”Stot. Teismas eina"- nuskambėjo ledinis balsas. Salėje pasigirdo nedidelis šurmulys, kėdžių bildesys. Paskendęs savo mintyse nenugirstu tų žodžių. Gerai, kad advokatas bakstelėjo, tai būčiau pramiegojęs tą eiseną. Susidėtų rankas už galvos, apsivilktų dryžuotas mantijas, tai nereikėtų abejoti, kas tokie ir kur eina. Bet taip tik man atrodo. Smalsiu žvilgsniu nulydžiu savo "draugę". Viskas tas pats. Jau kiek laiko bendraujame, bet niekas nesikeičia. Tie patys rūbai, tie patys plaukai ir tos pačios akys. Šypteliu, mirkteliu akį ir, valdžiai leidus, atsisėdu. Ponia teisėja nereaguoja į rodomą jai draugiškumą ir atsako kraują stingdančiu valdišku žvilgsniu. Noriu tarti komplimentą, bet nerandu dėl ko. Nors auskarą naują įsivertų, kokį "klecką" ant švarios mantijos užsimestų, na, blogiausiu atveju, mėlynę po akim atsineštų. Visi susikaupę žiūrėtų ir mąstytų, ar meilužis apsilankė, ar vyras nelauktai grįžo. Jokios fantazijos ir jokių vaizdų improvizacijai. Sausa įstatymo raidė įsprausta į moters kūną. Venera Temidės apvalkale. Ačiū dievui, paskutinis posėdis ir pagaliau taip visų laukiamas nuosprendis. Pavargau ir baigiu išprotėti nuo tos vienodybės. Kiek galima tąsyti seną žmogų. Kalbėti, klausinėti, kas visiems žinoma, po to oficialiai paskelbti koks aš blogas ir pranešti pasauliui džiugią naujieną, kad manęs nenužudys , o pasodins belangėn n skaičių metų, kad sėdėdamas suprasčiau, koks buvau blogas, tapčiau dar blogesnis, o pabaigoje visai sužvėrėčiau. Iš neturėjimo kas veikti nusprendžiu pakalbinti savo draugą. Geras jis. Pats protingiausias iš visų, moka klausyti, beveik visada su viskuo sutinka, o svarbiausia jo niekas nemato- tik aš. Baksteliu jam į šoną ir tyliai prabylu:

-Būtų mano valia, nusikaltėliams, ypač vyresnio amžiaus, duočiau tiek, kad grįžus, dar iki pensijos spėtų bent dešimt metų atidirbti už veltui valgytą duoną. Kokia nauda Tėvynei, jei iš kalėjimo- tiesiai į pensiją. Ten sėdėdamas naikini žmonių prakaitu sukrautą valstybės biudžetą, o grįžęs, kaip koks kirminas, SODRĄ grauži.

Mano pašnekovas pritariamai linkteli ir įsidrąsinęs tęsiu.
-Jei pagal įvykdyto blogio laipsnį nelieka bent dešimt laisvės metų iki užtarnautos pensijos- kulką į kaktą ir viskas.

Draugas susiraukia. Nepatiko. Ko čia raukytis, juk ne jam kulką. Nekreipiu dėmesio į surauktą nosį ir toliau postringauju.

-Artimieji paverks kelias dienas, pusmetį padūsaus prie nuotraukos, o po metų pradės naują gyvenimą.

- O aš?- rikteli jis, neiškentęs mano erezijų.

-Kam tu reikalingas, nematomas dublikatas,- piktai burbteliu jam,- svarbu žmonėms ramu, valstybei pigu.

Įsižeidė. Bandau raminti:
- Nebijok. Valstybei nusikaltėlių gyvybės rūpi labiau nei dorų piliečių, todėl ir sėdėsiu dykai metų metus nei pats gyvendamas, nei kitiems duodamas. Argi žmona išdrįs susirasti kitą vyrą, kai už aukštos, viską "matančios ir žinančios" sienos mudu sėdėsim.

-Tu sėdėsi, o ne aš. O jei sąžinė graužia, tai nesėdėk dykai. Pradėk rašinėlius rašyti.

-Niekas neduos popieriaus ir pieštuko,- nepatenkintas atsakau.

-Jei ten būdamas ir priklausydamas heteroseksualinei pakraipai pasijusi esantis skriaudžiamoje mažumoje, tai pasiskųsi valdžiai ir ji privalės tau duoti popieriaus ir pieštuką skundams rašyti. O tu lyg politinis kalinys tarp eilučių apsakymus varyk. Aš išnešiu juos į laivę.

Į jį žiūrėdamas tankiai sumirksėjau.

- Gerai sugalvojau, a?- paklausė jis šypsodamasis.

Atlaidžiai atsidūstu ir bandome kartu skaičiuoti numatomus gauti metus. Draugas supyksta, kai viską bandau dalinti ant abiejų. Jis nesijaučia kaltas ir nori eiti namo, bet nepaleidžiu ir skaičiuju toliau, o jis ironiškai bamba:
-Jaučiu, kad tau neliks laiko atidirbti skolą tautai ir valstybei. Iš nelaisvės keliausi tiesiai į visišką laisvę, kurioje nereikės nieko veikti. Gulėsi kaip Oblomovas ir skaičiuosi sąžiningai sukauptą pensiją,- mano draugas pasilenkia ir, nesiklausydamas nei mano, nei prokuroro skaičiuotės, pradeda nužiūrinėti prieš jį sėdinčią teisėją ir visus kitus. Jis kažką bambėjo, nužiūrinėjo, o advokato kumštelėjimą į šoną pajutau aš.

-Tavęs klausia,- tyliai sušnabždėjo advokatas.

-Tau valstybė sumokėjo, tu ir kalbėk su valstybe. Aš pilnai pasitikiu tavim,- atsakau drąsiai ir, net nepakilęs, vėl kalbinu savo draugą:
- Žmona norėjo visas santaupas paaukoti kažkokiam žymiam advokatui. Sakiau nusišausiu jei tai padarys.

-Durnius,- riktelėjo jis ir ironiškai nužvelgė mane.

Tęsiu nekreipdamas dėmesio.

-Koks skirtumas, juk jie visi iš tos pačios knygos įstatymus skaito ir visi ant tos pačios konstitucijos prisiekė. Negi valdiški durnesni už privačius?

-Cha, prisiminei konstituciją kai parodė naujoko kalinio triusikus su skyle subinėje,- nusikvatojo draugas ir pridūrė,- nemanau, kad nuo sumokėto honoraro skylė mažesnė pasidarys.

Nenoriai, bet sutinku. Nemaloni skylė, nemalonioje vietoje. Viskas apgalvota ir paruošta. Bandau įsivaizduoti tą intymų vaizdelį. Nusipurtau, bet nenusileidžiu.

- Kas iškirpo, tas tegu ir gina, nes kaliniai žirklių neturi ir triusikų nesiuva. O gal privatūs advokatai turi savo įstatymų knygas?- paklausiu gudriai primerkęs akį.

-Už gautus honorarus atspausdina sau ir saviems,- šypteli pašnekovas.

-Ko šaipaisi?- pasipiktinu,- nedaviau privačiam ir neduosiu. Tikiu valstybe,- pareiškiu išdidžiai, tuo sukeldamas pilną susižavėjimo jo šūksnį "vau, geras!". Nors ne kartą per televizorių mačiau, kaip skiriasi rezultatai tarp ginančio valstybės vardu ir ginančio už pinigus, bet televizija meluoja. Netikiu ja.

-Ne visada. Kartais ir kitaip būna,- nuramina jis mane ir paplekšnoja per petį.

-Aaa, tu turi galvoje Berezovskį?- dabar ir aš šypteliu,- pačius brangiausius advokatus pasisamdė, bet pralošė ir numirė. Būtų susiradęs kokį kaimo juristą už penkis svarus, tai Anglijos Temidė iš pagarbos paprastai liaudžiai, liaudį pamilusiam oligar...
-"chui", - įsiterpė draugas, bet aš, praleidęs pro ausis jo žodelį, tęsiu mintį:
- ... būtų palankų sprendimą priėmusi ir Putinui špygą parodžiusi.

Šypsomės žiūrėdami į mano advokatą. Užmetu akį į krūvą popierių prieš jį ir tęsiu mintį:
- Manasis nesistengia už tuos penkis svarus. Ateina nustatytu laiku, pakalba nuvalkiotom serialų frazėm ir išeina nesivėluodamas. Per eilinę privalomąją „vizitaciją“ atnešė "atsisveikinimo kalbą", pasakytą praeitame amžiuje kažkokio partizano, ir liepė mintinai išmokti.

Draugelis susiraukė ir burbtelėjo:
-Gerai, kad nors valstybės institucijų ir pareigūnų titulus pakeitė, o tai deklamuojant užtrauks kas praeitos epochos himną,- ir pradeda niuniuoti melodiją. Aš supykstu ir noriu užčiaupti burną, bet jis spėja pasprukti. Kyla pyktis. Vos valdausi. Aname pasaulyje viską nurašydavau ant hormonų audrų, vėliau ant klimaksų, o dabar nežinau ant ko nurašyti. Ir draugas nesirodo. Tuoj nusikeiksiu garsiai, bet prisimenu Londono centrą, savo didelį "truck", du kvadratinius metrus, makaronų puodą ant dujinės viryklės ir suprantu, kad čia kol kas ne taip baisu, bet karštis ir pyktis kyla kažkur iš giliai, iš apačios. Bandau surasti jo židinį. Kreipiuosi į sugrįžusį draugą ir jis ramiai atsako:
-Visą gyvenimą dirbai Tėvynės, žmonių labui ir gavai klerką, atitinkantį sumokėtas įmokas. Kuo nepatenkintas? Ką uždirbai, tą ir turi.

Jis teisus, bet pyktis kažkaip keistai kyla iš apačios, tikriausiai dėl tų triusikų su skyle. Draugas gudriai primerkia akį ir šnabžda:
-Tai nežinoma, nepažįstama skylė, ir pikta dėl to, kad ne valstybė rūpinasi apatiniais, o zekai diktuoja madas.

-Tfu,- spjaunu jam į akis, bet jis nesupyksta. Nusišluosto ir tyli.

-Pinigus privačiam nėr ko kišti. Sėdėti vistiek reikės. Koks skirtumas- metais daugiau, metais mažiau. Valstybė pasirūpins, kad nebadaučiau ir nešalčiau, o jei šeimą bankas iš namo iškraustys, nė palapinės veltui negaus. Santaupos nors kurį laiką leis prasilaikyti, o po to gal kas padės.

-Daug turi?- lyg tarp kitko paklausė.

-Ne tavo reikalas,- burbteliu ir išgirstu advokato zyzimą. Nesiklausau jo. Atsiprašančiai žvilgteliu į savo draugužį ir pradedu kasdienį ritualą, šiek tiek raminantį pyktį. Jis taip pat atkunta ir prisiglaudžia arčiau manęs.

-Rankas ant stalo,- griežtai jam paliepiu ir pradedu įdėmiai stebėti sekretorę, tikėdamasis rasti ką nors naujo. Graži pana, nes jauna, bet atrodo kaip bejausmė popierinė skulptūra, išpjauta iš juodo įstatymų knygos viršelio. Juodos kojinės, juodas sijonas, juodas švarkas, juodi plaukai. Tik ragiukų trūksta.

- Galiu nueiti ir priklijuoti,- pasisiūlo ir pašoka.

-Ragais nieko nepakeisi,- sustabdau draugą ir kalbu toliau,- veidukas baltas, lygus kaip lapas iš kodeksų knygos, tik nedidelis dažų sluoksnis, lyg kableliai tarp įstatymo raidžių, truputį ryškina siaurus antakius ir plonas lūpas, iš kurių kas kart lenda skambūs žodžiai "stot, teismas eina".

Draugas vos nepašoko. Spėjau sulaikyti ir paklausiu jo:
- Krūtinę suplojo nešiojamos prie jos prispaustos storos bylos ar gamta viską atidavė Pamelai Anderson?

-Pamela- ne gamtos rankų darbo. Gamta taip nesugeba,- burbteli jis, abejingai stebėdamas sekretorę.

- Norėčiau pažiūrėti per rakto skylutę kaip ji atrodo po darbo. Turbūt parūko, išgeria ir pašoka kai jos nemato teisėja?- paklausiu.

-Būk ramus, iškrypėli,- ironiškai atsako ir, linktelėjęs į teisėją, sušnabžda,- teisėja viską mato. Ji net mato tavo ironišką šypseną, kurią skiri jai nuo pirmos bendravimo dienos.

Surimtėju ir įsmeigiu akis į ją. Stipri moteris, nesutrinka. Sužaibuoja akimis, kresteli garbanotą juodą galvą ir toliau vykdo savo pareigą. Tik kai vietoj manęs kalba valdiškas advokatas, ironiškai nužvelgia mane, bet tuoj draugiškai žvilgteli į mano dovaną, gautą iš valstybės. Greičiausiai pirmą ir paskutinę dovaną.

- O dyką buvimą zonoje nepriskiri prie dovanų,- nustemba draugas.

Atsainiai numoju ranka ir liepiu jam užsičiaupti.

- Nesuprantu, kodėl jie visi tokie tamsūs. Rubai, plaukai, gal ir apatiniai juodi,- jis norėjo pasilenkti po stalu, bet trinktelėjau jam per pakaušį ir sugėdinęs kalbu toliau,- smagiau būtų žiūrėti į baltai apsirengusius teismo darbuotojus. Kaip kukluksklanininkai, tik vietoj gaubtų blondinių plaukai. Su tokiom nors ir į pragarą, bet prieš tai dar teisėją norėčiau pamatyti per rakto skylutę,- nuraustu pamatęs smerkiantį draugo žvigsnį, bet vis tiek tęsiu toliau,- juk ji dar nieko bobikė, tik su nervais ne viskas tvarkoje, pats pažiūrėk,- pasiūlau jam ir abu susiglaudę stebime ją. Akinius išsitraukia iš dėklo, paskaito ir vėl įkiša atgal. Ištraukia ir vėl įkiša.

-Negi neužsidirbo auksinės grandinėlės auksiniams akiniams pasikabinti? Kabėtų po kaklu,- sušnibžda draugelis.

-Manau, kad užsidirbo, bet tada niekas neatkreiptų dėmesio į juos ir nepastebėtų jų, o matytų tik tai, kas už jų,- atsakau ir aiškinu toliau,- tokiu atveju užtektų ir paprastų raginių. Bet- ne prestižas. Gražus žodis ar ne. Visur gali kaišioti,- baksteliu draugą. Šis tyli, mąsto ar tikrai prestižą galima visur kaišioti. Tegu mąsto. Laiko daug, o aš paskutinę teismo dieną įdėmiai pradedu stebėti jos ranką, kuri kilnoja tuos nelaimingus akinius. Pastebi. Pradžioje piktai sužaibuoja akimis, po to truputį šypteli ir demostratyviai išima juos iš futliaro ir užsideda, bet neskaito. Žiūri į mane, o aš- į ją. Jį kažką kalbą.

Tai suprantu tik iš monotoniškai judančiu lūpų. Advokatas baksteli į šoną ir suprantu, kad monotoniškas kažko kramtymas skirtas man.

-Jus jam kalbėkite, o ne man,- taip pat monotiniškai sujudinu lūpas,- akimis nulydžiu jos ranką, dedančią auksinius akinius į futliarą, ir linkteliu į advokatą. Ji nepatenkinta vėl išsiima tuos nelaimingus, aukse įkaustytus stiklus.

Advokatas atsidūsta ir pradeda aiškinti Raskolnikovo tragedijos priežastis. Vargšelis epochas sumaišė. Dabar kirviais tik mėsininkai turguje mosuoja, na dar vienas kitas "kaimo indėnas". Aš- nei tas, nei tas.

-Nezirsk, leisk paklausyti,- piktai paprašo draugas, stebėdamas advokato rankų gestus.

-Klausyk, argi aš neleidžiu,- trukteliu pečiais, bet vis tiek toliau šnibždu jam į ausį,- galėjo bent internete paskaityti, kad tais laikais tolimų reisų vairuotojų nebuvo, o trasose karaliavo "arklininkai",- pastebiu, kad mano draugas įdėmiai klauso advokato. Numoju ranka ir burbteliu,- tegul šneka, mano draugui, kuris nelaiku susidomėjo klasika, o aš padirbėsiu akimis. Vėl sukoncentruoju dėmesį į teisėją. Ji nebeklauso advokato ir labai įtariai seka mano žvilgsnį. Atsargiai įdeda akinius į futliarą ir prisitraukia jį prie savęs.

-Vau, yes,- netikėtai šūkteli draugas, net priversdamas advokatą nutilti pačioje įdomiausioje vietoje.

-Išsigando,- sukikenu, paploju per petį jam ir paprašau advokato tęsti kalbą.

-Pagalvojo, kad ruošiesi pavogti jos brangenybę. Nepasitiki šalia stovinčiais policininkais. Vienas nulis mūsų naudai,- oficialiai pareiškia draugužis, o man šiurpuliukai nueina per nugarą.

Padovanojęs jai plačią šypseną, užsimerkiu, atsipalaiduoju, atsilošiu ir įsiklausau į salės šurmulį. Girdisi tylus kukčiojimas, o gal net rauda. Nedrįstu žiūrėti į tą pusę, o draugas nenori kalbėti su tais, kas ten yra. Sėdime visi atskirti tos nematomos sienos. Jie ten, aš čia. Negi valdžia negali paskutinę dieną pasodinti tarp artimųjų, kad jie palaikytų už rankos, paglostytų žilą galvą. Tiek policininkų salėje, o bijo, kad nepabėgčiau ar nepasibučiuočiau visiems matant. Jei tokie baugūs, tai gali sukaustyti rankas, kojas, uždėti ant veido geležinę kaukę, net prie kėdės pririšti. Na tai kas, kad negalėsiu judėti, matyti, bet jausiu artimo ranką, padėtą ant savo kelių. Deja, jiems saugiau nesurankintas tarp policininkų, negu sukaustytas tarp artimųjų. Skaudu, pikta, bet kaltas ir nusipelniau to atskyrimo. Norėjosi kaip geriau, o gavosi straipsnis.

- Rimtas straipsnis. Su dideliais kableliais, taškeliais ir labai mažais tarpeliais, kuriuos pamato tik brangūs advokatai,- ironiškai įsiterpia pats protingiausias žmogus.

Praleidžiu pro ausis jo pastabą dėl brangių advokatų. Jaučiu už nugaros sėdinčius ne tik artimuosius. Iškart už jų sėdi tie, kurie nuoširdžiai gaili ir kurie smerkia. Kiek toliau susėdo tie, kurie užjaučia ir nesupranta, kaip tai galėjo atsitikti. Paskutinėse eilėse tie, kurie iš neturėjimo kas veikti, pasiruošę bet kam ir bet kada riktelėti "PAVOJUS ŽMOGAUS TEISĖMS", ir nubėgti su kokiu nors plakatu prie seimo ar net iki Briuselio. Nenoriu ten žiūrėti. Nežinau kodėl. Tikriausiai bijau, kad mano ironiškos, viskam abejingos šypsenos nepakeistų ašaros.

Draugas, supratęs mano mintis, nuleidęs galvą tyli. Nesikiša. Niekada negalvojau, kad atsidursiu tokioje vietoje ir net nežinau, kaip teisingai elgtis. Kai filmuose rodo, ar klausaisi istorijų, atrodo vienaip ir, sėdėdamas ant sofos, gali siųsti visus teisėjus po velnių, tapti tautos didvyriu ar kankiniu, bet niekada nežinai, kaip elgsies pakliuvęs čia pirmąkart. Ar verkšlensi teisėjai matant, apsimesi kvailiu, deklamuosi partizano atsisveikinimo kalbą, ar paprasčiausiai pasijuoksi iš savęs.

Draugas tapšnoja per petį ir bando guosti:
-Viskas gerai, nepulk į paniką. Trauktis jau nebėra kur, tai linksmiau žiūrėk į tą skylę.

Klausau jo ir bandau viską paversti į nedidelę komediją sau ir kitiems. Tai tikriausiai kaip savigyna prieš tą nežinomybę - "jo baisenybę kalėjimą". Gal ta nežinomybė ir skatina mieliau rinktis kulką į galvą, negu eiti į ją.

- Spinoza,- sušnabžda jis.

Linkteliu ir sušunku jam į ausį:
-Kažkokia nesąmonė!

Draugas nesutrinka ir, pritariamai linksėdamas, sako:
-Tik pasakų herojai savanoriškai renkasi mirtį, nes tikisi, kad burtininkas prikels, o gyvenime eidamas link kartuvių, ne kartą kelnes prileidi.

Trukteliu pečiais.

-Bet po kelių minučių baimės,- tęsia jis,- amžina ramybė. Jokio sąžinės graužimo už nusikaltimą, jokių rūpesčių, kompensacijų, alimentų, ar rakto skylučių. Nieko. Atguli viename taške ir sukiesi kartu su žeme. Veltui! O kalėjime gyveni su visu bagažu. Teigiamu ir neigiamu, su tuo, kurį atsinešei ir tuo, kurį užkrauna nauja aplinka.

-Bet gyveni,- įsiterpiu.

-Gyveni,- linkteli galvą ir šyptelėjęs tęsia,- vyrai sako, jei prižiūrėtojams atidavinėsi pagarbą ir kas rytą giedosi valstybės himną, tai nors ir su skaudančiu užpakaliu, bet savus dažniau matysi nei dirbdamas Anglijoje.

-Tfu,- vėl spjaunu jam į akis, noriu kažką vulgaraus pasakyti, bet advokatas stipriai baksteli į šoną ir atsimerkęs pamatau JĄ. Išsigąstu, nesuvokiu kur randuosi, bet kaip kareivis staigiai pašoku ir įsitempiu. Policininkai akimirksniu sureaguoja ir pačiumpa už rankų, o ji uždengia akinių futliarą storu segtuvu.

-Vau, yes. Du nulis,- rikteli draugas ir iškelia nykštį.

Nesusigaudau kodėl du nulis. Pažiūriu į jį. Jis patenkintas šypsosi ir rodo į teisėją. Jos aikiniai paslėpti po segtuvu, o salėjė mirtina tyla.

-Kalbą sakyk,- sušnibždėjo advokatas.

Pasimečiau. Užmiršau pasmerkto partizano tekstą, nežinau ką sakyti, ką daryti. Keletą akimirkų negalėjau suvokti kur esu. Priekyje sėdintys atrodo kaip vaiduokliai. Bandau atskirti kas tikri, o kas netikri. Šalia atsistojęs draugužis taip pat kaip vaiduoklis šnibžda.

-Plaktuką. Imk plaktuką ir senutei per galvą.

Pastebiu medinį plaktuką ant vaiduoklių trijulės stalo.

-Greitai, pulk, čiupk ir trenk per galvą. Gausi savo išsvajotą amžinąją laisvę ir pakliūsi į pasaulinę klasiką. Na!- jis stumteli mane,- Drąsiau, bus klanas kraujo ir trys nulis mūsų naudai. Na!- surinka draugas.

Užvaldė noras pačiupti plaktuką ir perskelti galvą tam garbanotam vaiduokliui, o po to, gavus nuodų, ar kulką į kaktą, ramiai atgulti gimtame dirvone. Palinkstu į priekį, žengiu žingsnį, bet stipri policininko ranka sustabdo mane ir iš nevilties užduodu patį kvailiausią savo gyvenime klausimą:
-Kalėjime kavą ir šokoladą veltui duosite ar reikės kažkaip užsitarnauti.

Draugas, susiėmęs už galvos, išbėgo iš salės.

Advokatas išsižiojęs tyli ir purto galvą. Prokuroras pradėjo vartyti popierius, ieškodamas atsakymo, salėje kažkas aiktelėjo. Teisėja pradėjo ieškoti akinių , bet į rankas pakliuvo plaktukas ir ji suriko:
-Tau maksimumas, o tu...

Ji užsikirto nežinodama ką sakyti, bet į salę kyštelėjo galvą mano draugas:
-...šūdą mali,- riktelėjo iš tarpdurio.

Vaiduoklė vaiduoklį išgirdo. Ji pakėlė "teisingumo kūjį" ir visa jėga trenkė į "nusikaltimų priekalą". Teisingumo kotas trakštelėjo, galva nukrito ant žemės, o priekalas, net neįskilęs, liko gulėti ant jos stalo.

-Vau, yes! Trys nulis ir nė lašo kraujo,- sušuko draugas ir paplojęs išdidžiai grįžo į savo vietą.

Mirtinoje tyloje pasigirdo lėtas, tvirtas ir skardus sekretorės kulniukų kaukšėjimas. Grakščiai pritūpė, pakėlė kūjį, padėjo šalia priekalo ir tuo pačiu keliu grižo į savo vietą. Tik dabar suvokiau, kad tai pabaiga. Pasibaigė ironiškos šypsenos, teisėjos ir sekretorės nurenginėjimai, kvaili advokato tekstai, bei partizano atsisveikinimo kalba. Niekam nieko nebereikia. Ką tik mano "draugė" paskelbė man paskutinį, galutinį, neapskundžiamą, nekeičiamą, nedalomą, tvirtą kaip granitas penkiolikos metų nuosprendį, o aš su savo draugu praklausiau. Pradėjo virpėti kojos, rankos. Širdies plakimą jaučiau tai tarp šonkaulių, tai tarp kojų. Prakaitas tekėjo iš viršaus į apačią ir iš apačios į viršų, o prieš akis iškilo didelė grotuota skylė triusikuose, o už jos- besišypsantis zekas su mano teisėjos mantija ir auksiniais akiniais. Priešais išniro uniformuoti vaiduokliai. Iš kur jie, kas juos kvietė, ko jiems reikia. Labai išsigandau, kad jie dabar išves mano teisėją, sekretorę ir visas šis mielas etapas, skiriantis mane nuo kalėjimo, dings.

-Nelieskite jų, palikite juos. Jie mano. Tęskite posėdį, prašau, nors truputį, dar nors minutę,- šaukiau, bent man taip atrodė, ir akimis bandžiau surasti savo draugą, kuris kažkur dingo.- Kažkokia nesamonė!- rėkiu, bet niekas negirdi. Viskas liejasi, vėl sklaidosi, kažkokios haliucinacijos, metamarfozės, vaiduokliai. Tai su baltom, tais su juodom mantijom, persikėlimas į kitą pasaulį, aplinką. Nieko nebematau tik JĮ- didelį, sunkų, medinį plaktuką, kuris vėl trenkia per priekalą ir skelbia rezultatą PENKIOLIKA- trys, teisingumo naudai. Pagaliau pastebiu advokatą, parėmusį galvą rankomis, persigandusius artimuosius, prijaučiančius bei smerkiančius ir dar kažkokią neaiškią minią. Tačiau jie visi kažkokie nerealūs, lyg pakabinti beorėjė erdvėje ties galine siena, ant kurios kabo "aktyvistų" iškeltas didelis plaktas "APGINKIME ŽMOGŲ". Vėl ieškau tarp jų savo draugo, bet jo niekur nėra. Pasijuntu vienišas ir apleistas, atstumtas ir pasmerktas. Atsigręžiu į teisėją norėdamas parodyti raudančius artimuosius ir palaikimo grupę, bet realus, manotoniškas teisėjos lūpų judėjimas priverčia susikaupi. Atsigaunu, suvokiu kur esu, bet vis tiek jos negirdžiu. Tikriausiai JI kalbėjo daug anksčiau, dar tada, kai aš nesiklausiau. Garsas nuskrido ausų neužkabinęs ir dabar matau tik atsilikusį nuo garso mechaninį žandikaulių judėjimą kaip begarsiame filme. Žiūriu į ją, bet nieko nesuprantu ir tada norisi pačiam kalbėti, šaukti, dainuoti, deklamuoti eileraščius. Aiškiai prisiminiau visą partizano atsisveikinimo kalbą, man priklausančius straipsnius, noriu cituoti bibliją , bet niekas nebenori manęs klausyti. Pamatau kaip sekretorė atsikosėjusi ruošiasi tarti savo pagrindinę frazę "Valgyti paduota". Ne, ne, ne šitą, kažkokią kitą, grąžesnę, protingesnę, pilnesnę, bet užmiršau ją, o draugo, kuris pasufleruotų, niekur nematau. Esu pasirįžęs pulti prieš ją ant kelių, bučiuoti rankas, pasižadėti niekada nežiūrėti pro rakto skylutę, nesijuokti iš jos tvirto ir tiesaus biusto, valyti dulkes nuo jos juodo švarko, kad tik netartų tų žodžių, kuriuos užmiršau, bet kurių labai bijau. Norėjau prašyti, maldauti, bet gerklėje užstrigo kažkas didelis, sunkus ir saldus, prie kurio ir prikibo visi mano žodžiai. Aš sukaupiau visas jėgas, išsitempiau, išsižiojau ir išrėkiau ne, tiksliau išspjoviau vienintelę frazę- "BALTAS ŠOKOLADAS", bet mano šauksmą nustelbė ramus, ledinis sekretorės balsas:
-Posėdis baigtas. Stot, teismas eina.

Sunkiai sudribau į savo vietą. Nuleidau galvą, užsimerkiau ir išgirdau monotonišką sekretorės kulniukų kaukšėjimą, lyg medinio chronometro, skaičiuojančio man paskirtus metus- viens, du, trys... Medinis tiksėjimas darėsi vis tylesnis ir tylesnis, kol visai nutilo. Nebesigirdėjo šurmulio, kėdžių bildesio, advokato zyzimo, medinio teisingumo kūjo stuksenimo, mechaninio teisėjos lūpų girgždėjimo ir artimųjų raudos. Pasijutau apgaubtas kažkokiu gaubtu, atskyrusiu mane nuo triukšmingo pasaulio ir palikusio mirtinoje tyloje, savotiškame vakume, kuriame deguonies tik tiek, kiek reikia teisėjos paskirtam terminui. Pradėjau tankiai ir giliai kvėpuoti, norėdamas kuo greičiau sunaudoti man skirtą deguonies kvotą, tikėdamasis anapus esančio pasaulio gailestigumo, kuris gal neduos uždusti ir paleis anksčiau. Traukiau giliai pilna krūtine ir pagaliau pradėjau jausti kaip oro mažėja. Vis sunkiau darėsi pripildyti plaučius deguonimi. Iškėliau rankas ir pradėjau gaudyti vis retesnes ir retesnes po mano visatą išsibarsčiusias, man skirtas deguonies molekules, bet jos vartėsi, sklaidėsi, slydo iš delnų, sunkėsi pro pirštus ir prie burnos priglausdavau vis tuštesnius ir tuštesnius delnus. Norėjau atsimerkti, kad galėčiau matyti kur tas deguonis ir sugaudyti visą iki paskutinio lašelio, bet aplink tvyrojo juoda, šalta tamsa . "Kažkas užklijavo akis", dingtelėjo mintis ir paliečiau jas pirštais. Išsigandau ir surikau neišleisdamas jokio garso, nes pajutau, kad jos jau seniai atmerktos. Gaubianti tamsa buvo tikra, o ne mano užmerktų akių sukurta.

-Paliko. Pasmerkė. Nereikėjo skubėti ryti deguonį,- sušnibždėjau nejudindamas lūpų.

Beviltiškai nuleidau rankas ir įsmeigiau akis į juodą tolumą, bet nebesuvokiau nei juodumo, nei tolumo. Lyg iš vandens ištraukta žuvis retsykiais žiopčiojau ir, pagavęs pro šalį praskredančią vieną kitą deguonies molekulę, abejingai ją ryjau, nesigilindamas kur ji nuslenka, į plaučius ar pilvą.

Ištuštėjusioje beorėje erdvėje pasigirdo įkyrus monotoniškas zirzimas, primenantis advokato kalbą. Nesupratau, kas tai ir iš kur, bet jaučiau, kad sklinda iš ano pasaulio. Nieko nebemąstydamas abejingai jo klausiausi. Retsykiais suspurdančios širdies gilumoje jaučiau, kad jis skirtas man, nors neįsivaizdavau ką jis atneš ir ką duos. Kažkas trakštelėjo ir siaurutis šviesos spindulėlis lyg kulka smogė į kaktą. Kilstelėjau ir atsilošiau. Žioptelėjau, pagavau , kaip man pasirodė, riebią deguonies molekulę ir įsmeigiau akis į skylutę, per kurią įlėkė šviesos kulka. Išgirdau bružavimą, primenatį staliaus pjūklu pjaunamą lentą. Mažas taškelis po truputį ilgėjo, darėsi siaura, plona juosta, kuri mane, lyg tas nematomas pjūklas, pjovė per pusę. Nuo kaktos į apačią. Priartėjo prie bambos ir sustojo lyg mąstydama, kuria kryptimi tęsti pjūvį. Pasuko dešnėn. Aš lengviau atsidusau. Jis neskubėdamas slinko per advokato, prokuroro krėslus, bet, nepasiekęs sekretorės vietos, pradėjo judėti viršun. Nemačiau, bet jaučiau ir girdėjau kaip buvo pjaunama galinė palaikymo grupės siena. Padalinęs šūkį "APGINKIME ŽMOGŲ" lygiai per vidurį ir, palikęs "ŽMOGŲ" man, stalius sustojo. Kiek padvejojęs pasuko kairėn ir tęsė savo darbą. Su baime laukiau kada ir kur sustos viską pjaunatis "šviesos pjūklas". Gaudžiau deguonį rankomis, grūdau pilnas saujas į burną, godžiai ryjau ir traukiau nosimi. Sustingau, nes pajutau kaip pjūklas, praslydęs palubiu, nusileido žemyn ir, nubrėžęs kvadratą, sustojo ties kaktos viduriu. Pradėjau drebėti iš baimės, nes dabar mano išpjautas dešinysis šonas turėjo kažkur dingti. Nustojau gaudęs deguonį ir stipriai save apkabinau.

-Neduosiu savęs drąskyti,- sušukau ir didelis, nežinia iš kur atsiradęs plaktukas trenkė į tolumoje esantį juodą kvadratą, apipjautą nematomo staliaus pjūklo.

Stipriai subildėjo, krūtinėje kažkas trakštelėjo ir lyg po atomo sprogimo šviesos pliūpsnis apakino. Užsimerkiau ir kurį laiką nedrįsau atsimerkti. Sėdėjau ramiai, nejudėdamas. Jaučiau aplink save daug deguonies, kurio jau nereikėjo gaudyti ir grūsti į burną. Jis pats lengvai keliavo į plaučius ir atgal. Atsimerkiau. Mačiau ryškią, akinančią šviesą. Akys apsiprato ir šviesa pasidarė blankesnė, paprastesnė, primenanti ankstyvą rytą prieš saulės patekėjimą. Žiūrėjau į mano gaubte išpjautą langą ir nežinojau džiaugtis, šaukti, verkti ar paprasčiausiai užsimerkti.

-Ką, išsigandai?- išgirdau gerai pažįstamą balsą. Lange stovėjo pats protingiausias, paprasčiausias ir ištikimiausias žmogus pasaulyje- MANO DRAUGAS VARDU "AŠ". Jis plačiai nusišypsojo ir tarė:
-Su kai kuo pakalbėjau ir leido tau perduoti keletą sąsiuvinių ir pieštuką.

Ištiesiau rankas ir langas, buvęs taip toli, atsirado visai prie pat. Lyg brangiausią dovaną, kurią dabar galėjau prilyginti gyvenimui, paėmiau iš savo draugo sąsiuvinius ir pieštuką. Jis įkišo ranką per langą, paplekšnojo per petį:

-Rašyk. Rašyk viską kaip buvo, drauguži,- sušnibždėjo ir apsisukęs lėtai nuėjo į šviesią tolumą.