Detektyvinis apsakymas "Baltas šokoladas" (10 dalis - pabaiga) - Anglija.lt
 

Detektyvinis apsakymas "Baltas šokoladas" (10 dalis - pabaiga) 

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Anglija.lt skaitytojo Kęstučio parašyto detektyvinio apsakymo 10oji - paskutinioji - dalis. Ankstesnes dalis rasi skaitytojų atsiųstos medžiagos skyriuje E-migrantas.
O gal tu irgi turi parašęs ką nors įdomaus? Siųsk mums el. paštu info@anglija.lt

"Baltas šokoladas", 10 dalis.

Ričardas nusiėmė kepurę, paglostė pakaušį ir nuėjo prie mašinos. Durys plačiai prasidarė. Jis linktelėjo, pažiūrėjo vidun ir drąsiai įsėdo.

-Savi,- atsiduso Violeta.

Ant priekinės sėdėjo Promkaitis, prie vairo bejausmis, kaip iš akmens iškaltas vairuotojas, o ant galinės- dar vienas nepažįstamasis.

-Nesutrukdėme?- paklausė linksmai Promkaitis.

-Truputį. Norą buvau sugalvojęs, bet auksinės žuvelės nebespėjau paliesti. Nuplaukė be mano noro.

Promkaitis kilstelėjo antakius.

-Čia kolega iš Anglijos,- linktelėjo jis į solidaus amžiaus vyrą.

-Hi, how are you,- tarė šis ir ištiesė ranką.

Ričardas nepatikliai paspaudė ir pažiūrėjo į plačiai besišypsantį anglą.
-Labas rytas, tai ko ponams nesimiega.

-Taip, nesimiega, todėl iš karto prie reikalo,- atsakė ir padavė Ričardui dvi nuotraukas.

-Nepažįstu,- tarė kelias minutes įdėmiai jas pažiūrėjęs.

- Tie du piliečiai įdavė Benui saldainius. Gavę informaciją kada ir kur tai įvyko, Anglijos kolegos išaiškino kas jie tokie. Abu iš šiaurės Kaukazo. Į Lietuvą pakliuvo su pabėgėliais po pirmojo Čėčėnijos karo. Kaip ir daugelis tais laikais, užsiiminėjo įvairia prekyba. Įstojus Lietuvai į Europos Sąjungą, o po to prisijungus prie Šengeno, dažnai lankėsi Anglijoje, vienu žodžiu niekuo neišsiskyrė. Po to abu dingo. Neužilgo kai perdavė Benui saldainius, vienas jų buvo nukautas per rusų antiteroristinę operaciją Dagestane, o šito,- Promkaitis bakstelėjo pirštu į nuotrauką,- dar nerandame. Dingo kaip į vandenį.

-Kam jūs visa tai man pasakojate?- nustebo Ričardas.

-Anglam,- tęsė toliau Promkaitis,- pavyko atrasti po vienu jų nuomojamu garažu įrengtą slėptuvę. Joje buvo šimtas dėžių su įvairių firmų ilgai negendančiais produktais ir viena su tokiais saldainiais kaip kliuvo Benui - be jokių užrašų. Vienuose maišeliuose buvo visi saldainiai užnuodyti, kituose po vieną ar kelis. Gali būti, kad saldainiai buvo kaip transportavimo priemonė, nes nuodai buvo mažose kapsulėse jų viduje. Vaikinai tikriausiai nežinojo kuo ypatingi tie saldainiai ir buvo tik kurjeriai, bet, deja, paklausti nėra ko. Jų draugų ratas platus. Specialiai stengėsi turėti jų daug, kad atrodytų paprastais komunikabiliais vyrais. Kada, kaip, kur ir kas turėjo pradėti platinti šiuos gaminius- neaišku. Gal Anglijoje, gal Rusijoje, gal kur kitur, bet dėl rimtos akcijos šis kiekis per mažas.

- Panikai sukelti užteks ir tiek. Einant į parduotuvę niekas netikrina. Įsinešei, nuėjai prie tokių pat produktų, vienus įsidėjai į krepšį, po to persigalvojai ir padėjai atgal kartu su užnuodytais. Sandėliuose įmaišei, vežant sukeitei. Jei jie gauna originalių pakuočių, tai prieis prie jų fasavimo ir sandėliavimo. Variantų daug, bet kam man visa tai? Tuo turi užsiimti atitinkamos tarnybos,- vėl įsikišo Ričardas.

- Nuodai ypatingi,- tęsė Promkaitis lyg negirdėdamas jo,- dabar tokių niekas negamina ir oficialiai nėra žinoma, kad būtų kas gaminęs. Kaip sako specialistai, tai gali būti senovės rytų alchemikų darbas. Jie susideda iš dviejų skirtingų ir savarankiškų dalių. Viena dalis sukelia stiprų viduriavimą, galintį pasibaigti mirtimi jei neįsikiš gydytojai, kiti yra psichotropinio poveikio, bet tas poveikis nepasireiškia iš kart po jų patekimo į organizmą. Nusėda žmogaus smegenyse, padarydami jose nežymius pokyčius. Tas abi dalis sumaišius, gaunamas bespalvis, bekvapis, beskonis nuodas, kurį galima įmaišyti į maistą pradinėje gamybos stadijoje ar švirkštu suleisti į paruoštą gaminį. Priklausomai nuo to, kokie nuodai bus produkte- žmogus pradės viduriuoti, taps zombiu kurį, čia tik prielaida,-pabrėžė saugumietis,- kažkas po to valdys, ar staigiai mirs, jei bus mišinys- kiek patylėjes pridūrė,- kaip Salakausko dukra.

-Geras ginklas. Vienai kuopai į sriubą įpylei viduriavimo lašų, kitai į košę zombinių. Vieni sėdėtų krūmuose, o kiti, kieno nors valdomi, atneštų ant durtuvų tualetinį popierių,- Ričardas šyptelėjo.

- Dabar yra daug geresnių ir efektyvesnių ginklų, bet kažkas nori pažaisti su pasauliu- tęsė Promkaitis,- jei organizme jau yra iš anksčiau pakliuvusių psichotropinių, tai žmogus, gavęs antrąją dalį, kol jos susijungs ir numirs, dar spės gerai paviduriuoti.

-Linksmas žaidimas,- pasodinti pasaulį ant unitazo ir neduoti tualetinio popieriaus. Aš dar kartą klausiu, kam man ta biologijos- toksikologijos paskaita? - nepatenkintas paklausė Ričardas.

-Yra įtarimų, kad tie nuodai į Angliją pateko ne taip seniai ir iš Lietuvos. Kažkas, matyt, turi atsargų gal nuo tarybinių laikų, o gal nuo dar senesnių ir pardavė blogiems berniukams.

-Tai, kas buvo Beno švirkšte, priklauso šiai kategorijai?- susidomėjo Ričardas.

-Taip. Dėl to ir yra įtarimas, kad juos kažkas turi Lietuvoje. Neatmetame galimybės, kad tie piliečiai iš praeitos epochos, bet dabar yra įtakingi ir aukštas pareigas užimantys žmonės, todėl bet koks tolimesnis oficialus tyrimas gali tapti jiems žinomas. Manau, kad tie saldainiai atsitiktinai pakliuvo pas Beną ir jie nesitikėjo, kad viskas pakryps tokia linkme.

-Tai ką man dabar daryti?- kiek ironiškai paklausė Ričardas.

-Jei ką prisiminsi iš praeities ar netyčia nugirsi, paskambink man bet kuriuo laiku, nes, mūsų nuomone, jų dar kažkur yra,- Promkaitis padavė vizitinę.

- O kas jus sieja su Mindaugu?- netikėtai paklausė kišdamas vizitinę kortelę į kišenę.

-Jaunystėje pas panas kartu lakstėmė,- nusišypsojo Promkaitis.

-Tikrai?- kiek suglumęs paklausė Ričardas.

-Taip. Anglas tau nori padėkoti už tavo tyrimą, kuris padėjo atrasti tą sandėlį ir įteikti nedidelę dovanėlę.

Anglas padavė dėžutę.

-Kas čia?

-Čia labai geri dažai. Girdėjau, kad mėgstate tapyti,- tarė anglas lietuviškai, bet su stipriu akcentu.

-Nebijok, viskas oficialiai ir mokesčiai sumokėti, tik slaptai,- nusijuokė Promkaitis pamatęs kiek pasimetusį Ričardą.

-Na tada aš eisiu. Ačiū.

-Eik, bet gal bus tau įdomu,- Promkaitis nutilo. Palaukęs kol prabus Ričardo policininko smalsumas tęsė,- dar tarybiniais laikais buvo užfiksuota keletas to ypatingo viduriavimo atvejų. Vienas Tauragės rajone pasibaigė mirtimi. Tu jį pameni, nes tada gavai per galvą.

-Jums reikėtų Starnauską susirasti, jis tada buvo kriminalinio skyriaus viršininkas ir daugiau žinojo,-įsiterpė Ričardas ir, nusiėmęs kepurę, paglostė pakaušį.

-Jis dingo be žinios Gorbačiovo pertvarkos laikais,- atsakė ir tęsė toliau,- vieno universiteto profesorius, tik laiku įsikišus gydytojams, nenusividuriavo iki mirties. Na ir dar keli valkatos Šiaulių rajone. Deja, jų visų nėra gyvųjų tarpe ir neaišku kas juos pavaišino. Tada niekas netyrė, viską nurašė ant blogo maisto, todėl oficialių dokumentų nėra išlikę. Jokių pėdsakų,- pareigūnas skėstelėjo rankomis.

-Ko jūs norite iš manęs?- paklausė Ričardas, negalėdamas atitraukti akių nuo dažų.

-Pirmiausia- paveikslo, kurį žadėjai.

Juodlės komisaras pakėlė akis į pareigūną.

-Man taip pat,- tarė tyliai anglas ir kukliai kaip mokinukas kilstelėjo ranką.

-O antriausiai, jei ką prisiminsi iš praeities, paskambink mums bet kuriuo laiku.

-Man taip pat,- pritarė anglas ir įdėjo į dažų dėžutę savo vizitinę kortelę.

Ričardas nužvelgė anglą, nieko nesakęs atsidarė dureles.

-Jei tau reikės pagalbos, kreipkis tiesiai į mane,- tarė Promkaitis išlipančiam Juodlės komisarui.

Staiga Ričardas sustojo. Truputį pamąstęs įsėdo atgal ir atsargiai uždarė dureles.

-Iš kur žinote apie nusitriedusius, man aišku- prabilo žiūrėdamas Promkaičiui į akis,- pakėlėte mano tirtą bylą, pavartėt ligoninių archyvus, bet iš kur žinote apie kito komponento psichotropinį poveikį? Bandėte su triušiais?

-Gerai, kad sugrįžai,- Promkaitis šyptelėjo,- didžioji dalis bylų, tame tarpe ir tavo tirta ''Davatkų'', dingo kartu su tarybine valdžia, bet apie tai kitą kartą, na, o apie zombinius vaistus papasakos kolega. Jis kalbės, aš išversiu.

Anglas iš segtuvo ištraukė didelę nuotrauką ir lūpą. Ričardas įdėmiai ją apžiūrėjo. Senoje, labai neryškioje fotografijoje buvo keturių žmonių grupė. Vienas ištiesęs ranką į kažką rodė, kiti trys įdėmiai žiūrėjo. Net su padidinamuoju stiklu nebuvo galima įžiūrėti jų veidų, bet iš aprangos ir rankose laikomų automatų buvo aišku, kad tai kariškiai. Supanti juos gamta bylojo, kad tai šiltieji kraštai.

-Neįmanoma įžiūrėti veidų,- tarė grąžinęs nuotraukas.

Anglas neskubėdamas prabilo, o Promkaitis vertė nesustodamas, lyg iš anksto žinodamas tekstą.

-Septintajame- aštuntajame dešimtmetyje visa Afrika kariavo, mes taip pat nebuvome nuošalyje. Vietiniai masiškai žudė vieni kitus, o mes jiems padėjome ir mokėme kaip tai geriau daryti. Viename iš regionų, kurį rėmė Tarybų Sąjunga buvo ypatingos paskirties itin slaptas būrys. Ne toks, kuris moka gerai šaudyti ir skaldyti galvas, bet sugebantis daug daugiau. Tarp tarybinių ir mūsų karių buvo toks ne viešas susitarimas, kad nesant būtino reikalo, vienas kito nežudome, bet visokias kiaulystes vieni kitiems krėsdavome dažnai. Nuo to, aišku, daugiausiai kentėdavo vietiniai kovotojai. Tas ketvertas- to būrio branduolys. Vyras ištiesęs ranką-vadas, kraštinė iš kairės- moteris, kaip manome žmona, bent jau džiunglėse. Kiti du- padėjėjai. Labai jauni, kas neįprasta tokio lygio būryje ir taip toli nuo tėvynės,- anglas padavė krūvelę nuotraukų ir tęsė,- šiuolaikinė technika leido šiek tiek paryškinti jų veidus.

Ričardas įdėmiai įsižiūrėjo. Vaizdas vistiek buvo neaiškus ir sunku buvo suprasti jų amžių. Vado ir moters veidai buvo sunkiai įžiūrimi, nes buvo truputį pasukti.

- Tai vienintėlė nuotrauka kur jie be veidus dengiančių kaukių ar maskuojančių dažų,- anglas antsikrenkštė ir toliau burbėjo savo kalba, o Promkaitis tęsė pasakojimą kaip iš natų. Atrodė, kad svečias kalba tik dėl vaizdo, o vertėjas pats žino ką reikia sakyti.

-Kai vieną vakarą visas pulkas vienu metu nubėgo į krūmus, o priešai beveik be mūšio užėmė bazę ir iššaudė gynėjus kaip zuikius, nurašė viską ant antisanitarinių sąlygų ir maisto, nes viduriavo tik vietiniai kovotojai kurie maitinosi atskirai,- Promkaitis pažiūrėjo į nustebusį Ričardą,- aš čia savais žodžiais pasakoju, nes anglų kalboje nėra tokių išsireiškimų.

-Tai gal tegul jis patyli, o pasakokite jūs, kam man tas angliškas zirzimas į ausį.

Promkaitis šyptelėjo, kažką pasakė svečiui. Tas linktelėjo ir lietuvis vienas tęsė toliau:
-Kitą kartą apie penkiasdešimt karių iš tarptautinių pajėgų po pietų gražiai susirikiavo ir niekam nieko nesakę su ginklais išžygiavo pro vartus. Niekas nedrįso jų sulaikyti, nes galvojo, kad taip reikia, juo labiau, kad tarp jų buvo ir aukštesnio rango karininkų. Dar tą patį vakarą už dešimties kilometrų esančiame miške rado visus gražiai suguldytus perpjautom gerklėm. Kas keisčiausia, nebuvo iššautas nė vienas šūvis. Po kelių dienų kitoje stovykloje vietiniai kovotojai be niekur nieko pradėjo šaudyti vienas kitą. Ne padrikai, o tikslingai į savus. Keli šimtai žuvusių. Tapo aišku, kad čia ne paprastas išprotėjimas. Visų žuvusiųjų miške ir dalyvavusių tame susišaudyme kraujyje, tik specelioje labaratorijoje Švedijoje, pavyko aptikti nežinomą psichotropinę medžiagą. Ją išskyrė, padarė analogą ir išbandė ant belaisvių. Jokio poveikio. Kilo įtarimas, kad visus, pas kuriuos rado tų vaistų, kažkas valdo. Po kiek laiko pavyko pagauti agentą, kuris tų vaistų įpildavo į maistą, deja, pačius vaistus jis spėjo supilti į katilą sriubos. Tą sriubą atidavė belaisviams, bet ir vėl jokio poveikio. Keletą "netyčia" mirusių nuo tos sriubos nuodugniai ištyrė. Pas visus buvo nedideli pakitimai smegenyse. Pagautas agentas po ilgų tardymų mirė nieko nepasakęs.

-O kas po to būdavo su tais, kurie gavę tų vaistų nenumirė netyčia ?- paklausė Ričardas.

- Belaisviais nesidomėjome. Ištyrę savo karius tarnavusius tame regione, radome kelias dešimtis paveiktų. Skubiai juos komisavome. Grižę namo jie buvo normaliais žmonėmis, bent taip atrodė pradžioje. Po kiek laiko tai vienas tai kitas nusižudydavo, ar padarydavo kokį rimtą nusikaltimą. Kiti nei iš šio nei iš to stipriai pakeisdavo savo pažiūras į mūsų politinę sistemą, kitaip tariant tapdavo komunistinių įdėjų remėjais. Kai kuriuos teko net izoliuoti nuo visuomenės.

-Kaip pasakoje.

-Taip. Mums pakliuvę belaisviai pasakojo, kad yra tarybinis jaunas karininkas pastoviai nešiojantis tamsius akinius. Jį vadino burtininku. Jis su dar keliais gyveno atskirai nuo visų kitų, bet mėgo pasivaikščioti tarp pakliuvusių į belaisvę. Nenusiėmęs akinių įdėmiai žiūrėdavo į jų akis, atsirinkdavo kokią dešimtį ir nusivesdavo į savo teritoriją. Nuvestieji nebegrįždavo.

-Atrinkinėjo karius savo zombių armijai- burbtelėjo Ričardas. Promkaitis nutilo.

-Kodėl tau kilo būtent ši mintis?- paklausė po trumpos pauzės.

-Nežinau, bet, manau, jums kaip profesionalams turėjo kilti daugiau ir įvairesnių minčių nei buvusiam policininkui

-Vadas,- vėl tęsė Promkaitis, bakstelėjęs į nuotrauką,- tas, kuris stovi ištiesęs ranką, dažnai pats dalyvaudavo įvairiose operacijose ir žiaurumu nesiskyrė nuo vietinių, bet nežudydavo vakariečių ar amerikiečių. Laikėsi sutarties. Labai mėgo jaunas mergaites. Moteris retai kada išeidavo iš uždaros zonos ribų ir neaišku kuo ji ten užsiiminėdavo. Vienas iš tų jaunuolių nuolat lydėdavo vadą. Nuotraukoje jie visi be akinių, tai neaišku, kuris iš jų burtininkas, o kuris vado palydovas. Gal tarp jų burtininko ir nėra,-Promkaitis nutilo ir pažiūrėjo į savo kolegą iš Anglijos. Tas linktelėjo.

- Jungtinės oro pajėgos smogė stiprų, netikėtą smūgį į tą rajoną, kuriame buvo numatoma tų vaistų platintojų bazė. Sulygino viską su žeme ir tikėjosi, kad sunaikino. Taip galvojo, kol tu atnešei Beno saldainį. Jame rado tuos pačius komponentus. Mes atlikome didžiulį darbą ir nustatėme, kad pirmą kartą po įvykių Afrikoje tie vaistai, sukeliantys viduriavimą, pasirodė Tauragės rajone. Tuo metu tu ten atlikinėjai praktiką. Kaip jie ten pateko, nustatyti nepavyko, nes sunaikintoje bazėje nieko nerado. Nei vaistų, nei to ketverto, nei kokių dokumentų, tik daug žuvusių vietinių kovotojų ir civilių. Tarybiniai kariai spėjo tylomis pasitraukti. Tikriausiai turėjo informacijos.

-Kodėl jūs man pasakojate tą, kaip aš manau, slaptą informaciją?- paklausė Ričardas žiūrėdamas tai į anglą, tai į Promkaitį.

-Afrikos įvykiai jau seni ir jokio ten ypatingo slaptumo nebėra. Dėl Tauragės įvykių, gerai įsižiūrėk tas fotografijas, gal ką pažinsi ar prisiminsi, gal net pabandysi nupiešti. Juk būna menininkams, kai sapne pamato kažką iš praeities, po to nutapo.

-Kol kas jie man nieko neprimena ir nemanau, kad ką prisiminsiu. Tauragėje skendau, gavau per galvą ir, neužbaigęs bylos, pusiau komisuotas, išvažiavau į Klaipėdą.

-Aš buvau tada Afrikoje,- tyliai prabilo anglas lietuviškai,- miške tarp nužudytųjų buvo daug mano draugų. Jei tas burtininkas gyvas ir turi tų vaistų, tai gali pridaryti daug bėdos. Visiems.

Ričardas geriau įsižiūrėjo į anglą. Dabar jis pamatė, kad tai pagyvenęs, bet gerai išsilaikęs vyras. Jis jau norėjo lipti lauk, bet pasisukęs į anglą paklausė:
-Sakykite, ponai, namuose vazelėje guli saldainiai. Juos tai vienas, tai kitas žmogus valgo, bet niekas nenusinuodija. Ateina netikėtai į svečius kaimynė, kaip sako truputį pavažiavusiu stogu, ir paima būtent tą saldainį, kuris yra užnuodytas. Gal tas saldainis atsirado ten tada, kada ji atėjo, tiksliau jis buvo skirtas jai ir jos laukė. Gal mamytė, tėtušis, jų draugai ar priešai pasistengė? Gal koks kerštas Benui. Juk jis dirbo pas aukos tėvą.

-Mes atmetėme tą versiją, kad kažkas norėjo specialiai ją nunuodyti. Ir iš praeities nieko neradome. Pats Salakauskas sakė, kad neturi jokių pretenzijų pas jį dirbusiam Benui. Tai tik atsitiktinumas. Ji- vaikas,- atsakė oficialiu tonu Promkaitis ir pridūrė,- juk mes negalime įtarinėti savo dukros nužudymu žinomą žmogų, galimą kandidatą į prezidentus, o ir kam jam reikia tokio skandalo. Jis doras pilietis, gimęs tremtyje, lietuvių šeimoje, anksti tapo našlaičiu, jį įsivaikino Kazachstano vokiečiai. Kartu su pirmąja jų emigracijos banga išvyko į Vokietiją. Vedė vokietę, vaikų nesusilaukė, išsiskyrė, Sąjūdžio laikais grįžo į Lietuvą, aktyviai dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės atkūrime, tapo Lietuvos piliečiu. Tada į politiką nenuėjo, o pradėjo verslą. Mes neradome jokių jo ryšių su tais veikėjais. Atrasti Anglijoje saldainiai buvo užnuodyti tokiais pat nuodais kaip Beno. Tai įrodo, kad jie atkeliavo iš ten, bet nelabai dar aišku, kaip jie pateko į Angliją.

-O gal dukros negeras elgesys trukdė jo norams tapti prezidentu ir gal tie saldainiai į Angliją nukeliavo iš čia,- nenusileido Ričardas.

-Dėl to vaikų nežudo. Tų, kuriuos atradome, fasavimas ir užnuodijimas buvo atliktas Anglijoje. Kolegos iš Scotland Yard‘o rado nepanaudotų švirkštų ir keletą ampulių,- atsikirto pareigūnas.

-Kokių? Zombinių ar viduriavimo?

Promkaitis tylomis žiūrėjo į Ričardą. Po poros minučių tylos tarė:
-Tik viduriavimo, kitų tikriausiai pritrūko, o saldainiuose ir kituose produktuose buvo abiejų komponentų mišinys.

-O gal motina pavargo nuo dukros krečiamų šunybių ir pakišo jai tą saldainį,- nenurimo Juodlės komisaras.

-Motina, gimusi Lietuvoje, našlaitė, tiksliau pamestinukė iš Tauragės vaikų namų. Ištekėjo už Salakausko po nepriklausomybės atkūrimo būdama aštuoniolikos ir netrukus po vedybų pagimdė dukrą. Nors jis už ją žymiai vyresnis, bet šeima pavyzdinga. Šiuo metu Salakauskienė verslininkė, į politiką netaiko, į vyro reikalus nesikiša, jos praeityje nėra jokių pėdsakų, vedančių prie nuodų, jų platintojų ar kitokių kriminalinių struktūrų. Tu gi pats sakei, kad tokių nuodų vaistinėje nenusipirksi, ant dujinės neišsivirsi ir bomžas iš konteinerio neištrauks.

-Man vienas pareigūnas sakė, kad turguje galima ir tanką nusipirkti, net siūlė kordinates. Tanko! O jūs nesugebėjote rasti bomžo, pardavusio jam vaistus,- tarė Ričardas pakeltu tonu,- matyt kažkas labai nenorėjo daug vargti ir ieškoti. Lengviausia paprastą vairuotoją įkišti į belangę ir pliusiuką sau pasidėti.

Promkaitis piktokai pažiūrėjo į Ričardą.
-Buvo padaryta klaidų tiriant, bet visiem pasitaiko. Pareigūnai, netinkamai atlikę pareigą, nubausti, tame tarpe ir Doleba. Bet jei būtų viskas vykę kitaip, gal nebūtume radę sandėlio Anglijoje,- piktai atkirto saugumietis,- ir neaišku, kas dabar valgytų tuos produktus. Ir tas, kaip tu sakai, paprastas vairuotojas, kodėl nepasakė visko iš karto. Vaidino kažkokį kankinį.

- Gal jam kas liepė,- piktai burbtelėjo.

Anglas, kuris visą laiką ramiai stebėjo pakeltais balsais besikalbančius lietuvius, paklausė:
-Ir kas iš to?

Vyrai sužiūro į svečią.
- Nieko. Pasaka su neaiškia pabaiga,- atsakė Ričardas,- kol tie veikėjai iš praeities dar ko nors nenunuodys, tol niekas nieko nedarys.

-Jei nematai važinėjančių su įjungtais švyturėliais policijos mašinų, tai nereiškia, kad mes nedirbame.

-Ko jūs iš manęs norite. Gal, kad vietoje to švyturėlio priekyje policijos mašinos bėgčiau,- Ričardas pasuko dažų dėžutę virš galvos.

-Mes norėtume, kad tu pasistengtum sužinoti pasakos pabaigą anksčiau už tuos, kurie ją kuria, dėl to mes ir čia,- tarė Promkaitis kiek patylėjęs.

-Aš jau pensininkas, nebepalakstysiu, bet pasivaikščioti pabandysiu,- burbtelėjo Ričardas ir išlipo. Jis linktelėjo pasilikusiems mašinoje ir uždarė duris.

Mašina tyliai nuvažiavo.

***
-Na, kas naujo, komisare,- riktelėjo Regina pro šalį pėdinančiam kaimynui.

-Nieko,- mostelėjo ranka ir apsižvalgė,- Benai, einam, reikia pakalbėti,- tyliai tarė savo draugui ir abu nuėjo į kiemo pakraštį,- sakyk, iš kur ten tie tavo sapaliojimai paskutinę teismo dieną? Ar tu viską jautei, matei, ar tai paprasčiausias rašinėlis.

-Kaip tau paaiškinti,- prabilo neskubėdamas Benas,- taip, aš tai jaučiau, mačiau ir kalbėjau.

-Tu tikras, kad tas, su kuriuo tu diskutavai- tai antrasis tu. Tu jį matei?- paklausė Ričardas, žiūrėdamas į jo akis.

Benas susimąstė.
-Visą tą laiką kol sėdėjau, bandžiau suprasti, ar tai buvo mano antrininkas. Po kiek laiko suvokiau, kad nemačiau jo veido, kūno, o tik jį jaučiau. Jaučiau, kad jis yra, plekšnoja man per koją, nugarą, jaučiau net oro gūsius, kai jis kažką šnibždėdavo į ausi, bet ar tai buvo kitas AŠ, labai stipriai abejoju,- Benas atsistojo, apėjo kelis kartus apie stalą ir sustojo priešais Ričardą,- kai mane atvedė, aš pajutau lyg kažkas prakrapštė pakaušį, įkišo kulinarinį švirkštą ir ne pripūtė kokio kremo, o ištraukė viską, kas yra tarp ląstelių, nervų, gyslų. Viską, palikdamas tik kaulus ir mėsą. Gal visa tai, kas užpildo mažiausius tarpelius mūsų kūne ir yra siela. Nežinau, bet tas, kas viską ištraukė, staigiai išpurškė ir aš pakibau palubyje. Nemačiau kas vyksta salėje realiai, nevaldžiau kūno, nežinojau ką jis darė. Gal stojosi, sėdosi, kalbėjo, verkė, tarė paskutinį žodį. Nežinau,- Benas nusišluostė alkūne suprakaitavusią kaktą ir tęsė,- aš su tuo veikėju buvau kitame posėdyje, kažkokiame cirke, ar teatre, kur viskas tik vaidyba. Pasibaigs, mes nusilenksime, mums paplos, gausime puokštę gėlių ir eisime namo. Tik noras perskelti galvą teisėjai buvo kažkoks realus. Jei ne policininkai, tai būčiau stuktelėjęs jai per garbanas. Po to pajutau lyg krisčiau. Esi vaikystėje patyręs jausmą, kai miegodamas sapne kažkur krenti? Mojuoji rankomis, kojomis, bet negali sustot ir tik paskutiniu momentu staigiai pabundi.

-Ir pajunti, kad lovoje šilta ir drėgna,- šyptelėjo Ričardas.

-Vaikystėje prabusdavau. Tąkart neprabudau, o įkritau į tamsią patalpą.

-Karstą?- burbtelėjo Ričardas.

-Nežinau kaip karstas atrodo iš vidaus, bet tas, kuris išpjovė langą ir davė sąsiuvinį, tikrai buvo mano draugas vardu AŠ. Jį aš mačiau.

-Kas sėdėjo salėje?- paklausė susimąstęs Ričardas.

-Na, kaip visada- maniškiai, nukentėjusieji, ir dar kitų klausytojų.

-Tu bendravai su aukos tėvu.

-Ne, tik kelis kartus buvo žvilgsniai susitikę. Kai pas jį dirbau, jis buvo kažkos kitoks, jaunesnis. Pasikeitė, aš išėjau iš jo įmonės prieš tris, gal keturis metus. Tada jo visi bijodavo. Su paprastais vairuotojais jis beveik nebendraudavo. Jei kokiu reikalu užeidavom, tai stovėdavom prie dūrų nuleidę galvas, nes jo žvilgsnis prikaldavo prie sienos. Turėjo pavaduotojų, kurie mums vadovavo,- Benas pasikrapštė pakaušį,- tada jam į akis neteko žiūrėti, bet dabar kelis kartus mūsų žvilgsniai ilgiau buvo susitikę.

-Na ir?

- Kažkokios nemalonios, kaip kokio hipnotizuotojo. Kažkuo primenančios daktaro, pas kurį kodavausi nuo per dažno šnapso naudojimo. Tik spalva kitokia. Nežinau kokios pas mane jos būtų, jei mano vaiką kas nunuodytų kaip pelę.

-Kodėl išėjai iš jo firmos?

Benas nuleido galvą. Kelias minutes patylėjęs apsižvalgė ir tyliai prabilo:
-Aš tau kaip vyras vyrui pasakysiu, bet tu niekam.

Ričardas linktelėjo galvą ir pasilenkė prie Beno.
-Jis įdarbino jauną panelę. Ji kvitukus mūsų priiminėdavo, nes daugiau nieko nemokėjo. Graži ir labai maloni, nors kai reikėdavo taip griežtai ir riebiai pasakydavo, kad net mes ausis suglaudę tylėdavom. Visi buvo pasiryžę visą gyvenimą paaukoti dėl vienos nakties prie jos krūtinės.

-Paaukojai?- tarstelėjo Ričardas šyptelėjęs.

-Tik vieną kartą. Ji pati sugundė. Po darbo ilgai mano kvitukus skaičiavo ir netyčia gavosi.

-Negi dėl vieno karto iš firmos išėjai,- nustebo.

-Aš nežinojau, kad ir direktorius ją šefuoja. Ji už jo po to ištekėjo ir netrukus po vestuvių pagimdė.

-Tavo darbas?

-Ne, po manęs tik aštuoni mėnesiai buvo praėję. Jis anksčiau pasistengė.

-Neapsirikai skaičiuodamas?

-Iki devynių suskaičiuoti moku.

-Kas toliau?

-Nieko, nusprendžiau eiti kuo toliau nuo pagundos. Padaviau pareiškimą, bet šefas jį suplėšė ir savo žvilgsniu prikalė prie sienos. Kokias dešimt minučių žiūrėjo į akis, o aš apie gėles galvojau. Po to staigiai liepė imti naują mašiną ir važiuoti į reisą. Nedrįsau prieštarauti ir išvažiavau dar tą pačią dieną. Buvau tada dar jaunas ir gražus, tai ji po to vieno karto visada labai ilgai mano kvitukus priiminėdavo, bet aš daugiau nerizikavau ir ataskaitas stengdavausi nunešti iki pietų, kad nereikėtų po darbo pasilikti.

-Šefas įtarė?

-Man nieko nesakė, bet stengiausi nepakliūti jam į akis. Tada, kai padavus pareiškimą prikalė prie sienos, buvo toks jausmas, kad kapstosi po mano galvą, bet aš buvau užsigrūdinęs ir manau, kad jo akys neprisikasė iki slaptų mano smegenų vietų. Kai pradėjo ryškėti jos pilvukas, išėjo iš įmonės ir ištekėjo už direktoriaus. Po to aš dar apie penketą, šešetą metų dirbau toje pačioje firmoje, bet gražuolės nebuvau susitikęs. Tik išėjęs iš įmonės buvau su ją netyčia porą kartų susitikęs. Tapo dar gražesnė. Ir dukrą mačiau. Ji visai nepanaši į mane,- kaip kirviu nukirto Benas.

-Kiek tave pažįstu, tau viskas gaunasi netyčia. Netyčia pas basmačių pakliuvai, žąsis išdaužei, mane sutikai, nuodus iš Anglijos parvežei ir taip toliau. Toks įspūdis, kad ir pats šiame pasaulyje netyčia atsiradai.

-Kuo aš kaltas,- truktelėjo pečiais Benas.

-Benai,- Ričardas pasisuko į savo draugą,- iš Salakausko įmonės išėjai praslinkus penkiems, šešiems metams po tarnybinio romano. Negi gražuolė grįžo ir pradėjo priekabiauti?

-Ne. Pavargau nuo įtampos.

-Kokios?

-Darbinės. Aš tau sakiau, kad niekada nelindau į priekabą ir netikrinau dėžių, bet buvau ne durnas ir jaučiau, kad ten ne visą laiką būdavo tai, kas įrašyta važtaraščiuose.

-Negi nė karto nepakliuvai,- įtariai paklausė.

-Buvau, ne kartą, bet nė karto ant sienos. Ten viskas eidavo kaip sviestu patepta. Buvo keli atvejai, kai kelnės buvo pilnos, bet snukis išliko ramus, tai praslydau.

-O kur buvai pakliuvęs?

-Kelis kartus buvo Rusijoje uždarę. Vienąkart net specdalinys viduryje miesto ėmė. Kaip filme.

-Na ir?

-Nieko. Ryte paėmė, vakare paleido. Sekantį rytą suvarė bomžus, kurie sukrovė viską ką buvo iškrovę ir iki sienos nė vienas mentas nebestabdė.

-Lietuviams buvai pakliuvęs?

-Aš nieko blogo nedariau, kad mane kas persekiotų ir gaudytų. Muitininkai visada ramūs ir geranoriški būdavo. Net ant alaus duoti nereikėdavo. Gal būdavo jau gavę, nežinau. Baltarusai tai dažnai pašokdindavo, bet tikriausiai tik dėl akių, kad mūsiškiai nebepultų labai tikrinti, nes nė karto nieko nerado ir nesulaikė.

-Salakauskas žinojo?- griežtai paklausė Ričardas.

-Tu manęs netardyk. Aš tau kaip draugui, o ne kaip mentui pasakoju,- Benas gurkštelėjo gaivos, apsidairė ir tęsė,- nežinau ką jis žinojo. Niekados neklausinėjo, aš nepasakodavau, bet atlyginimą ir dienpinigius gaudavau truputi didesnius nei kiti vairuotojai. Jauna buhalterė kartą po darbo rodė žiniaraščius.

- Ir vėl jauna merga,- riktelėjo Ričardas ir pliaukštelėjo delnais, kad net atsisuko netoliese sėdėjusios moterys,- viskas gerai, čia ne apie jus,- mostelėjo ir palinko prie Beno,- į kokias šalis važinėjai,- tyliai paklausė.

-Pradžioje į Rusiją, Kazachstaną, kai padarė vizą- į Europą , kartais į Angliją ir į rytus tekdavo užsukti.

-Vakaruose nepersekiojo praeities šmėklos? Viskas buvo gerai?

-Kaip pasakoje, tik anglai kartą buvo uždarę,- Benas, pamatęs išplėstas Ričardo akis, plačiai nusišypsojo ir išskėtęs rankas pridūrė,- tu nepatikėsi, bet ir ten praslydau. Pusę dienos veltui pagėriau kavą, gavau ''pisulką'', kad Didžioji Britanija neturi man pretenzijų ir nuvažiavau toliau.

- Jaučiu, kad be reikalo ištraukiau tave iš kalėjimo,- burbtelėjo Ričardas.

- Na, matai, ir vėl man pasisekė ir vėl praslydau. Ne veltui vienas pilietis pavadino mane lucky driver.

- Kazachstane savo senų draugų nebuvai sutikęs?- paklausė įdėmiai žiūrėdamas į draugo akis.

- Viskas, gana apie praeitį. Viskas praėjo, niekas manęs nepersekioja, visi mane pamiršo, tik kokį pusmetį prieš tuos nelemtus saldainius Anglijoje netyčia buvau sutikęs grybą.

-Kokį?- nustebo Ričardas.

-Normalų, vaikštantį ir kalbantį, bet čia mano rūpestis. Jei dar kada sutiksiu, užduosiu jam keletą asmeninių klausimų. Jei kas bus įdomaus, aš tau pasakysiu. O dabar pakalbam apie kitką.

-Oi, Benai, Benai, sava mirtimi nemirsi,- atsiduso Ričardas, ir kiek pamąstęs paklausė,- Žinojai, kad jų dukra gyvena šalia tavo sūnaus?

-Ne. Tik kai mane vedė lauk pamačiau pasiutusį tėvą ir jo žmoną. Ji kažkaip keistai šyptelėjo, o gal man tik pasirodė. Salakauskas kažką šūkavo, o jos balso negirdėjau. Gal dar tebemyli?- šyptelėjo ironiškai.

-Paleistuvis. Reiktų Kristinai pasakyti,- tarstelėjo taip pat šypsodamasis.

- Tai tada geriau atgal į kalėjimą ir iki gyvos galvos,- mostelėjo rankomis Benas.

-Pameni, Kazachstane buvome šokiuose ir pakvietei majorę šokti, kuri, kaip po to paaiškėjo, buvo Taimyra Akimova.

-Pamenu. Och moteris! Pagal metus gal būtų į motinas tikusi, bet kol pašokau- tris kartus baigiau, nors tarp mūsų buvo padori distancija. Akimis nurengė, išprievartavo, aprengė ir pasakė kažką nesuprantama kalba. Tikriausiai, kad myli ir tikisi dar kada nors pašokti. Pats buvai ir matei.

-Mačiau tavo medinio kareivio valsą, gerai, kad tupčioti nepradėjai kaip kazokas,- šyptelėjo Ričardas ir rimtai paklausė,- tau Salakausko akys nepriminė to meilės akto?

-Aš ne žydras,- įsižeidė Benas,- reikėjo pačiam pasiūlyti jai pašokti kai stovėjome cirko arenoje tarp jos šuniukų. Būtum pats pajutęs jos karštą virtualią meilę.

-Taip, šuniukai gražūs. Uldžiui pusę užpakalio iškando ir nė karto nesulojo. Tikriausiai tos pačios veislės apie kuriuos pasakojo Starnauskas. Šunys-nebyliai. Tokie Antrojo pasaulinio karo metu persekiodavo kalinius pabėgusius iš koncentracijos stovyklų. Šunys su išoperuotom balso stygom. Taip aiškino mano viršininkas prieš išvykstant man į Kazachstaną, kur netyčia sutikau pasileidusį "šventą Beną" su draugais angelais,- Ričardas nusikvatojo.

-Ranką man už tai turi bučiuoti, o ne kvatotis ant visos Lietuvos. Parazitas,- pyktelėjo Benas.

-Ką tu jautei, kai tave kodavo nuo alkoholizmo,- paklausė žiūrėdamas tiesiai į akis.

-Ne nuo alkoholizmo, o nuo šnapso! Tai skirtingi dalykai,- įsižeidė Benas.

-Tai ką?

-Atsistojo tas daktaras prieš visus ir staigiai sukomandavo: "rankas ant kelių, žiūrėt man į kaktą". Akimirksniu visi pakluso. Kokį dešimt minučių kažką kalbėjo, bet nepamenu ką. Visi kaip triušiai į smauglį žiūrėjome, o aš savo kūno nejaučiau. Toks jausmas, kad smegenyse kažkokią veržlę užveržė,- Benas susimąstė. Kiek patylėjęs tesė,- kažkas panašaus su pojūčiais, kuriuos pastoviai jaučiau po arešto. Po to išsikvietė kiekvieną asmeniškai. Plaukai juodi, akys juodos ir kažkur giliai, toli, ne prie kaktos, kaip pas normalius žmones. Bent taip man ir kitiem kartu buvusiems atrodė. Paėmė už galvos, paspaudė smilkinius ir pasakė, kad galiu eiti. Atrodė, kad kas karšto aliejaus į kūną įpylė. Panašiai kaip šokant su Taimyra Akimova.

-Nenuleidai daktarui ant kelių?

-Asilas,- piktai burbtelėjo Benas.

-Nepyk,- paplekšonojo per petį,- padėjo tas kodas?

-Na kaip matai. Jau dvidešimt metų nė lašo. Ir dar. Aš per tardymą ne apsimečiau durniuku, kad užmiršau apie tą šokoladą, bet iš tikro užmiršau. Anksčiau būdavo nusigerdavau iki žemės graibymo, bet visada prisimindavau viską iki to momento kol nukrisdavau. O dabar , kad kažką dariau su šokoladu, prisiminiau tik kai jį pamačiau. Lyg kas būtų viską ištrynęs, o po to vėl įrašęs į smegenis. Aš jau ne jaunas, bet sklerozės dar nepastebėjau. Žinok, net pamenu kaip iš gimdymo namų tėvas parsinešė, o čia tokio akivaizdaus darbo neprisiminiau.

-Klausyk, tu tuos savo juokus pasilik anūkams pasakoti, o aš dar Kazachstane jų iš tavęs prisiklausiau iki valios,- pertraukė piktai Ričardas.

-Na, netiki, netikėk, aš net pamenu, kad dangus buvo giedras, bent taip man atrodė- Benas šyptelėjo ir, kiek pamastęs, tęsė,- šokant su ta majore išsipildė visos jaunystėje sapnuotos ir žurnaluose matytos svajonės, bet tuo pačiu jaučiau lyg ji kapstytųsi po smegenis. Tas nemalonus jausmas, gal net kažkokia baimė, atbaidė nuo antro šokio su ja. Ir net jei ji pati būtų pakvietusi, būčiau tikriausiai pabėgęs arba numiręs. Kai kodavo nuo šnapso nebuvo to baimės jausmo. Jei daktaras būtų liepęs, būčiau drąsiai ėjęs dar kartą. Gal įtakos turėjo šventa vieta. Juk viskas vyko vienuolyne, pas tėvą Stanislovą,- kilstelėjo pirštą į viršų.

-Jei žmogus gali koduoti nuo šnapso, tai gali koduoti ir dar nuo ko nors. Pavyzdžiui, kad stovėtų ar nestovėtų, ką nors mylėtum ar nekęstum, kada reikia užmirštum ką nors, kada reikia prisimintum. Gali užkuoduoti, kad palaikytum kokį vieną ar kitą politiką.

-Nežinau, aš ne mokslininkas, visokių šarlatanų yra. Kašpirovskis per televizorių žmones kodavo.

-Tarybiniais laikais tokie asmenys buvo suregistruoti ir stebimi, o tas daktaras nepanašus į Taimyrą, basmačių ar plikį mongolą.

-Akys ir sklindanti nuo jų energija panaši į Taimyros, tik pojūčiai skirtingi. Basmačius su mongolu paprasti plėšikai, nieko bendro,- mostelėjo ranka Benas,- o kodėl juos dabar prisiminei?- paklausė primerkęs akį.

- Šiaip. Įdomu ką jie veikia. Ir iš vis ar dar gyvi.

-Gyvi buvo kol dirbau pas Salakauską. Kelis kartus buvau sutikęs Kazachstane ir Europoje. Bet apie tai nenoriu nė kalbėti.

-Nenori ir nereikia, bet neverk, kai kas skalpą lups šalin,- mostelėjo ranka Ričardas ir paklausė,- tau nieko nesako frazė "skubėkime daryti žmonėms gera". Gal žinai kas pasakė tuos žodžius?

-Kažkur girdėta ar skaityta, bet nepamenu. Kam ji tau?

-Man Ieva, ta kurios žąsis suvažinėjai...

-Kartu važiavome,- burtelėjo Benas.

-... sakė, jei sužinosiu, kas tai pasakė, sužinosiu kas yra Taimyros Akimovos anūkas. Gal ji vis dar tebieško jo?- Ričardas palingavo galvą.

-Jaučiu, po to kai mes išsiskyrėme prie Ievos namų ir aš su Edmučiu nulėkiau į pragaro diskoteką, tu dar daug ką sužinojai. Ačiū dievui, kad tik neseniai susitikome, o tai vėl būtum įtraukęs į kokią savo kvailą operaciją.

- Taip, daug tada sužinojau, bet Taimyros iš jos pilies neišrūkiau. Patį vos nepasodino.

-Nėr ko lysti į pragarą, kurį valdo moteris,- šyptelėjo Benas ir pridūrė,- aš tau siūliau varyti į diskoteką. Ten tavęs visos kaimo panelės geidė, o tu nepasirodei.

-Ne tas rūpėjo,- burbtelėjo, įsmeigė akis į ošiantį mišką ir susimąstė. Retsykiais primerkęs akis nusišypsodavo, bet tuoj vėl surimtėdavo.

-Ei, komisare, miegi,- bakstelėjo Benas jam į šoną po kelių minučių.

-Taip, mano mielas pilieti zeke, kad nuspėti ateitį, suprasti dabartį, reikės grįžti į praeitį,- burbtelėjo Ričardas, paglostė pakaušį ir, žiūrėdamas į jau truputį raustelėjusius Beno skruostus, paklausė,- padėsi?

-Visada pasirįžęs savo galimybių ribose,- atsakė Benas ir iškėlė ranką kaip tarybinių laikų pionierius.

-Pirma raudoną kaklaraištį pasirišk, o po to ranką kilnok,- tarė, paplekšnojo draugui per petį ir atsistojo.

-Ričardai,- tyliai prabilo Benas taip pat atsistojęs,- tu žinai kas nunuodijo Salakauskaitę?

-Jaučiu, kad čia kažkas surišta su praeitim, tik nesuprantu kol kas, su tavo ar su mano. O gal su mūsų abiejų,- Ričardas pasikasė kaktą,- tie ponai ne žvejoti buvo atvažiavę ir ne dažus padovanoti,- jis pavartė rankose dežutę ir tyliai pridūrė,-aš tau kaip vyras vyrui pasakysiu, bet tu niekam nesakyk,- jis šyptelėjo ir į ausį sušnibždėjo,- tikrai ne tu, bet kažkas tavo rankomis, tai mano nuomonė. Ponai mano, kad tai atsitiktinumas.

-Tai ką man daryti?- paklausė Benas neramiu balsu,- Tikiuosi nesugalvos kas nors mano rankomis visą pasaulį išnuodyti.

- Visko gali būti, bet manau, kad tavo rankos per skystos tokiems darbams. Su ta mergaite kažkam netyčia gavosi,- Ričardas šyptelėjo pamatęs surauktą Beno kaktą.- Nebijok. Dirbk, važinėk, saugok savo skalpą, o kai man reiks tavo pagalbos, aš tau paskambinsiu. Bandysiu prisiminti praeitį, aplankyti senus draugus, žinoma, jei kas dar bėra gyvų.

-Gerai, komisare,- tarstelėjo Benas ir tvirtai paspaudė draugo ranką.

-Jūs ilsėkitės, o aš einu tapyti,- riktelėjo Ričardas, kad visi girdėtų ir, paėmęs Violetą už parankės, nuėjo namo.

-Ir mums laikas namo. Žolę reikia pjauti, tvorą taisyti,- tarė Kristina ir perbraukė per pliką vyro viršugalvį.

Grįžęs Benas tuoj nuėjo į garažą ir ėmė raustis tarp savo daiktų, sukrautų į įvairias dėžes. Iš juodo vairuotojiško segtuvo ištraukė baltą šokoladą. Įdėmiai jį apžiūrėjo, pakrapštė kamputį.

-Šitas,- sušnibždėjo ir nuėjo į darbo kambarį. Įsijungė kompiuterį, pasistatė priešais Ričardo paveikslą ir išviniojo baltą šokoladą,- Negi jis paišydamas šį paveikslą specialiai įkišo riterį, mangolo galvą ir pilies griūvėsius, ar čia tik man vaidenasi praeities šėšėliai,- bambėjo po nosim,- jei specialiai, tai ko norėti-menininkas. Bet jei kažkokios jėgos veikiamas,- Benas atsiduso,- tada dar bus daug reikalų,- jis žvilgtelėjo per langą. Ant keliuko netoliese stovėjo nematyta tamsi mašina. Atsilaužė šokolado gabaliuką ir įsidėjęs į burną neskubėdamas ėmė kramtyti. Netikėtai įėjo žmona.

-Ką darai,- sušuko pilnu siaubo balsu, pamačiusi ant stalo atlaužtą plytelę.

-Valgau,- tarė neatitraukdamas akių nuo lango,- kai pasakė, kad aname nerado vidurius laisvinančių vaistų, kuriuos aš suleidau vietoje nuodų, supratau, kad tu tada atnešei ne tą šokoladą. Vidinis balsas sako, kad reikia jo paragauti, nes gal ir jame nieko nėra,- truktelėjo pečiais ir atsikando dar kasnelį.

-Policija išnaršė visą namą. Kaip jie jo nerado,- nusistebėjo Kristina ir priėjusi prie stalo paėmė šokoladą. Kruopšiai suvyniojo ir nunešė į šiukšlių konteinerį,- nebus šiuose namuose daugiau baltų šokoladų,- tarė tvirtu balsu žiūrėdama į vyrą, kurio veidas pradėjo balti.

Staiga Benas pašoko ir susirietęs nulėkė į tualetą. Pribėgo prie vieno, tas buvo užimtas, nubėgo laiptais į viršų ir jame kažkas sėdėjo.

Jis susiėmė už pilvo ir atsirėmęs į sieną atsitūpė. Netrukus iš paskos atlėkė išsigandusi Kristina. Vyras išbalęs, susiėmęs už pilvo tupėjo prie tualeto durų. Ji pasimetus žiūrėjo į vis labiau balantį jo veidą. Šūktelėjo vaikus. Žvilgtelėjo per langą lyg ieškodama patarimo ką daryti ir pastebėjo prie namo stovinčią juodą mašiną, kuri staigiai šoko iš vietos ir dideliu greičiu nulėkė. Kristina pasilenkė prie vyro. Jis žvilgtelėjo į žmoną, atsigulė ant šono ir susirietė.

-Kviesk greitąją ir skambink Ričardui,- sušnibždėjo Benas ir sudejavęs užsimerkė.

Kęstutis Grubliauskas

*Kalba netaisyta

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Anglija.lt skaitytojo Kęstučio parašyto detektyvinio apsakymo 10oji - paskutinioji - dalis. Ankstesnes dalis rasi skaitytojų atsiųstos medžiagos skyriuje E-migrantas.
O gal tu irgi turi parašęs ką nors įdomaus? Siųsk mums el. paštu info@anglija.lt

"Baltas šokoladas", 10 dalis.

Ričardas nusiėmė kepurę, paglostė pakaušį ir nuėjo prie mašinos. Durys plačiai prasidarė. Jis linktelėjo, pažiūrėjo vidun ir drąsiai įsėdo.

-Savi,- atsiduso Violeta.

Ant priekinės sėdėjo Promkaitis, prie vairo bejausmis, kaip iš akmens iškaltas vairuotojas, o ant galinės- dar vienas nepažįstamasis.

-Nesutrukdėme?- paklausė linksmai Promkaitis.

-Truputį. Norą buvau sugalvojęs, bet auksinės žuvelės nebespėjau paliesti. Nuplaukė be mano noro.

Promkaitis kilstelėjo antakius.

-Čia kolega iš Anglijos,- linktelėjo jis į solidaus amžiaus vyrą.

-Hi, how are you,- tarė šis ir ištiesė ranką.

Ričardas nepatikliai paspaudė ir pažiūrėjo į plačiai besišypsantį anglą.
-Labas rytas, tai ko ponams nesimiega.

-Taip, nesimiega, todėl iš karto prie reikalo,- atsakė ir padavė Ričardui dvi nuotraukas.

-Nepažįstu,- tarė kelias minutes įdėmiai jas pažiūrėjęs.

- Tie du piliečiai įdavė Benui saldainius. Gavę informaciją kada ir kur tai įvyko, Anglijos kolegos išaiškino kas jie tokie. Abu iš šiaurės Kaukazo. Į Lietuvą pakliuvo su pabėgėliais po pirmojo Čėčėnijos karo. Kaip ir daugelis tais laikais, užsiiminėjo įvairia prekyba. Įstojus Lietuvai į Europos Sąjungą, o po to prisijungus prie Šengeno, dažnai lankėsi Anglijoje, vienu žodžiu niekuo neišsiskyrė. Po to abu dingo. Neužilgo kai perdavė Benui saldainius, vienas jų buvo nukautas per rusų antiteroristinę operaciją Dagestane, o šito,- Promkaitis bakstelėjo pirštu į nuotrauką,- dar nerandame. Dingo kaip į vandenį.

-Kam jūs visa tai man pasakojate?- nustebo Ričardas.

-Anglam,- tęsė toliau Promkaitis,- pavyko atrasti po vienu jų nuomojamu garažu įrengtą slėptuvę. Joje buvo šimtas dėžių su įvairių firmų ilgai negendančiais produktais ir viena su tokiais saldainiais kaip kliuvo Benui - be jokių užrašų. Vienuose maišeliuose buvo visi saldainiai užnuodyti, kituose po vieną ar kelis. Gali būti, kad saldainiai buvo kaip transportavimo priemonė, nes nuodai buvo mažose kapsulėse jų viduje. Vaikinai tikriausiai nežinojo kuo ypatingi tie saldainiai ir buvo tik kurjeriai, bet, deja, paklausti nėra ko. Jų draugų ratas platus. Specialiai stengėsi turėti jų daug, kad atrodytų paprastais komunikabiliais vyrais. Kada, kaip, kur ir kas turėjo pradėti platinti šiuos gaminius- neaišku. Gal Anglijoje, gal Rusijoje, gal kur kitur, bet dėl rimtos akcijos šis kiekis per mažas.

- Panikai sukelti užteks ir tiek. Einant į parduotuvę niekas netikrina. Įsinešei, nuėjai prie tokių pat produktų, vienus įsidėjai į krepšį, po to persigalvojai ir padėjai atgal kartu su užnuodytais. Sandėliuose įmaišei, vežant sukeitei. Jei jie gauna originalių pakuočių, tai prieis prie jų fasavimo ir sandėliavimo. Variantų daug, bet kam man visa tai? Tuo turi užsiimti atitinkamos tarnybos,- vėl įsikišo Ričardas.

- Nuodai ypatingi,- tęsė Promkaitis lyg negirdėdamas jo,- dabar tokių niekas negamina ir oficialiai nėra žinoma, kad būtų kas gaminęs. Kaip sako specialistai, tai gali būti senovės rytų alchemikų darbas. Jie susideda iš dviejų skirtingų ir savarankiškų dalių. Viena dalis sukelia stiprų viduriavimą, galintį pasibaigti mirtimi jei neįsikiš gydytojai, kiti yra psichotropinio poveikio, bet tas poveikis nepasireiškia iš kart po jų patekimo į organizmą. Nusėda žmogaus smegenyse, padarydami jose nežymius pokyčius. Tas abi dalis sumaišius, gaunamas bespalvis, bekvapis, beskonis nuodas, kurį galima įmaišyti į maistą pradinėje gamybos stadijoje ar švirkštu suleisti į paruoštą gaminį. Priklausomai nuo to, kokie nuodai bus produkte- žmogus pradės viduriuoti, taps zombiu kurį, čia tik prielaida,-pabrėžė saugumietis,- kažkas po to valdys, ar staigiai mirs, jei bus mišinys- kiek patylėjes pridūrė,- kaip Salakausko dukra.

-Geras ginklas. Vienai kuopai į sriubą įpylei viduriavimo lašų, kitai į košę zombinių. Vieni sėdėtų krūmuose, o kiti, kieno nors valdomi, atneštų ant durtuvų tualetinį popierių,- Ričardas šyptelėjo.

- Dabar yra daug geresnių ir efektyvesnių ginklų, bet kažkas nori pažaisti su pasauliu- tęsė Promkaitis,- jei organizme jau yra iš anksčiau pakliuvusių psichotropinių, tai žmogus, gavęs antrąją dalį, kol jos susijungs ir numirs, dar spės gerai paviduriuoti.

-Linksmas žaidimas,- pasodinti pasaulį ant unitazo ir neduoti tualetinio popieriaus. Aš dar kartą klausiu, kam man ta biologijos- toksikologijos paskaita? - nepatenkintas paklausė Ričardas.

-Yra įtarimų, kad tie nuodai į Angliją pateko ne taip seniai ir iš Lietuvos. Kažkas, matyt, turi atsargų gal nuo tarybinių laikų, o gal nuo dar senesnių ir pardavė blogiems berniukams.

-Tai, kas buvo Beno švirkšte, priklauso šiai kategorijai?- susidomėjo Ričardas.

-Taip. Dėl to ir yra įtarimas, kad juos kažkas turi Lietuvoje. Neatmetame galimybės, kad tie piliečiai iš praeitos epochos, bet dabar yra įtakingi ir aukštas pareigas užimantys žmonės, todėl bet koks tolimesnis oficialus tyrimas gali tapti jiems žinomas. Manau, kad tie saldainiai atsitiktinai pakliuvo pas Beną ir jie nesitikėjo, kad viskas pakryps tokia linkme.

-Tai ką man dabar daryti?- kiek ironiškai paklausė Ričardas.

-Jei ką prisiminsi iš praeities ar netyčia nugirsi, paskambink man bet kuriuo laiku, nes, mūsų nuomone, jų dar kažkur yra,- Promkaitis padavė vizitinę.

- O kas jus sieja su Mindaugu?- netikėtai paklausė kišdamas vizitinę kortelę į kišenę.

-Jaunystėje pas panas kartu lakstėmė,- nusišypsojo Promkaitis.

-Tikrai?- kiek suglumęs paklausė Ričardas.

-Taip. Anglas tau nori padėkoti už tavo tyrimą, kuris padėjo atrasti tą sandėlį ir įteikti nedidelę dovanėlę.

Anglas padavė dėžutę.

-Kas čia?

-Čia labai geri dažai. Girdėjau, kad mėgstate tapyti,- tarė anglas lietuviškai, bet su stipriu akcentu.

-Nebijok, viskas oficialiai ir mokesčiai sumokėti, tik slaptai,- nusijuokė Promkaitis pamatęs kiek pasimetusį Ričardą.

-Na tada aš eisiu. Ačiū.

-Eik, bet gal bus tau įdomu,- Promkaitis nutilo. Palaukęs kol prabus Ričardo policininko smalsumas tęsė,- dar tarybiniais laikais buvo užfiksuota keletas to ypatingo viduriavimo atvejų. Vienas Tauragės rajone pasibaigė mirtimi. Tu jį pameni, nes tada gavai per galvą.

-Jums reikėtų Starnauską susirasti, jis tada buvo kriminalinio skyriaus viršininkas ir daugiau žinojo,-įsiterpė Ričardas ir, nusiėmęs kepurę, paglostė pakaušį.

-Jis dingo be žinios Gorbačiovo pertvarkos laikais,- atsakė ir tęsė toliau,- vieno universiteto profesorius, tik laiku įsikišus gydytojams, nenusividuriavo iki mirties. Na ir dar keli valkatos Šiaulių rajone. Deja, jų visų nėra gyvųjų tarpe ir neaišku kas juos pavaišino. Tada niekas netyrė, viską nurašė ant blogo maisto, todėl oficialių dokumentų nėra išlikę. Jokių pėdsakų,- pareigūnas skėstelėjo rankomis.

-Ko jūs norite iš manęs?- paklausė Ričardas, negalėdamas atitraukti akių nuo dažų.

-Pirmiausia- paveikslo, kurį žadėjai.

Juodlės komisaras pakėlė akis į pareigūną.

-Man taip pat,- tarė tyliai anglas ir kukliai kaip mokinukas kilstelėjo ranką.

-O antriausiai, jei ką prisiminsi iš praeities, paskambink mums bet kuriuo laiku.

-Man taip pat,- pritarė anglas ir įdėjo į dažų dėžutę savo vizitinę kortelę.

Ričardas nužvelgė anglą, nieko nesakęs atsidarė dureles.

-Jei tau reikės pagalbos, kreipkis tiesiai į mane,- tarė Promkaitis išlipančiam Juodlės komisarui.

Staiga Ričardas sustojo. Truputį pamąstęs įsėdo atgal ir atsargiai uždarė dureles.

-Iš kur žinote apie nusitriedusius, man aišku- prabilo žiūrėdamas Promkaičiui į akis,- pakėlėte mano tirtą bylą, pavartėt ligoninių archyvus, bet iš kur žinote apie kito komponento psichotropinį poveikį? Bandėte su triušiais?

-Gerai, kad sugrįžai,- Promkaitis šyptelėjo,- didžioji dalis bylų, tame tarpe ir tavo tirta ''Davatkų'', dingo kartu su tarybine valdžia, bet apie tai kitą kartą, na, o apie zombinius vaistus papasakos kolega. Jis kalbės, aš išversiu.

Anglas iš segtuvo ištraukė didelę nuotrauką ir lūpą. Ričardas įdėmiai ją apžiūrėjo. Senoje, labai neryškioje fotografijoje buvo keturių žmonių grupė. Vienas ištiesęs ranką į kažką rodė, kiti trys įdėmiai žiūrėjo. Net su padidinamuoju stiklu nebuvo galima įžiūrėti jų veidų, bet iš aprangos ir rankose laikomų automatų buvo aišku, kad tai kariškiai. Supanti juos gamta bylojo, kad tai šiltieji kraštai.

-Neįmanoma įžiūrėti veidų,- tarė grąžinęs nuotraukas.

Anglas neskubėdamas prabilo, o Promkaitis vertė nesustodamas, lyg iš anksto žinodamas tekstą.

-Septintajame- aštuntajame dešimtmetyje visa Afrika kariavo, mes taip pat nebuvome nuošalyje. Vietiniai masiškai žudė vieni kitus, o mes jiems padėjome ir mokėme kaip tai geriau daryti. Viename iš regionų, kurį rėmė Tarybų Sąjunga buvo ypatingos paskirties itin slaptas būrys. Ne toks, kuris moka gerai šaudyti ir skaldyti galvas, bet sugebantis daug daugiau. Tarp tarybinių ir mūsų karių buvo toks ne viešas susitarimas, kad nesant būtino reikalo, vienas kito nežudome, bet visokias kiaulystes vieni kitiems krėsdavome dažnai. Nuo to, aišku, daugiausiai kentėdavo vietiniai kovotojai. Tas ketvertas- to būrio branduolys. Vyras ištiesęs ranką-vadas, kraštinė iš kairės- moteris, kaip manome žmona, bent jau džiunglėse. Kiti du- padėjėjai. Labai jauni, kas neįprasta tokio lygio būryje ir taip toli nuo tėvynės,- anglas padavė krūvelę nuotraukų ir tęsė,- šiuolaikinė technika leido šiek tiek paryškinti jų veidus.

Ričardas įdėmiai įsižiūrėjo. Vaizdas vistiek buvo neaiškus ir sunku buvo suprasti jų amžių. Vado ir moters veidai buvo sunkiai įžiūrimi, nes buvo truputį pasukti.

- Tai vienintėlė nuotrauka kur jie be veidus dengiančių kaukių ar maskuojančių dažų,- anglas antsikrenkštė ir toliau burbėjo savo kalba, o Promkaitis tęsė pasakojimą kaip iš natų. Atrodė, kad svečias kalba tik dėl vaizdo, o vertėjas pats žino ką reikia sakyti.

-Kai vieną vakarą visas pulkas vienu metu nubėgo į krūmus, o priešai beveik be mūšio užėmė bazę ir iššaudė gynėjus kaip zuikius, nurašė viską ant antisanitarinių sąlygų ir maisto, nes viduriavo tik vietiniai kovotojai kurie maitinosi atskirai,- Promkaitis pažiūrėjo į nustebusį Ričardą,- aš čia savais žodžiais pasakoju, nes anglų kalboje nėra tokių išsireiškimų.

-Tai gal tegul jis patyli, o pasakokite jūs, kam man tas angliškas zirzimas į ausį.

Promkaitis šyptelėjo, kažką pasakė svečiui. Tas linktelėjo ir lietuvis vienas tęsė toliau:
-Kitą kartą apie penkiasdešimt karių iš tarptautinių pajėgų po pietų gražiai susirikiavo ir niekam nieko nesakę su ginklais išžygiavo pro vartus. Niekas nedrįso jų sulaikyti, nes galvojo, kad taip reikia, juo labiau, kad tarp jų buvo ir aukštesnio rango karininkų. Dar tą patį vakarą už dešimties kilometrų esančiame miške rado visus gražiai suguldytus perpjautom gerklėm. Kas keisčiausia, nebuvo iššautas nė vienas šūvis. Po kelių dienų kitoje stovykloje vietiniai kovotojai be niekur nieko pradėjo šaudyti vienas kitą. Ne padrikai, o tikslingai į savus. Keli šimtai žuvusių. Tapo aišku, kad čia ne paprastas išprotėjimas. Visų žuvusiųjų miške ir dalyvavusių tame susišaudyme kraujyje, tik specelioje labaratorijoje Švedijoje, pavyko aptikti nežinomą psichotropinę medžiagą. Ją išskyrė, padarė analogą ir išbandė ant belaisvių. Jokio poveikio. Kilo įtarimas, kad visus, pas kuriuos rado tų vaistų, kažkas valdo. Po kiek laiko pavyko pagauti agentą, kuris tų vaistų įpildavo į maistą, deja, pačius vaistus jis spėjo supilti į katilą sriubos. Tą sriubą atidavė belaisviams, bet ir vėl jokio poveikio. Keletą "netyčia" mirusių nuo tos sriubos nuodugniai ištyrė. Pas visus buvo nedideli pakitimai smegenyse. Pagautas agentas po ilgų tardymų mirė nieko nepasakęs.

-O kas po to būdavo su tais, kurie gavę tų vaistų nenumirė netyčia ?- paklausė Ričardas.

- Belaisviais nesidomėjome. Ištyrę savo karius tarnavusius tame regione, radome kelias dešimtis paveiktų. Skubiai juos komisavome. Grižę namo jie buvo normaliais žmonėmis, bent taip atrodė pradžioje. Po kiek laiko tai vienas tai kitas nusižudydavo, ar padarydavo kokį rimtą nusikaltimą. Kiti nei iš šio nei iš to stipriai pakeisdavo savo pažiūras į mūsų politinę sistemą, kitaip tariant tapdavo komunistinių įdėjų remėjais. Kai kuriuos teko net izoliuoti nuo visuomenės.

-Kaip pasakoje.

-Taip. Mums pakliuvę belaisviai pasakojo, kad yra tarybinis jaunas karininkas pastoviai nešiojantis tamsius akinius. Jį vadino burtininku. Jis su dar keliais gyveno atskirai nuo visų kitų, bet mėgo pasivaikščioti tarp pakliuvusių į belaisvę. Nenusiėmęs akinių įdėmiai žiūrėdavo į jų akis, atsirinkdavo kokią dešimtį ir nusivesdavo į savo teritoriją. Nuvestieji nebegrįždavo.

-Atrinkinėjo karius savo zombių armijai- burbtelėjo Ričardas. Promkaitis nutilo.

-Kodėl tau kilo būtent ši mintis?- paklausė po trumpos pauzės.

-Nežinau, bet, manau, jums kaip profesionalams turėjo kilti daugiau ir įvairesnių minčių nei buvusiam policininkui

-Vadas,- vėl tęsė Promkaitis, bakstelėjęs į nuotrauką,- tas, kuris stovi ištiesęs ranką, dažnai pats dalyvaudavo įvairiose operacijose ir žiaurumu nesiskyrė nuo vietinių, bet nežudydavo vakariečių ar amerikiečių. Laikėsi sutarties. Labai mėgo jaunas mergaites. Moteris retai kada išeidavo iš uždaros zonos ribų ir neaišku kuo ji ten užsiiminėdavo. Vienas iš tų jaunuolių nuolat lydėdavo vadą. Nuotraukoje jie visi be akinių, tai neaišku, kuris iš jų burtininkas, o kuris vado palydovas. Gal tarp jų burtininko ir nėra,-Promkaitis nutilo ir pažiūrėjo į savo kolegą iš Anglijos. Tas linktelėjo.

- Jungtinės oro pajėgos smogė stiprų, netikėtą smūgį į tą rajoną, kuriame buvo numatoma tų vaistų platintojų bazė. Sulygino viską su žeme ir tikėjosi, kad sunaikino. Taip galvojo, kol tu atnešei Beno saldainį. Jame rado tuos pačius komponentus. Mes atlikome didžiulį darbą ir nustatėme, kad pirmą kartą po įvykių Afrikoje tie vaistai, sukeliantys viduriavimą, pasirodė Tauragės rajone. Tuo metu tu ten atlikinėjai praktiką. Kaip jie ten pateko, nustatyti nepavyko, nes sunaikintoje bazėje nieko nerado. Nei vaistų, nei to ketverto, nei kokių dokumentų, tik daug žuvusių vietinių kovotojų ir civilių. Tarybiniai kariai spėjo tylomis pasitraukti. Tikriausiai turėjo informacijos.

-Kodėl jūs man pasakojate tą, kaip aš manau, slaptą informaciją?- paklausė Ričardas žiūrėdamas tai į anglą, tai į Promkaitį.

-Afrikos įvykiai jau seni ir jokio ten ypatingo slaptumo nebėra. Dėl Tauragės įvykių, gerai įsižiūrėk tas fotografijas, gal ką pažinsi ar prisiminsi, gal net pabandysi nupiešti. Juk būna menininkams, kai sapne pamato kažką iš praeities, po to nutapo.

-Kol kas jie man nieko neprimena ir nemanau, kad ką prisiminsiu. Tauragėje skendau, gavau per galvą ir, neužbaigęs bylos, pusiau komisuotas, išvažiavau į Klaipėdą.

-Aš buvau tada Afrikoje,- tyliai prabilo anglas lietuviškai,- miške tarp nužudytųjų buvo daug mano draugų. Jei tas burtininkas gyvas ir turi tų vaistų, tai gali pridaryti daug bėdos. Visiems.

Ričardas geriau įsižiūrėjo į anglą. Dabar jis pamatė, kad tai pagyvenęs, bet gerai išsilaikęs vyras. Jis jau norėjo lipti lauk, bet pasisukęs į anglą paklausė:
-Sakykite, ponai, namuose vazelėje guli saldainiai. Juos tai vienas, tai kitas žmogus valgo, bet niekas nenusinuodija. Ateina netikėtai į svečius kaimynė, kaip sako truputį pavažiavusiu stogu, ir paima būtent tą saldainį, kuris yra užnuodytas. Gal tas saldainis atsirado ten tada, kada ji atėjo, tiksliau jis buvo skirtas jai ir jos laukė. Gal mamytė, tėtušis, jų draugai ar priešai pasistengė? Gal koks kerštas Benui. Juk jis dirbo pas aukos tėvą.

-Mes atmetėme tą versiją, kad kažkas norėjo specialiai ją nunuodyti. Ir iš praeities nieko neradome. Pats Salakauskas sakė, kad neturi jokių pretenzijų pas jį dirbusiam Benui. Tai tik atsitiktinumas. Ji- vaikas,- atsakė oficialiu tonu Promkaitis ir pridūrė,- juk mes negalime įtarinėti savo dukros nužudymu žinomą žmogų, galimą kandidatą į prezidentus, o ir kam jam reikia tokio skandalo. Jis doras pilietis, gimęs tremtyje, lietuvių šeimoje, anksti tapo našlaičiu, jį įsivaikino Kazachstano vokiečiai. Kartu su pirmąja jų emigracijos banga išvyko į Vokietiją. Vedė vokietę, vaikų nesusilaukė, išsiskyrė, Sąjūdžio laikais grįžo į Lietuvą, aktyviai dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės atkūrime, tapo Lietuvos piliečiu. Tada į politiką nenuėjo, o pradėjo verslą. Mes neradome jokių jo ryšių su tais veikėjais. Atrasti Anglijoje saldainiai buvo užnuodyti tokiais pat nuodais kaip Beno. Tai įrodo, kad jie atkeliavo iš ten, bet nelabai dar aišku, kaip jie pateko į Angliją.

-O gal dukros negeras elgesys trukdė jo norams tapti prezidentu ir gal tie saldainiai į Angliją nukeliavo iš čia,- nenusileido Ričardas.

-Dėl to vaikų nežudo. Tų, kuriuos atradome, fasavimas ir užnuodijimas buvo atliktas Anglijoje. Kolegos iš Scotland Yard‘o rado nepanaudotų švirkštų ir keletą ampulių,- atsikirto pareigūnas.

-Kokių? Zombinių ar viduriavimo?

Promkaitis tylomis žiūrėjo į Ričardą. Po poros minučių tylos tarė:
-Tik viduriavimo, kitų tikriausiai pritrūko, o saldainiuose ir kituose produktuose buvo abiejų komponentų mišinys.

-O gal motina pavargo nuo dukros krečiamų šunybių ir pakišo jai tą saldainį,- nenurimo Juodlės komisaras.

-Motina, gimusi Lietuvoje, našlaitė, tiksliau pamestinukė iš Tauragės vaikų namų. Ištekėjo už Salakausko po nepriklausomybės atkūrimo būdama aštuoniolikos ir netrukus po vedybų pagimdė dukrą. Nors jis už ją žymiai vyresnis, bet šeima pavyzdinga. Šiuo metu Salakauskienė verslininkė, į politiką netaiko, į vyro reikalus nesikiša, jos praeityje nėra jokių pėdsakų, vedančių prie nuodų, jų platintojų ar kitokių kriminalinių struktūrų. Tu gi pats sakei, kad tokių nuodų vaistinėje nenusipirksi, ant dujinės neišsivirsi ir bomžas iš konteinerio neištrauks.

-Man vienas pareigūnas sakė, kad turguje galima ir tanką nusipirkti, net siūlė kordinates. Tanko! O jūs nesugebėjote rasti bomžo, pardavusio jam vaistus,- tarė Ričardas pakeltu tonu,- matyt kažkas labai nenorėjo daug vargti ir ieškoti. Lengviausia paprastą vairuotoją įkišti į belangę ir pliusiuką sau pasidėti.

Promkaitis piktokai pažiūrėjo į Ričardą.
-Buvo padaryta klaidų tiriant, bet visiem pasitaiko. Pareigūnai, netinkamai atlikę pareigą, nubausti, tame tarpe ir Doleba. Bet jei būtų viskas vykę kitaip, gal nebūtume radę sandėlio Anglijoje,- piktai atkirto saugumietis,- ir neaišku, kas dabar valgytų tuos produktus. Ir tas, kaip tu sakai, paprastas vairuotojas, kodėl nepasakė visko iš karto. Vaidino kažkokį kankinį.

- Gal jam kas liepė,- piktai burbtelėjo.

Anglas, kuris visą laiką ramiai stebėjo pakeltais balsais besikalbančius lietuvius, paklausė:
-Ir kas iš to?

Vyrai sužiūro į svečią.
- Nieko. Pasaka su neaiškia pabaiga,- atsakė Ričardas,- kol tie veikėjai iš praeities dar ko nors nenunuodys, tol niekas nieko nedarys.

-Jei nematai važinėjančių su įjungtais švyturėliais policijos mašinų, tai nereiškia, kad mes nedirbame.

-Ko jūs iš manęs norite. Gal, kad vietoje to švyturėlio priekyje policijos mašinos bėgčiau,- Ričardas pasuko dažų dėžutę virš galvos.

-Mes norėtume, kad tu pasistengtum sužinoti pasakos pabaigą anksčiau už tuos, kurie ją kuria, dėl to mes ir čia,- tarė Promkaitis kiek patylėjęs.

-Aš jau pensininkas, nebepalakstysiu, bet pasivaikščioti pabandysiu,- burbtelėjo Ričardas ir išlipo. Jis linktelėjo pasilikusiems mašinoje ir uždarė duris.

Mašina tyliai nuvažiavo.

***
-Na, kas naujo, komisare,- riktelėjo Regina pro šalį pėdinančiam kaimynui.

-Nieko,- mostelėjo ranka ir apsižvalgė,- Benai, einam, reikia pakalbėti,- tyliai tarė savo draugui ir abu nuėjo į kiemo pakraštį,- sakyk, iš kur ten tie tavo sapaliojimai paskutinę teismo dieną? Ar tu viską jautei, matei, ar tai paprasčiausias rašinėlis.

-Kaip tau paaiškinti,- prabilo neskubėdamas Benas,- taip, aš tai jaučiau, mačiau ir kalbėjau.

-Tu tikras, kad tas, su kuriuo tu diskutavai- tai antrasis tu. Tu jį matei?- paklausė Ričardas, žiūrėdamas į jo akis.

Benas susimąstė.
-Visą tą laiką kol sėdėjau, bandžiau suprasti, ar tai buvo mano antrininkas. Po kiek laiko suvokiau, kad nemačiau jo veido, kūno, o tik jį jaučiau. Jaučiau, kad jis yra, plekšnoja man per koją, nugarą, jaučiau net oro gūsius, kai jis kažką šnibždėdavo į ausi, bet ar tai buvo kitas AŠ, labai stipriai abejoju,- Benas atsistojo, apėjo kelis kartus apie stalą ir sustojo priešais Ričardą,- kai mane atvedė, aš pajutau lyg kažkas prakrapštė pakaušį, įkišo kulinarinį švirkštą ir ne pripūtė kokio kremo, o ištraukė viską, kas yra tarp ląstelių, nervų, gyslų. Viską, palikdamas tik kaulus ir mėsą. Gal visa tai, kas užpildo mažiausius tarpelius mūsų kūne ir yra siela. Nežinau, bet tas, kas viską ištraukė, staigiai išpurškė ir aš pakibau palubyje. Nemačiau kas vyksta salėje realiai, nevaldžiau kūno, nežinojau ką jis darė. Gal stojosi, sėdosi, kalbėjo, verkė, tarė paskutinį žodį. Nežinau,- Benas nusišluostė alkūne suprakaitavusią kaktą ir tęsė,- aš su tuo veikėju buvau kitame posėdyje, kažkokiame cirke, ar teatre, kur viskas tik vaidyba. Pasibaigs, mes nusilenksime, mums paplos, gausime puokštę gėlių ir eisime namo. Tik noras perskelti galvą teisėjai buvo kažkoks realus. Jei ne policininkai, tai būčiau stuktelėjęs jai per garbanas. Po to pajutau lyg krisčiau. Esi vaikystėje patyręs jausmą, kai miegodamas sapne kažkur krenti? Mojuoji rankomis, kojomis, bet negali sustot ir tik paskutiniu momentu staigiai pabundi.

-Ir pajunti, kad lovoje šilta ir drėgna,- šyptelėjo Ričardas.

-Vaikystėje prabusdavau. Tąkart neprabudau, o įkritau į tamsią patalpą.

-Karstą?- burbtelėjo Ričardas.

-Nežinau kaip karstas atrodo iš vidaus, bet tas, kuris išpjovė langą ir davė sąsiuvinį, tikrai buvo mano draugas vardu AŠ. Jį aš mačiau.

-Kas sėdėjo salėje?- paklausė susimąstęs Ričardas.

-Na, kaip visada- maniškiai, nukentėjusieji, ir dar kitų klausytojų.

-Tu bendravai su aukos tėvu.

-Ne, tik kelis kartus buvo žvilgsniai susitikę. Kai pas jį dirbau, jis buvo kažkos kitoks, jaunesnis. Pasikeitė, aš išėjau iš jo įmonės prieš tris, gal keturis metus. Tada jo visi bijodavo. Su paprastais vairuotojais jis beveik nebendraudavo. Jei kokiu reikalu užeidavom, tai stovėdavom prie dūrų nuleidę galvas, nes jo žvilgsnis prikaldavo prie sienos. Turėjo pavaduotojų, kurie mums vadovavo,- Benas pasikrapštė pakaušį,- tada jam į akis neteko žiūrėti, bet dabar kelis kartus mūsų žvilgsniai ilgiau buvo susitikę.

-Na ir?

- Kažkokios nemalonios, kaip kokio hipnotizuotojo. Kažkuo primenančios daktaro, pas kurį kodavausi nuo per dažno šnapso naudojimo. Tik spalva kitokia. Nežinau kokios pas mane jos būtų, jei mano vaiką kas nunuodytų kaip pelę.

-Kodėl išėjai iš jo firmos?

Benas nuleido galvą. Kelias minutes patylėjęs apsižvalgė ir tyliai prabilo:
-Aš tau kaip vyras vyrui pasakysiu, bet tu niekam.

Ričardas linktelėjo galvą ir pasilenkė prie Beno.
-Jis įdarbino jauną panelę. Ji kvitukus mūsų priiminėdavo, nes daugiau nieko nemokėjo. Graži ir labai maloni, nors kai reikėdavo taip griežtai ir riebiai pasakydavo, kad net mes ausis suglaudę tylėdavom. Visi buvo pasiryžę visą gyvenimą paaukoti dėl vienos nakties prie jos krūtinės.

-Paaukojai?- tarstelėjo Ričardas šyptelėjęs.

-Tik vieną kartą. Ji pati sugundė. Po darbo ilgai mano kvitukus skaičiavo ir netyčia gavosi.

-Negi dėl vieno karto iš firmos išėjai,- nustebo.

-Aš nežinojau, kad ir direktorius ją šefuoja. Ji už jo po to ištekėjo ir netrukus po vestuvių pagimdė.

-Tavo darbas?

-Ne, po manęs tik aštuoni mėnesiai buvo praėję. Jis anksčiau pasistengė.

-Neapsirikai skaičiuodamas?

-Iki devynių suskaičiuoti moku.

-Kas toliau?

-Nieko, nusprendžiau eiti kuo toliau nuo pagundos. Padaviau pareiškimą, bet šefas jį suplėšė ir savo žvilgsniu prikalė prie sienos. Kokias dešimt minučių žiūrėjo į akis, o aš apie gėles galvojau. Po to staigiai liepė imti naują mašiną ir važiuoti į reisą. Nedrįsau prieštarauti ir išvažiavau dar tą pačią dieną. Buvau tada dar jaunas ir gražus, tai ji po to vieno karto visada labai ilgai mano kvitukus priiminėdavo, bet aš daugiau nerizikavau ir ataskaitas stengdavausi nunešti iki pietų, kad nereikėtų po darbo pasilikti.

-Šefas įtarė?

-Man nieko nesakė, bet stengiausi nepakliūti jam į akis. Tada, kai padavus pareiškimą prikalė prie sienos, buvo toks jausmas, kad kapstosi po mano galvą, bet aš buvau užsigrūdinęs ir manau, kad jo akys neprisikasė iki slaptų mano smegenų vietų. Kai pradėjo ryškėti jos pilvukas, išėjo iš įmonės ir ištekėjo už direktoriaus. Po to aš dar apie penketą, šešetą metų dirbau toje pačioje firmoje, bet gražuolės nebuvau susitikęs. Tik išėjęs iš įmonės buvau su ją netyčia porą kartų susitikęs. Tapo dar gražesnė. Ir dukrą mačiau. Ji visai nepanaši į mane,- kaip kirviu nukirto Benas.

-Kiek tave pažįstu, tau viskas gaunasi netyčia. Netyčia pas basmačių pakliuvai, žąsis išdaužei, mane sutikai, nuodus iš Anglijos parvežei ir taip toliau. Toks įspūdis, kad ir pats šiame pasaulyje netyčia atsiradai.

-Kuo aš kaltas,- truktelėjo pečiais Benas.

-Benai,- Ričardas pasisuko į savo draugą,- iš Salakausko įmonės išėjai praslinkus penkiems, šešiems metams po tarnybinio romano. Negi gražuolė grįžo ir pradėjo priekabiauti?

-Ne. Pavargau nuo įtampos.

-Kokios?

-Darbinės. Aš tau sakiau, kad niekada nelindau į priekabą ir netikrinau dėžių, bet buvau ne durnas ir jaučiau, kad ten ne visą laiką būdavo tai, kas įrašyta važtaraščiuose.

-Negi nė karto nepakliuvai,- įtariai paklausė.

-Buvau, ne kartą, bet nė karto ant sienos. Ten viskas eidavo kaip sviestu patepta. Buvo keli atvejai, kai kelnės buvo pilnos, bet snukis išliko ramus, tai praslydau.

-O kur buvai pakliuvęs?

-Kelis kartus buvo Rusijoje uždarę. Vienąkart net specdalinys viduryje miesto ėmė. Kaip filme.

-Na ir?

-Nieko. Ryte paėmė, vakare paleido. Sekantį rytą suvarė bomžus, kurie sukrovė viską ką buvo iškrovę ir iki sienos nė vienas mentas nebestabdė.

-Lietuviams buvai pakliuvęs?

-Aš nieko blogo nedariau, kad mane kas persekiotų ir gaudytų. Muitininkai visada ramūs ir geranoriški būdavo. Net ant alaus duoti nereikėdavo. Gal būdavo jau gavę, nežinau. Baltarusai tai dažnai pašokdindavo, bet tikriausiai tik dėl akių, kad mūsiškiai nebepultų labai tikrinti, nes nė karto nieko nerado ir nesulaikė.

-Salakauskas žinojo?- griežtai paklausė Ričardas.

-Tu manęs netardyk. Aš tau kaip draugui, o ne kaip mentui pasakoju,- Benas gurkštelėjo gaivos, apsidairė ir tęsė,- nežinau ką jis žinojo. Niekados neklausinėjo, aš nepasakodavau, bet atlyginimą ir dienpinigius gaudavau truputi didesnius nei kiti vairuotojai. Jauna buhalterė kartą po darbo rodė žiniaraščius.

- Ir vėl jauna merga,- riktelėjo Ričardas ir pliaukštelėjo delnais, kad net atsisuko netoliese sėdėjusios moterys,- viskas gerai, čia ne apie jus,- mostelėjo ir palinko prie Beno,- į kokias šalis važinėjai,- tyliai paklausė.

-Pradžioje į Rusiją, Kazachstaną, kai padarė vizą- į Europą , kartais į Angliją ir į rytus tekdavo užsukti.

-Vakaruose nepersekiojo praeities šmėklos? Viskas buvo gerai?

-Kaip pasakoje, tik anglai kartą buvo uždarę,- Benas, pamatęs išplėstas Ričardo akis, plačiai nusišypsojo ir išskėtęs rankas pridūrė,- tu nepatikėsi, bet ir ten praslydau. Pusę dienos veltui pagėriau kavą, gavau ''pisulką'', kad Didžioji Britanija neturi man pretenzijų ir nuvažiavau toliau.

- Jaučiu, kad be reikalo ištraukiau tave iš kalėjimo,- burbtelėjo Ričardas.

- Na, matai, ir vėl man pasisekė ir vėl praslydau. Ne veltui vienas pilietis pavadino mane lucky driver.

- Kazachstane savo senų draugų nebuvai sutikęs?- paklausė įdėmiai žiūrėdamas į draugo akis.

- Viskas, gana apie praeitį. Viskas praėjo, niekas manęs nepersekioja, visi mane pamiršo, tik kokį pusmetį prieš tuos nelemtus saldainius Anglijoje netyčia buvau sutikęs grybą.

-Kokį?- nustebo Ričardas.

-Normalų, vaikštantį ir kalbantį, bet čia mano rūpestis. Jei dar kada sutiksiu, užduosiu jam keletą asmeninių klausimų. Jei kas bus įdomaus, aš tau pasakysiu. O dabar pakalbam apie kitką.

-Oi, Benai, Benai, sava mirtimi nemirsi,- atsiduso Ričardas, ir kiek pamąstęs paklausė,- Žinojai, kad jų dukra gyvena šalia tavo sūnaus?

-Ne. Tik kai mane vedė lauk pamačiau pasiutusį tėvą ir jo žmoną. Ji kažkaip keistai šyptelėjo, o gal man tik pasirodė. Salakauskas kažką šūkavo, o jos balso negirdėjau. Gal dar tebemyli?- šyptelėjo ironiškai.

-Paleistuvis. Reiktų Kristinai pasakyti,- tarstelėjo taip pat šypsodamasis.

- Tai tada geriau atgal į kalėjimą ir iki gyvos galvos,- mostelėjo rankomis Benas.

-Pameni, Kazachstane buvome šokiuose ir pakvietei majorę šokti, kuri, kaip po to paaiškėjo, buvo Taimyra Akimova.

-Pamenu. Och moteris! Pagal metus gal būtų į motinas tikusi, bet kol pašokau- tris kartus baigiau, nors tarp mūsų buvo padori distancija. Akimis nurengė, išprievartavo, aprengė ir pasakė kažką nesuprantama kalba. Tikriausiai, kad myli ir tikisi dar kada nors pašokti. Pats buvai ir matei.

-Mačiau tavo medinio kareivio valsą, gerai, kad tupčioti nepradėjai kaip kazokas,- šyptelėjo Ričardas ir rimtai paklausė,- tau Salakausko akys nepriminė to meilės akto?

-Aš ne žydras,- įsižeidė Benas,- reikėjo pačiam pasiūlyti jai pašokti kai stovėjome cirko arenoje tarp jos šuniukų. Būtum pats pajutęs jos karštą virtualią meilę.

-Taip, šuniukai gražūs. Uldžiui pusę užpakalio iškando ir nė karto nesulojo. Tikriausiai tos pačios veislės apie kuriuos pasakojo Starnauskas. Šunys-nebyliai. Tokie Antrojo pasaulinio karo metu persekiodavo kalinius pabėgusius iš koncentracijos stovyklų. Šunys su išoperuotom balso stygom. Taip aiškino mano viršininkas prieš išvykstant man į Kazachstaną, kur netyčia sutikau pasileidusį "šventą Beną" su draugais angelais,- Ričardas nusikvatojo.

-Ranką man už tai turi bučiuoti, o ne kvatotis ant visos Lietuvos. Parazitas,- pyktelėjo Benas.

-Ką tu jautei, kai tave kodavo nuo alkoholizmo,- paklausė žiūrėdamas tiesiai į akis.

-Ne nuo alkoholizmo, o nuo šnapso! Tai skirtingi dalykai,- įsižeidė Benas.

-Tai ką?

-Atsistojo tas daktaras prieš visus ir staigiai sukomandavo: "rankas ant kelių, žiūrėt man į kaktą". Akimirksniu visi pakluso. Kokį dešimt minučių kažką kalbėjo, bet nepamenu ką. Visi kaip triušiai į smauglį žiūrėjome, o aš savo kūno nejaučiau. Toks jausmas, kad smegenyse kažkokią veržlę užveržė,- Benas susimąstė. Kiek patylėjęs tesė,- kažkas panašaus su pojūčiais, kuriuos pastoviai jaučiau po arešto. Po to išsikvietė kiekvieną asmeniškai. Plaukai juodi, akys juodos ir kažkur giliai, toli, ne prie kaktos, kaip pas normalius žmones. Bent taip man ir kitiem kartu buvusiems atrodė. Paėmė už galvos, paspaudė smilkinius ir pasakė, kad galiu eiti. Atrodė, kad kas karšto aliejaus į kūną įpylė. Panašiai kaip šokant su Taimyra Akimova.

-Nenuleidai daktarui ant kelių?

-Asilas,- piktai burbtelėjo Benas.

-Nepyk,- paplekšonojo per petį,- padėjo tas kodas?

-Na kaip matai. Jau dvidešimt metų nė lašo. Ir dar. Aš per tardymą ne apsimečiau durniuku, kad užmiršau apie tą šokoladą, bet iš tikro užmiršau. Anksčiau būdavo nusigerdavau iki žemės graibymo, bet visada prisimindavau viską iki to momento kol nukrisdavau. O dabar , kad kažką dariau su šokoladu, prisiminiau tik kai jį pamačiau. Lyg kas būtų viską ištrynęs, o po to vėl įrašęs į smegenis. Aš jau ne jaunas, bet sklerozės dar nepastebėjau. Žinok, net pamenu kaip iš gimdymo namų tėvas parsinešė, o čia tokio akivaizdaus darbo neprisiminiau.

-Klausyk, tu tuos savo juokus pasilik anūkams pasakoti, o aš dar Kazachstane jų iš tavęs prisiklausiau iki valios,- pertraukė piktai Ričardas.

-Na, netiki, netikėk, aš net pamenu, kad dangus buvo giedras, bent taip man atrodė- Benas šyptelėjo ir, kiek pamastęs, tęsė,- šokant su ta majore išsipildė visos jaunystėje sapnuotos ir žurnaluose matytos svajonės, bet tuo pačiu jaučiau lyg ji kapstytųsi po smegenis. Tas nemalonus jausmas, gal net kažkokia baimė, atbaidė nuo antro šokio su ja. Ir net jei ji pati būtų pakvietusi, būčiau tikriausiai pabėgęs arba numiręs. Kai kodavo nuo šnapso nebuvo to baimės jausmo. Jei daktaras būtų liepęs, būčiau drąsiai ėjęs dar kartą. Gal įtakos turėjo šventa vieta. Juk viskas vyko vienuolyne, pas tėvą Stanislovą,- kilstelėjo pirštą į viršų.

-Jei žmogus gali koduoti nuo šnapso, tai gali koduoti ir dar nuo ko nors. Pavyzdžiui, kad stovėtų ar nestovėtų, ką nors mylėtum ar nekęstum, kada reikia užmirštum ką nors, kada reikia prisimintum. Gali užkuoduoti, kad palaikytum kokį vieną ar kitą politiką.

-Nežinau, aš ne mokslininkas, visokių šarlatanų yra. Kašpirovskis per televizorių žmones kodavo.

-Tarybiniais laikais tokie asmenys buvo suregistruoti ir stebimi, o tas daktaras nepanašus į Taimyrą, basmačių ar plikį mongolą.

-Akys ir sklindanti nuo jų energija panaši į Taimyros, tik pojūčiai skirtingi. Basmačius su mongolu paprasti plėšikai, nieko bendro,- mostelėjo ranka Benas,- o kodėl juos dabar prisiminei?- paklausė primerkęs akį.

- Šiaip. Įdomu ką jie veikia. Ir iš vis ar dar gyvi.

-Gyvi buvo kol dirbau pas Salakauską. Kelis kartus buvau sutikęs Kazachstane ir Europoje. Bet apie tai nenoriu nė kalbėti.

-Nenori ir nereikia, bet neverk, kai kas skalpą lups šalin,- mostelėjo ranka Ričardas ir paklausė,- tau nieko nesako frazė "skubėkime daryti žmonėms gera". Gal žinai kas pasakė tuos žodžius?

-Kažkur girdėta ar skaityta, bet nepamenu. Kam ji tau?

-Man Ieva, ta kurios žąsis suvažinėjai...

-Kartu važiavome,- burtelėjo Benas.

-... sakė, jei sužinosiu, kas tai pasakė, sužinosiu kas yra Taimyros Akimovos anūkas. Gal ji vis dar tebieško jo?- Ričardas palingavo galvą.

-Jaučiu, po to kai mes išsiskyrėme prie Ievos namų ir aš su Edmučiu nulėkiau į pragaro diskoteką, tu dar daug ką sužinojai. Ačiū dievui, kad tik neseniai susitikome, o tai vėl būtum įtraukęs į kokią savo kvailą operaciją.

- Taip, daug tada sužinojau, bet Taimyros iš jos pilies neišrūkiau. Patį vos nepasodino.

-Nėr ko lysti į pragarą, kurį valdo moteris,- šyptelėjo Benas ir pridūrė,- aš tau siūliau varyti į diskoteką. Ten tavęs visos kaimo panelės geidė, o tu nepasirodei.

-Ne tas rūpėjo,- burbtelėjo, įsmeigė akis į ošiantį mišką ir susimąstė. Retsykiais primerkęs akis nusišypsodavo, bet tuoj vėl surimtėdavo.

-Ei, komisare, miegi,- bakstelėjo Benas jam į šoną po kelių minučių.

-Taip, mano mielas pilieti zeke, kad nuspėti ateitį, suprasti dabartį, reikės grįžti į praeitį,- burbtelėjo Ričardas, paglostė pakaušį ir, žiūrėdamas į jau truputį raustelėjusius Beno skruostus, paklausė,- padėsi?

-Visada pasirįžęs savo galimybių ribose,- atsakė Benas ir iškėlė ranką kaip tarybinių laikų pionierius.

-Pirma raudoną kaklaraištį pasirišk, o po to ranką kilnok,- tarė, paplekšnojo draugui per petį ir atsistojo.

-Ričardai,- tyliai prabilo Benas taip pat atsistojęs,- tu žinai kas nunuodijo Salakauskaitę?

-Jaučiu, kad čia kažkas surišta su praeitim, tik nesuprantu kol kas, su tavo ar su mano. O gal su mūsų abiejų,- Ričardas pasikasė kaktą,- tie ponai ne žvejoti buvo atvažiavę ir ne dažus padovanoti,- jis pavartė rankose dežutę ir tyliai pridūrė,-aš tau kaip vyras vyrui pasakysiu, bet tu niekam nesakyk,- jis šyptelėjo ir į ausį sušnibždėjo,- tikrai ne tu, bet kažkas tavo rankomis, tai mano nuomonė. Ponai mano, kad tai atsitiktinumas.

-Tai ką man daryti?- paklausė Benas neramiu balsu,- Tikiuosi nesugalvos kas nors mano rankomis visą pasaulį išnuodyti.

- Visko gali būti, bet manau, kad tavo rankos per skystos tokiems darbams. Su ta mergaite kažkam netyčia gavosi,- Ričardas šyptelėjo pamatęs surauktą Beno kaktą.- Nebijok. Dirbk, važinėk, saugok savo skalpą, o kai man reiks tavo pagalbos, aš tau paskambinsiu. Bandysiu prisiminti praeitį, aplankyti senus draugus, žinoma, jei kas dar bėra gyvų.

-Gerai, komisare,- tarstelėjo Benas ir tvirtai paspaudė draugo ranką.

-Jūs ilsėkitės, o aš einu tapyti,- riktelėjo Ričardas, kad visi girdėtų ir, paėmęs Violetą už parankės, nuėjo namo.

-Ir mums laikas namo. Žolę reikia pjauti, tvorą taisyti,- tarė Kristina ir perbraukė per pliką vyro viršugalvį.

Grįžęs Benas tuoj nuėjo į garažą ir ėmė raustis tarp savo daiktų, sukrautų į įvairias dėžes. Iš juodo vairuotojiško segtuvo ištraukė baltą šokoladą. Įdėmiai jį apžiūrėjo, pakrapštė kamputį.

-Šitas,- sušnibždėjo ir nuėjo į darbo kambarį. Įsijungė kompiuterį, pasistatė priešais Ričardo paveikslą ir išviniojo baltą šokoladą,- Negi jis paišydamas šį paveikslą specialiai įkišo riterį, mangolo galvą ir pilies griūvėsius, ar čia tik man vaidenasi praeities šėšėliai,- bambėjo po nosim,- jei specialiai, tai ko norėti-menininkas. Bet jei kažkokios jėgos veikiamas,- Benas atsiduso,- tada dar bus daug reikalų,- jis žvilgtelėjo per langą. Ant keliuko netoliese stovėjo nematyta tamsi mašina. Atsilaužė šokolado gabaliuką ir įsidėjęs į burną neskubėdamas ėmė kramtyti. Netikėtai įėjo žmona.

-Ką darai,- sušuko pilnu siaubo balsu, pamačiusi ant stalo atlaužtą plytelę.

-Valgau,- tarė neatitraukdamas akių nuo lango,- kai pasakė, kad aname nerado vidurius laisvinančių vaistų, kuriuos aš suleidau vietoje nuodų, supratau, kad tu tada atnešei ne tą šokoladą. Vidinis balsas sako, kad reikia jo paragauti, nes gal ir jame nieko nėra,- truktelėjo pečiais ir atsikando dar kasnelį.

-Policija išnaršė visą namą. Kaip jie jo nerado,- nusistebėjo Kristina ir priėjusi prie stalo paėmė šokoladą. Kruopšiai suvyniojo ir nunešė į šiukšlių konteinerį,- nebus šiuose namuose daugiau baltų šokoladų,- tarė tvirtu balsu žiūrėdama į vyrą, kurio veidas pradėjo balti.

Staiga Benas pašoko ir susirietęs nulėkė į tualetą. Pribėgo prie vieno, tas buvo užimtas, nubėgo laiptais į viršų ir jame kažkas sėdėjo.

Jis susiėmė už pilvo ir atsirėmęs į sieną atsitūpė. Netrukus iš paskos atlėkė išsigandusi Kristina. Vyras išbalęs, susiėmęs už pilvo tupėjo prie tualeto durų. Ji pasimetus žiūrėjo į vis labiau balantį jo veidą. Šūktelėjo vaikus. Žvilgtelėjo per langą lyg ieškodama patarimo ką daryti ir pastebėjo prie namo stovinčią juodą mašiną, kuri staigiai šoko iš vietos ir dideliu greičiu nulėkė. Kristina pasilenkė prie vyro. Jis žvilgtelėjo į žmoną, atsigulė ant šono ir susirietė.

-Kviesk greitąją ir skambink Ričardui,- sušnibždėjo Benas ir sudejavęs užsimerkė.

Kęstutis Grubliauskas

*Kalba netaisyta

 (Komentarų: 1)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: