Detektyvinis apsakymas "Baltas šokoladas" (5 dalis) 

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Anglija.lt skaitytojo Kęstučio parašyto detektyvinio apsakymo 5oji dalis. Ankstesnes dalis rasi skaitytojų atsiųstos medžiagos skyriuje E-migrantas.
O gal tu irgi turi parašęs ką nors įdomaus? Siųsk mums el. paštu info@anglija.lt

"Baltas šokoladas", 5 dalis.

Kristina, ryte radusi sąsiuvinį atremtą į paveikslą, nedrįso jo paimti. ''Kas supras tuos meno žmones, gal taip turi būti. Suglaudė, kad mūzos iš vieno į kitą pabėgiotų ''pagalvojo, uždarė duris ir atsisukus atsirėmė į Ričardą.

-Nelietei?- paklausė įtariai žiūrėdamas į šeimininkę.

-Ką tu, mane Benas pripratino, kad prie jo mūzų pirštų nekiščiau,- atsakė su nedidele šypsenėle lūpų kampučiuose ir paklausė,- kada antrąją dalį skaitysime?

-Ar jis dažnai kalbėdavo apie mirtį?- klausimu į klausimą atsakė Ričardas.

-Na; pakalbėdavo, bet su jumoru. Nemanau, kad rimtai.

-Kaip tau atrodo tie sapaliojimai? Panašu, kad jam tokios mintys šautų į galvą?

-Su manim jis taip nekalba ir nepastebėjau, kad per rakto skylutę žiūrėtų. Pafilosofuot su savo draugu mėgdavo. Tarp kitko, meno žmogus jis, iš medžio drožia skulptūras.

-Tie zuikiai kieme jo darbas?- įsiterpė Ričardas.

Kristina linktelėjo ir tęsė.
-Kai susėsdavo abu, tai iki ryto mums nesuvokiamom temom kalbėdavo.

- Tada po pusryčių skaitysime,- tarė kiek pagalvojęs ir nuėjo į virtuvę,- kur Beno vieta?- palausė tik įėjęs.

-Ten kur tu visada atsisėdi. Pataikei atsisėst į jo vietą net neklausęs ir virtuvėj, ir svetainėj.

-Telieka miegamajame jo vietą užimt,- mirktelėjo akį Kristinai ir pažiūrėjo į savo žmoną.

Ričardas po pusryčių patogiai įsitaisė Beno vietoje, nužvelgė moteris ir mostelėjo ranka:
-Skaityk, tik neskubėdama ir su intonacija.

Kristina atsikosėjo ir pradėjo.

London centrum

Pakeliu galvą, žvilgteliu į laikrodį. Angliškas vidurnaktis. Trečią reik pradėti važiuoti, o vis negaliu užmigti. Bandau įsivaizduoti medžius, kalnus, rūką, bet vis prieš akis išnyra Londono centras, Smithfiedas, Marigoldas ir kitos firmos, po kurias reikia naktimis baladotis. Kiekvienas metras, kiekvienas žingsnis žinomas, žinau kaip užsukt, kiek užsimesti, kam nusišypsoti, su kuo pasisveikint, o kam tyliai špygą parodyti. Neramina danų bažnyčia, kuri užsisakė pristatymą šeštai ryto. Nesitiki, kad jie taip anksti atsikels. Į kiemą įvažiuoti neįmanoma, o gatvėje prie Regento parko, Anglijos simbolis- dvigubos geltonos linijos, "baisūs" ženklai ir užrašas "Not loading any time". Ten net negalima sustoti Kristaus kraujo gurkštelti, o mes kas kartą po valandą dėžutes su šventu tėvu į kleboniją nešiojame. Dangaus atstovai žemėje nori valgyti kaip ir visi. Sakiau, kad "nufotkins", ar "bilietą" priklijuos, bet nekreipia dėmesio. Užsigrūdinęs tėvelis. Pakelia akis į dangų ir sako " Viskam dievo valia. Susimokame ir toliau meldžiamės". Ir mano porą "bilietų" apmokėjo. Tikriausiai dėl tų šventų namų nesimiega. Neramu, ar bus taip anksti parapijiečius prikėlęs, nes šį kartą teks daug nešioti. Taip nebeužmigęs ir keliuosi. Kava, naktinis sumuštinis ir pirmyn. Pirmas , antras, trečias... klebonas nepavedė-surinko jaunas davatkytės su davatkiukais, ketvirtas... centras baigtas, tolyn į pakraščius. Pusryčiams sausa bandelė, pietūs- nėr kada ir nėr kur sustot. Septintas, aštuntas, devintas- viskas. Šios dienos planas įvykdytas ir lekiu į Billingsgate. Pati mieliausia vieta visame Londone. Leidžia stovėti, nakvoti, nemokamas dušas ir WC. Nuvarges, susinervinęs, "visas piktas" sėdžiu sukėlęs kojas ant vairo. Nerandu jėgų net nueiti nusiprausti. Ir taip beveik kasdien. Prabundu iš karto darbe, baigiu darbą- iš karto namie. Per vidurį virtuvė, dešnėje svetainė, kairėje darbo vieta, už nugaros miegamasis. Viskas dviejuose kvadratiniuose metruose. Fantastika paverčianti homosapiens į driversapiens. Nesuprantu kodėl piktas. Tikriausiai piktas dėl to, kad piktas ne dėl ko. Reikėjo gerai mokytis, gal šalia prezidentės sėdėčiau. Arba per sausio tryliktą pašūkauti, kalbą kokią išrėžti. Gal kas nors būtų pastebėjęs ir pasiūlęs tautos išrinktuoju dirbti. Nepastebėjo. Su atobuso vairuotoju tyliai, laikydami rankose armatūros strypus, visą naktį prie durų atstovėjome, o po to namo paleido. Kaip ir daugelis, tyliai pareigą atlikome ir toliau kilometrus "griaužti" nuėjome, palikę pergalės vaisius rėksniams.

Čiumpu skypephoną. Žmona "žalia". Skambinu.

-Labas. Na kas naujo,- užduodu seną nuvalkiotą klausimą.

-Labas. Nieko, tas pats per tą patį,- išgirstu įprastą atsakymą.

Nors padainuotų kokį kartą veitoj labas. Dar nepradėjus toliau kalbėti, suima nervai. Nežinau ką klausti, ką sakyti. Kasdien skambinamės ir kasdien nieko naujo. Vaikai dideli, namas stovi, medis pasodintas. Tik kreditas kabo ir laukia kada man hemorojus išlįs.

Tylime.

-Pavasarį grįši?

-Ne. Reik varyti.

-Stogas pavažiuos nuo to varymo. Jau dabar nebeįmanoma susišnekėti. Piktas kaip širšė.

Taip, piktas. Nes atrodo, kad tik vienas dirbu, vienas viskuo rūpinuosi, o paminklo niekas nepastato. Žvilgteliu į kalendorių ir suprantu, kad ne paminkle reikalas. Trečias mėnuo narve, be teisės jį palikti. Net numirti negaliu. Baisu kai pagalvoji kiek problemų. Mašina, krovinys, dokumentai, pilni bakai kuro, o aplink visi tik ir "laukia", kada mašina be priežiūros liks. Kol kas nors savas atvyks paimti- nieko neberas. Pikta dėl to visko. O gal nepikta. Net nebežinau. Pirmi du mėnesiai lengvai praslysta, trečias pereinamasi. Viskas blogai. Vanduo duše per karštas, lova per kieta, kabina per maža, kelias per siauras. Pradedi amerikoniškai lieti stresą. Rėki ir kaišioji pirštus į visas skyles. Laimei skypephonas akių neturi- apaktų.

-Dukra draugą susirado,- pasako pagaliau.

Na, nors viena naujiena. Įjungiu tardymo mašiną "kas toks, iš kur, ne pijokas, ne veltėdis, kas tėvai ir kur gyvena". Atsakymas trumpas ir pribloškiantis.

-Tu jį pažįsti. Su ja nuo darželio iki pat abitūros kartu. Buvo kur tai dingęs ir staiga, kaip Pylypas iš pupų lauko, iššoko ir pasakė, kad myli.

Nepamenu jos draugų, bet kai pasako pavardę, prisimenu ir pravardę- Kulšis. Vardas nieko, Sauliukas, pravardė- aš nekaltas, nedaug nukrypau nuo originalios pavardės, bet svarbu, kad ne veltėdis ir gerai pažįstamas. Kaip savą galėsiu pabarti ir į kampą pastatyti. Svetimas gali į nosį užmesti. Pagaliau atsiranda tema pokalbiui. Ką veikia, kur vaikšto. Vieną dieną sužinau, kad atsikraustė pas mus. Suima laukinis pyktis, kad be mano žinios ir leidimo. Nesvarbu, kad suaugę, bet namas tai mano. Kiek nurimstu pagalvojęs, kad gyvenant užmiestyje rimtas vyras namie reikalingas, nes sūnus dar tik abiturientas ir silpnas ūkiniuose reikaluose, nes mieste augo.

-Lodorius, pažadukas ir chamas tas Sauliukas,- pareiškia praėjus mėnesiui ir pasakoja apie jį viską. Skaudžiausia manajai, kad dukra jį labai myli.

Pasiuntu ant žmonos. Negana to, kad atlyginimas tirpsta kaip sniegas, tai jai dar Sauliukas neįtinka. Viskas negerai. Buvo Gintrėlis- negerai, atsirado Sauliukas- vėl negerai. Sūnus panelę parsivedė- vėl netiko. Nepatinka, kad Sauliukas nieko namie nedaro ir nepadeda. O kam. Šiais laikais jei gerai uždirbi gali būti "naminiu lodoriumi", o jis uoste dirba. Ten blogų nelaiko.

-Meistrą užsisakyk ir Sauliuko neskriausk,- užverdu ir liepiu į vaikų meilės reikalus nesikišti, dukros vaikino negraužti ir numetu skypephoną. Netrukus ateina failas su mėnesio išlaidom ir lietuviškom kainom. Netenku žado. Neturiu moralinės teisės grįžti namo papildomą kartą. Vakare kelios minutės pokalbio ir kiekvienas į savo kampą. Pereinamasis laikotarpis praslinko ir toliau nebeskaičiuoju. Mažiui ant nosies abitūros egzaminai, dukrai- darbas, namai ir Sauliukas. Nieko naujo. Skundėsi manoji, kad jaunieji visai atsiskyrė. Pavalgo ir drybso abu savo kambaryje. Rozetę prisukti teko berniukų iš darbo prašyti. Jaučiu kaip jai sunku, bet ir man ne lengviau. Kas metai vis sunkiau. Senoji gvardija, užgrūdinta MAZ-ų, sensta. Pastoviai suirzęs ir pats nežinau ko noriu. Gal sergu? O gal harmonai audras kelia? Nebe tas amžius jiems siausti, bet nusiperku kažkokių vaistų. Graži dėžutė, ant jos viršelio graži mergaitė saldžiai miega. Geriu dvigubą dozę, bet nepadeda. Mergaitė piešta, vaistai netikri ir tikriausiai ne man skirti. Nesigilinu, bet veltui išmesti keli svarai sukelia pyktį. Puolu į internetą ieškoti savo ligos. Kelių baisiausių ligų simptomus atrandu pas save, tik cholera neprikibo. Viską sudedu į vieną ir net išsižioju supratęs, kad mano liga labai panaši į klimaksą.

-Negi Londono centre pasigavau!- pasiuntu ant viso pasaulio. Pas gyvas svetimas nevaikštau, o internetinės ligų neplatina. Pikta. Išeinu pasivaikščioti apie savo gyvenamąją. Septynioliką metrų į galą, du su puse kairėn. Septyniolika pirmyn, du su puse vėl kairėn ir šmurkšt į narvą makaronų virti. Taip pavargstu, kad net skaipą atjungiu. Vakar mano liga kažką pikto pasakė, šiandien tegul pailsi. Privalgęs atsigulu, bet pajuntu, kad kažkoks hormonas nemiega. Įlendu į pažinčių puslapį. Reikia susirasti kokią vyriškų ligų specialistę. Studijuoju sąrašą. Visos grąžios, tyros , darbščios, patyrusios, puikios šeimininkės, mokančios virti cepelinus ir ištikimos iki galo. Kaip dorybės mugėje, tik lentynos įtartinai pilnos. Žvalgausi. Jaunas atmetu. Neužteks sveikatos bei finansų ir neaišku kas anksčiau pasibaigs. Vyresnės protingos- vedusių nenori. Nori vyro iki grabo lentos. Belieka senutes masažuoti, kad į karstą giminėms lengviau būtų įguldyti. Fu kaip vulgaru. Išjungiu kompą ir pažiūriu į laikrodį. Jau gerokai po angliško vidurnakčio. Žvilgteliu per langą. Senutės naktimis nevaikšto. Atsidustu ir, supykęs ant realybės, pagaliau užmiegu. Bekariaujant su savimi ir su visa Anglija, nepastebiu kaip ateina vasara. "Kabinetas" per dieną taip įkaistą, kad ataušta tik paryčiais, kai prasideda darbo diena. Neįmanoma nei valgyt virti, nei miegoti. Graužiu šaltą maistą ir laukiu vėsesnių dienų. Skypephonas vasarą šnekesnis. Brangioji tai darže pasikapsto, tai kažkur išvažiuoja, tai kokie svečiai aplanko. Vis yra ką papsakoti, bet apie Sauliuką nenoriai kalba. Nepatinka jis jai, o man iš toli atrodo geras.

Vieną rytą atsikėlęs neberandu kelnių, kojinių ir batų geležiniais galais. Negi draugė iš kompo pavogė! Nesąmonė, tokių kompų dar nesukūrė. Negaliu susikaupt. Ieškau salone, darbo kambaryje, virtuvėje ir net po miegamąjį pasirausiu. Galima būtų vienom trumpikėm atidirbti dieną, bet be batų su geležinėm nosim net išlipti ant rato pasisioti negalima. Žvilgteliu į kalendorių ir pasidaro viskas aišku. Liepos vidurys, paskutinė tremties savaitė, galva suvokia tik vairą ir jo paskirtį, kitkas sunkiai bevaldoma ir suvokiama. Drąsiai basas lipu lauk ir prie rato. Atlikęs gamtinį reikalą, randu lauke batus, kojines ir kelnes. Po sunkios karštos dienos lauke buvau palikęs, kad prasivėdintų. Billingsgatėje galima. Čia niekas nedingsta. Žvilgteliu į žvaigždėtą dangų ir matau, kaip mane- seną, kvailą ir ligotą- vaikai įsimetę į Grįžulo ratus veža kažkur priduot. Jau geriau kur nors staigiai ir netikėtai, tik ne patvoryje, negu kaip maišui sėdėti ratukuose. Nusipurtau, įkvepiu gaivaus oro, sklindančio nuo žūvų turgaus, ir pradedu galvoti apie kelionę namo. Jei įprasto gyvenimo dienos visos lenda po kvadratine šaknimi ir stebėtinai greitai mažėja, ant paskutinės savaitės užšoka kvadratas ir jos pasidaro nerealiai ilgos. Gerai, kad ir matematikos dėsniuose yra ribos, todėl išaušta diena, kada sušunku ant viso Londono centro:

-Namo, namo, namo!

Pamojuoju Karališkajam “ gulagui“, neriu į eurotunelį ir lekiu žemynu link namų. Kilometrų neskaičiuoju, nes pagal laiką žinau, kada kur būsiu, kada į keltą ir kada bučiuosiu gimtą žemę. Net sudrebu kai pamatau skambantį telefoną ir didžiojo stratego Kimo numerį. Neatsiliepti negaliu. Jie kompe mato, kad mašina važiuoja, reiškia gyvas. Atsiliepiu ir tyliu. Jis pasidžiaugia, kad važiuoju atostogų, paklausia kur jas praleisiu, linki gerai pailsėti ir lyg tarp kitko pasako, kad Roterdame manęs laukia pakrauta priekaba tik su dvyliką klientų Londone. Noriu riktelti kažkokį piktą žodį, bet jis kaip didžiausią paslaptį pasako "pati Karalienė pageidvo, kad šį krovinį "badaujančiam Londono centrui" išdalintum tu ir tik tu". Karalienę gerbiu ir myliu, nors gyvai niekada nemačiau. Piktas grįžtu atgal. Tik po savaitės išsiveržiu iš apsupimo, aplankau kiekvienam vairuotojui šventas Aldi, Lidl, priperku maišą saldainių, šokoladų ir skačiuoju paskutines valandas iki uosto.

Namai- jie visur namai. Dingo ligos, stresai, kilometrai ir kompiuteris. Sauliukas kaip šilkinis. Kaip ir aš- negeria, nerūko ir labai mėgsta saldumynus. Net baltą šokoladą, kuris niekam iš namiškių nepatiko, prarijo nekramtęs. Geras atrodo vyras, bet patyrusia nosimi jaučiu kažkoką negero. Nutylėjau. Nesnaudžia ir mažius. Parveda draugę, kuri nuo visų paslėpta laukė mano grįžimo. Man patiko. Susidraugavom iš karto. Pasiūliau kartu atostogauti, o po atostogų, jos mamai leidus, pas mus pasiliko gyventi. Nulėkėm visi į Juodlę. Ten žmonės savi, lietuviškai šneka ir mielai priima. Kas gali būti mieliau už lietuvišką mišką, grybą, uogą ir užkibusį karpį? Moterys grybauja, uogauja, vyrai žuvį traukia. Šeimininkas pasirūpina, kad jos galvas iškišusios lauktų mūsų kabliukų. Sauliukas geras žvejys, bet mėgsta pasigirti. Ką padarysi, visi vyrai tokie. Atostogos pralekia kaip viena diena. Visus namų kampus nespėjau apeiti, o jau pabaiga. Trys savaitės meilės, laimės, džiaugsmo ir vėl kraustausi į savo kabinetą. Visi padeda. Kepa, verda, pakuoja, kad tik ilgiau maitinčiausi naminiu maistu. Net Sauliukas padovanojo kvapus į mašiną. Bučkis, slapta žmonos ašara ir vėl į trasą iki Kalėdų. Lengva išvažiuoti kai palieki visus laimingus.

Savo ir žmonos gimtadienį švenčiu pakrūmėje. Aš, skypephonas ir brangioji prie kompo. Valgom tortą, geriam kavą ir linkime vienas kitam tvirtų nervų. O jų labai reikia. Man čia, brangiajai namie, nes Sauliukas iššoko iš jam paskirto kampo ir pradėjo jaustis šeimininku mano namuose. Pas močiutę į miestą pabėgo kandidatė į marteles, o iš paskos ir sūnus. Sakė, kad iš priemiesčio nepatogu į mokslus važinėti. Netikiu, bet patikrinti negaliu, o pati nieko daugiau nesako. Gal nori savarankiškai pagyventi. Na tegul pabando, padėsime kuo galėsime. Žmona vis labiau skundžiasi Sauliuku, bet dukra jį užstoja nes myli. Nenoriu kištis į šiuolaikinę meilę, nes jos nesuprantu. Mes ne taip gyvenome ir ne taip mylėjome. Kenčiu tradicines savo kančias Londone, žmona namuose. Mažiai pasirodo tik kai Sauliukas darbe būna. Kažko nepasidalino, tik nesuprantu ko. Mūsų turtą dar anksti dalinti, o vietos yra visiems. Dirbu sukandęs dantis, o kai nebeįmanoma kentėti, lieju pyktį ant Big Beno, kad jį reikia apvažinėti, o nėra tunelio per jo vidurį. Kalėdos ir srategui Kimui Kalėdos. Paleidžia, neužlaiko nė dienos, nes karalienė dėl manęs žadėjo papasninkauti. Nulenkiu galvą prieš ją ir lekiu namo tvarkos daryti . Lauktuvės gausios. Kalėdinės. Ir net Sauliuko pamėgtą baltą šokoladą nuperku. Žmona pamačiusi jį susiraukia ir padeda atskirai. Guodžiasi, verkia, dukros gaila. Aklai įsimylėjo ir nemato, kad jis ne jai skirtas. Kiek galiu raminu ir ruošiame Kūčių stalą. Dukra padeda mamai, o Sauliukas pasakoja man koks jis didelis viršininkas uoste ir kaip jo visi bijo, nes jo tėvas dar didesnis viršininkas. Mažiai paskambina ir pasako, kad neateis, nes abu labai serga.

-Nunuodysiu aš tą Kulšį,- sušnabžda žmona tyliai kai pasakau, kad mažių nebus.

Pirmos Kūčios kai ne visi kartu. Prieš pat sėdant prie stalo Sauliukas apsirengia ir pasakęs, kad jį iškvietė į darbą, palikęs visus, išeina. Pasiuntu taip, kad net Kristus ant stalo su visu kryžium pašoka. Dukra isteriškai gina savo meilę.

-Uostas- tai ne kokia ten tavo Billingsgate, o rimta kontora, o jį kaip gerą specialistą dažnai iškviečia.

Aš į garažą, žmona į virtuvę, dukra į savo kambarį. Vaiko gaila, bet ir Kulšio nebenoriu matyti. Man tai kas, išvažiuosiu ir nematysiu kas čia dedasi, bet žmonai kaip reikės tokioje aplinkoje gyventi. Pačiumpu kirvį ir išeinu į kiemą kapoti dar nuo vasaros pamestą storą kaladę. Pyktis galingas variklis, o beprotybė geras kuras jam. Kapoju ir vis užmetu akį į gražią kaimynę, kuri paklaikusiom akim žiūri per tvorą. Nori kažką sakyti, bet supranta, kad nelaiku išėjo ir dingsta. Grįžęs paklausiu žmonos kur dabar jos pusbrolis gyvena.

-Jei ne kalėjime, tai prie konteinerio,- atsako nustebusi, užverktom akim,- kam jis tau?

-Prisigerti,- burbteliu ir pagaliau susėdam prie stalo.

Niekam nieko nesakau, bet po keleto dienų susirandu jį. Sunkus žmogus, bet pinigus mėgsta ir už tris šimtus eurų pažada padėti. Per Naujus metus dukra su Kulšiu iškeliauja pas draugus, tai ateina mažiai. Įtampa kiek atslūgsta, bet paaiškėja pabėgimo priežastis. Tik man panelė pasisako, kad Kulšis prie jos kabinėjosi, bet kadangi aš buvau palankus jam, tai ji nieko nesakė, o paprasčiausiai išėjo. Pažadu niekam nesakyti. Nesulaukęs Sauliuko su dukra, iš kart po Naujųjų išvažiuoju. Nuotaika slogi, žmona pajuodusi, bet bankui nerūpi šeimyninės problemos. Reikia kalti pinigą. Žvirbliui, kuris nieko nedirba ir tai žiemą sunku, o ką bekalbėti apie dirbančius. Sniegas, šaltis tiek čia, tiek Tėvynėje. Sauliukas pradeda karaliauti , o dukra pradeda įtarti, kad iškvietimai į darbą ne visada atitinka tikrovę, bet tyli, nes myli ir didžiuojasi juo. Man prie tų visų rūpesčių prisidėjo darbinės problemos. Kartais užeina toks pyktis, kad norisi sustoti viduryje Londono ir, užlipus ant priekabos stogo, užtraukti "Marselietę". Anglai tolerantiški tokiems bepročiams. Vieni paplotų, o kiti kantriai stovėtų kamštyje, nesuvokdami tikrosios koncerto priežasties, todėl laikau tą pyktį savyje ir laukiu kada jis išsiverš. Išsiveržė lyg ugnikalnis. Ankstyvą pavasarį žmona pranešė, kad vasarą vestuvės. Taip norėjau, kad paskytu "mažių", bet deja. Sauliukas nusprendė savo pavardę padovanoti mano dukrai. Paskyrė datą ir pradėjo planuoti. Sušlubavo sveikata. Pirmąkart pavėlavau į Smitfieldą, tiksliau tą rytą iš Billingsgates neišvažiavau. Kimas, nieko net neklausęs, liepė pailsėti ir perplanavo viską kitai dienai. Senoji gvardija žūna, bet nepasiduoda. Pailsėjęs parą vėl pirmyn, bet nusprendžiu grįžti pavasarį daktarui pasirodyti. Žmona labai apsidžiaugė. Tikisi, kad dukrą atkalbėsiu, o aš nesitikiu, nes ji tokia pat užsispyrusi kaip ir aš. Žemaičiai. Apima apatija, net kažkokia ramybė. Karas tarp senosios ir jaunosios kartos praloštas. Suku tuos pačius ratus, nebevartau pažinčių puslapių ir net ant anglo nebepykstu, kai tas šliaužia prieš nosį. Kantriai velkuosi iš paskos iki vėlyvo pavasario. Sprogo!!! Ne, ne Big Benas, bet skypephonas. Kulšis pareiškė, kad mano dukros nebemyli, susikrovė savo turtą į Aldi maišelį ir išėjo. Užlipau ant priekabos stogo ir ant visos Billingsgatės užraukiau internacionalą. Nežinau kodėl būtent jį. Darbuotojai paplojo, apsauginai mandagiai paprašė nulipti, o kolega atnešė alaus. Pagaliau pamačiau, koks tas Londonas žalias ir gražus miestas su savo Big Benu, gausybe parkų, nuostabiu pastatų, gatvių ir žmonių. Praleidžiu senutę, nusišypsau mergaitei, linkteliu policininkui. Tikra pasaulio sostinė. Pasijutau laimingu, truputį prisidėjęs prie to, kad joje gyvenantys žmonės laiku gautų šviežaus maisto, o karalienei nereiktų pasninkauti. Molonus jausmas. Norisi kažką gera padaryti ar kam nors malonų žodį pasakyti. Priemestyje vaikinai mašinos negalėjo užvesti. Neprašomas priėjau ir su malonumu jiems padėjau. Siūlė dešimt svarų. Neėmiau. Juk ne už pinigus, o iš draugiškumo, tai davė maišelį saldainių. Bus mažiams ir dukrai. Savaitę paraudojusi ir ji pamatė , kad šiame pasaulyje be Kulšio dar yra mama, tėtis, brolis su drauge ir daug daug gražių dalykų. Lekiu namo lyg iš pirmo reiso. Viskas susitvarkė. Ir daktaras leido dar gyventi jei atsisakysiu saldumynų ir visko kas nenaudinga. Nepaklausau jo. Geriau trumpiau, bet skaniai, negu ilgai, bet su miežio kruopa už žando. Vėl namie linksmos kalbos, juokas, kartu sėdim prie stalo ir ruošiamės keletui dienų į Juodlę. Mažiams patiko savarankiškas gyvenimas. Kol Kulšis karaliavo, išsinuomojo butuką ir dabar patys košę verdasi, bet virtinukų valgyti pas mus važiuoja. Tegu gyvena. Padėsime, į svečius vaikščiosime ir draugausime. Prieš kelionę nuvažiuojame į mažių nuomuojamą butelį. Pasipiktinu, kaip galima tokiame mažame gyventi. Grįžus iš Juodlės būtinai ieškosime geresnio. Dėl vaikų nieko negaila, kad tik visi patenkinti būtų. Panelės dengia stalą, aš su sūnumi ir žmona balkone. Kažkas paskambino į duris. Sūnus iškišo galvą.

- Konkuruojanti firma,- tarė tyliai, kai į kambarį įėjo jauna mergina.

-Kas tokia?- paklausiau žilgtelėjęs per užuolaidos kraštą.

-Kaimynė. Labai didelio pono dukra. Nagla kaip tankas ir jai truputį su protu ne viskas tvarkoje. Apie mane vis ratus suka. Manoji pyksta, bet ta akiplėšiškai į svečius įsiprašo. Žadėjo nunuodyti viena kitą,- sukikeno sūnus.

-O, balius, gal jau sužadėtuvės?- pasigirdo tvirtas, kiek ironiškas balsas.

- O tau kas darbo,- atsikirto šeimininkė.

-Kai panos dalinasi kavalierių, geriau nesikišk,- sušnibždėjau sūnui, kai tas norėjo eiti į vidų.

- Sveiki, bočiai,- mostelėjo pamačius mus balkone,- kuo jaunamartė vaišins chebrą?- paklausė įžūliai ir, kažką paėmusi nuo stalo, įsidėjo į burną,- fuuu, kokia bjaurybė. Noriu kitą,- riktelėjo piktai, bet staiga pasigirdo šniokštimas, sunkus bumbtelėjimas ir šeimininkės klyksmas. Dukra iš virtuvės, mes iš balkono įlėkėm į vidų. Sūnaus draugė užsiėmusi burną, paklaikusiom akim žiūrėjo žemyn. Tarp stalo ir fotelio, keistai persisukusi, ant grindų gulėjo konkurentė. Išsprogusios akys, baltos putos iš burnos aiškiai rodė, kad tai ne juokai.

-Daktarą,- surikau ir pasilenkiau prie merginos. Šeimininkė puolė į mano žmonos glėbį ir abi išbėgo į balkoną. Sūnus skambino 112. Nežinojau ką daryti tokiais atvejais. Panašu buvo į filmuose matytus epilepsijos priepuolius, todėl išstumdę baldus pavertėme ant šono ir įkišome į bejausmę burną šaukštą. Kilstelėjau akis į stalą ir netekau žado. Kelis kartus įkvėpiau oro, užsimerkiau, atsimerkiau.

-Eik pasitikti greitosios,- tyliai tariau sūnui ir griežtai pridūriau,- O visi kiti- į virtuvę.
Pats lėtai atsistojau, žengiau kelis žingsnius, sudribau į fotelį ir įsmeigiau paklaikusį žvilgsnį į stalą. Negirdėjau kaip įlėkė daktarė, nebesusigaudžiau kas vyksta, bet aiškiai išgirdau tyliai ištartą jos frazę-"kviesk policiją".

Nieko nebesuvokiau, nieko nesupratau, tik žiūrėjau į baltą šokolado plytelę. Ten trūko vieno gabaliuko, kuris dabar pavirtęs į saldžias putas buvo ant nelaimingos merginos lūpų, grindų, stalo. Akyse viskas balo ir man atrodė, kad tas mažas gabaliukas, išpurkštas iš jos burnos, kambarį ir visą pasaulį nudažė baltai. Pajutau aitrų amoniako kvapą. Atsipeikėjau, bet neatsimerkiau. Jaučiau, kad guliu. "Tikriausiai baisus sapnas po kelių naktinių pamainų Londone. Atsimerksiu, pamatysiu savo Billingsgate ir laikrodį, kuris rodys 03.00 a.m" pagalvoju ir neskubėdamas truputį pramerkiau akis. Priešais šmėžavo kažkas baltas. "Pramiegojau. Salės darbininkai atėjo žadinti" dingteli mintis, bet baltame fone pasirodo policininko kepurė.

-Kaip jaučiatės?- ramus balsas grąžino iš Billingsgatės į Tėvynę,- galvojome, kad ir jus reikės kartu su mergina išnešti.

Apsidairiau. Žmonės baltais rūbais kažką rankiojo, tepliojo, dėliojo į maišelius.Visi maniškiai virtuvėje. Norėjau atsistoti.

-Gal pagulėkite, o tai esate didelis žmogus, bus vargo pakelti.

Paklausiau ir žvilgtelėjau į stalą. Jis buvo tusčias. "Suėdė viską" nevykusiai pajuokavau pats su savimi. Užėjo noras staugti, trenkti kam per pakaušį ar pulti per balkoną, bet ramus eksperto "mes baigėme, važiuojame" sustabdė nuo laukinio riksmo ir šuolio į laisvę.

-Čia aš,- tyliai tariau, kai išėjo vyrai baltais chalatais ir pažiūrėjau į pareigūną.

-Ką aš?- paklausė jis, įdėmiai žiūrėdamas į mane.

-Norėjau nunuodyti Kulšį, o nusinuodijo panelė.

-Taip, labai įdomu. Kokią kulšį? Vištos?- tarė policininkas ir atsisėdo priešais,- tęskite,- paprašė ramiu tonu.

-Dukros.

Pareigūnas nelabai susigaudydamas pažvelgė į virtuvę. Pro pravertas duris pamačiau žmoną, kuri norėjo įeiti ir kažką pasakyti, bet pareigūnas staigiai pašoko.

-Uždaryk visus virtuvėje,- paliepė kolegai ir pridūrė,- pirma su tėvu pakalbėsiu.
Aš dar spėjau pamatyti perbalusį žmonos veidą ir durys užsidarė.

-Dabar pasakokite.

-Neturiu ką pasakoti,- prabilau po trumpos pauzės,- nemėgau jo ir nusprendžiau atsikratyti, kad dukra grįžtų į normalų gyvenimą. Nupirkau baltą šokoladą, nes iš mūsų visų tik jis jį valgė, gavau nuodų ir švirkštu suleidau į kamputį. Įpakavime turėtų būti likusi maža skylutė. Planavau kaip nors pakišti jam, nes ryja saldumynus net nesirinkdamas, bet spėjo pabėgti, o aš iš tos laimės užmiršau apie tą šokoladą. Buvau paslėpęs garaže tarp savo daiktų, bet nežinau, kas jį atrado ir atnešė čia. Kaltas,- pasakiau kažkaip ramiai, net nesuvokdamas ką tai reiškia ir atsilošiau.

Pareigūnas keletą minučių įdėmiai žiūrėjo į mane.

-Kažkaip viskas labai paprasta pas jus. Nuo ko ji mirė, atsakys ekspertizė, o iš kur nuodų gavote ir kas per nuodai, kur švirkštas?

-Nežinau. Bomžui pasakiau, kad noriu verslo partnerį nunuodyti, daviau tris šimtus eurų, jis po kelių dienų davė mažą ampulę ir paaiškino ką su ja daryti. Švirkštą į jūrą išmečiau plaukdamas keltu. Bomžo nepažįstu.

-Na mes viską dar patikrinsim ir išsiaiškinsim, kas ką norėjo nunuodyti, bet kaip ten bebūtų, panelė buvo labai gerbiamų ir žinomų žmonių dukra,- jis atsilošė ir vėl kelias minutes įdėmiai mane stebėjo,- taip pat norėčiau pasakyti, kad nuoširdus prisipažinimas palengvins tavo dalią ir mano darbą. Jei tavo šiame neįtikėtinai paprastame prisipažinime yra nors truputis tiesos, tai...- jis nutilo ir pakėlė akis į viršų.

-Prisipažįstu,- tyliai tariau žiūrėdamas į stalą, ant kurio gulėjo pareigūno segtuvas ir kepurė. "Segtuvas senas, o kepurė nauja" nežinau kodėl šovė galvon kvaila mintis ir viskas galvoje pradėjo veltis, suktis. Segtuvas pavirto į didelę juodo šokolado plytą, o kepurė į Kulšio galvą, kuri kvailai, vaikiškai šypsojosi ir žiojosi atsikąsti to šokolado." Ryk, parazite, sušunku mintyse" ir tiesiu rankas, kad sugrūsti viską vienu kartu. Jo šypsena pavirsta į plačiai pravertus nasrus, matau jo kreivus dantis, gomurį ir keistą šviesą gale vienintelės žarnos, jungiančios gerklę su užpakaliu. Iš visų jėgų grūdu juodą šokoladą į jo nasrus, bet jis nelenda. Atsirėmė lyg į nematomą sieną ir nelenda. Girdžiu kažkokį bildesį , riaumojimą jo tiesiojoje žarnoje. "Ryk, brude" vėl surinku, o jis, tankiai mirksėdamas akimis, taria." Uošveli, juk čia juodas šokoladas, o man reikia balto". Beviltiškai nuleidžiu rankas. Dingsta šviesa jo tiesiojoje žarnoje ir vėl pajuntu po nosimi aitrų amoniako kvapą.

-Jūs, gerbiamasis, labai neramus,- taria kiek išsigandusiu balsu pareigūnas ir paklausia,- gal jums daktarą iškviesti.

Atsipeikėjęs ir pamatęs policininką, tvirtai laikantį mane už pečių, papurtau galvą.
-Na, tada gerai. Jus mano berniukai nuveš truputį pailsėt. Nieko prieš?- paklausia įtariai žiūrėdamas į mano akis.

Linkteliu galvą ir lėtai atsistojau. Žvigtelėjau į pravertą balkoną. Pareigūnas pastebėjo mano žvilgsnį, staigiai pašoko ir uždėjo antrankius.

-Saugok jį,- tyliai tarė savo kolegai.

Nuleidęs galvą išėjau.

-Tu man už viską atsakysi. Šaudyti tokius rekia,- eidamas lauk išgirstu tikriausiai aukos tėvo pykčio kupiną balsą ir pilnai sutinku su jo pasiūlymu.

"Gaila, kad ne tridešimt septinti metai. Nereikėtų po teismus tąsytis, artimuosius varginti ir žeminti. Pavedė už kampo, viens du ir viskas." pagalvojau žiūrėdamas per autobusiuko langą. Kiemas pilnas žioplių. Geriau įsižiūriu į aukos tėvus. Šaltas prakaitas išpila pažinus juos. Tėvo žvilgsnis net per pritemdytą stiklą sukausto kūną kaip šaltis vandenį. Mama stovi šalia įsikibusi į jo parankę. Akys pilnos ašarų, bet lūpose keista ironiška šypsena. Nupurto visą kūną, kai suvokiu tos šypsenos esmę. Nesuprantu ar tai atsistiktinumas, ar kerštas už praeitį. Tik neaišku kieno kam. Jaučiu kaip kažkokia nematoma jėga ima kelti mane ir tempti lauk. Nudelbiu akis, bet ji vistiek traukia. Laikausi iš paskutiniųjų, kad neatsistočiau ir, trenkus policininkui, neiššokčiau lauk. Įsėda dar pora policininkų ir autobusiukas pajuda iš kiemo. Per kaktą žvilgteliu per langą. Aukos tėvai stovi kaip suakmenėję. Tik išvažiavus iš kiemo atslūgsta tas keistas noras iššokti iš atobuso. Širdis taip suspurda, kad net susiimu už krūtinės.

-Viskas gerai,- tariu pašokusiam policininkui ir nusiraminęs nusisuku į langą.

Apsakymo tęsinys - kitą savaitę.

Kęstutis Grubliauskas

*Kalba netaisyta

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Anglija.lt skaitytojo Kęstučio parašyto detektyvinio apsakymo 5oji dalis. Ankstesnes dalis rasi skaitytojų atsiųstos medžiagos skyriuje E-migrantas.
O gal tu irgi turi parašęs ką nors įdomaus? Siųsk mums el. paštu info@anglija.lt

"Baltas šokoladas", 5 dalis.

Kristina, ryte radusi sąsiuvinį atremtą į paveikslą, nedrįso jo paimti. ''Kas supras tuos meno žmones, gal taip turi būti. Suglaudė, kad mūzos iš vieno į kitą pabėgiotų ''pagalvojo, uždarė duris ir atsisukus atsirėmė į Ričardą.

-Nelietei?- paklausė įtariai žiūrėdamas į šeimininkę.

-Ką tu, mane Benas pripratino, kad prie jo mūzų pirštų nekiščiau,- atsakė su nedidele šypsenėle lūpų kampučiuose ir paklausė,- kada antrąją dalį skaitysime?

-Ar jis dažnai kalbėdavo apie mirtį?- klausimu į klausimą atsakė Ričardas.

-Na; pakalbėdavo, bet su jumoru. Nemanau, kad rimtai.

-Kaip tau atrodo tie sapaliojimai? Panašu, kad jam tokios mintys šautų į galvą?

-Su manim jis taip nekalba ir nepastebėjau, kad per rakto skylutę žiūrėtų. Pafilosofuot su savo draugu mėgdavo. Tarp kitko, meno žmogus jis, iš medžio drožia skulptūras.

-Tie zuikiai kieme jo darbas?- įsiterpė Ričardas.

Kristina linktelėjo ir tęsė.
-Kai susėsdavo abu, tai iki ryto mums nesuvokiamom temom kalbėdavo.

- Tada po pusryčių skaitysime,- tarė kiek pagalvojęs ir nuėjo į virtuvę,- kur Beno vieta?- palausė tik įėjęs.

-Ten kur tu visada atsisėdi. Pataikei atsisėst į jo vietą net neklausęs ir virtuvėj, ir svetainėj.

-Telieka miegamajame jo vietą užimt,- mirktelėjo akį Kristinai ir pažiūrėjo į savo žmoną.

Ričardas po pusryčių patogiai įsitaisė Beno vietoje, nužvelgė moteris ir mostelėjo ranka:
-Skaityk, tik neskubėdama ir su intonacija.

Kristina atsikosėjo ir pradėjo.

London centrum

Pakeliu galvą, žvilgteliu į laikrodį. Angliškas vidurnaktis. Trečią reik pradėti važiuoti, o vis negaliu užmigti. Bandau įsivaizduoti medžius, kalnus, rūką, bet vis prieš akis išnyra Londono centras, Smithfiedas, Marigoldas ir kitos firmos, po kurias reikia naktimis baladotis. Kiekvienas metras, kiekvienas žingsnis žinomas, žinau kaip užsukt, kiek užsimesti, kam nusišypsoti, su kuo pasisveikint, o kam tyliai špygą parodyti. Neramina danų bažnyčia, kuri užsisakė pristatymą šeštai ryto. Nesitiki, kad jie taip anksti atsikels. Į kiemą įvažiuoti neįmanoma, o gatvėje prie Regento parko, Anglijos simbolis- dvigubos geltonos linijos, "baisūs" ženklai ir užrašas "Not loading any time". Ten net negalima sustoti Kristaus kraujo gurkštelti, o mes kas kartą po valandą dėžutes su šventu tėvu į kleboniją nešiojame. Dangaus atstovai žemėje nori valgyti kaip ir visi. Sakiau, kad "nufotkins", ar "bilietą" priklijuos, bet nekreipia dėmesio. Užsigrūdinęs tėvelis. Pakelia akis į dangų ir sako " Viskam dievo valia. Susimokame ir toliau meldžiamės". Ir mano porą "bilietų" apmokėjo. Tikriausiai dėl tų šventų namų nesimiega. Neramu, ar bus taip anksti parapijiečius prikėlęs, nes šį kartą teks daug nešioti. Taip nebeužmigęs ir keliuosi. Kava, naktinis sumuštinis ir pirmyn. Pirmas , antras, trečias... klebonas nepavedė-surinko jaunas davatkytės su davatkiukais, ketvirtas... centras baigtas, tolyn į pakraščius. Pusryčiams sausa bandelė, pietūs- nėr kada ir nėr kur sustot. Septintas, aštuntas, devintas- viskas. Šios dienos planas įvykdytas ir lekiu į Billingsgate. Pati mieliausia vieta visame Londone. Leidžia stovėti, nakvoti, nemokamas dušas ir WC. Nuvarges, susinervinęs, "visas piktas" sėdžiu sukėlęs kojas ant vairo. Nerandu jėgų net nueiti nusiprausti. Ir taip beveik kasdien. Prabundu iš karto darbe, baigiu darbą- iš karto namie. Per vidurį virtuvė, dešnėje svetainė, kairėje darbo vieta, už nugaros miegamasis. Viskas dviejuose kvadratiniuose metruose. Fantastika paverčianti homosapiens į driversapiens. Nesuprantu kodėl piktas. Tikriausiai piktas dėl to, kad piktas ne dėl ko. Reikėjo gerai mokytis, gal šalia prezidentės sėdėčiau. Arba per sausio tryliktą pašūkauti, kalbą kokią išrėžti. Gal kas nors būtų pastebėjęs ir pasiūlęs tautos išrinktuoju dirbti. Nepastebėjo. Su atobuso vairuotoju tyliai, laikydami rankose armatūros strypus, visą naktį prie durų atstovėjome, o po to namo paleido. Kaip ir daugelis, tyliai pareigą atlikome ir toliau kilometrus "griaužti" nuėjome, palikę pergalės vaisius rėksniams.

Čiumpu skypephoną. Žmona "žalia". Skambinu.

-Labas. Na kas naujo,- užduodu seną nuvalkiotą klausimą.

-Labas. Nieko, tas pats per tą patį,- išgirstu įprastą atsakymą.

Nors padainuotų kokį kartą veitoj labas. Dar nepradėjus toliau kalbėti, suima nervai. Nežinau ką klausti, ką sakyti. Kasdien skambinamės ir kasdien nieko naujo. Vaikai dideli, namas stovi, medis pasodintas. Tik kreditas kabo ir laukia kada man hemorojus išlįs.

Tylime.

-Pavasarį grįši?

-Ne. Reik varyti.

-Stogas pavažiuos nuo to varymo. Jau dabar nebeįmanoma susišnekėti. Piktas kaip širšė.

Taip, piktas. Nes atrodo, kad tik vienas dirbu, vienas viskuo rūpinuosi, o paminklo niekas nepastato. Žvilgteliu į kalendorių ir suprantu, kad ne paminkle reikalas. Trečias mėnuo narve, be teisės jį palikti. Net numirti negaliu. Baisu kai pagalvoji kiek problemų. Mašina, krovinys, dokumentai, pilni bakai kuro, o aplink visi tik ir "laukia", kada mašina be priežiūros liks. Kol kas nors savas atvyks paimti- nieko neberas. Pikta dėl to visko. O gal nepikta. Net nebežinau. Pirmi du mėnesiai lengvai praslysta, trečias pereinamasi. Viskas blogai. Vanduo duše per karštas, lova per kieta, kabina per maža, kelias per siauras. Pradedi amerikoniškai lieti stresą. Rėki ir kaišioji pirštus į visas skyles. Laimei skypephonas akių neturi- apaktų.

-Dukra draugą susirado,- pasako pagaliau.

Na, nors viena naujiena. Įjungiu tardymo mašiną "kas toks, iš kur, ne pijokas, ne veltėdis, kas tėvai ir kur gyvena". Atsakymas trumpas ir pribloškiantis.

-Tu jį pažįsti. Su ja nuo darželio iki pat abitūros kartu. Buvo kur tai dingęs ir staiga, kaip Pylypas iš pupų lauko, iššoko ir pasakė, kad myli.

Nepamenu jos draugų, bet kai pasako pavardę, prisimenu ir pravardę- Kulšis. Vardas nieko, Sauliukas, pravardė- aš nekaltas, nedaug nukrypau nuo originalios pavardės, bet svarbu, kad ne veltėdis ir gerai pažįstamas. Kaip savą galėsiu pabarti ir į kampą pastatyti. Svetimas gali į nosį užmesti. Pagaliau atsiranda tema pokalbiui. Ką veikia, kur vaikšto. Vieną dieną sužinau, kad atsikraustė pas mus. Suima laukinis pyktis, kad be mano žinios ir leidimo. Nesvarbu, kad suaugę, bet namas tai mano. Kiek nurimstu pagalvojęs, kad gyvenant užmiestyje rimtas vyras namie reikalingas, nes sūnus dar tik abiturientas ir silpnas ūkiniuose reikaluose, nes mieste augo.

-Lodorius, pažadukas ir chamas tas Sauliukas,- pareiškia praėjus mėnesiui ir pasakoja apie jį viską. Skaudžiausia manajai, kad dukra jį labai myli.

Pasiuntu ant žmonos. Negana to, kad atlyginimas tirpsta kaip sniegas, tai jai dar Sauliukas neįtinka. Viskas negerai. Buvo Gintrėlis- negerai, atsirado Sauliukas- vėl negerai. Sūnus panelę parsivedė- vėl netiko. Nepatinka, kad Sauliukas nieko namie nedaro ir nepadeda. O kam. Šiais laikais jei gerai uždirbi gali būti "naminiu lodoriumi", o jis uoste dirba. Ten blogų nelaiko.

-Meistrą užsisakyk ir Sauliuko neskriausk,- užverdu ir liepiu į vaikų meilės reikalus nesikišti, dukros vaikino negraužti ir numetu skypephoną. Netrukus ateina failas su mėnesio išlaidom ir lietuviškom kainom. Netenku žado. Neturiu moralinės teisės grįžti namo papildomą kartą. Vakare kelios minutės pokalbio ir kiekvienas į savo kampą. Pereinamasis laikotarpis praslinko ir toliau nebeskaičiuoju. Mažiui ant nosies abitūros egzaminai, dukrai- darbas, namai ir Sauliukas. Nieko naujo. Skundėsi manoji, kad jaunieji visai atsiskyrė. Pavalgo ir drybso abu savo kambaryje. Rozetę prisukti teko berniukų iš darbo prašyti. Jaučiu kaip jai sunku, bet ir man ne lengviau. Kas metai vis sunkiau. Senoji gvardija, užgrūdinta MAZ-ų, sensta. Pastoviai suirzęs ir pats nežinau ko noriu. Gal sergu? O gal harmonai audras kelia? Nebe tas amžius jiems siausti, bet nusiperku kažkokių vaistų. Graži dėžutė, ant jos viršelio graži mergaitė saldžiai miega. Geriu dvigubą dozę, bet nepadeda. Mergaitė piešta, vaistai netikri ir tikriausiai ne man skirti. Nesigilinu, bet veltui išmesti keli svarai sukelia pyktį. Puolu į internetą ieškoti savo ligos. Kelių baisiausių ligų simptomus atrandu pas save, tik cholera neprikibo. Viską sudedu į vieną ir net išsižioju supratęs, kad mano liga labai panaši į klimaksą.

-Negi Londono centre pasigavau!- pasiuntu ant viso pasaulio. Pas gyvas svetimas nevaikštau, o internetinės ligų neplatina. Pikta. Išeinu pasivaikščioti apie savo gyvenamąją. Septynioliką metrų į galą, du su puse kairėn. Septyniolika pirmyn, du su puse vėl kairėn ir šmurkšt į narvą makaronų virti. Taip pavargstu, kad net skaipą atjungiu. Vakar mano liga kažką pikto pasakė, šiandien tegul pailsi. Privalgęs atsigulu, bet pajuntu, kad kažkoks hormonas nemiega. Įlendu į pažinčių puslapį. Reikia susirasti kokią vyriškų ligų specialistę. Studijuoju sąrašą. Visos grąžios, tyros , darbščios, patyrusios, puikios šeimininkės, mokančios virti cepelinus ir ištikimos iki galo. Kaip dorybės mugėje, tik lentynos įtartinai pilnos. Žvalgausi. Jaunas atmetu. Neužteks sveikatos bei finansų ir neaišku kas anksčiau pasibaigs. Vyresnės protingos- vedusių nenori. Nori vyro iki grabo lentos. Belieka senutes masažuoti, kad į karstą giminėms lengviau būtų įguldyti. Fu kaip vulgaru. Išjungiu kompą ir pažiūriu į laikrodį. Jau gerokai po angliško vidurnakčio. Žvilgteliu per langą. Senutės naktimis nevaikšto. Atsidustu ir, supykęs ant realybės, pagaliau užmiegu. Bekariaujant su savimi ir su visa Anglija, nepastebiu kaip ateina vasara. "Kabinetas" per dieną taip įkaistą, kad ataušta tik paryčiais, kai prasideda darbo diena. Neįmanoma nei valgyt virti, nei miegoti. Graužiu šaltą maistą ir laukiu vėsesnių dienų. Skypephonas vasarą šnekesnis. Brangioji tai darže pasikapsto, tai kažkur išvažiuoja, tai kokie svečiai aplanko. Vis yra ką papsakoti, bet apie Sauliuką nenoriai kalba. Nepatinka jis jai, o man iš toli atrodo geras.

Vieną rytą atsikėlęs neberandu kelnių, kojinių ir batų geležiniais galais. Negi draugė iš kompo pavogė! Nesąmonė, tokių kompų dar nesukūrė. Negaliu susikaupt. Ieškau salone, darbo kambaryje, virtuvėje ir net po miegamąjį pasirausiu. Galima būtų vienom trumpikėm atidirbti dieną, bet be batų su geležinėm nosim net išlipti ant rato pasisioti negalima. Žvilgteliu į kalendorių ir pasidaro viskas aišku. Liepos vidurys, paskutinė tremties savaitė, galva suvokia tik vairą ir jo paskirtį, kitkas sunkiai bevaldoma ir suvokiama. Drąsiai basas lipu lauk ir prie rato. Atlikęs gamtinį reikalą, randu lauke batus, kojines ir kelnes. Po sunkios karštos dienos lauke buvau palikęs, kad prasivėdintų. Billingsgatėje galima. Čia niekas nedingsta. Žvilgteliu į žvaigždėtą dangų ir matau, kaip mane- seną, kvailą ir ligotą- vaikai įsimetę į Grįžulo ratus veža kažkur priduot. Jau geriau kur nors staigiai ir netikėtai, tik ne patvoryje, negu kaip maišui sėdėti ratukuose. Nusipurtau, įkvepiu gaivaus oro, sklindančio nuo žūvų turgaus, ir pradedu galvoti apie kelionę namo. Jei įprasto gyvenimo dienos visos lenda po kvadratine šaknimi ir stebėtinai greitai mažėja, ant paskutinės savaitės užšoka kvadratas ir jos pasidaro nerealiai ilgos. Gerai, kad ir matematikos dėsniuose yra ribos, todėl išaušta diena, kada sušunku ant viso Londono centro:

-Namo, namo, namo!

Pamojuoju Karališkajam “ gulagui“, neriu į eurotunelį ir lekiu žemynu link namų. Kilometrų neskaičiuoju, nes pagal laiką žinau, kada kur būsiu, kada į keltą ir kada bučiuosiu gimtą žemę. Net sudrebu kai pamatau skambantį telefoną ir didžiojo stratego Kimo numerį. Neatsiliepti negaliu. Jie kompe mato, kad mašina važiuoja, reiškia gyvas. Atsiliepiu ir tyliu. Jis pasidžiaugia, kad važiuoju atostogų, paklausia kur jas praleisiu, linki gerai pailsėti ir lyg tarp kitko pasako, kad Roterdame manęs laukia pakrauta priekaba tik su dvyliką klientų Londone. Noriu riktelti kažkokį piktą žodį, bet jis kaip didžiausią paslaptį pasako "pati Karalienė pageidvo, kad šį krovinį "badaujančiam Londono centrui" išdalintum tu ir tik tu". Karalienę gerbiu ir myliu, nors gyvai niekada nemačiau. Piktas grįžtu atgal. Tik po savaitės išsiveržiu iš apsupimo, aplankau kiekvienam vairuotojui šventas Aldi, Lidl, priperku maišą saldainių, šokoladų ir skačiuoju paskutines valandas iki uosto.

Namai- jie visur namai. Dingo ligos, stresai, kilometrai ir kompiuteris. Sauliukas kaip šilkinis. Kaip ir aš- negeria, nerūko ir labai mėgsta saldumynus. Net baltą šokoladą, kuris niekam iš namiškių nepatiko, prarijo nekramtęs. Geras atrodo vyras, bet patyrusia nosimi jaučiu kažkoką negero. Nutylėjau. Nesnaudžia ir mažius. Parveda draugę, kuri nuo visų paslėpta laukė mano grįžimo. Man patiko. Susidraugavom iš karto. Pasiūliau kartu atostogauti, o po atostogų, jos mamai leidus, pas mus pasiliko gyventi. Nulėkėm visi į Juodlę. Ten žmonės savi, lietuviškai šneka ir mielai priima. Kas gali būti mieliau už lietuvišką mišką, grybą, uogą ir užkibusį karpį? Moterys grybauja, uogauja, vyrai žuvį traukia. Šeimininkas pasirūpina, kad jos galvas iškišusios lauktų mūsų kabliukų. Sauliukas geras žvejys, bet mėgsta pasigirti. Ką padarysi, visi vyrai tokie. Atostogos pralekia kaip viena diena. Visus namų kampus nespėjau apeiti, o jau pabaiga. Trys savaitės meilės, laimės, džiaugsmo ir vėl kraustausi į savo kabinetą. Visi padeda. Kepa, verda, pakuoja, kad tik ilgiau maitinčiausi naminiu maistu. Net Sauliukas padovanojo kvapus į mašiną. Bučkis, slapta žmonos ašara ir vėl į trasą iki Kalėdų. Lengva išvažiuoti kai palieki visus laimingus.

Savo ir žmonos gimtadienį švenčiu pakrūmėje. Aš, skypephonas ir brangioji prie kompo. Valgom tortą, geriam kavą ir linkime vienas kitam tvirtų nervų. O jų labai reikia. Man čia, brangiajai namie, nes Sauliukas iššoko iš jam paskirto kampo ir pradėjo jaustis šeimininku mano namuose. Pas močiutę į miestą pabėgo kandidatė į marteles, o iš paskos ir sūnus. Sakė, kad iš priemiesčio nepatogu į mokslus važinėti. Netikiu, bet patikrinti negaliu, o pati nieko daugiau nesako. Gal nori savarankiškai pagyventi. Na tegul pabando, padėsime kuo galėsime. Žmona vis labiau skundžiasi Sauliuku, bet dukra jį užstoja nes myli. Nenoriu kištis į šiuolaikinę meilę, nes jos nesuprantu. Mes ne taip gyvenome ir ne taip mylėjome. Kenčiu tradicines savo kančias Londone, žmona namuose. Mažiai pasirodo tik kai Sauliukas darbe būna. Kažko nepasidalino, tik nesuprantu ko. Mūsų turtą dar anksti dalinti, o vietos yra visiems. Dirbu sukandęs dantis, o kai nebeįmanoma kentėti, lieju pyktį ant Big Beno, kad jį reikia apvažinėti, o nėra tunelio per jo vidurį. Kalėdos ir srategui Kimui Kalėdos. Paleidžia, neužlaiko nė dienos, nes karalienė dėl manęs žadėjo papasninkauti. Nulenkiu galvą prieš ją ir lekiu namo tvarkos daryti . Lauktuvės gausios. Kalėdinės. Ir net Sauliuko pamėgtą baltą šokoladą nuperku. Žmona pamačiusi jį susiraukia ir padeda atskirai. Guodžiasi, verkia, dukros gaila. Aklai įsimylėjo ir nemato, kad jis ne jai skirtas. Kiek galiu raminu ir ruošiame Kūčių stalą. Dukra padeda mamai, o Sauliukas pasakoja man koks jis didelis viršininkas uoste ir kaip jo visi bijo, nes jo tėvas dar didesnis viršininkas. Mažiai paskambina ir pasako, kad neateis, nes abu labai serga.

-Nunuodysiu aš tą Kulšį,- sušnabžda žmona tyliai kai pasakau, kad mažių nebus.

Pirmos Kūčios kai ne visi kartu. Prieš pat sėdant prie stalo Sauliukas apsirengia ir pasakęs, kad jį iškvietė į darbą, palikęs visus, išeina. Pasiuntu taip, kad net Kristus ant stalo su visu kryžium pašoka. Dukra isteriškai gina savo meilę.

-Uostas- tai ne kokia ten tavo Billingsgate, o rimta kontora, o jį kaip gerą specialistą dažnai iškviečia.

Aš į garažą, žmona į virtuvę, dukra į savo kambarį. Vaiko gaila, bet ir Kulšio nebenoriu matyti. Man tai kas, išvažiuosiu ir nematysiu kas čia dedasi, bet žmonai kaip reikės tokioje aplinkoje gyventi. Pačiumpu kirvį ir išeinu į kiemą kapoti dar nuo vasaros pamestą storą kaladę. Pyktis galingas variklis, o beprotybė geras kuras jam. Kapoju ir vis užmetu akį į gražią kaimynę, kuri paklaikusiom akim žiūri per tvorą. Nori kažką sakyti, bet supranta, kad nelaiku išėjo ir dingsta. Grįžęs paklausiu žmonos kur dabar jos pusbrolis gyvena.

-Jei ne kalėjime, tai prie konteinerio,- atsako nustebusi, užverktom akim,- kam jis tau?

-Prisigerti,- burbteliu ir pagaliau susėdam prie stalo.

Niekam nieko nesakau, bet po keleto dienų susirandu jį. Sunkus žmogus, bet pinigus mėgsta ir už tris šimtus eurų pažada padėti. Per Naujus metus dukra su Kulšiu iškeliauja pas draugus, tai ateina mažiai. Įtampa kiek atslūgsta, bet paaiškėja pabėgimo priežastis. Tik man panelė pasisako, kad Kulšis prie jos kabinėjosi, bet kadangi aš buvau palankus jam, tai ji nieko nesakė, o paprasčiausiai išėjo. Pažadu niekam nesakyti. Nesulaukęs Sauliuko su dukra, iš kart po Naujųjų išvažiuoju. Nuotaika slogi, žmona pajuodusi, bet bankui nerūpi šeimyninės problemos. Reikia kalti pinigą. Žvirbliui, kuris nieko nedirba ir tai žiemą sunku, o ką bekalbėti apie dirbančius. Sniegas, šaltis tiek čia, tiek Tėvynėje. Sauliukas pradeda karaliauti , o dukra pradeda įtarti, kad iškvietimai į darbą ne visada atitinka tikrovę, bet tyli, nes myli ir didžiuojasi juo. Man prie tų visų rūpesčių prisidėjo darbinės problemos. Kartais užeina toks pyktis, kad norisi sustoti viduryje Londono ir, užlipus ant priekabos stogo, užtraukti "Marselietę". Anglai tolerantiški tokiems bepročiams. Vieni paplotų, o kiti kantriai stovėtų kamštyje, nesuvokdami tikrosios koncerto priežasties, todėl laikau tą pyktį savyje ir laukiu kada jis išsiverš. Išsiveržė lyg ugnikalnis. Ankstyvą pavasarį žmona pranešė, kad vasarą vestuvės. Taip norėjau, kad paskytu "mažių", bet deja. Sauliukas nusprendė savo pavardę padovanoti mano dukrai. Paskyrė datą ir pradėjo planuoti. Sušlubavo sveikata. Pirmąkart pavėlavau į Smitfieldą, tiksliau tą rytą iš Billingsgates neišvažiavau. Kimas, nieko net neklausęs, liepė pailsėti ir perplanavo viską kitai dienai. Senoji gvardija žūna, bet nepasiduoda. Pailsėjęs parą vėl pirmyn, bet nusprendžiu grįžti pavasarį daktarui pasirodyti. Žmona labai apsidžiaugė. Tikisi, kad dukrą atkalbėsiu, o aš nesitikiu, nes ji tokia pat užsispyrusi kaip ir aš. Žemaičiai. Apima apatija, net kažkokia ramybė. Karas tarp senosios ir jaunosios kartos praloštas. Suku tuos pačius ratus, nebevartau pažinčių puslapių ir net ant anglo nebepykstu, kai tas šliaužia prieš nosį. Kantriai velkuosi iš paskos iki vėlyvo pavasario. Sprogo!!! Ne, ne Big Benas, bet skypephonas. Kulšis pareiškė, kad mano dukros nebemyli, susikrovė savo turtą į Aldi maišelį ir išėjo. Užlipau ant priekabos stogo ir ant visos Billingsgatės užraukiau internacionalą. Nežinau kodėl būtent jį. Darbuotojai paplojo, apsauginai mandagiai paprašė nulipti, o kolega atnešė alaus. Pagaliau pamačiau, koks tas Londonas žalias ir gražus miestas su savo Big Benu, gausybe parkų, nuostabiu pastatų, gatvių ir žmonių. Praleidžiu senutę, nusišypsau mergaitei, linkteliu policininkui. Tikra pasaulio sostinė. Pasijutau laimingu, truputį prisidėjęs prie to, kad joje gyvenantys žmonės laiku gautų šviežaus maisto, o karalienei nereiktų pasninkauti. Molonus jausmas. Norisi kažką gera padaryti ar kam nors malonų žodį pasakyti. Priemestyje vaikinai mašinos negalėjo užvesti. Neprašomas priėjau ir su malonumu jiems padėjau. Siūlė dešimt svarų. Neėmiau. Juk ne už pinigus, o iš draugiškumo, tai davė maišelį saldainių. Bus mažiams ir dukrai. Savaitę paraudojusi ir ji pamatė , kad šiame pasaulyje be Kulšio dar yra mama, tėtis, brolis su drauge ir daug daug gražių dalykų. Lekiu namo lyg iš pirmo reiso. Viskas susitvarkė. Ir daktaras leido dar gyventi jei atsisakysiu saldumynų ir visko kas nenaudinga. Nepaklausau jo. Geriau trumpiau, bet skaniai, negu ilgai, bet su miežio kruopa už žando. Vėl namie linksmos kalbos, juokas, kartu sėdim prie stalo ir ruošiamės keletui dienų į Juodlę. Mažiams patiko savarankiškas gyvenimas. Kol Kulšis karaliavo, išsinuomojo butuką ir dabar patys košę verdasi, bet virtinukų valgyti pas mus važiuoja. Tegu gyvena. Padėsime, į svečius vaikščiosime ir draugausime. Prieš kelionę nuvažiuojame į mažių nuomuojamą butelį. Pasipiktinu, kaip galima tokiame mažame gyventi. Grįžus iš Juodlės būtinai ieškosime geresnio. Dėl vaikų nieko negaila, kad tik visi patenkinti būtų. Panelės dengia stalą, aš su sūnumi ir žmona balkone. Kažkas paskambino į duris. Sūnus iškišo galvą.

- Konkuruojanti firma,- tarė tyliai, kai į kambarį įėjo jauna mergina.

-Kas tokia?- paklausiau žilgtelėjęs per užuolaidos kraštą.

-Kaimynė. Labai didelio pono dukra. Nagla kaip tankas ir jai truputį su protu ne viskas tvarkoje. Apie mane vis ratus suka. Manoji pyksta, bet ta akiplėšiškai į svečius įsiprašo. Žadėjo nunuodyti viena kitą,- sukikeno sūnus.

-O, balius, gal jau sužadėtuvės?- pasigirdo tvirtas, kiek ironiškas balsas.

- O tau kas darbo,- atsikirto šeimininkė.

-Kai panos dalinasi kavalierių, geriau nesikišk,- sušnibždėjau sūnui, kai tas norėjo eiti į vidų.

- Sveiki, bočiai,- mostelėjo pamačius mus balkone,- kuo jaunamartė vaišins chebrą?- paklausė įžūliai ir, kažką paėmusi nuo stalo, įsidėjo į burną,- fuuu, kokia bjaurybė. Noriu kitą,- riktelėjo piktai, bet staiga pasigirdo šniokštimas, sunkus bumbtelėjimas ir šeimininkės klyksmas. Dukra iš virtuvės, mes iš balkono įlėkėm į vidų. Sūnaus draugė užsiėmusi burną, paklaikusiom akim žiūrėjo žemyn. Tarp stalo ir fotelio, keistai persisukusi, ant grindų gulėjo konkurentė. Išsprogusios akys, baltos putos iš burnos aiškiai rodė, kad tai ne juokai.

-Daktarą,- surikau ir pasilenkiau prie merginos. Šeimininkė puolė į mano žmonos glėbį ir abi išbėgo į balkoną. Sūnus skambino 112. Nežinojau ką daryti tokiais atvejais. Panašu buvo į filmuose matytus epilepsijos priepuolius, todėl išstumdę baldus pavertėme ant šono ir įkišome į bejausmę burną šaukštą. Kilstelėjau akis į stalą ir netekau žado. Kelis kartus įkvėpiau oro, užsimerkiau, atsimerkiau.

-Eik pasitikti greitosios,- tyliai tariau sūnui ir griežtai pridūriau,- O visi kiti- į virtuvę.
Pats lėtai atsistojau, žengiau kelis žingsnius, sudribau į fotelį ir įsmeigiau paklaikusį žvilgsnį į stalą. Negirdėjau kaip įlėkė daktarė, nebesusigaudžiau kas vyksta, bet aiškiai išgirdau tyliai ištartą jos frazę-"kviesk policiją".

Nieko nebesuvokiau, nieko nesupratau, tik žiūrėjau į baltą šokolado plytelę. Ten trūko vieno gabaliuko, kuris dabar pavirtęs į saldžias putas buvo ant nelaimingos merginos lūpų, grindų, stalo. Akyse viskas balo ir man atrodė, kad tas mažas gabaliukas, išpurkštas iš jos burnos, kambarį ir visą pasaulį nudažė baltai. Pajutau aitrų amoniako kvapą. Atsipeikėjau, bet neatsimerkiau. Jaučiau, kad guliu. "Tikriausiai baisus sapnas po kelių naktinių pamainų Londone. Atsimerksiu, pamatysiu savo Billingsgate ir laikrodį, kuris rodys 03.00 a.m" pagalvoju ir neskubėdamas truputį pramerkiau akis. Priešais šmėžavo kažkas baltas. "Pramiegojau. Salės darbininkai atėjo žadinti" dingteli mintis, bet baltame fone pasirodo policininko kepurė.

-Kaip jaučiatės?- ramus balsas grąžino iš Billingsgatės į Tėvynę,- galvojome, kad ir jus reikės kartu su mergina išnešti.

Apsidairiau. Žmonės baltais rūbais kažką rankiojo, tepliojo, dėliojo į maišelius.Visi maniškiai virtuvėje. Norėjau atsistoti.

-Gal pagulėkite, o tai esate didelis žmogus, bus vargo pakelti.

Paklausiau ir žvilgtelėjau į stalą. Jis buvo tusčias. "Suėdė viską" nevykusiai pajuokavau pats su savimi. Užėjo noras staugti, trenkti kam per pakaušį ar pulti per balkoną, bet ramus eksperto "mes baigėme, važiuojame" sustabdė nuo laukinio riksmo ir šuolio į laisvę.

-Čia aš,- tyliai tariau, kai išėjo vyrai baltais chalatais ir pažiūrėjau į pareigūną.

-Ką aš?- paklausė jis, įdėmiai žiūrėdamas į mane.

-Norėjau nunuodyti Kulšį, o nusinuodijo panelė.

-Taip, labai įdomu. Kokią kulšį? Vištos?- tarė policininkas ir atsisėdo priešais,- tęskite,- paprašė ramiu tonu.

-Dukros.

Pareigūnas nelabai susigaudydamas pažvelgė į virtuvę. Pro pravertas duris pamačiau žmoną, kuri norėjo įeiti ir kažką pasakyti, bet pareigūnas staigiai pašoko.

-Uždaryk visus virtuvėje,- paliepė kolegai ir pridūrė,- pirma su tėvu pakalbėsiu.
Aš dar spėjau pamatyti perbalusį žmonos veidą ir durys užsidarė.

-Dabar pasakokite.

-Neturiu ką pasakoti,- prabilau po trumpos pauzės,- nemėgau jo ir nusprendžiau atsikratyti, kad dukra grįžtų į normalų gyvenimą. Nupirkau baltą šokoladą, nes iš mūsų visų tik jis jį valgė, gavau nuodų ir švirkštu suleidau į kamputį. Įpakavime turėtų būti likusi maža skylutė. Planavau kaip nors pakišti jam, nes ryja saldumynus net nesirinkdamas, bet spėjo pabėgti, o aš iš tos laimės užmiršau apie tą šokoladą. Buvau paslėpęs garaže tarp savo daiktų, bet nežinau, kas jį atrado ir atnešė čia. Kaltas,- pasakiau kažkaip ramiai, net nesuvokdamas ką tai reiškia ir atsilošiau.

Pareigūnas keletą minučių įdėmiai žiūrėjo į mane.

-Kažkaip viskas labai paprasta pas jus. Nuo ko ji mirė, atsakys ekspertizė, o iš kur nuodų gavote ir kas per nuodai, kur švirkštas?

-Nežinau. Bomžui pasakiau, kad noriu verslo partnerį nunuodyti, daviau tris šimtus eurų, jis po kelių dienų davė mažą ampulę ir paaiškino ką su ja daryti. Švirkštą į jūrą išmečiau plaukdamas keltu. Bomžo nepažįstu.

-Na mes viską dar patikrinsim ir išsiaiškinsim, kas ką norėjo nunuodyti, bet kaip ten bebūtų, panelė buvo labai gerbiamų ir žinomų žmonių dukra,- jis atsilošė ir vėl kelias minutes įdėmiai mane stebėjo,- taip pat norėčiau pasakyti, kad nuoširdus prisipažinimas palengvins tavo dalią ir mano darbą. Jei tavo šiame neįtikėtinai paprastame prisipažinime yra nors truputis tiesos, tai...- jis nutilo ir pakėlė akis į viršų.

-Prisipažįstu,- tyliai tariau žiūrėdamas į stalą, ant kurio gulėjo pareigūno segtuvas ir kepurė. "Segtuvas senas, o kepurė nauja" nežinau kodėl šovė galvon kvaila mintis ir viskas galvoje pradėjo veltis, suktis. Segtuvas pavirto į didelę juodo šokolado plytą, o kepurė į Kulšio galvą, kuri kvailai, vaikiškai šypsojosi ir žiojosi atsikąsti to šokolado." Ryk, parazite, sušunku mintyse" ir tiesiu rankas, kad sugrūsti viską vienu kartu. Jo šypsena pavirsta į plačiai pravertus nasrus, matau jo kreivus dantis, gomurį ir keistą šviesą gale vienintelės žarnos, jungiančios gerklę su užpakaliu. Iš visų jėgų grūdu juodą šokoladą į jo nasrus, bet jis nelenda. Atsirėmė lyg į nematomą sieną ir nelenda. Girdžiu kažkokį bildesį , riaumojimą jo tiesiojoje žarnoje. "Ryk, brude" vėl surinku, o jis, tankiai mirksėdamas akimis, taria." Uošveli, juk čia juodas šokoladas, o man reikia balto". Beviltiškai nuleidžiu rankas. Dingsta šviesa jo tiesiojoje žarnoje ir vėl pajuntu po nosimi aitrų amoniako kvapą.

-Jūs, gerbiamasis, labai neramus,- taria kiek išsigandusiu balsu pareigūnas ir paklausia,- gal jums daktarą iškviesti.

Atsipeikėjęs ir pamatęs policininką, tvirtai laikantį mane už pečių, papurtau galvą.
-Na, tada gerai. Jus mano berniukai nuveš truputį pailsėt. Nieko prieš?- paklausia įtariai žiūrėdamas į mano akis.

Linkteliu galvą ir lėtai atsistojau. Žvigtelėjau į pravertą balkoną. Pareigūnas pastebėjo mano žvilgsnį, staigiai pašoko ir uždėjo antrankius.

-Saugok jį,- tyliai tarė savo kolegai.

Nuleidęs galvą išėjau.

-Tu man už viską atsakysi. Šaudyti tokius rekia,- eidamas lauk išgirstu tikriausiai aukos tėvo pykčio kupiną balsą ir pilnai sutinku su jo pasiūlymu.

"Gaila, kad ne tridešimt septinti metai. Nereikėtų po teismus tąsytis, artimuosius varginti ir žeminti. Pavedė už kampo, viens du ir viskas." pagalvojau žiūrėdamas per autobusiuko langą. Kiemas pilnas žioplių. Geriau įsižiūriu į aukos tėvus. Šaltas prakaitas išpila pažinus juos. Tėvo žvilgsnis net per pritemdytą stiklą sukausto kūną kaip šaltis vandenį. Mama stovi šalia įsikibusi į jo parankę. Akys pilnos ašarų, bet lūpose keista ironiška šypsena. Nupurto visą kūną, kai suvokiu tos šypsenos esmę. Nesuprantu ar tai atsistiktinumas, ar kerštas už praeitį. Tik neaišku kieno kam. Jaučiu kaip kažkokia nematoma jėga ima kelti mane ir tempti lauk. Nudelbiu akis, bet ji vistiek traukia. Laikausi iš paskutiniųjų, kad neatsistočiau ir, trenkus policininkui, neiššokčiau lauk. Įsėda dar pora policininkų ir autobusiukas pajuda iš kiemo. Per kaktą žvilgteliu per langą. Aukos tėvai stovi kaip suakmenėję. Tik išvažiavus iš kiemo atslūgsta tas keistas noras iššokti iš atobuso. Širdis taip suspurda, kad net susiimu už krūtinės.

-Viskas gerai,- tariu pašokusiam policininkui ir nusiraminęs nusisuku į langą.

Apsakymo tęsinys - kitą savaitę.

Kęstutis Grubliauskas

*Kalba netaisyta

 (Komentarų: 0)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: