ką tada veikti?

-Žiūrėk per langą ir dainuok,- piktai tarė Ričardas ir užvedė variklį.

-Gerai, viršininke, važiuojame,- atsainiai mostelėjo ranka Benas.

Tik automobiliui pajudėjus jis atsikosėjo ir tarė:
-Beno dainelė "Kalinio baika", autorius ir atlikėjas zekas Benas,- jis pradėjo linguoti galva, mojuoti rankomis kaip reperis ir uždainavo:

Rankos pačiupo,
Kojos nubėgo.
Kitos kojos tas kojas pavijo,
Rankos rankas surišo.

Teisėjai į siaurą belangę
Viską sukišo.
Džiaugias pasaulis,
Teisybė triumfuoja,

O velnias ant sielos
Raitas nujoja.
Siaubingai kvatoja.
Dar vieną sielą nudžiovė.

Tik dievas per langą žiūrėjo,
Ir ašaras liejo-
Vėl žemės teisėjai,
Dievą aplenkę,
Kūną kalėjiman įkišo,
O sielą- velniui prakišo.
Cha , Cha, Cha.

Benas visą kelią savo dainelę deklamavo kaip reperis, dainavo kaip roko dainininkas, bandė džiazuoti ir net užtraukė kaip operos solistas, kol pagaliau, privažiavus Šaukėnus, vairuotojas "gražiai " paprašė dainininko užsičiaupt.

Kadilakas lėtai važiavo per miestelį. Gyventojai pamatę jį sustodavo, šypsojosi ir pagarbiai sveikinosi su Ričardu.

-Laba diena, pone Juodlės komisare,- riktelėjo pardavėja Aldona, specialiai išbėgusi į gatvę kai jis važiavo pro šalį.

-Pagarba menininkui,- kiek ironiškai tarė ir kilstelėjo kepures prie parduotuvės stovėję vyrai,- gal alaus?

Miško keliukas kadilakui buvo tik tik ir tai Mindaugui teko ties posūkiu išpjauti krūmus ir keletą atsikišusių medžių šakų, kurios gulėjo pamestos prie keliuko.

-Stabtelk,- paprašė Benas. Mašinai sustojus jis išlipo, nuėjo porą dešimčių žingsnių į mišką ir atsistojo prie medžio.

-Kalėjime neatpratino nuo vairuotojiško įpročio šlapintis kur pakliūva?- šūktelėjo Ričardas.

-Galiu ant tavo kadilako rato,- atsakė ir žvagydamasis garsiai kalbėjo toliau,- nieko tu neišmanai varuotojiškoj medicinoj. Sugrįšiu į tą pačią vietą po kiek laiko ir pažiūrėsiu, jei žolė žalia, reiškia viskas gerai su viduriais,o jei pageltusi, tada laikas pas daktarą ar į bažnyčią paskutinio patepimo. Tuo pačiu,- dėstė savo mintis Benas, -gamta pasigroži, nervai pailsi. Ką tu matai sėdėdamas ant unitazo. Menininkų nupeckiotas duris ir visokius nešvankius užrašus. Ateik, pažiūrėk,- riktelėjo Ričdardui,- kokia graži šaka. Tiesi, apvali, kaip nutekinta, o galas susisukęs ir primena kiaulės snukį. Ant tokios pavojinga kartis, likimas gali kiaulę pakišti. Nuluš lemiamu momentu, trenks per galvą...

-Ir užmuš,- prie pat pasigirdo balsas.

Benas krūptelėjo ir staigiai atsisuko. Priešais stovėjo nenuspėjamo amžiaus moteris. Apsivyniojusi galvą skarele, apsirengusi sportine apranga, o rankose laikė šiaurietiško ėjimo lazdas..

-Klyną užsisek, begėdi. Šlapinasi čia visokie skustagalviai, po to grybai neauga,- burbtelėjo piktai su kažkokiu keistu nežymiu akcentu ir energingai nuėjo į mišką.

-Vaikšto visokios amazonės po miškus ir gąsdina dorus vyrus,- atsakė tyliai, bet ji nugirdo ir atsisuko. Nužvelgė nuo kojų iki galvos ir nieko nesakius nuėjo toliau.

Beną nupurtė šaltukas ir jis greitai grįžo į mašiną.

-Su kuo ten kalbėjai?- paklausė Ričardas važiuodamas toliau.

-Grybautoją buvau sutikęs. Pasižymėjo tą vietą, sakė nuo vyriško šlapimo dideli baravykai auga.

-Artistas.

-Pas tave namie be teptuko yra pjūklas?

-Baravykui pjauti?

-Ne. Medžio šaka man labai patiko, nusipjausiu ir namo parsivešiu,- atsakė mašinai įsukant į kiemą.

Benas nedrąsiai išlipo. Kieme buvo nemažas būrys žmonių. Prie stalo girdėjosi tvirtas Nijolės balsas. Ji aiškino, kur ką statyti ir kur kam reikės sėdėti. Salelėje jaunimas virė žuvienę ir nedidelėje Mindaugo sukonstruotoje rūkykloje rūkė žuvį. Viduryje kiemo Vytukas braukė per savo pilvą lyg ieškodamas vietos cezario pjūviui ir kažką intensyviai aiškino Česlovui. Pagaliau pastebėjo savus. Sūnų, dukrą, žmoną.

-Labas, tėti,- tarė sūnus ir jie apsikabino.

Kaip ir grįžus iš komandiruotės, žmona priėjo paskutinė.
-Na, pagaliau, vėl namie,- tarė tyliai ir prisiglaudė.

-Užteks verkti ir bučiuotis. Visi prie stalo,- pasigirdo Nijolės balsas,- vaikai, nešate žuvienę, o Kristina, kaip visada, pilstyk ją, tau geriausiais sekas.

***

Nors Ričardas paliko linksmą kompaniją vėlokai, bet pažadėjo ryte, saulei dar nepatekėjus, ateiti žvejoti ir savo pažadą ištęsėjo. Tik prašvitus pasigirdo vyrų bruzdesys, sukėlęs visus ant kojų.

-Na, jums protas pasisuko,- piktai burbėjo moterys ir vaikai,- nei patys miega, nei kitiems duoda.

Tik Kristinai šis rytinis, "tylus" jos Beno sukeltas šurmulys buvo mielas ir malonus. Ji buvo pratusi prie to, jei vyras keliasi, tai ir namai turi prabusti. Niekada jam nepavykdavo išeiti tylomis. Kažkur kažką stukteli, kažkas bumbteli, sukosėja, atsidūsta, trinkteli durimis. Tačiau tai buvo priprasta ir miela, nes tas triukšmas buvo viena iš jų ilgo bendro gyvenimo sudedamųjų dalių. Ji tyliai priėjo prie lango. Trys gražuoliai-Mindaugas, Ričardas ir Benas, susėdę ant ilgo suolo, sumerkę meškeres, kažką gyvai aptarinėjo. Rytmečio tyloje jų balsai sklido po visą kiemą, todėl netrukus pasirodė ir kiti pasilikę nakvoti.

-Greičiau, greičiau,- suriko Benas,- pagavau auksinę žuvelę. Greičiau,- šaukė ant visos Juodlės, prikeldamas tuos, kurie dar lepinosi lovose.

Subėgę visi pamatė dideliame kibire plaukiojantį rožinį karpiuką, labai primenantį auksinę pasakų žuvelę.

-Greitai visi sugalvokite po norą, palieskite nugarą ir aš paleisiu ją.

Giminaičiai vienas paskui kitą glostė karpiuką, o kai atėjo eilė Ričardui, pasigirdo bėgančio per kiemą berniuko šaukimas:
-Dėde komisare, dėde komisare.

Visi atsisuko.

-Dėde komisare, su jumis nori pakalbėti kitas dėdė,- ir jis parodė ranka į tamsią mašiną, stovinčią ant keliuko tarp Mindaugo tvenkinio ir ežero.

-Ar turi kokį norą?- paklausė Benas berniuko.

-Turiu, o ką?- paklausė įtariai žiūrėdamas į Beną.

-Greitai sugalvok ir paliesk žuvelę.

Vaikinukas primerkęs akį pažiūrėjo į juodą mašiną ir palietęs ją tarė:
-Dabar gali paleisti.

Benas atsargiai paleido. Žuvelė pasisuko truputį ir niurktelėjo gilyn nusinešdama visų norus.

Apsakymo tęsinys - kitą savaitę.

Kęstutis Grubliauskas

*Kalba netaisyta