Detektyvinis apsakymas "Baltas šokoladas" (8 dalis) 

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Anglija.lt skaitytojo Kęstučio parašyto detektyvinio apsakymo 8oji dalis. Ankstesnes dalis rasi skaitytojų atsiųstos medžiagos skyriuje E-migrantas.
O gal tu irgi turi parašęs ką nors įdomaus? Siųsk mums el. paštu info@anglija.lt

"Baltas šokoladas", 8 dalis.

Ričardo energija pasibaigė antrame aukšte. Jis atsirėmęs į sieną sunkiai kvėpavo.

-Gal jums bloga?- pasigirdo malonus moteriškas balsas.

Jis pakėlė akis. Į jį žiūrėjo maloni vidutinio amžiaus moteris. Pirmą akimirką jam pasirodė, kad kažkur yra ją matęs. Ričardas primerkė akis ir atidžiai ją nužiūrėjo.

-Ne, viskas gerai, svorį metu.

Moteris nusišypsojo ir nulipo laiptais žemyn, o prie jo pribėgo Violeta su Kristina.

-Nespėjai nuo mūsų pabėgti, o jau kitas kalbini,- piktai tarė Violeta.

-Aš nekaltas. Graži moteris pagalvojo, kad esu niekieno ir norėjo pasiimti, bet jūs ją išgąsdinote,- atsakė vis dar sunkai kvėpuodamas,- eime atgal pas šeimininkę, turiu porą klausimų jai,- tarė ir, atgavęs kvapą, lėtai užlipo į trečią aukštą.

-Kur šuo?- paklausė šeimininkės kai ši pravėrė duris.

-Padvėsė, o vyras pakasė.

-Kur?- grėsmingai paklausė Ričardas ir įžengė į kambarį.

-Tai sakau, kad padvėsė. Jėzau Marija, kas čia dabar darosi, aš tuoj lietuvišką policiją iškviesiu. Ona, kviesk policiją,- riktelėjo ji traukdamasi atatupsta.

-Nusiramink, aš juk pats iš policijos. Einam į virtuvę, papasakosi apie šunį.

Pamačiusi Violetą su Kristina, moteris kiek apsiramino.

-Pasakok viską apie savo šunį,- gražiai paprašė Ričardas atsisėdęs prie stalo.

-Taip,- šeimininkė atsikosėjo ir pradėjo,- gyveno pas mus šuo. Geras, gražus taksas. Taip. Gyveno, gyveno ir numirė.

Ričardas suraukė antakius.

-Ką dar galiu pasakyti,- vėl prabilo žiūrėdama ir piktą interpolo veidą,- veltėdis ir rajūnas jis buvo. Nieko nebuvo galima valgomo palikti be priežiūros. Viską vogdavo ir ėsdavo, o kai nebūdavo ko vogti, tai vyro batus grauždavo. Tai va, taip ir gyveno kol nudvėsė.

-Nuo ko?

-Nepasakė. Parėjau iš darbo ir radau, ačiū dievui, užvertusį kojas.

-Kada?

-Prieš pat Naujus. Gal po mėnesio kai čia atsikraustėme.

-Kur pakasei šunį?- vėl piktokai paklausė Ričardas.

-Nežinau,vyras kasė.

-Kur vyras?

-Darbe.

-Kada grįš?

-Ryt ryte.

-Ryt ryte mes vėl ateisme. Jei vyras atras šunį, gausite šimtą litų.

-Jėzau Marija, gyvas tiek nekainuoja, o čia už padvėsusį.

-Ar gerai?

-Žinoma, gerai. Vyras už šimtinę penkis atneš. Tik jūs, ponas interpole, neapgaukite.

-Neapgausiu. Ryt ryte, bet niekam apie tai nesakyk, nes už numirėlių iškasinėjimą į kalėjimą pasodinti gali.

-Tylėsiu kaip žuvis,- pažadėjo šeimininkė.

***
Kadilakas tyliai kaip laivas lingavo miesto gatvėmis. Ričardas susikaupęs žiūrėjo į kelią, bet buvo matyti, kad jo mintys kažkur kitur. Porą kartų nepraleido išvažiuojančios mašinos, bet su tokiu galiūnu niekas nenorėjo išbandyti jėgų. Visi pagarbiai užleisdavo kelią Juodlės komisarui ir jo kadilakui.

-Kam tau tas šuo?- paklausė Violeta.

-Jei pakasė prieš Naujus, tai per žiemą iki dabar turėtų būti gerai išsilaikęs. Įtariu, kad jis bus prarijęs tai, ko mes ieškojome. Oficialiai niekas neužsiims to šuns tyrimu. Byla baigta, nusikaltėlis sėdi, kam tas šuo,- atsiduso Ričardas,- reikia kokį savą veterinarą rasti, kad tyliai išmėsinėtų, nes jei kas paskųs, tai turėsime bėdos ir dar neaišku kaip valdžia įvertins tą mūsų neteisėtą tyrimą.

-Ką daryti?- paklausė Kristina.

-Aš ryt važiuosiu šuns ieškoti, o jūs pagalvokite apie veterinarą.

-Vytukas. Vyro pusbrolis veterinaras. Tik jis Ariogaloj gyvena.

-Netoli. Pakalbėk su juo. Jei rasime šunį, reiks staigiai tą Vytuką atsivežti.

-Gerai, paskambinsiu iš namų.

-Jau gali skambinti,- tarė Ričardas įvairuodamas mašiną į kiemą.

Kristina paėmė telefoną.

-Labas, Vytuk, čia Kristina iš Klaipėdos.

-Pažinau. Kas naujo, kaip sekasi? Kada atvažiuosi į svečius?- kaip visada energingai apibėrė klausimais.

- Viskas normos ribose. Ar tu galėtum šunį išmėsinėti?- be užuolankų paklausė.

-Drąsiai, nors ir dramblį. Bet kam tau? Atvažiuok, kiaulienos duosiu.

-Ne, ne valgymui. Na tau Ričardas papasakos,- tarė Kristina ir perdavė telefoną.
Ričardas trumpai paaiškino reikalo esmę ir grąžinęs telefoną tarė:
-Viskas gerai. Sakė ryt lauks skambučio. Ruoškite vakarienę, o aš einu pagulėti. Nuvargau.

***
Jau visą valandą Ričardas su Tadu sekiojo paskui šuns šeimininką netoli Tarptautinės perkėlos esančiuose laukuose.

-Lygtai prie tos pušaitės,- parodė jis.

Tadas nieko nelaukdamas puolė kasti naują duobę. Gruntas buvo purus, tai darbas ėjosi lengvai, bet ir toje vietoje buvo tuščia.

-Nieko nėra, gal tu kituose laukuose pakasei?- piktai paklausė Ričardas.

-Šitame. Aš jį dažnai čia atvesdavau, tai ir palaidojau po medžiu tuose laukuose. Tik medžiai tokie panašūs, o ir žiema buvo, sunku atsekti. Pabandykim prie šitos pušaitės.

-Jei čia nebus, aš jį patį pakasiu. Kaip prižiūrėtojai stovi ir vadovauja,- burbtelėjo Tadas, kasdamas jau ketvirtą duobę,- yra,- riktelėjo po kiek laiko.

-Stop,- sustabdė Ričardas,- ar tikrai čia tavo šuo.

-Taip, tikrai. Bus įvyniotas į baltą antklodę ir jo pavadėlį net įdėjau,- atsakė vyriškis susigraudinęs.

Viskas atitiko. Jie atsargiai išėmė jį iš duobės, įdėjo į maišą ir nunešė mašinon. Ričardas paėmė telefoną.

-Važiuokite pas Vytuką,- trumpai tarė ir ištraukė šimtą litų,- būt geriau, kad niekam nepasakotum, o tai maža ką. Ras jame kokią ligą, tai neatsiginsi visokių dezinfekuojančių tarnybų.

-Supratau,- trumpai tarė vyras ir nuskubėjo į savo mašiną.

Praslinkus kelioms valandoms Vytukas vaikščiojo aplink garaže pastatytą stalą, ant kurio gulėjo maišas su šuns palaikais, o Ričardas viską filmavo.

-Kratyk jį lauk,- tarė rimtu balsu ir juokdamasis paklausė,- kas padės?

-Tik be mūsų,- atsakė vienu balsu moterys,- mes nepratę prie tokių vaizdų.

-Ir be manęs,- burbtelėjo Tadas eidamas lauk paskui mamą.

- Na tada mes su Rička. Maukis pirštines, imk kirvį ir nešk dezinfekcinio skysčio.

Pro praviras duris aiškiai girdėjosi kas vyksta garaže.

-O, rupūže, kaip gyvas. Laikyk, kad nepabėgtų.

- Nėr kada, serijalą filmuoju. Matyt sintetiniu maistu maitinos, kad taip gerai išsilaikė.

-Mesk šalin kamerą, man reikia, kad padėtum. Guldyk ant nugaros ir išskėsk kojas. Plačiau, nebijok, ne merga.

-Gal pirma į užpakalį pažiūrėt, gal ten kas užstrigę.

-Tavo šuo, jei nori, tai ir žiūrėk subinėn.

-Gal reikėtų.

-Neerzink, o tai sužvėrėsiu ir išeisiu. Galėsi pats mėsinėti.

-Kiaušų nenupjauk.

-Jam jie nereikalingi. Rojuje visos mergos sterilizuotos.

-Bet mes jį iš žemės iškasėm, o ne iš rojaus ištraukėm.

-Tai niekas nepriima į rojų su kiaušiniais. Kai vėl pakasime be jų, po kelių dienų duobė bus tuščia.

-Na, ar yra kas?

-Šūdas, tas padaras paskutinius metus nieko neėdė. Dėl to ir padvėsė.

-Gerklę pjauk, gal paspringo.

-Neaiškink, pats žinau. Juk aš ne menininkas. Dantys geri, sveikas numirė, tikriausiai nuo bado.

-Kas čia?

-Neerzink sakau, o tai tikrai sužvėrėsiu.

-Mergaitės, pincetą ir maišelį. Greitai,- suriko Ričardas ant viso namo,- neliesk, beproti.

-Neaiškink. Pasakyk, kad siūlų ir didelę adatą atneštų.

Pro praviras garažo duris įlindo moteriška ranka ir padavė pincetą su maišeliu. Po kiek laiko ta pati ranka perdavė siulą ir didelę adatą.

-Kam dar siųti. Apvyniokim izoliacija, kad viduriai nekristų ir bus gerai.

-Barbare, tu. Kaip ans rojaus mergoms toks pasirodys. Tave kai numirsi izoliacija apvyniosime ir net į karstą nedėsime,- murmėjo Vytukas po nosim tvarkydamas šuns palaikus.

-Kristina, viskas. Atidaryk garažo vartus, kad prasivėdintų,- vartai pasikėlė. Vyrai lėtai išėjo. Priešais už tvoros stovėjo kaimynė.

-Graži,- tarė Vytukas ir paklausė jos,- gal turi kokį padarą, tuoj patvarkysime,- ir mostelėjo skalpeliu.

Moteris akimirksniu dingo.

-Tadai, nuvežk klientą ten iš kur paėmei, šitą maišelį į šaldytuvą, o mums su mėsininku skanią vakarienę.

-Gal pirma į dušą?- suraukė nosį Kristina.

-Kam. Šuo niekada neina į dušą ir laimingas gyvena,- nusijuokė Vytukas ir žvilgtelėjo į kaimynės tvorą.

Paskutines dienas tvyrojusi įtampa kiek atslūgo, nors dar liko daug neaiškumų.

-Kas toliau?- paklausė Kristina, kai vakare visi susėdo prie židinio.

-Na, drožk kalbą,- paragino Vytukas, gurkšnodamas alų,- viską nuo pradžių.

-Nėra ką daug kalbėti. Pirmiausia mūsų tyrimas neoficialus ir niekas nekreips dėmesio į mano samprotavimus.

-Mums bus lengviau,- tarė Kristina.

-Aš šimtu procentu esu įsitikinęs, kad Benas negalėjo gauti nuodų nei iš Egidijaus, nei iš Cycio. Jie jam įkišo ką nors kitką, bet mergaitė mirė nuo nuodų, kuriuos rado šokolado trupinėliuose, buvusiuose burnoje, ant stalo ir grindų,- Ričardas kiek pamąstė,- Likusi dalis šokolado buvo be nuodų. Manau užnuodytas buvo saldainis. Kai ji perkando saldainį, nuodų pakliuvo ant balto šokolado, kuris buvo burnoj.

-Nėr ko čiupti kas pakliūna ir dar ne nuo savo stalo,- įsiterpė Vytukas.

-Taip. Šokolado dalelių rado, o saldainio ne.

-Bet gi juk daug kas valgė tuos ledinukus,- nusistebėjo Tadas.

-Čia ir yra svarbiausias klausimas. Kaip vienas užnuodytas saldainis pakliuvo į vazelę, kas jį ir kokiu tikslu užnuodijo.

-O gal jis visai ne užnuodytas. Gal šuo paspringo,- prabilo Violeta.

-Tu nieko nesupranti. Šuo- ne žmogus, nepaspringsta. Ką nori jam kišk, arba prarys arba išspjaus,- mostelėjo ranka Vytukas.

-Ryt nuvešiu saldainį į Šiaulius Dolebai, jis geras vyras, manau neišmes, iš smalsumo ištirs.

- Ką tas duos?

-Kol neras tikro saldainio šeimininko- nieko. Na užteks kalbų. Ryt anksti kelt. Kalbėjau su Doleba, žadėjo priimti iš pat ryto. Dar Vytuką Ariogalon užvešiu.

-Man ir čia gerai. Mačiau pas kaimynę už tvoros šuo yra, bus reikalų.

-Gražina parodys tau reikalus,- piktai tarė Kristina ir pakilo nuo stalo.

***
Kadilakas dideliu greičiu lėkė autostrada, o Vytukas, įsitaisęs ant galinės, be perstojo tarškėjo.

Pasakojo kaip prieš daug metų su Benu "išdykavo". Kaip senu MAZ-u po Dubysą važinėjo, kaimyno avinus medžiojo, kolūkio veršius vogė ir daug linksmų nutikimų iš jaunystės. Išleidęs Vytuką, palikęs namie Violetą, net nepusryčiavęs, Juodlės komisaras nuvažiavo į Šiaulius. Doleba laukė. Ričardas padėjo ant stalo maišelį ir uždengė kepure.

-Kas ten?- paklausė Doleba.

Jis kilstelėjo kepurę, bet vėl tuoj uždengė.

-Čia arba generolo antpečiai arba kiemsargio šluota. Nori surizikuoti?

-Duok netampęs nervų, o tai pasikviesiu kolegas ir atimsiu.

-Tai bus smurtas,- atsakė Ričardas ir vėl kilstelėjęs kepurę tuoj uždengė.

-Ko nori?

-Noriu tiesiai dabar važiuoti pas Beną ir kad man duotų atskirą kabinetą ramiam pokalbiui.

Doleba žiūrėjo tai į kepurę, tai į jo akis.

-Galvok. Aš tą daiktelį galiu ir kitiem perduoti.

Pareigūnas pakėlė ragelį ir surinko numerį.

-Labas, čia Juozas. Pas tave atvažiuos berniukas, duok tu jam ramų kambarėlį pokalbiui su kitu berniuku. Bus už poros valandų. Ačiū, skolingas neliksiu.

Ričardas pakėlė kepurę.

-Čia saldainio likučiai. Manau juo apsinuodijo mergina ir esu tikras, kad čia ne Beno darbas. Jis per skystas tokiem dalykam, o tie bomžai kuriuos radau, gali kokių narkotikų parduoti, bet ne nuodų. Na apie viską smulkiau papasakosiu kai pakalbėsiu su Benu, o čia,- jis ištraukė atmintinę,- filmukas kaip mes to saldainio ieškojome, tikiuosi nepasodinsi už tai šalia Beno,- Ričardas pasilenkė prie Dolebos ir sušnibždėjo,-gabaliuką saldainio ir filmuko kopiją pasilikau sau. Dėl visa ko, jei sugalvotum pats jį suvalgyti, ar filmuką ištrinti.

-Jei nepasitiki, tai kam man nešei. Reikėjo tiesiai Promkaičiui.

-Noriu, kad tau žvaigždutę papildomą prisegtų, -paplekšnojo per petį Algiui ir atsistojo,- ragauk, žiūrėk, o aš lekiu. Papasakosi jei ką įdomaus rasi.

-Būtinai, o jei nieko nerasiu, tai...- Doleba nepabaigė savo minties, nes Ričardas jau buvo anapus durų.

***
Benas, kaip ir praėjusį kartą, abejingai liūdnomis akimis stebėjo savo bendramokslį. Abu jau kuris laikas tylėjo. Ričardas nusiėmė kepurę ir paglostė pakaušį.

-Užtrenks kas kokį kartą per tą makaulę. Glostai ir glostai lyg katiną,- pagaliau prabilo Benas.

-Yra trenkę ir ne kartą, todėl ir glostau,- atsakė nenuleisdamas žvilgsnio nuo jo akių.

-Vis dar paišai?

-Tapau ir skaitau. O tu vis dar sėdi?

-Kaip matai, bet jei nori galiu atsistoti.

-Tas esmės nepakeis. Skaičiau tavo keverzones.

-Na ir?

-Namo nori?

-Kulkos noriu.

-Asilas,- piktai sušvokštė Ričardas.

-O ką padarysi,- truktelėjo pečiais Benas.

- Dabar klausyk manęs įdėmiai. Užteks būti žemaičiu ir tapk paprastu lietuviu. Mes radome Egidijų ir Cycį iš Žagarės. Jie tau davė ampulę. Nežinau, kas ten joje buvo, bet garantuoju, kad ne nuodai. Nežinau ir nenoriu žinoti, ką tu norėjai padaryti, bet ta mergina mirė ne nuo šokolado. Kur švirkštas ar ampulė, jei aišku neprarijai ar neišmetei į jūrą? Girdi ko klausiu?

- Kas iš to?- paklausė Benas pasilenkęs,- šokoladas ar kas kita, esmės nekeičia. Niekas nieko nepakeis, nes mergytė ne tavo ar mano, o Salakausko. Tokie žmonės nepakęs naujų tyrimų ir naujų teismų. Kiek čia teko girdėti, jis ruošiasi kurti savo partiją, o po to gal ir į prezidentus. Jam čia kaip pliusas. Skelbs, kad priešas Benas jo dukrą nužudė, bet jis vis tiek kovos vardan šviesios Lietuvos ateities. Kam jam nauji rūpesčiai.

-Jam dzin, kas sėdi, tu ar aš, nebent turi kokių neapmokėtų sąskaitų iš praeities.

-Aš jam neskolingas, jis man ranką turėtų bučiuoti už nepriekaištingą darbą.

-"Juodus“ krovinius vežiojai?- tyliai paklausė.

-Vežiau ką krovė, visada sėkmingai ir be nuotykių, - taip pat tyliai atsakė.

-Blemba, dar Kazachstane reikėjo man tave pasodinti už visuomeninio turto grostymą,- šyptelėjo Ričardas.

-Kas tada tau būtų padėjęs Taimyrą Akimovą iš jos urvo ištraukt? Jei ne aš, tai iki šios dienos kaip parazitas karste po stepę skraidytum ir kupranugarės pieną gertum,- atsakė ir taip pat truputį šyptelėjo.

-Turėjai su juo kokių reikalų?

-Asmeninių ne. Jis- direktorius, aš- vairuotojas. Pinigus gaudavau laiku ir visus, nes niekada neprašiau daugiau nei sutarta. Man jis nebuvo skūpas. Kai ėjau iš jo įmonės, galvojau, kad neišmokės visko, bet atsiskaitė tvarkingai.

-O išėjus neteko susidurti?

-Ne,- atsakė nelabai tvirtu balsu Benas ir nuleido akis.

-Kas?- tyliai paklausė Ričardas.

-Nieko,- griežtai atkirto nepakeldamas akių.

-Dabar svarbu tave ištraukti, ar bent bausmę sutrumpinti,- tarė staigiai surimtėjęs.

-Čia pasėdėjęs nebetikiu niekuo, net tavimi. Nors tu ir draugas, bet vis tiek- mentas.

-Kur švirkštas?- suriko Ričardas ir taip stipriai trenkė kumščiu į stalą, kad net įbėgo prižiūrėtojas,-viskas gerai,- mostelėjo ranka ir tęsė kiek ramiau kai prižiūrėtojas išėjo,- aš nebe mentas, todėl sudaužysiu tau snukį ir man nieko nebus. Sakyk viską, ko nepasakei tikriems policininkams.

-Aš viską pasakiau kaip buvo, o jei šokolade nebuvo nuodų, tai kuo aš kaltas. Aš pats suvariau visą ampulę į kampą,- sušvokštė pakėlęs akis.

-Kur ampulę padėjai?- staigiai paklausė.

-Užkasiau,- burbtelėjo ir užsikirto.

Ričardas nugirdo, atsilošė ir nusišypsojo.

-Pasakysi kur, ar nagus lupinėti reikės.

-Savo kape, kuriame buvau kai paskelbė nuospredį,- atsakė kiek pagalvojęs.

Ričardas suraukęs kaktą keletą minučių žiūrėjo į Beną.

-Matau nori toliau sėdėti be nagų. Kur ampulė?- grėsmingai paklausė ir atsistojo.

-Sakau, kad mano kape. Kristinai pasakyk, ji supras, - sušnibždėjo.

-Daugiau nieko nenori pasakyti?

-Ačiū,- tyliai pasakė Benas ir taip pat atsistojo.

-Laikykis,- paplekšnojo Ričardas jam per petį ir išėjo. Neskubėdamas nuėjo į savo automobilį, atsisėdo ir paskambino Kristinai.

-Tau reikia iškasti Beno kapą.

-Ką! Mirė?- sušuko ji.

-Oi, ne, ne taip pasakiau. Viskas gerai, gyvas,- nuramino ją ir paklausė,- jis sakė, kad užkasė ampulę ir švirkštą savo kape. Tu žinia kur tai?

-Žinau. Jis prašė, kai numirs, kad nereikėtų mums vargti ir į kapus važinėti, urną su jo pelenais mūsų kieme ant šlaito užkasti. Ir vietą net išsirinko. Sakė išsibetonuos ir padarys mini mauzoliejų,- telefone pasigirdo tylus atodūsis.

-Nedūsauk, dar ne laikas, dar nemirė. Eik ten ir atsargiai pasikapstyk, gal tik velėna pakelk, na mokėsi. Jei ką atrasi, paimk, pincetu įdėk į maišelį ir tuoj skambink man. Gal vaikų paprašyk, padės.

-Visi darbe ir aš darbe, bet tuoj lekiu namo ir paieškosiu. Šefas išleis.

Tik dabar Ričardas pajuto kažkokį palengvėjimą ir siaubingą alkį. Nieko nelaukęs nusipirko kebabą ir pasigardžiuodamas jį kramsnojo. Suskambo telefonas.

-Net pavalgyti žmoniškai neduoda,- burbtelėjo ir, nepažiūrėjęs numerio, atsiliepė.

-Kur esi, ką veiki?- pasigirdo Dolebos balsas.

-Sėdžiu mašinoj ir valgau.

-Važiuok prie kalėjimo ir lauk. Supratai?

-Supratau. Tai aš šalia esu,- atsakė trumpai ir toliau neskubėdamas kramsnojo.

Dar už valandos paskambino Kristina.

-Na, netylėk,- paragino ją Ričardas,- yra?

-Yra. Švirkštas ir ampulė.

-Nu, blemba, žmogžudys, artistas, net ampulės su švirkštu negalėjo sunaikinti,- nusikvatojo Ričardas,-žinai kur tavo brangusis dabar gyvena?

-Kaip nežinosiu,- atsakė Kristina.

-Tada važiuok. Kai atvažiuosi, jei manęs nerasi, paskambink. Tik neskubėk, atsargiai. Iki,- Ričardas nusiėmė kepurę, murkdamas kaip katinas paglostė pakaušį ir nepajuto, kaip užmigo.


Apsakymo tęsinys - kitą savaitę.

Kęstutis Grubliauskas

*Kalba netaisyta

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Anglija.lt skaitytojo Kęstučio parašyto detektyvinio apsakymo 8oji dalis. Ankstesnes dalis rasi skaitytojų atsiųstos medžiagos skyriuje E-migrantas.
O gal tu irgi turi parašęs ką nors įdomaus? Siųsk mums el. paštu info@anglija.lt

"Baltas šokoladas", 8 dalis.

Ričardo energija pasibaigė antrame aukšte. Jis atsirėmęs į sieną sunkiai kvėpavo.

-Gal jums bloga?- pasigirdo malonus moteriškas balsas.

Jis pakėlė akis. Į jį žiūrėjo maloni vidutinio amžiaus moteris. Pirmą akimirką jam pasirodė, kad kažkur yra ją matęs. Ričardas primerkė akis ir atidžiai ją nužiūrėjo.

-Ne, viskas gerai, svorį metu.

Moteris nusišypsojo ir nulipo laiptais žemyn, o prie jo pribėgo Violeta su Kristina.

-Nespėjai nuo mūsų pabėgti, o jau kitas kalbini,- piktai tarė Violeta.

-Aš nekaltas. Graži moteris pagalvojo, kad esu niekieno ir norėjo pasiimti, bet jūs ją išgąsdinote,- atsakė vis dar sunkai kvėpuodamas,- eime atgal pas šeimininkę, turiu porą klausimų jai,- tarė ir, atgavęs kvapą, lėtai užlipo į trečią aukštą.

-Kur šuo?- paklausė šeimininkės kai ši pravėrė duris.

-Padvėsė, o vyras pakasė.

-Kur?- grėsmingai paklausė Ričardas ir įžengė į kambarį.

-Tai sakau, kad padvėsė. Jėzau Marija, kas čia dabar darosi, aš tuoj lietuvišką policiją iškviesiu. Ona, kviesk policiją,- riktelėjo ji traukdamasi atatupsta.

-Nusiramink, aš juk pats iš policijos. Einam į virtuvę, papasakosi apie šunį.

Pamačiusi Violetą su Kristina, moteris kiek apsiramino.

-Pasakok viską apie savo šunį,- gražiai paprašė Ričardas atsisėdęs prie stalo.

-Taip,- šeimininkė atsikosėjo ir pradėjo,- gyveno pas mus šuo. Geras, gražus taksas. Taip. Gyveno, gyveno ir numirė.

Ričardas suraukė antakius.

-Ką dar galiu pasakyti,- vėl prabilo žiūrėdama ir piktą interpolo veidą,- veltėdis ir rajūnas jis buvo. Nieko nebuvo galima valgomo palikti be priežiūros. Viską vogdavo ir ėsdavo, o kai nebūdavo ko vogti, tai vyro batus grauždavo. Tai va, taip ir gyveno kol nudvėsė.

-Nuo ko?

-Nepasakė. Parėjau iš darbo ir radau, ačiū dievui, užvertusį kojas.

-Kada?

-Prieš pat Naujus. Gal po mėnesio kai čia atsikraustėme.

-Kur pakasei šunį?- vėl piktokai paklausė Ričardas.

-Nežinau,vyras kasė.

-Kur vyras?

-Darbe.

-Kada grįš?

-Ryt ryte.

-Ryt ryte mes vėl ateisme. Jei vyras atras šunį, gausite šimtą litų.

-Jėzau Marija, gyvas tiek nekainuoja, o čia už padvėsusį.

-Ar gerai?

-Žinoma, gerai. Vyras už šimtinę penkis atneš. Tik jūs, ponas interpole, neapgaukite.

-Neapgausiu. Ryt ryte, bet niekam apie tai nesakyk, nes už numirėlių iškasinėjimą į kalėjimą pasodinti gali.

-Tylėsiu kaip žuvis,- pažadėjo šeimininkė.

***
Kadilakas tyliai kaip laivas lingavo miesto gatvėmis. Ričardas susikaupęs žiūrėjo į kelią, bet buvo matyti, kad jo mintys kažkur kitur. Porą kartų nepraleido išvažiuojančios mašinos, bet su tokiu galiūnu niekas nenorėjo išbandyti jėgų. Visi pagarbiai užleisdavo kelią Juodlės komisarui ir jo kadilakui.

-Kam tau tas šuo?- paklausė Violeta.

-Jei pakasė prieš Naujus, tai per žiemą iki dabar turėtų būti gerai išsilaikęs. Įtariu, kad jis bus prarijęs tai, ko mes ieškojome. Oficialiai niekas neužsiims to šuns tyrimu. Byla baigta, nusikaltėlis sėdi, kam tas šuo,- atsiduso Ričardas,- reikia kokį savą veterinarą rasti, kad tyliai išmėsinėtų, nes jei kas paskųs, tai turėsime bėdos ir dar neaišku kaip valdžia įvertins tą mūsų neteisėtą tyrimą.

-Ką daryti?- paklausė Kristina.

-Aš ryt važiuosiu šuns ieškoti, o jūs pagalvokite apie veterinarą.

-Vytukas. Vyro pusbrolis veterinaras. Tik jis Ariogaloj gyvena.

-Netoli. Pakalbėk su juo. Jei rasime šunį, reiks staigiai tą Vytuką atsivežti.

-Gerai, paskambinsiu iš namų.

-Jau gali skambinti,- tarė Ričardas įvairuodamas mašiną į kiemą.

Kristina paėmė telefoną.

-Labas, Vytuk, čia Kristina iš Klaipėdos.

-Pažinau. Kas naujo, kaip sekasi? Kada atvažiuosi į svečius?- kaip visada energingai apibėrė klausimais.

- Viskas normos ribose. Ar tu galėtum šunį išmėsinėti?- be užuolankų paklausė.

-Drąsiai, nors ir dramblį. Bet kam tau? Atvažiuok, kiaulienos duosiu.

-Ne, ne valgymui. Na tau Ričardas papasakos,- tarė Kristina ir perdavė telefoną.
Ričardas trumpai paaiškino reikalo esmę ir grąžinęs telefoną tarė:
-Viskas gerai. Sakė ryt lauks skambučio. Ruoškite vakarienę, o aš einu pagulėti. Nuvargau.

***
Jau visą valandą Ričardas su Tadu sekiojo paskui šuns šeimininką netoli Tarptautinės perkėlos esančiuose laukuose.

-Lygtai prie tos pušaitės,- parodė jis.

Tadas nieko nelaukdamas puolė kasti naują duobę. Gruntas buvo purus, tai darbas ėjosi lengvai, bet ir toje vietoje buvo tuščia.

-Nieko nėra, gal tu kituose laukuose pakasei?- piktai paklausė Ričardas.

-Šitame. Aš jį dažnai čia atvesdavau, tai ir palaidojau po medžiu tuose laukuose. Tik medžiai tokie panašūs, o ir žiema buvo, sunku atsekti. Pabandykim prie šitos pušaitės.

-Jei čia nebus, aš jį patį pakasiu. Kaip prižiūrėtojai stovi ir vadovauja,- burbtelėjo Tadas, kasdamas jau ketvirtą duobę,- yra,- riktelėjo po kiek laiko.

-Stop,- sustabdė Ričardas,- ar tikrai čia tavo šuo.

-Taip, tikrai. Bus įvyniotas į baltą antklodę ir jo pavadėlį net įdėjau,- atsakė vyriškis susigraudinęs.

Viskas atitiko. Jie atsargiai išėmė jį iš duobės, įdėjo į maišą ir nunešė mašinon. Ričardas paėmė telefoną.

-Važiuokite pas Vytuką,- trumpai tarė ir ištraukė šimtą litų,- būt geriau, kad niekam nepasakotum, o tai maža ką. Ras jame kokią ligą, tai neatsiginsi visokių dezinfekuojančių tarnybų.

-Supratau,- trumpai tarė vyras ir nuskubėjo į savo mašiną.

Praslinkus kelioms valandoms Vytukas vaikščiojo aplink garaže pastatytą stalą, ant kurio gulėjo maišas su šuns palaikais, o Ričardas viską filmavo.

-Kratyk jį lauk,- tarė rimtu balsu ir juokdamasis paklausė,- kas padės?

-Tik be mūsų,- atsakė vienu balsu moterys,- mes nepratę prie tokių vaizdų.

-Ir be manęs,- burbtelėjo Tadas eidamas lauk paskui mamą.

- Na tada mes su Rička. Maukis pirštines, imk kirvį ir nešk dezinfekcinio skysčio.

Pro praviras duris aiškiai girdėjosi kas vyksta garaže.

-O, rupūže, kaip gyvas. Laikyk, kad nepabėgtų.

- Nėr kada, serijalą filmuoju. Matyt sintetiniu maistu maitinos, kad taip gerai išsilaikė.

-Mesk šalin kamerą, man reikia, kad padėtum. Guldyk ant nugaros ir išskėsk kojas. Plačiau, nebijok, ne merga.

-Gal pirma į užpakalį pažiūrėt, gal ten kas užstrigę.

-Tavo šuo, jei nori, tai ir žiūrėk subinėn.

-Gal reikėtų.

-Neerzink, o tai sužvėrėsiu ir išeisiu. Galėsi pats mėsinėti.

-Kiaušų nenupjauk.

-Jam jie nereikalingi. Rojuje visos mergos sterilizuotos.

-Bet mes jį iš žemės iškasėm, o ne iš rojaus ištraukėm.

-Tai niekas nepriima į rojų su kiaušiniais. Kai vėl pakasime be jų, po kelių dienų duobė bus tuščia.

-Na, ar yra kas?

-Šūdas, tas padaras paskutinius metus nieko neėdė. Dėl to ir padvėsė.

-Gerklę pjauk, gal paspringo.

-Neaiškink, pats žinau. Juk aš ne menininkas. Dantys geri, sveikas numirė, tikriausiai nuo bado.

-Kas čia?

-Neerzink sakau, o tai tikrai sužvėrėsiu.

-Mergaitės, pincetą ir maišelį. Greitai,- suriko Ričardas ant viso namo,- neliesk, beproti.

-Neaiškink. Pasakyk, kad siūlų ir didelę adatą atneštų.

Pro praviras garažo duris įlindo moteriška ranka ir padavė pincetą su maišeliu. Po kiek laiko ta pati ranka perdavė siulą ir didelę adatą.

-Kam dar siųti. Apvyniokim izoliacija, kad viduriai nekristų ir bus gerai.

-Barbare, tu. Kaip ans rojaus mergoms toks pasirodys. Tave kai numirsi izoliacija apvyniosime ir net į karstą nedėsime,- murmėjo Vytukas po nosim tvarkydamas šuns palaikus.

-Kristina, viskas. Atidaryk garažo vartus, kad prasivėdintų,- vartai pasikėlė. Vyrai lėtai išėjo. Priešais už tvoros stovėjo kaimynė.

-Graži,- tarė Vytukas ir paklausė jos,- gal turi kokį padarą, tuoj patvarkysime,- ir mostelėjo skalpeliu.

Moteris akimirksniu dingo.

-Tadai, nuvežk klientą ten iš kur paėmei, šitą maišelį į šaldytuvą, o mums su mėsininku skanią vakarienę.

-Gal pirma į dušą?- suraukė nosį Kristina.

-Kam. Šuo niekada neina į dušą ir laimingas gyvena,- nusijuokė Vytukas ir žvilgtelėjo į kaimynės tvorą.

Paskutines dienas tvyrojusi įtampa kiek atslūgo, nors dar liko daug neaiškumų.

-Kas toliau?- paklausė Kristina, kai vakare visi susėdo prie židinio.

-Na, drožk kalbą,- paragino Vytukas, gurkšnodamas alų,- viską nuo pradžių.

-Nėra ką daug kalbėti. Pirmiausia mūsų tyrimas neoficialus ir niekas nekreips dėmesio į mano samprotavimus.

-Mums bus lengviau,- tarė Kristina.

-Aš šimtu procentu esu įsitikinęs, kad Benas negalėjo gauti nuodų nei iš Egidijaus, nei iš Cycio. Jie jam įkišo ką nors kitką, bet mergaitė mirė nuo nuodų, kuriuos rado šokolado trupinėliuose, buvusiuose burnoje, ant stalo ir grindų,- Ričardas kiek pamąstė,- Likusi dalis šokolado buvo be nuodų. Manau užnuodytas buvo saldainis. Kai ji perkando saldainį, nuodų pakliuvo ant balto šokolado, kuris buvo burnoj.

-Nėr ko čiupti kas pakliūna ir dar ne nuo savo stalo,- įsiterpė Vytukas.

-Taip. Šokolado dalelių rado, o saldainio ne.

-Bet gi juk daug kas valgė tuos ledinukus,- nusistebėjo Tadas.

-Čia ir yra svarbiausias klausimas. Kaip vienas užnuodytas saldainis pakliuvo į vazelę, kas jį ir kokiu tikslu užnuodijo.

-O gal jis visai ne užnuodytas. Gal šuo paspringo,- prabilo Violeta.

-Tu nieko nesupranti. Šuo- ne žmogus, nepaspringsta. Ką nori jam kišk, arba prarys arba išspjaus,- mostelėjo ranka Vytukas.

-Ryt nuvešiu saldainį į Šiaulius Dolebai, jis geras vyras, manau neišmes, iš smalsumo ištirs.

- Ką tas duos?

-Kol neras tikro saldainio šeimininko- nieko. Na užteks kalbų. Ryt anksti kelt. Kalbėjau su Doleba, žadėjo priimti iš pat ryto. Dar Vytuką Ariogalon užvešiu.

-Man ir čia gerai. Mačiau pas kaimynę už tvoros šuo yra, bus reikalų.

-Gražina parodys tau reikalus,- piktai tarė Kristina ir pakilo nuo stalo.

***
Kadilakas dideliu greičiu lėkė autostrada, o Vytukas, įsitaisęs ant galinės, be perstojo tarškėjo.

Pasakojo kaip prieš daug metų su Benu "išdykavo". Kaip senu MAZ-u po Dubysą važinėjo, kaimyno avinus medžiojo, kolūkio veršius vogė ir daug linksmų nutikimų iš jaunystės. Išleidęs Vytuką, palikęs namie Violetą, net nepusryčiavęs, Juodlės komisaras nuvažiavo į Šiaulius. Doleba laukė. Ričardas padėjo ant stalo maišelį ir uždengė kepure.

-Kas ten?- paklausė Doleba.

Jis kilstelėjo kepurę, bet vėl tuoj uždengė.

-Čia arba generolo antpečiai arba kiemsargio šluota. Nori surizikuoti?

-Duok netampęs nervų, o tai pasikviesiu kolegas ir atimsiu.

-Tai bus smurtas,- atsakė Ričardas ir vėl kilstelėjęs kepurę tuoj uždengė.

-Ko nori?

-Noriu tiesiai dabar važiuoti pas Beną ir kad man duotų atskirą kabinetą ramiam pokalbiui.

Doleba žiūrėjo tai į kepurę, tai į jo akis.

-Galvok. Aš tą daiktelį galiu ir kitiem perduoti.

Pareigūnas pakėlė ragelį ir surinko numerį.

-Labas, čia Juozas. Pas tave atvažiuos berniukas, duok tu jam ramų kambarėlį pokalbiui su kitu berniuku. Bus už poros valandų. Ačiū, skolingas neliksiu.

Ričardas pakėlė kepurę.

-Čia saldainio likučiai. Manau juo apsinuodijo mergina ir esu tikras, kad čia ne Beno darbas. Jis per skystas tokiem dalykam, o tie bomžai kuriuos radau, gali kokių narkotikų parduoti, bet ne nuodų. Na apie viską smulkiau papasakosiu kai pakalbėsiu su Benu, o čia,- jis ištraukė atmintinę,- filmukas kaip mes to saldainio ieškojome, tikiuosi nepasodinsi už tai šalia Beno,- Ričardas pasilenkė prie Dolebos ir sušnibždėjo,-gabaliuką saldainio ir filmuko kopiją pasilikau sau. Dėl visa ko, jei sugalvotum pats jį suvalgyti, ar filmuką ištrinti.

-Jei nepasitiki, tai kam man nešei. Reikėjo tiesiai Promkaičiui.

-Noriu, kad tau žvaigždutę papildomą prisegtų, -paplekšnojo per petį Algiui ir atsistojo,- ragauk, žiūrėk, o aš lekiu. Papasakosi jei ką įdomaus rasi.

-Būtinai, o jei nieko nerasiu, tai...- Doleba nepabaigė savo minties, nes Ričardas jau buvo anapus durų.

***
Benas, kaip ir praėjusį kartą, abejingai liūdnomis akimis stebėjo savo bendramokslį. Abu jau kuris laikas tylėjo. Ričardas nusiėmė kepurę ir paglostė pakaušį.

-Užtrenks kas kokį kartą per tą makaulę. Glostai ir glostai lyg katiną,- pagaliau prabilo Benas.

-Yra trenkę ir ne kartą, todėl ir glostau,- atsakė nenuleisdamas žvilgsnio nuo jo akių.

-Vis dar paišai?

-Tapau ir skaitau. O tu vis dar sėdi?

-Kaip matai, bet jei nori galiu atsistoti.

-Tas esmės nepakeis. Skaičiau tavo keverzones.

-Na ir?

-Namo nori?

-Kulkos noriu.

-Asilas,- piktai sušvokštė Ričardas.

-O ką padarysi,- truktelėjo pečiais Benas.

- Dabar klausyk manęs įdėmiai. Užteks būti žemaičiu ir tapk paprastu lietuviu. Mes radome Egidijų ir Cycį iš Žagarės. Jie tau davė ampulę. Nežinau, kas ten joje buvo, bet garantuoju, kad ne nuodai. Nežinau ir nenoriu žinoti, ką tu norėjai padaryti, bet ta mergina mirė ne nuo šokolado. Kur švirkštas ar ampulė, jei aišku neprarijai ar neišmetei į jūrą? Girdi ko klausiu?

- Kas iš to?- paklausė Benas pasilenkęs,- šokoladas ar kas kita, esmės nekeičia. Niekas nieko nepakeis, nes mergytė ne tavo ar mano, o Salakausko. Tokie žmonės nepakęs naujų tyrimų ir naujų teismų. Kiek čia teko girdėti, jis ruošiasi kurti savo partiją, o po to gal ir į prezidentus. Jam čia kaip pliusas. Skelbs, kad priešas Benas jo dukrą nužudė, bet jis vis tiek kovos vardan šviesios Lietuvos ateities. Kam jam nauji rūpesčiai.

-Jam dzin, kas sėdi, tu ar aš, nebent turi kokių neapmokėtų sąskaitų iš praeities.

-Aš jam neskolingas, jis man ranką turėtų bučiuoti už nepriekaištingą darbą.

-"Juodus“ krovinius vežiojai?- tyliai paklausė.

-Vežiau ką krovė, visada sėkmingai ir be nuotykių, - taip pat tyliai atsakė.

-Blemba, dar Kazachstane reikėjo man tave pasodinti už visuomeninio turto grostymą,- šyptelėjo Ričardas.

-Kas tada tau būtų padėjęs Taimyrą Akimovą iš jos urvo ištraukt? Jei ne aš, tai iki šios dienos kaip parazitas karste po stepę skraidytum ir kupranugarės pieną gertum,- atsakė ir taip pat truputį šyptelėjo.

-Turėjai su juo kokių reikalų?

-Asmeninių ne. Jis- direktorius, aš- vairuotojas. Pinigus gaudavau laiku ir visus, nes niekada neprašiau daugiau nei sutarta. Man jis nebuvo skūpas. Kai ėjau iš jo įmonės, galvojau, kad neišmokės visko, bet atsiskaitė tvarkingai.

-O išėjus neteko susidurti?

-Ne,- atsakė nelabai tvirtu balsu Benas ir nuleido akis.

-Kas?- tyliai paklausė Ričardas.

-Nieko,- griežtai atkirto nepakeldamas akių.

-Dabar svarbu tave ištraukti, ar bent bausmę sutrumpinti,- tarė staigiai surimtėjęs.

-Čia pasėdėjęs nebetikiu niekuo, net tavimi. Nors tu ir draugas, bet vis tiek- mentas.

-Kur švirkštas?- suriko Ričardas ir taip stipriai trenkė kumščiu į stalą, kad net įbėgo prižiūrėtojas,-viskas gerai,- mostelėjo ranka ir tęsė kiek ramiau kai prižiūrėtojas išėjo,- aš nebe mentas, todėl sudaužysiu tau snukį ir man nieko nebus. Sakyk viską, ko nepasakei tikriems policininkams.

-Aš viską pasakiau kaip buvo, o jei šokolade nebuvo nuodų, tai kuo aš kaltas. Aš pats suvariau visą ampulę į kampą,- sušvokštė pakėlęs akis.

-Kur ampulę padėjai?- staigiai paklausė.

-Užkasiau,- burbtelėjo ir užsikirto.

Ričardas nugirdo, atsilošė ir nusišypsojo.

-Pasakysi kur, ar nagus lupinėti reikės.

-Savo kape, kuriame buvau kai paskelbė nuospredį,- atsakė kiek pagalvojęs.

Ričardas suraukęs kaktą keletą minučių žiūrėjo į Beną.

-Matau nori toliau sėdėti be nagų. Kur ampulė?- grėsmingai paklausė ir atsistojo.

-Sakau, kad mano kape. Kristinai pasakyk, ji supras, - sušnibždėjo.

-Daugiau nieko nenori pasakyti?

-Ačiū,- tyliai pasakė Benas ir taip pat atsistojo.

-Laikykis,- paplekšnojo Ričardas jam per petį ir išėjo. Neskubėdamas nuėjo į savo automobilį, atsisėdo ir paskambino Kristinai.

-Tau reikia iškasti Beno kapą.

-Ką! Mirė?- sušuko ji.

-Oi, ne, ne taip pasakiau. Viskas gerai, gyvas,- nuramino ją ir paklausė,- jis sakė, kad užkasė ampulę ir švirkštą savo kape. Tu žinia kur tai?

-Žinau. Jis prašė, kai numirs, kad nereikėtų mums vargti ir į kapus važinėti, urną su jo pelenais mūsų kieme ant šlaito užkasti. Ir vietą net išsirinko. Sakė išsibetonuos ir padarys mini mauzoliejų,- telefone pasigirdo tylus atodūsis.

-Nedūsauk, dar ne laikas, dar nemirė. Eik ten ir atsargiai pasikapstyk, gal tik velėna pakelk, na mokėsi. Jei ką atrasi, paimk, pincetu įdėk į maišelį ir tuoj skambink man. Gal vaikų paprašyk, padės.

-Visi darbe ir aš darbe, bet tuoj lekiu namo ir paieškosiu. Šefas išleis.

Tik dabar Ričardas pajuto kažkokį palengvėjimą ir siaubingą alkį. Nieko nelaukęs nusipirko kebabą ir pasigardžiuodamas jį kramsnojo. Suskambo telefonas.

-Net pavalgyti žmoniškai neduoda,- burbtelėjo ir, nepažiūrėjęs numerio, atsiliepė.

-Kur esi, ką veiki?- pasigirdo Dolebos balsas.

-Sėdžiu mašinoj ir valgau.

-Važiuok prie kalėjimo ir lauk. Supratai?

-Supratau. Tai aš šalia esu,- atsakė trumpai ir toliau neskubėdamas kramsnojo.

Dar už valandos paskambino Kristina.

-Na, netylėk,- paragino ją Ričardas,- yra?

-Yra. Švirkštas ir ampulė.

-Nu, blemba, žmogžudys, artistas, net ampulės su švirkštu negalėjo sunaikinti,- nusikvatojo Ričardas,-žinai kur tavo brangusis dabar gyvena?

-Kaip nežinosiu,- atsakė Kristina.

-Tada važiuok. Kai atvažiuosi, jei manęs nerasi, paskambink. Tik neskubėk, atsargiai. Iki,- Ričardas nusiėmė kepurę, murkdamas kaip katinas paglostė pakaušį ir nepajuto, kaip užmigo.


Apsakymo tęsinys - kitą savaitę.

Kęstutis Grubliauskas

*Kalba netaisyta

 (Komentarų: 0)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: