Detektyvinis apsakymas "Baltas šokoladas" (7 dalis) - Anglija.lt
 

Detektyvinis apsakymas "Baltas šokoladas" (7 dalis) 

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Anglija.lt skaitytojo Kęstučio parašyto detektyvinio apsakymo 7-oji dalis. Ankstesnes dalis rasi skaitytojų atsiųstos medžiagos skyriuje E-migrantas.
O gal tu irgi turi parašęs ką nors įdomaus? Siųsk mums el. paštu info@anglija.lt

"Baltas šokoladas", 7 dalis.

"Jau savaitę valgau Kristinos duoną, o nieko gero neturiu, - mąstė Juodlės komisaras,- tačiau dabar aišku, kad Benas iš bomžų tikrai kažką gavo. Bet ką jis gavo iš Egidijaus? Kur ampulė, švirkštas? Jei bomžai davė vieną ampulę, tai tikriausiai turi ir daugiau, bet mentai nerado, arba nenorėjo rasti. Radus tuos daiktus būtų aišku, kas juose buvo, bet jei tas žemaitis tikrai viską išmetė į jūrą, tada amen." Jau temo, bet jis vis sėdėjo įsmeigęs akis į vieną tašką ir kažką murmėjo po nosim. Namuose visi vaikščiojo ant pirštų galiukų. Violetai patarus, Ričardo net valgyti nekvietė. Ryte Kristina tyliai įkišo nosį į kambarį ir tyliai nusijuokė. Didelis žmogus net nenusirengęs, kaip katinas susisukęs į kamuoliuką, miegojo nedideliame dviviečiame fotelyje. Jis išgirdo juoką ir prabudo.

-Sapnavau, kad per galvą gavau,- tarė pramerkęs akis,- Noriu su visais kartu nuvažiuoti į tą butą kur viskas įvyko. Kam jis priklauso?

-Elenos mamos draugei. Ji nuomavo mūsų mažiams. Dabar nežinau kas ten gyvena.

-Skambink Elenos mamai, draugei, kam nori, bet man ten reikia pakliūti. Skambink,- tarė griežtai ir nuėjo į virtuvę.

-Dabar jame gyvena pati šeimininkė. Sakė, kad po tų įvykių niekas nenorėjo nuomotis to butelio. Ilgą laiką buvo tuščias, o po to pati šeimininkė su vyru atsikėlė gyvent,- atraportavo Kristina po pokalbio su Elenos mama.

-Gerai. Po darbo surink visus kas tada buvo, perspėk šeimininkę ir važiuosime ten. Noriu pasižvalgyti.

Vakare visi atvyko į mažą vieno kambario butelį ketvirtame aukšte. Šeimininkė buvo perspėta apie numatomus svečius, bet per akutę pamačius būrį nepažįstamų žmonių, nedrįso atidaryti durų. Tik Elenai pamojavus atsargiai pravėrė duris.

Ričardas pakišo jai po nosim seną tarybinių laikų pažymėjimą. Ponia, kuri tais laikais dar su lėlėm žaidė, bandė kažką įskaityti.

-Neskaityk, nieko nesuprasi, tai nauji interpolo pažymėjimai,- jis drąsiai įžengė ir apsižvalgė. Durų spyna buvo tikriausiai dar ta pati, kurią įdėjo statybininkai priduodami namą. Virtuvėje gulėjo nemaža krūvelė neplautų lėkščių, ant langų kabėjo išblukusios, aptriušusios užuolaidos. Vienur kitur netvarkingai numesti rūbai, laikraščiai ir kitokie daiktai liudijo, kad šiuose namuose nėra laikomasi tvarkos ir švaros.- Aš už tokią netvarką šeimininkę su botagu apie namus visiems kaimynams matant vaikyčiau,- burbtelėjo Ričardas.

-Ką sakote, ponas interpole,- paklausė ji ir pakreipė galvą.

-Klausiu kas ir kaip čia gyvena,- pasakė žvilgtelėjęs į šeimininkę. Iš jos veido matėsi, kad moteris kartais mėgsta gurkštelti velnio lašų, o po to ne visada spėja susitvarkyti.
Sunkūs tarybinių laikų baldai neviliojo prisėsti, o ką jau kalbėti apie popietinį pogulį.
Ponia kiek nustebusi pažiūrėjo į Ričardą.

-Aš su vyru. Gražiai gyvename. Po to, kai tas banditas nunuodijo mergaitę, niekas nebenori čia eiti. Nu tik pagalvok, paimti ir nuodyti niekuo nekaltą mergaitę tik dėl to, kad ji truputį kvanktelėjusi. Tokius, kaip sako jos tėvas, reikia viešai karti,- ponia nutilo pamačiusi surauktus interpolo antakius.- Ką man daryti?- paklausė truputį išsigandusi.

- Eik pasivaikščioti, o mes ieškosime paslėptų pasiklausymo aparatų,- tarė rimtu tonu ir, pamatęs abejojančią ponią, pridūrė,- tik niekam nesakyk, kad mes čia esame. Tave pastoviai stebės slapti mano agentai ir jei kas...- Ričardas kilstelėjo pirštą į viršų.

-Aišku, ponas interpole. Einu pas kaimynę ir su ja stebėsiu duris, kad niekas neįeitų. O kada aš gausiu žadėtą premiją?- paklausė tyliai šeimininkė.

-Kai baigsime eksperimentą,- burbtelėjo.

Buto šeimininkė linktelėjo ir išsėlino lauk.

-Baldai tie patys?- paklausė Elenos komisaras.

-Taip,- linktelėjo ji.

-Tada sustatyk viską taip, kaip tada buvo ir visi sustokite į tas vietas, kuriose stovėjote. Violeta būsi vietoje Beno ir viską filmuok,- jis atsistojęs prie durų nužvelgė kambarį. Apėjo jį kelis kartus ir vėl sustojo prie laukinių durų.

-Dabar, mergaite, viską prisimink kaip kas buvo. Kaip įėjo, ką sakė, ką darė. Viską. Aš bandysiu vaidinti. Sakyk ką daryti.

-Ji iėjo,- pradėjo iš lėto Elena,- aš atsisėdau. Ji kažką pasakė man, po to Tado tėvams, paėmė šokolado gabaliuką, riktelėjo "fu koks bjaurus", po to dar kažką norėjo sakyti, bet atsikosėjo lyg būtų paspringus, apipurškė stalą šokolado trupiniais ir nukrito.

-Ir viskas?

-Viskas. Bent jau daugiau nepamenu. Aš nežiūrėjau į jos kvailas, akiplėšiškas akis. Kažkokios nenormalios jos. Varto keistai, tai išplečia, tai primerkia. Tik tėtušio dėka mokosi įprastoje mokykloje su visais.

-Vienoje mokykloje mokėtės?

-Ne, bet draugė kartu su ja mokėsi. Sakė per pamokas darė ką norėjo. Ateidavo kada norėdavo, išeidavo viduryje pamokos. Namų darbus už ją ruošdavo nusamdyti repetitoriai. Jos tėvas skirdavo mokyklai daug pinigų, tai visi kentėjo ją. Motina taip pat verslininkė, kažkas su transportu. Buto durys nesandarios, tai kartą girdėjau kaip, lipdama laiptais iš penkto aukšto, su kažkuo kalbėjo apie kažkokius krovinius, priekabas. Nelabai supratau ir nesiklausiau. Ji nieko moteris. Sveikindavosi, paklausdavo kaip sekasi, kartais pasiskųsdavo, kad tėvas dukrą labai lepina. Vienu žodžiu, moteris kaip moteris, ir atrodė normali. Tėvai negyveno čia, o tik ateidavo skaitiklių parodymų nusirašyti. Kelis kartus buvo užėjusi, prašė manęs padėti susigaudyti toje komunalinėje nesąmonėje,- Elena žvilgtelėjo į įdėmiai besiklausančius.

-Kada buvo užėjusi paskutinį kartą?- paklausė Ričardas.

-Tiksliai nepamenu, gal dieną, gal dvi prieš tą įvykį.

-Ko norėjo?

Elena nuraudo ir kiek patylėjusi tyliai tarė:
-Moteriški reikmenys buvo pasibaigę, užėjo pasiskolinti, nes jau buvo vėlus vakaras.

-Toliau.

-Kas toliau? Nieko toliau,- atsakė kiek suglumusi,- Tadas buvo darbe. Truputį pasėdėjom, pakalbėjom.

-Apie ką?

-Nepamenu. Nieko rimto, nieko ypatingo. Lyg dukra jos sirguliavo, tai dėl to ir buvo atėjusi.

-Kada jos tėvą matei paskutinį kartą?

-Nepamenu. Jis labai retai čia pasirodydavo.

-Gerai, tęsk toliau.

-Tai merginai tėtis butą padovanojo. Jis nemalonus žmogus. Keletą kartų sutikau laiptinėje. Nesisveikna, preina kaip pro tuščią vietą,- Elena įsikibo Tado rankos,- po to ta pana pradėjo akiplėšiškai prie manojo kabinėtis, o tas jai dantis rodyti, kol pagaliau suprato, kas per paukštytė.

-Aš iš mandagumo jai šypsodavausi,- įsiterpė Tadas.

-Žinome mes tokius "mandagumus". Šypsojaisi kol į nosį įkando,- ironiškai atsakė ir prisiglaudė prie jo.

-Ji pati užpuolė. Kaip žvėris. Galvojau nori pasibučiuoti, o ji už nosies dantimis,- tarė Tadas, nuraudęs kaip burokas.

-Užteks kol kas apie meilę. Galvok, galvok, susikaupk. Gal dar kas buvo, gal ką pamiršai. Kas dar ant stalo gulėjo, gal ji pati ką atsinešė? Prisimink. Aš pabandysiu suvaidinti.
Ričardas priėjo prie stalo, suvaidino, kad dedasi gabaliuką šokolado į burną, atsikosėjo ir nukrito.

Jis tai kartojo jau kelintą kartą, o Elena tylomis stebėjo. Eilinį kartą vaidinant nikstelėjo koją ir nesėkmingai nukritęs, stipriai stuktelėjo galvą į spintą. Ta visa sudrebėjo, sulingavo, suskambo joje indai. Elena puolė prie jos, kad pro atsidariusias stiklines dureles nepabirtų ant Ričardo galvos taurės ir įvairios vazelės. Pagaliau jis nuvargęs sudribo į fotelį, o Elena liko stovėti prie spintos. Ji dėliojo nuvirtusias taures, taureles, paėmė tuščią, pailgą vazelę ir pakilnojo ją.

-Dar kažkas buvo,- tarė Elena. Visi sužiūro į ją. Ji paėmė krištolinę vazelę ir padėjo ant stalo,- joje buvo kažkokie saldainiai. Ji ėmė saldainį. Tik nepamenu prieš ar po.

-Kas per saldainiai? Iš kur? Kas atnešė?- griežtai paklausė Ričardas.

-Tiksliai nepamenu. Mes kelis paragavome, bet mums nepatiko.

-Iš kur jie atsirado?

-Iš Tado namų parsinešėme kartu su kitom lauktuvėm.

-Mes neperkame. Jei ir buvo kokie, tai parvežti Beno,- įsiterpė Kristina,- Ekspertai viską susirinko ir nieko negrąžino, bet manau, jei juose kas būtų buvę, tai būtų radę.

Ričardas sėdėjo susimąstęs. Staiga atsistojo ir nieko nesakęs išėjo.

-Laukite,- riktelėjo eidamas pro duris.

Koridoriuje sutiko šeimininkę besišnekančią su kaimyne. Pakėlė pirštą prie lūpų ir sparčiai nulipo laiptais žemyn. Išėjęs į kiemą apsidairė. Kilstelėjo galvą į viršų. Balkone stovėjo Kristina su Violeta. Jis joms pamojavo ir nupėdino takučiu. Praslinkus pusvalandžiui grįžo ir iš karto pastebėjo prie pat laiptinės ant šaligatvio stovintį prabangų BMW. Nepatenkintas apėjo jį ir, žvilgtelėjęs į numerį, įėjo į laiptinę.

-Negalėjo žemiau apsigyventi, -bambėjo nešdamas į ketvirtą aukštą savo solidų pilvuką,- reiks pradėti Violetą vaikyti po Juodlės miškus, o tai greitai per tą kupstą žemiau krūtinės drobės nepasieksiu.

Lipdamas nuleidęs galvą jis atsirėmė į žmogų ir lėtai pakėlė akis. Prieš ji stovėjo vyras. Į Ričardą iš viršaus žiūrėjo solidaus amžiaus, aukštas, lieknas vyriškis. Viršugalvis praplikęs, paausiai labai trumpai nukirpti, aukšta kakta, vešlūs antakiai, kažkokio keisto melsvumo akys, nestipriai kumptelėjusi nosis, pailgas, smailus smakras ir plonos, kietai sučiauptos lūpos. Vyras suraukė antakius.

-Žiūrėk kur eini. Vaikšto čia visokie pijokai,- burtelėjo piktai.

Kažkoks nemalonus šaltis sklido nuo vyro, kuris stovėjo pora laiptelių virš jo. Jie kelias akimirkas stebėjo vienas kitą.

-Aš į kalną, tai turėtų būti mano pirmumas,- tarė Ričardas, bet lyg nematomos jėgos pastūmėtas pasitraukė į šoną.

Tas, nieko neatsakęs, sparčiai nulipo žemyn.

Juodlės komisaras žiūrėjo žemyn kol bumbtelėjo uždaromos laukinės durys.

-Chamas,- piktai burbtelėjo ir pratęsė savo kelionę.

-Ponas interpole, kada aš galėsiu grįžti namo?- išgirdo moterišką balsą. Jis pakėlė akis. Laiptinėje stovėjo buto šeimininkė.

Ričardas nusiėmė kepurę ir paglostė pakaušį.
-Greitai,- tarė ir pridūrė,- stovėkite prie durų. Vykdysim eksperimentą. Kai išgirsite triukšmą, pulkite į vidų. Aišku?

Moteris linktelėjo galvą ir atsistojo netoli durų.

-Kas tas vyras, kuris ką tik nulipo?- paklausė stabtelėjęs tarpduryje.

-Tas, kurio dukrą...- tyliai sušnibždėjo moteris.

-Jis čia gyvena?

-Ne. Buvo tą butą dukrai nupirkęs, bet kai tą vargšelė numirė, tai jame gyvena kažkokie jo giminaičiai, o jis pats labai retai čia pasirodo, bet katrais lieka nakvoti su ta savo giminaite.

-Gal meilužė?- paklausė vis dar stovėdamas tarpduryje.

-O kas tuos aukštus ponus supras. Kaip dėl meilužės, tai ta giminaitė per sena, o be to ji pati būna su kažkokiu vyru.

-Vyru ar meilužiu?

-Nežinau. Aš prie durų nestoviu ir nesiklausau,- atsakė gudriai primerkusi akis,- senokai tos ponios nemačiau ir, man rodos, tas butas dabar tuščias.

-Kaip ponia atrodo?

- Na, boba kaip boba. Susitvarkius, kvepianti, aukšta, bet nesisveikina ir nekalba.
Praeina ji ir jos vyras, net nežvilgtelėję į kaimynus. Kažkokie kaip ne mūsiškiai.

-Aišku. Kai išgirsite triukšmą, pulkite į vidų,- tarė griežtai ir įėjo į kambarį.

-Mes galvojome, kad pasiklydai,- tarė Violeta žiūrėdama į sukaitusį vyrą.

-Baigiam turgų, visi į vietas ir nespoksote į mane, o darote tai, ką darėte tada. Rūkote, kalbate ar dainuojate, jums geriau žinoti.

Kai visi išsiskirstė, jis išvyniojo ir padėjo ant stalo baltą šokoladą, o į vazelę subėrė saldainius. Pažiūrėjo į pabalusią Eleną ir išėjo lauk. Netrukus pasigirdo skambutis ir įėjo komisaras.

-O, chebra, baliavojate, o kur šnapsas,- tarė jis linksmai, priejo prie stalo, įsidėjo į burną šokolado gabaliuką ir greitai pakramtė,- fuu koks brudas,- išsiviepė,- duok dar ką,- ir pačiupęs ledinuką įsimetė į burną. Porą kartų krimstelėjo. Staiga įšsižiojo, atsikosėjo apipurkšdamas viską aplink šokoladu, ir išvertęs akis sudribo tarp fotelio ir stalo.

Elena pašoko ir įsmeigė akis į gulintį ant grindų vyrą. Iš balkono, ne mažiau nustebę ir išsigandę, žiūrėjo Kristina, Tadas ir Violeta.

-Mama,- suklykė ji ir išbėgo iš kambario.

-Rička,- sušuko Violeta ir puolė prie vyro.

Iš koridoriaus įbėgo šeimininkė.
-Jėzau, interpolą nunuodijo,- sukliko ir išbėgo į koridorių.

Kambaryje visi pasimetę stumdė baldus bandydami bejausmį Ričardą paverst ant šono ir atlaisvinti vietą daktarams.

-Greitąją,- riktelėjo Kristina.

Tadas įbėgo į virtuvę ir pačiupo telefoną. Moterys kaip ir aną kartą kišo į burną šaukštą, vertė sunkų vyrą ant šono.

-Ledo duokit,- riktelėjo Violeta panikos apimtu balsu ir pasisuko į Eleną stovinčią prie virtuvės. Ta apimta siaubo nė nėkrustelėjo. Monika, pačiupusi iš šaldytuvo kažkokį sušaldytą produktą, padavė Violetai.

-Stop. Nieko neliečiam,- staiga suriko Ričardas.

Violeta su Kristina krūptelėjo ir atsilošė.

-Išsigandai?- sušnibždėjo.

-Asilas,- riktelėjo ji ir nubėgo į virtuvę.

Iš koridoriaus įpuolė šeimininkė.
-Tuoj greitoji atlėks,- riktelėjo ji ir pažiūrėjo į besikeliantį Interpolą,- prisikėlė,- tarė išsigandusiu balsu ir persižegnojo.

Koridoriuje pradėjo rinktis kaimynai. Netrukus įbėgo gydytoja.

-Kuris iš jūsų miršta?- paklausė nužiūrinėdama gyventojus.

-Niekas, man pasidarė bloga ir nukritau, bet dabar atsigavau,- atsakė ramiai Ričardas.
Gydytoja įtariai pažiūrėjo į jį.

-Gulkis. Visi kiti- į virtuvę,- griežtai tarė ji ir, komisarui atsigulus, prisėdo šalia.
Paklausė širdį, pamatavo spaudimą.

-Gyvensi, bet reikėtų pasirodyti savo šeimos gydytojui. Spaudimas aukštas.

-Gerai, būtinai,- nusišypsojo Ričardas.

Gydytoja dar kartą nužvelgė visus žmones ir išstumdytus baldus.
-Ar tikrai nėra daugiau mirštančių?- paklausė atsistodama.

-Tai jis buvo numiręs, bet po to atsigavo,- atsakė už visus buto šeimininkė.


-O gal vis dėlto paskambinti policijai?
-Aš pats iš policijos,- atsakė Ričardas.

-Taip taip, iš kažkokio Interpolo,- vėl įsiterpė šeimininkė.

-Interpolas- rimta kontora,- atsakė daktarė ir šyptelėjusi išėjo.

-Išsigandote?- paklausė Ričardas ir sudribo į fotelį.

-Už tokius šposus visą mėnesį nekepsiu blynų, o grįžęs iš karto pas daktarą keliausi. Aišku?- piktai tarė Violeta ir prisėdo ant krašto šalia vyro.

Kristina žiūrėjo į juos vis dar negalėdama atsigauti. Jai vėl prieš akis iškilo tos dienos įvykiai. Šauksmai, lakstymai, gydytojai, policija. Ant gridų gulinti mergina, o ant sofos- jos Benas. Ji nelabai suprato, ko siekia Ričardas su tuo savo cirku, bet suvokė, kad atsirado saldainiai. Dabar ji puikiai prisiminė tuos kietus, sunkiai kramtomus saldainius, tik negalėjo prisiminti, kada ir iš kur juos vyras parvežė. Porą ji pati buvo valgiusi. Saldūs, kieti kaip tarybinių laikų irisai plombom iš dantų traukyti, o įdaras rūgštokas. Jei jie būtų užnuodyti, tai visi būtų išmirę, nes juos valgė ir kiti. Kas dar buvo tada ant stalo, bandė prisiminti. Pyragas, vaisiai, puodukai. Dukra darė virtuvėje sumuštinius.
Atėjusi mergina nieko nevalgė tik tą šokoladą ir, kaip dabar paaiškėjo, gal saldainį.

- Nieko nebesuprantu,- atsiduso ir žvilgtelėjo į Eleną. Ta vargšelė vis dar tebekūkčiojo prisiglaudusi prie Tado.

-Taip, ponai, draugai ir piliečiai,- pagaliau prabilo Ričardas,- aš išspjoviau saldainį kartu su šokoladu. Kur jis?- paklausė ir pakėlė pirštą į viršų. Visi susižvalgė.- Ieškokite, o aš virtuvėje palauksiu. Kai rasite, nelieskite, o pašaukite mane.

- Te jaunimas ieško,- tarė Violeta ir, paėmusi Kristiną už rankos, išėjo paskui vyrą.

Šeimininkė stovėjo prie durų ir, nelabai suvokdama kas vyksta, kažką tyliai šnabždėjo atėjusiai kaimynei.

Vaikai ropinėdami apžiūrinėjo visus kampus ir pagaliau Monika riktelėjo:
-Čia jis.

Ričardas priėjo ir pasilenkė po sofa. Saldainiukas buvo prikibęs prie šoninės sienelės iš vidaus pusės ir jį buvo galima pamatyti tik pasilenkus iki pat žemės.

Juodlės komisaras, atsigulęs ant grindų, kelias minutes įdėmiai apžiūrinėjo sofos apačią.
-Šitas mano,- tarė jis pagaliau ir ištraukė ledinuką,- reikia ieškoti kito. Apžiūrėkite visus kampelius, nes mergina jį galėjo nuspjauti toli, o per tokį šurmulį jo niekas nepastebėjo. Gal sutrypė, gal kur paspyrė. Faktas tas, kad jo kol kas niekas nerado. Reikia rasti,- jis norėjo nusiimti kepurę, bet, neradęs jos ant galvos, paglostė pakaušį ir nuėjo į virtuvę. Visi prisidėjo prie paieškos. Apžiūrėjo kiekvieną kambario kamputį, kiekvieną sofos, fotelių centimetrą, užuolaidas, kurios tikriausiai dar nebuvo skalbtos nuo tų įvykių, šeimininkė net tualetą ir vonią apžiūrėjo, bet, deja, kito saldainiuko nerado.
Ričardas paniuręs sėdėjo virtuvėje ir kramsnojo baltą šokoladą.

-Skanus, nori,- pasiūlė Tadui.

-Noriu gyventi,- atsakė Tadas su nepasitikėjimu stebėdamas jo ranką, kuri ramiai, mažais gabaliukais dėjo šokoladą burną.

-Nieko neradome, ponas Interpole,- pagaliau raportavo šeimininkė,- viską apžiūrėjome. Dulkės dar tos pačios po sofa ir už jos, bet nieko daugiau.

-Nėra saldainio, nėra naujo įkalčio. O gal jo visai ir nebuvo. Gal mums tik pasirodė. Eime,- atsiduso Ričardas ir atsistojo.

-Jūs, pone Interpole, geriau tais kaimynais pasidomėkite. Man labai ta nauja ponia nepatika,- tarškėjo šeimininkė išlydėdama svečius,- nesisveikina, važinėja su kažkokia gražia mašina. Ir jos vyras nemalonus. Kaip fašistas, tik kryžiaus ant kaklo trūksta.

-Taip, taip ir aš jį kelis kartus mačiau,- pritarė kaimynė, kuri visą tą laiką stovėjo prie durų,- tikras Hitleris.

-Fašistai ir Hitleris ne mano sritis, jais kitos tarnybos užsiima. Juk negalima kiekvieną panašų į Hitlerį čiupti už pakarpos ir kišti į kalėjimą.

-Tai tu vistiek pasidomėk,- pagrasino pirštu šeimininkė.

-Ai, ponios, nesukit man galvos. Atleiskit, kad truputį patriukšmavome,- mostelėjo ranka ir žengė pro duris.

-Nieko nieko, ponas interpole. Būčiau žinojusi, kad norite saldainį rasti po lova, būčiau pati kokį pakišusi, bet nieko negalėjau palikti atvirai, tas parazitas šuo viską rydavo,- tarė šeimininkė uždarydama duris.

Ričardas vėl piktai žvilgtelėjo į stovintį prie pat įėjimo BMW.
-Kieno mašina?- paklausė dairydamasis.

-Ne mūsų namo gyventojo,- tarė liūdnai Elena ir pridūrė,- kai mes čia gyvenome, jos nematėme.

-Geras aparatas,- tarstelėjo Monika ir kartu su jaunimu nuėjo į savo mašiną.

Ričardas dar kartą žvilgtelėjo į numerį ir įsėdo į kadilaką. Jame sėdėjo Kristina ir Violeta.
-Nepykite, mergaitės, neko nesigavo. Aš- ne Megrė. Ryt važiuosime namo.

-Taip, jau laikas, o tai šuo numirs. Nors kaimynai pašeria, bet iš ilgesio gali numirti,- tarė Violeta ir paplekšnojo vyrui per petį,- važiuojame, komisare.

Tačiau mašina nejudėjo. Jis sustingęs žiūrėjo per langą.

-Ei, ar užmigai, važiuojame,- pajudino jį Violeta.

Staiga jis nieko nesakęs iššoko iš mašinos ir kaip jaunas vaikinas nulėkė atgal į namą. Moterys nubėgo iš paskos.

Apsakymo tęsinys - kitą savaitę.

Kęstutis Grubliauskas

*Kalba netaisyta

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Anglija.lt skaitytojo Kęstučio parašyto detektyvinio apsakymo 7-oji dalis. Ankstesnes dalis rasi skaitytojų atsiųstos medžiagos skyriuje E-migrantas.
O gal tu irgi turi parašęs ką nors įdomaus? Siųsk mums el. paštu info@anglija.lt

"Baltas šokoladas", 7 dalis.

"Jau savaitę valgau Kristinos duoną, o nieko gero neturiu, - mąstė Juodlės komisaras,- tačiau dabar aišku, kad Benas iš bomžų tikrai kažką gavo. Bet ką jis gavo iš Egidijaus? Kur ampulė, švirkštas? Jei bomžai davė vieną ampulę, tai tikriausiai turi ir daugiau, bet mentai nerado, arba nenorėjo rasti. Radus tuos daiktus būtų aišku, kas juose buvo, bet jei tas žemaitis tikrai viską išmetė į jūrą, tada amen." Jau temo, bet jis vis sėdėjo įsmeigęs akis į vieną tašką ir kažką murmėjo po nosim. Namuose visi vaikščiojo ant pirštų galiukų. Violetai patarus, Ričardo net valgyti nekvietė. Ryte Kristina tyliai įkišo nosį į kambarį ir tyliai nusijuokė. Didelis žmogus net nenusirengęs, kaip katinas susisukęs į kamuoliuką, miegojo nedideliame dviviečiame fotelyje. Jis išgirdo juoką ir prabudo.

-Sapnavau, kad per galvą gavau,- tarė pramerkęs akis,- Noriu su visais kartu nuvažiuoti į tą butą kur viskas įvyko. Kam jis priklauso?

-Elenos mamos draugei. Ji nuomavo mūsų mažiams. Dabar nežinau kas ten gyvena.

-Skambink Elenos mamai, draugei, kam nori, bet man ten reikia pakliūti. Skambink,- tarė griežtai ir nuėjo į virtuvę.

-Dabar jame gyvena pati šeimininkė. Sakė, kad po tų įvykių niekas nenorėjo nuomotis to butelio. Ilgą laiką buvo tuščias, o po to pati šeimininkė su vyru atsikėlė gyvent,- atraportavo Kristina po pokalbio su Elenos mama.

-Gerai. Po darbo surink visus kas tada buvo, perspėk šeimininkę ir važiuosime ten. Noriu pasižvalgyti.

Vakare visi atvyko į mažą vieno kambario butelį ketvirtame aukšte. Šeimininkė buvo perspėta apie numatomus svečius, bet per akutę pamačius būrį nepažįstamų žmonių, nedrįso atidaryti durų. Tik Elenai pamojavus atsargiai pravėrė duris.

Ričardas pakišo jai po nosim seną tarybinių laikų pažymėjimą. Ponia, kuri tais laikais dar su lėlėm žaidė, bandė kažką įskaityti.

-Neskaityk, nieko nesuprasi, tai nauji interpolo pažymėjimai,- jis drąsiai įžengė ir apsižvalgė. Durų spyna buvo tikriausiai dar ta pati, kurią įdėjo statybininkai priduodami namą. Virtuvėje gulėjo nemaža krūvelė neplautų lėkščių, ant langų kabėjo išblukusios, aptriušusios užuolaidos. Vienur kitur netvarkingai numesti rūbai, laikraščiai ir kitokie daiktai liudijo, kad šiuose namuose nėra laikomasi tvarkos ir švaros.- Aš už tokią netvarką šeimininkę su botagu apie namus visiems kaimynams matant vaikyčiau,- burbtelėjo Ričardas.

-Ką sakote, ponas interpole,- paklausė ji ir pakreipė galvą.

-Klausiu kas ir kaip čia gyvena,- pasakė žvilgtelėjęs į šeimininkę. Iš jos veido matėsi, kad moteris kartais mėgsta gurkštelti velnio lašų, o po to ne visada spėja susitvarkyti.
Sunkūs tarybinių laikų baldai neviliojo prisėsti, o ką jau kalbėti apie popietinį pogulį.
Ponia kiek nustebusi pažiūrėjo į Ričardą.

-Aš su vyru. Gražiai gyvename. Po to, kai tas banditas nunuodijo mergaitę, niekas nebenori čia eiti. Nu tik pagalvok, paimti ir nuodyti niekuo nekaltą mergaitę tik dėl to, kad ji truputį kvanktelėjusi. Tokius, kaip sako jos tėvas, reikia viešai karti,- ponia nutilo pamačiusi surauktus interpolo antakius.- Ką man daryti?- paklausė truputį išsigandusi.

- Eik pasivaikščioti, o mes ieškosime paslėptų pasiklausymo aparatų,- tarė rimtu tonu ir, pamatęs abejojančią ponią, pridūrė,- tik niekam nesakyk, kad mes čia esame. Tave pastoviai stebės slapti mano agentai ir jei kas...- Ričardas kilstelėjo pirštą į viršų.

-Aišku, ponas interpole. Einu pas kaimynę ir su ja stebėsiu duris, kad niekas neįeitų. O kada aš gausiu žadėtą premiją?- paklausė tyliai šeimininkė.

-Kai baigsime eksperimentą,- burbtelėjo.

Buto šeimininkė linktelėjo ir išsėlino lauk.

-Baldai tie patys?- paklausė Elenos komisaras.

-Taip,- linktelėjo ji.

-Tada sustatyk viską taip, kaip tada buvo ir visi sustokite į tas vietas, kuriose stovėjote. Violeta būsi vietoje Beno ir viską filmuok,- jis atsistojęs prie durų nužvelgė kambarį. Apėjo jį kelis kartus ir vėl sustojo prie laukinių durų.

-Dabar, mergaite, viską prisimink kaip kas buvo. Kaip įėjo, ką sakė, ką darė. Viską. Aš bandysiu vaidinti. Sakyk ką daryti.

-Ji iėjo,- pradėjo iš lėto Elena,- aš atsisėdau. Ji kažką pasakė man, po to Tado tėvams, paėmė šokolado gabaliuką, riktelėjo "fu koks bjaurus", po to dar kažką norėjo sakyti, bet atsikosėjo lyg būtų paspringus, apipurškė stalą šokolado trupiniais ir nukrito.

-Ir viskas?

-Viskas. Bent jau daugiau nepamenu. Aš nežiūrėjau į jos kvailas, akiplėšiškas akis. Kažkokios nenormalios jos. Varto keistai, tai išplečia, tai primerkia. Tik tėtušio dėka mokosi įprastoje mokykloje su visais.

-Vienoje mokykloje mokėtės?

-Ne, bet draugė kartu su ja mokėsi. Sakė per pamokas darė ką norėjo. Ateidavo kada norėdavo, išeidavo viduryje pamokos. Namų darbus už ją ruošdavo nusamdyti repetitoriai. Jos tėvas skirdavo mokyklai daug pinigų, tai visi kentėjo ją. Motina taip pat verslininkė, kažkas su transportu. Buto durys nesandarios, tai kartą girdėjau kaip, lipdama laiptais iš penkto aukšto, su kažkuo kalbėjo apie kažkokius krovinius, priekabas. Nelabai supratau ir nesiklausiau. Ji nieko moteris. Sveikindavosi, paklausdavo kaip sekasi, kartais pasiskųsdavo, kad tėvas dukrą labai lepina. Vienu žodžiu, moteris kaip moteris, ir atrodė normali. Tėvai negyveno čia, o tik ateidavo skaitiklių parodymų nusirašyti. Kelis kartus buvo užėjusi, prašė manęs padėti susigaudyti toje komunalinėje nesąmonėje,- Elena žvilgtelėjo į įdėmiai besiklausančius.

-Kada buvo užėjusi paskutinį kartą?- paklausė Ričardas.

-Tiksliai nepamenu, gal dieną, gal dvi prieš tą įvykį.

-Ko norėjo?

Elena nuraudo ir kiek patylėjusi tyliai tarė:
-Moteriški reikmenys buvo pasibaigę, užėjo pasiskolinti, nes jau buvo vėlus vakaras.

-Toliau.

-Kas toliau? Nieko toliau,- atsakė kiek suglumusi,- Tadas buvo darbe. Truputį pasėdėjom, pakalbėjom.

-Apie ką?

-Nepamenu. Nieko rimto, nieko ypatingo. Lyg dukra jos sirguliavo, tai dėl to ir buvo atėjusi.

-Kada jos tėvą matei paskutinį kartą?

-Nepamenu. Jis labai retai čia pasirodydavo.

-Gerai, tęsk toliau.

-Tai merginai tėtis butą padovanojo. Jis nemalonus žmogus. Keletą kartų sutikau laiptinėje. Nesisveikna, preina kaip pro tuščią vietą,- Elena įsikibo Tado rankos,- po to ta pana pradėjo akiplėšiškai prie manojo kabinėtis, o tas jai dantis rodyti, kol pagaliau suprato, kas per paukštytė.

-Aš iš mandagumo jai šypsodavausi,- įsiterpė Tadas.

-Žinome mes tokius "mandagumus". Šypsojaisi kol į nosį įkando,- ironiškai atsakė ir prisiglaudė prie jo.

-Ji pati užpuolė. Kaip žvėris. Galvojau nori pasibučiuoti, o ji už nosies dantimis,- tarė Tadas, nuraudęs kaip burokas.

-Užteks kol kas apie meilę. Galvok, galvok, susikaupk. Gal dar kas buvo, gal ką pamiršai. Kas dar ant stalo gulėjo, gal ji pati ką atsinešė? Prisimink. Aš pabandysiu suvaidinti.
Ričardas priėjo prie stalo, suvaidino, kad dedasi gabaliuką šokolado į burną, atsikosėjo ir nukrito.

Jis tai kartojo jau kelintą kartą, o Elena tylomis stebėjo. Eilinį kartą vaidinant nikstelėjo koją ir nesėkmingai nukritęs, stipriai stuktelėjo galvą į spintą. Ta visa sudrebėjo, sulingavo, suskambo joje indai. Elena puolė prie jos, kad pro atsidariusias stiklines dureles nepabirtų ant Ričardo galvos taurės ir įvairios vazelės. Pagaliau jis nuvargęs sudribo į fotelį, o Elena liko stovėti prie spintos. Ji dėliojo nuvirtusias taures, taureles, paėmė tuščią, pailgą vazelę ir pakilnojo ją.

-Dar kažkas buvo,- tarė Elena. Visi sužiūro į ją. Ji paėmė krištolinę vazelę ir padėjo ant stalo,- joje buvo kažkokie saldainiai. Ji ėmė saldainį. Tik nepamenu prieš ar po.

-Kas per saldainiai? Iš kur? Kas atnešė?- griežtai paklausė Ričardas.

-Tiksliai nepamenu. Mes kelis paragavome, bet mums nepatiko.

-Iš kur jie atsirado?

-Iš Tado namų parsinešėme kartu su kitom lauktuvėm.

-Mes neperkame. Jei ir buvo kokie, tai parvežti Beno,- įsiterpė Kristina,- Ekspertai viską susirinko ir nieko negrąžino, bet manau, jei juose kas būtų buvę, tai būtų radę.

Ričardas sėdėjo susimąstęs. Staiga atsistojo ir nieko nesakęs išėjo.

-Laukite,- riktelėjo eidamas pro duris.

Koridoriuje sutiko šeimininkę besišnekančią su kaimyne. Pakėlė pirštą prie lūpų ir sparčiai nulipo laiptais žemyn. Išėjęs į kiemą apsidairė. Kilstelėjo galvą į viršų. Balkone stovėjo Kristina su Violeta. Jis joms pamojavo ir nupėdino takučiu. Praslinkus pusvalandžiui grįžo ir iš karto pastebėjo prie pat laiptinės ant šaligatvio stovintį prabangų BMW. Nepatenkintas apėjo jį ir, žvilgtelėjęs į numerį, įėjo į laiptinę.

-Negalėjo žemiau apsigyventi, -bambėjo nešdamas į ketvirtą aukštą savo solidų pilvuką,- reiks pradėti Violetą vaikyti po Juodlės miškus, o tai greitai per tą kupstą žemiau krūtinės drobės nepasieksiu.

Lipdamas nuleidęs galvą jis atsirėmė į žmogų ir lėtai pakėlė akis. Prieš ji stovėjo vyras. Į Ričardą iš viršaus žiūrėjo solidaus amžiaus, aukštas, lieknas vyriškis. Viršugalvis praplikęs, paausiai labai trumpai nukirpti, aukšta kakta, vešlūs antakiai, kažkokio keisto melsvumo akys, nestipriai kumptelėjusi nosis, pailgas, smailus smakras ir plonos, kietai sučiauptos lūpos. Vyras suraukė antakius.

-Žiūrėk kur eini. Vaikšto čia visokie pijokai,- burtelėjo piktai.

Kažkoks nemalonus šaltis sklido nuo vyro, kuris stovėjo pora laiptelių virš jo. Jie kelias akimirkas stebėjo vienas kitą.

-Aš į kalną, tai turėtų būti mano pirmumas,- tarė Ričardas, bet lyg nematomos jėgos pastūmėtas pasitraukė į šoną.

Tas, nieko neatsakęs, sparčiai nulipo žemyn.

Juodlės komisaras žiūrėjo žemyn kol bumbtelėjo uždaromos laukinės durys.

-Chamas,- piktai burbtelėjo ir pratęsė savo kelionę.

-Ponas interpole, kada aš galėsiu grįžti namo?- išgirdo moterišką balsą. Jis pakėlė akis. Laiptinėje stovėjo buto šeimininkė.

Ričardas nusiėmė kepurę ir paglostė pakaušį.
-Greitai,- tarė ir pridūrė,- stovėkite prie durų. Vykdysim eksperimentą. Kai išgirsite triukšmą, pulkite į vidų. Aišku?

Moteris linktelėjo galvą ir atsistojo netoli durų.

-Kas tas vyras, kuris ką tik nulipo?- paklausė stabtelėjęs tarpduryje.

-Tas, kurio dukrą...- tyliai sušnibždėjo moteris.

-Jis čia gyvena?

-Ne. Buvo tą butą dukrai nupirkęs, bet kai tą vargšelė numirė, tai jame gyvena kažkokie jo giminaičiai, o jis pats labai retai čia pasirodo, bet katrais lieka nakvoti su ta savo giminaite.

-Gal meilužė?- paklausė vis dar stovėdamas tarpduryje.

-O kas tuos aukštus ponus supras. Kaip dėl meilužės, tai ta giminaitė per sena, o be to ji pati būna su kažkokiu vyru.

-Vyru ar meilužiu?

-Nežinau. Aš prie durų nestoviu ir nesiklausau,- atsakė gudriai primerkusi akis,- senokai tos ponios nemačiau ir, man rodos, tas butas dabar tuščias.

-Kaip ponia atrodo?

- Na, boba kaip boba. Susitvarkius, kvepianti, aukšta, bet nesisveikina ir nekalba.
Praeina ji ir jos vyras, net nežvilgtelėję į kaimynus. Kažkokie kaip ne mūsiškiai.

-Aišku. Kai išgirsite triukšmą, pulkite į vidų,- tarė griežtai ir įėjo į kambarį.

-Mes galvojome, kad pasiklydai,- tarė Violeta žiūrėdama į sukaitusį vyrą.

-Baigiam turgų, visi į vietas ir nespoksote į mane, o darote tai, ką darėte tada. Rūkote, kalbate ar dainuojate, jums geriau žinoti.

Kai visi išsiskirstė, jis išvyniojo ir padėjo ant stalo baltą šokoladą, o į vazelę subėrė saldainius. Pažiūrėjo į pabalusią Eleną ir išėjo lauk. Netrukus pasigirdo skambutis ir įėjo komisaras.

-O, chebra, baliavojate, o kur šnapsas,- tarė jis linksmai, priejo prie stalo, įsidėjo į burną šokolado gabaliuką ir greitai pakramtė,- fuu koks brudas,- išsiviepė,- duok dar ką,- ir pačiupęs ledinuką įsimetė į burną. Porą kartų krimstelėjo. Staiga įšsižiojo, atsikosėjo apipurkšdamas viską aplink šokoladu, ir išvertęs akis sudribo tarp fotelio ir stalo.

Elena pašoko ir įsmeigė akis į gulintį ant grindų vyrą. Iš balkono, ne mažiau nustebę ir išsigandę, žiūrėjo Kristina, Tadas ir Violeta.

-Mama,- suklykė ji ir išbėgo iš kambario.

-Rička,- sušuko Violeta ir puolė prie vyro.

Iš koridoriaus įbėgo šeimininkė.
-Jėzau, interpolą nunuodijo,- sukliko ir išbėgo į koridorių.

Kambaryje visi pasimetę stumdė baldus bandydami bejausmį Ričardą paverst ant šono ir atlaisvinti vietą daktarams.

-Greitąją,- riktelėjo Kristina.

Tadas įbėgo į virtuvę ir pačiupo telefoną. Moterys kaip ir aną kartą kišo į burną šaukštą, vertė sunkų vyrą ant šono.

-Ledo duokit,- riktelėjo Violeta panikos apimtu balsu ir pasisuko į Eleną stovinčią prie virtuvės. Ta apimta siaubo nė nėkrustelėjo. Monika, pačiupusi iš šaldytuvo kažkokį sušaldytą produktą, padavė Violetai.

-Stop. Nieko neliečiam,- staiga suriko Ričardas.

Violeta su Kristina krūptelėjo ir atsilošė.

-Išsigandai?- sušnibždėjo.

-Asilas,- riktelėjo ji ir nubėgo į virtuvę.

Iš koridoriaus įpuolė šeimininkė.
-Tuoj greitoji atlėks,- riktelėjo ji ir pažiūrėjo į besikeliantį Interpolą,- prisikėlė,- tarė išsigandusiu balsu ir persižegnojo.

Koridoriuje pradėjo rinktis kaimynai. Netrukus įbėgo gydytoja.

-Kuris iš jūsų miršta?- paklausė nužiūrinėdama gyventojus.

-Niekas, man pasidarė bloga ir nukritau, bet dabar atsigavau,- atsakė ramiai Ričardas.
Gydytoja įtariai pažiūrėjo į jį.

-Gulkis. Visi kiti- į virtuvę,- griežtai tarė ji ir, komisarui atsigulus, prisėdo šalia.
Paklausė širdį, pamatavo spaudimą.

-Gyvensi, bet reikėtų pasirodyti savo šeimos gydytojui. Spaudimas aukštas.

-Gerai, būtinai,- nusišypsojo Ričardas.

Gydytoja dar kartą nužvelgė visus žmones ir išstumdytus baldus.
-Ar tikrai nėra daugiau mirštančių?- paklausė atsistodama.

-Tai jis buvo numiręs, bet po to atsigavo,- atsakė už visus buto šeimininkė.


-O gal vis dėlto paskambinti policijai?
-Aš pats iš policijos,- atsakė Ričardas.

-Taip taip, iš kažkokio Interpolo,- vėl įsiterpė šeimininkė.

-Interpolas- rimta kontora,- atsakė daktarė ir šyptelėjusi išėjo.

-Išsigandote?- paklausė Ričardas ir sudribo į fotelį.

-Už tokius šposus visą mėnesį nekepsiu blynų, o grįžęs iš karto pas daktarą keliausi. Aišku?- piktai tarė Violeta ir prisėdo ant krašto šalia vyro.

Kristina žiūrėjo į juos vis dar negalėdama atsigauti. Jai vėl prieš akis iškilo tos dienos įvykiai. Šauksmai, lakstymai, gydytojai, policija. Ant gridų gulinti mergina, o ant sofos- jos Benas. Ji nelabai suprato, ko siekia Ričardas su tuo savo cirku, bet suvokė, kad atsirado saldainiai. Dabar ji puikiai prisiminė tuos kietus, sunkiai kramtomus saldainius, tik negalėjo prisiminti, kada ir iš kur juos vyras parvežė. Porą ji pati buvo valgiusi. Saldūs, kieti kaip tarybinių laikų irisai plombom iš dantų traukyti, o įdaras rūgštokas. Jei jie būtų užnuodyti, tai visi būtų išmirę, nes juos valgė ir kiti. Kas dar buvo tada ant stalo, bandė prisiminti. Pyragas, vaisiai, puodukai. Dukra darė virtuvėje sumuštinius.
Atėjusi mergina nieko nevalgė tik tą šokoladą ir, kaip dabar paaiškėjo, gal saldainį.

- Nieko nebesuprantu,- atsiduso ir žvilgtelėjo į Eleną. Ta vargšelė vis dar tebekūkčiojo prisiglaudusi prie Tado.

-Taip, ponai, draugai ir piliečiai,- pagaliau prabilo Ričardas,- aš išspjoviau saldainį kartu su šokoladu. Kur jis?- paklausė ir pakėlė pirštą į viršų. Visi susižvalgė.- Ieškokite, o aš virtuvėje palauksiu. Kai rasite, nelieskite, o pašaukite mane.

- Te jaunimas ieško,- tarė Violeta ir, paėmusi Kristiną už rankos, išėjo paskui vyrą.

Šeimininkė stovėjo prie durų ir, nelabai suvokdama kas vyksta, kažką tyliai šnabždėjo atėjusiai kaimynei.

Vaikai ropinėdami apžiūrinėjo visus kampus ir pagaliau Monika riktelėjo:
-Čia jis.

Ričardas priėjo ir pasilenkė po sofa. Saldainiukas buvo prikibęs prie šoninės sienelės iš vidaus pusės ir jį buvo galima pamatyti tik pasilenkus iki pat žemės.

Juodlės komisaras, atsigulęs ant grindų, kelias minutes įdėmiai apžiūrinėjo sofos apačią.
-Šitas mano,- tarė jis pagaliau ir ištraukė ledinuką,- reikia ieškoti kito. Apžiūrėkite visus kampelius, nes mergina jį galėjo nuspjauti toli, o per tokį šurmulį jo niekas nepastebėjo. Gal sutrypė, gal kur paspyrė. Faktas tas, kad jo kol kas niekas nerado. Reikia rasti,- jis norėjo nusiimti kepurę, bet, neradęs jos ant galvos, paglostė pakaušį ir nuėjo į virtuvę. Visi prisidėjo prie paieškos. Apžiūrėjo kiekvieną kambario kamputį, kiekvieną sofos, fotelių centimetrą, užuolaidas, kurios tikriausiai dar nebuvo skalbtos nuo tų įvykių, šeimininkė net tualetą ir vonią apžiūrėjo, bet, deja, kito saldainiuko nerado.
Ričardas paniuręs sėdėjo virtuvėje ir kramsnojo baltą šokoladą.

-Skanus, nori,- pasiūlė Tadui.

-Noriu gyventi,- atsakė Tadas su nepasitikėjimu stebėdamas jo ranką, kuri ramiai, mažais gabaliukais dėjo šokoladą burną.

-Nieko neradome, ponas Interpole,- pagaliau raportavo šeimininkė,- viską apžiūrėjome. Dulkės dar tos pačios po sofa ir už jos, bet nieko daugiau.

-Nėra saldainio, nėra naujo įkalčio. O gal jo visai ir nebuvo. Gal mums tik pasirodė. Eime,- atsiduso Ričardas ir atsistojo.

-Jūs, pone Interpole, geriau tais kaimynais pasidomėkite. Man labai ta nauja ponia nepatika,- tarškėjo šeimininkė išlydėdama svečius,- nesisveikina, važinėja su kažkokia gražia mašina. Ir jos vyras nemalonus. Kaip fašistas, tik kryžiaus ant kaklo trūksta.

-Taip, taip ir aš jį kelis kartus mačiau,- pritarė kaimynė, kuri visą tą laiką stovėjo prie durų,- tikras Hitleris.

-Fašistai ir Hitleris ne mano sritis, jais kitos tarnybos užsiima. Juk negalima kiekvieną panašų į Hitlerį čiupti už pakarpos ir kišti į kalėjimą.

-Tai tu vistiek pasidomėk,- pagrasino pirštu šeimininkė.

-Ai, ponios, nesukit man galvos. Atleiskit, kad truputį patriukšmavome,- mostelėjo ranka ir žengė pro duris.

-Nieko nieko, ponas interpole. Būčiau žinojusi, kad norite saldainį rasti po lova, būčiau pati kokį pakišusi, bet nieko negalėjau palikti atvirai, tas parazitas šuo viską rydavo,- tarė šeimininkė uždarydama duris.

Ričardas vėl piktai žvilgtelėjo į stovintį prie pat įėjimo BMW.
-Kieno mašina?- paklausė dairydamasis.

-Ne mūsų namo gyventojo,- tarė liūdnai Elena ir pridūrė,- kai mes čia gyvenome, jos nematėme.

-Geras aparatas,- tarstelėjo Monika ir kartu su jaunimu nuėjo į savo mašiną.

Ričardas dar kartą žvilgtelėjo į numerį ir įsėdo į kadilaką. Jame sėdėjo Kristina ir Violeta.
-Nepykite, mergaitės, neko nesigavo. Aš- ne Megrė. Ryt važiuosime namo.

-Taip, jau laikas, o tai šuo numirs. Nors kaimynai pašeria, bet iš ilgesio gali numirti,- tarė Violeta ir paplekšnojo vyrui per petį,- važiuojame, komisare.

Tačiau mašina nejudėjo. Jis sustingęs žiūrėjo per langą.

-Ei, ar užmigai, važiuojame,- pajudino jį Violeta.

Staiga jis nieko nesakęs iššoko iš mašinos ir kaip jaunas vaikinas nulėkė atgal į namą. Moterys nubėgo iš paskos.

Apsakymo tęsinys - kitą savaitę.

Kęstutis Grubliauskas

*Kalba netaisyta

 (Komentarų: 0)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: