Detektyvinis apsakymas "Baltas šokoladas" - Anglija.lt
 

Detektyvinis apsakymas "Baltas šokoladas" 

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Jau publikavome kelis Anglija.lt skaitytojo Kęstučio apsakymus. Šį kartą Kęstutis parašė detektyvą!:) Jūsų dėmesiui - 1oji jo dalis.
O gal tu irgi turi parašęs ką nors įdomaus? Siųsk mums el. paštu info@anglija.lt

"Baltas šokoladas", I dalis.

Kristina jau kuris laikas sėdėjo kambaryje ir žiūrėjo į įjungtą vyro kompiuterį. Nuo tada kai jis išvyko į pačią ilgiausią savo gyvenimo "komandiruotę", ji nedrįso jo atidaryti ir įjungti. Benas buvo parašęs keletą apsakymų ir dar prieš teismą prašė juos paskaityti ir pataisyti, bet vis niekaip neprisiruošė. Ji žvilgtelėjo į paveikslą stovintį ant stalo prie kompiuterio ir šyptelėjo. Neleido kabinti ant sienos. Sakė, kad žiūrint į jį mūzos kaip katės prie valerijono sulekia, belieka išsirinkti pačią gražiausią ir įkišti ją į kompiuterį. Paveikslas kerintis. Kas galėjo pagalvoti, kad buvęs jų bendramokslis, atidirbęs visą gyvenimą milicijoje, po to policijoje, išėjęs į pensiją tokius paveikslus tapys. Vyras padovanojo jam savo apsakymą, o šis - paveikslą. Vienas, niekada nerašęs, senatvėje rašyti pradėjo, o kitas nepiešęs - tapyt. Akyse pradėjo kauptis ašaros. Pirmos Kalėdos be vyro buvo sunku, nes visada grįždavo. Velykos lengviau, nes per jas jo niekada nebūdavo. Buvo pratusi viena su vaikais kiaušinius ridenti. Ir šias velykas be jo sutiks.

Pasigirdo burzgimas. Į kiemą įvažiavo mašina. Kristina kilstelėjo galvą.
-Mažiai atvažiavo,- tyliai šūktelėjo,- „greitai turėtų ir dukra pasirodyti. Su nauju draugu nulėkė iki turgaus vyro mėgstamą pyragą nupirkti. Viskas susitvarkė, visi, kaip vyras sakydavo sustatyti į savo kampus, bendrom jėgom moka kreditą, tik pačio šeimininko kampas tusčias" pagalvojo Kristina ir, taip ir neįjungus kompiuterio, nuėjo pasitikti vaikų.

-Mes su nakvyne,- pareiškė Tadas tik įžengęs ir apkabino mamą.

Elena padavė krepšelį su dažytais kiaušiniais ir puokštę pavasarinių gėlių. Netrukus grįžo ir Monika su Mantu. Prasidėjo bendras velykinis šurmulys, net katinas ir tas sukosi tai apie lėkštes, tai apie puodus, tai atsisėdęs ant palangės nepatenkintas kniaukė, kad jam skiriama per mažai dėmesio. Viskas kaip visada. Linksmos kalbos, kiaušinių daužymai, ridenimai. Niekas net neužsimena, kad tėtis sėdi. Visi elgiasi lyg jis būtų savo įprastoje komandiruotėje. Taip lengviau, bent jau pačios šventės metu.

-Regina kviečia pailsėti į Juodlę keliom dienom,- pasakė Kristina vaikams vakare sėdint terasoje prie kavos puodelio.

-Seniai laikas tau pailsėti,- tarė dukra,- važiuok, atsipalaiduok. Nebijok, mes ir gėles palaistysime ir žolę nupjausime.

-Važiuok, mama, dabar viena, o vasarą pasireguliuosime atostogas ir visi kartu nulėksime,- pritarė Tadas.

-Gal jūs ir teisūs,- kažkodėl traukia tenai, net nežinau kodėl.

-Į ten visada traukia, važiuok,- paragino vaikai vis dar abejojančią mamą ir ji apsisprendė porai dienų išvykti iš namų.

Ruoštis daug nereikia. Klaipėdietiškos lauktuvės, gera nuotaika ir iš pat ryto į kelionę. Nors ten vyro giminė gyvena ir tvarkosi, bet ją visada priima kaip savą. Ežeras, tvenkinys, miškas, tyla, paprasti linksmi vyro pusbroliai, pusseserės- tikras rojaus kampelis Lietuvos žemėje. Miela ir gera. Tik prašvitus šeimininkas Mindaugas jau šeria žuvį. Netrukus atpėdina Ričardas ir vyrai tyliai sumerkia meškeres į tvenkinį. Kristina su Regina įsitaiso salelėje priešais ir gurkšnodamos kavą stebi du mąstytojus.

-Kur Violeta?- paklausia Kristina Ričardo.

-Ji- ne žvejys, tai dar miega,- atsakė tyliai ir paklausė- Kaip tau? Sunku be Beno?
Ji trukteli pečiais ir tyliai atsako.

-Įsivaizduoju, kad komandiruotėje. Dižiąją dalį gyvenimo taip gyvenome. Pastoviai reisuose, tai esu pratusi viena. Vaikai labai palaiko ir padeda.

Ričardas paremia meškerę ir atėjęs į salelę prisėda prie moterų.

-Ar tu tiki, kad jis tai galėjo padaryti?- tyliai paklausia prisėdęs prie stalo.

-Aš nebežinau,- atsidūsta,- jis karštakošis ir paskutinius kelis metus buvo pasidaręs labai piktas, nervuotas, net grįžęs namo kartais užsiplieksdavo dėl smulkmenos. Sunku jam ten buvo. Negeria, nerūko, pastoviai vienas, nes nemėgo vairuotojiškų spaudos konferencijų. Kreditas labai veikė morališkai. Nors atlyginimo lengvai užtekdavo, bet vis bijojo, kad kas atsitiks darbe ir nebegalės dirbti ir mokėti. Juk žinai, koks tas vairuotojų darbas. Šiandien važiuoji, ryt stovi ant kaldžių. Dar tas brudas išlido iš būrokų lauko,- Kristina nusišluostė ištryškusią ašarą,- viskas susidėjo į vieną.

-Kas vedė bylą?

-Doleba.

-Girdėta pavardė. Mūsų mokykloje mokėsi Dolebos. Teko su dviem Dolebom dirbti.

-Kartu mokėsi Juozas, o čia Algis,- atsakė Kristina.

-Aaaa, tai čia tas jaunasis. Geras vyras, darbštus, bet karjeristas,- palingavo galvą Ričardas ir, nusiėmęs kepurę, perbraukė per pakaušį.

-Negi norą tapti generolu laikai karjerizmu?- pasipiktino Regina.

-O tau Benas neužsiminė iš kur gavo nuodų, gal ką minėjo ar domėjosi,- klausinėjo Ričardas, praleidęs pro ausis Reginos pastabą,- pagalvok, gal prisiminsi ką.

-Ne. Nieko nesakė. Užsispyrė ir tyli. Žinai jų žemaitišką giminę,- su nuoskauda atsakė Kristina.

-Taip, taip,- pritarė Regina,- Jie visi tokie. Nors kuolą ant galvos tašyk, jei užsispyrė, tai viskas.

-Jau labai sklandžiai ir greitai ta byla vyko. Būtų įdomu ją pavartyt,- tarė Ričardas ir įsmeigė akis į šokinėjančią plūdę.

-Tau kimba,- riktelėjo Mindaugas.

-Tai ištrauk, juk šalia sėdi,- atsakė Ričardas.

-Ne mano meškerė,- truktelėjo pečiais ir, parėmęs savo meškerę, perėjo į salelę.
Plūdė nustojo šokinėjus.

-Jaučiu, aukos tėtušis labai pasistengė. Verslininkas, mecenatas, o dabar dar ir į politiką taiko,-tarė liūdnai Kristina.

Visi sėdėjo tylomis, kiekvienas paskendęs savo mintyse.

-Ko tokie liūdni, kaip per pagrabą,- pasigirdo Violetos balsas,- negi nekimba.

-Kimba,- tarė Ričardas ir atsistojo,- jūs be manęs baikite žvejoti, o aš einu tapyti.

-Mąstyti,- pataisė jį Violeta ir, žiūrėdama vyrui įkandin, pridūrė,- kai užeina noras tinginiauti, atsisėda prie lango priešais drobę ir vaidina mąstytoją. Nieko tada nepriprašysi padėti. Net valgyti neina.

- Tai visi tie meno žmonės truputį kvaištelėję,- tarė Mindaugas ir, palikęs moteris, nuėjo į garažą.

Ričardas nei tą, nei sekančią dieną nebepasirodė Mindaugo ir Reginos namuose. Tik Violeta dieną trumpam užbėgus padejavo, kad jos vyras sėdi kaip akmeninis prie tuščios drobės, žiūri į ant sienos pakabintą kažkokio mongolo graviūrą ir burba kaip kokį užkeikimą "Tamerlano kraujo vaikai, Tamerlano kraujo vaikai“.

-Kas tas Tamerlanas?- paklausė Regina,- mūsų kaime tokio nėra.

-Kažkoks senovės valdovas,- atsakė Kristina ir atsistojo,- nepyk, Violeta, kad per mano šeimos problemas tavasis su praeities dvasiomis kalbėt pradėjo.

-Ne dėl tavo problemų. Ta graviūra iš senų laikų pas jį. Kiek kartų klausiau, nesako iš kur,- Violeta numojo ranka,- sako senais laikais gavo per galvą ir užmiršo iš kur ji pas jį atsirado.

-Greičiausiai bus kokios buvusios meilužės portretas.

-Tai, kad ten vyro veidas, su barzda ir žiauriom akim,- nusistebėjo Violeta.

-Užmaskavo, kad tavęs neerzintų. Juk jis menininkas,- nusijuokė Regina ir pridūrė,- trintuku nutrink barzdą ir pamatysi kokios mūsų kaimo moters veidą.

-Aldonos iš parduotuvės,- taip pat linksmai nusijuokė Kristina.

-Aš jam parodysiu Aldoną,- piktai suraukė antakius Violeta, bet netrukus nusišypsojo ir pridūrė,- kai valgyt užsinorės, sugrįš pas dabartines dvasias.

- Ną ką, mergaitės, ačiū už vaišes ir nakvynę, bet, kaip sakoma "svečiuose gerai, bet namuose geriausia". Laikas man namo pas savo dvasiukus.

Kristina, atsisveikinusi su šeimininkais, pakeliui kartu su Violeta užsuko pas ją į namus atsisveikinti su buvusi bendramoksliu. Šis sėdėjo prie drobės ir, tik Violetai garsiai sukosėjus, pastebėjo viešnią.

-Jei man reiks, ar priimsi kelioms dienoms?- paklausė Ričardas Kristinos, net nepasisveikinęs.

-Visada. Atvažiuokite su Violeta, pailsėsite prie jūros. Ir savo Tamerlano vaikus atsivežk.
Ričardo veidas pasikeitė. Šiek tiek paraudo. Jis įsmeigė nieko nematančias akis į moteris. Staiga atsistojo, priėjo prie Kristinos. Kelias akimirkas žiūrėjo jai į akis.

-Gerai, sutarta. Iki,- tarė trumpai ir, pabučiavęs į skruostą, vėl atsisėdo prie drobės.
Kristina žvilgtelėjo į mažą graviurą kabančią ant sienos, į drobę, ant kurios matėsi kažkokie brūkšniai, ir tyliai, lydima Violetos, išėjo lauk.

Tik pirmadienio rytą didysis mąstytojas paliko drobę ir atsigėręs kavos pasiėmė telefoną. Jis ilgai vartė senas užrašų knygutes, kol galiausiai surado reikiamą numerį.

-Labas, Juozai, čia Ričardas. Pameni tokį?

-Na kaip neprisiminsi senosios gvardijos,- linksmai atsileipė Juozas,- paskambinai pasidomėt kaip gyvena senas kolega ar kokiu reikalu?

-Reikalu.

-Na taip, mes viens kitam neskambinam šiaip paplepėti, tik tada, kai koks reiklalas prispiria,- kiek su nuoskauda tarė Juozas.

-Man reikia tavo pagalbos, o už tai pažadu gerą žvejybą mano saskaita,-pasakė Ričardas greitakalbe.

-Jei žvejyba tavo sąskaita, tai rimtas dalykas, nes, kiek pamenu, alaus butelio iš tavęs negaudavom,- nusijuokė Juozas.

-Girdėjai apie Beno bylą?- paklausė rimtu balsu.

-Taip. Visi girdėjo.

-Aš noriu pakalbėti su Algiu Doleba. Juk jūs giminaičiai.

-Girdėjau viena ausimi, kad Algis dabar Šiauliuose. Paaukštino. Jis tik bendrapavardis ir iš jaunesnės kartos, o aš jau seniai pensininkas. Manęs niekas nebeprisimena ir aš ten nebelendu,- atsiduso senas pareigūnas,- paieškok, gal ką Šiauliuose iš senų darbuotojų rasi, nes dabar prie jaunų viršininkų be protekcijos neprieisi. Pasikėlė.

-Yra čia ko keltis,- piktai burbtelėjo Ričardas,- man teko truputį su juo dirbti.

-Na tai bandyk. Aš tau ten niekuo nepadėsiu, bet jei bus kokių reikalų Klaipėdoje, užsuk, gal kuom ir pagelbėsiu.

-Ačiū. Planuoju atvažiuot. Gal net šią savaitę.

-Tai aplankyk. Iki,- atsakė trumpai Juozas ir atsijungė.

"Šiauliai, Šiauliai. Ką mes ten turime pažįstamo", mąstė Ričardas, vaikščiodamas pirmyn atgal, o kartais prisėsdamas prie drobės. Jis paglostė pakaušį ir žvilgtelėjo į mongolų vado Tamerlano portretą. "Nieko, o jei kas ir buvo, tai visi seniai išsilakstė į kitas vietas ar visai išėjo iš policijos", liūdnai konstatavo jis ir pamatė tarpduryje stovinčią žmoną.

-Valgysi?- paklausė Violeta, pamačiusi keistą vyro žvilgsnį.

-Ne.

-Gersi?

-Ne.

-Tai ko žiūri kaip katinas į lašinius,- šyptelėjo ir mirktelėjo akį.

-Tu su Šiaulių policija esi turėjusi reikalų?- paklausė netikėtai.

-Tfu, tfu, tfu, apsaugok viešpatie. Aš galvojau, kad mąstai kažką įdomesnio į mane taip žiūrėdamas, o tu man jau kažkokį straipsnį norį prikabinti,- kiek įsižeidusi su ironija ataskė Violeta.

-Aš ne tą turėjau galvoje, gal kokį draugą ar giminaitį ten turi?- paklausė kaltu balsu ir apkabino priėjusią žmoną.

-Mindaugo klausk. Jis ten visus pažįsta.

-Tiksliai,- sušuko patenkintas ir pačiupo telefoną.-Sveikas, dirbi?- paklausė.

-Dirbu,- trumpai atsakė Mindaugas.

-Tu pažįsti Šiauliuose visus mentus, man reikia susitikti su Algiu Doleba, jis kažkoks viršininkas. Pažįsti, padėsi?

-Važiuok pas mane į firmą, kol atvažiuosi aš viską sužinosiu.

Ričardas net nevalgęs sėdo į mašiną ir išlėkė į Šiaulius.

-Na?- paklausė tik įžengęs į Mindaugo biurą.

-Varyk į komisariatą, pasakysi, kad nuo Promkaičio ir priims, bet gausi paveikslą padovanoti jam.

-Bus,- net nepaklausęs kam tas paveikslas, išlėkė į komisariatą.

Tęsinys - kitą savaitę

Kęstutis Grubliauskas

*Kalba netaisyta


Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Jau publikavome kelis Anglija.lt skaitytojo Kęstučio apsakymus. Šį kartą Kęstutis parašė detektyvą!:) Jūsų dėmesiui - 1oji jo dalis.
O gal tu irgi turi parašęs ką nors įdomaus? Siųsk mums el. paštu info@anglija.lt

"Baltas šokoladas", I dalis.

Kristina jau kuris laikas sėdėjo kambaryje ir žiūrėjo į įjungtą vyro kompiuterį. Nuo tada kai jis išvyko į pačią ilgiausią savo gyvenimo "komandiruotę", ji nedrįso jo atidaryti ir įjungti. Benas buvo parašęs keletą apsakymų ir dar prieš teismą prašė juos paskaityti ir pataisyti, bet vis niekaip neprisiruošė. Ji žvilgtelėjo į paveikslą stovintį ant stalo prie kompiuterio ir šyptelėjo. Neleido kabinti ant sienos. Sakė, kad žiūrint į jį mūzos kaip katės prie valerijono sulekia, belieka išsirinkti pačią gražiausią ir įkišti ją į kompiuterį. Paveikslas kerintis. Kas galėjo pagalvoti, kad buvęs jų bendramokslis, atidirbęs visą gyvenimą milicijoje, po to policijoje, išėjęs į pensiją tokius paveikslus tapys. Vyras padovanojo jam savo apsakymą, o šis - paveikslą. Vienas, niekada nerašęs, senatvėje rašyti pradėjo, o kitas nepiešęs - tapyt. Akyse pradėjo kauptis ašaros. Pirmos Kalėdos be vyro buvo sunku, nes visada grįždavo. Velykos lengviau, nes per jas jo niekada nebūdavo. Buvo pratusi viena su vaikais kiaušinius ridenti. Ir šias velykas be jo sutiks.

Pasigirdo burzgimas. Į kiemą įvažiavo mašina. Kristina kilstelėjo galvą.
-Mažiai atvažiavo,- tyliai šūktelėjo,- „greitai turėtų ir dukra pasirodyti. Su nauju draugu nulėkė iki turgaus vyro mėgstamą pyragą nupirkti. Viskas susitvarkė, visi, kaip vyras sakydavo sustatyti į savo kampus, bendrom jėgom moka kreditą, tik pačio šeimininko kampas tusčias" pagalvojo Kristina ir, taip ir neįjungus kompiuterio, nuėjo pasitikti vaikų.

-Mes su nakvyne,- pareiškė Tadas tik įžengęs ir apkabino mamą.

Elena padavė krepšelį su dažytais kiaušiniais ir puokštę pavasarinių gėlių. Netrukus grįžo ir Monika su Mantu. Prasidėjo bendras velykinis šurmulys, net katinas ir tas sukosi tai apie lėkštes, tai apie puodus, tai atsisėdęs ant palangės nepatenkintas kniaukė, kad jam skiriama per mažai dėmesio. Viskas kaip visada. Linksmos kalbos, kiaušinių daužymai, ridenimai. Niekas net neužsimena, kad tėtis sėdi. Visi elgiasi lyg jis būtų savo įprastoje komandiruotėje. Taip lengviau, bent jau pačios šventės metu.

-Regina kviečia pailsėti į Juodlę keliom dienom,- pasakė Kristina vaikams vakare sėdint terasoje prie kavos puodelio.

-Seniai laikas tau pailsėti,- tarė dukra,- važiuok, atsipalaiduok. Nebijok, mes ir gėles palaistysime ir žolę nupjausime.

-Važiuok, mama, dabar viena, o vasarą pasireguliuosime atostogas ir visi kartu nulėksime,- pritarė Tadas.

-Gal jūs ir teisūs,- kažkodėl traukia tenai, net nežinau kodėl.

-Į ten visada traukia, važiuok,- paragino vaikai vis dar abejojančią mamą ir ji apsisprendė porai dienų išvykti iš namų.

Ruoštis daug nereikia. Klaipėdietiškos lauktuvės, gera nuotaika ir iš pat ryto į kelionę. Nors ten vyro giminė gyvena ir tvarkosi, bet ją visada priima kaip savą. Ežeras, tvenkinys, miškas, tyla, paprasti linksmi vyro pusbroliai, pusseserės- tikras rojaus kampelis Lietuvos žemėje. Miela ir gera. Tik prašvitus šeimininkas Mindaugas jau šeria žuvį. Netrukus atpėdina Ričardas ir vyrai tyliai sumerkia meškeres į tvenkinį. Kristina su Regina įsitaiso salelėje priešais ir gurkšnodamos kavą stebi du mąstytojus.

-Kur Violeta?- paklausia Kristina Ričardo.

-Ji- ne žvejys, tai dar miega,- atsakė tyliai ir paklausė- Kaip tau? Sunku be Beno?
Ji trukteli pečiais ir tyliai atsako.

-Įsivaizduoju, kad komandiruotėje. Dižiąją dalį gyvenimo taip gyvenome. Pastoviai reisuose, tai esu pratusi viena. Vaikai labai palaiko ir padeda.

Ričardas paremia meškerę ir atėjęs į salelę prisėda prie moterų.

-Ar tu tiki, kad jis tai galėjo padaryti?- tyliai paklausia prisėdęs prie stalo.

-Aš nebežinau,- atsidūsta,- jis karštakošis ir paskutinius kelis metus buvo pasidaręs labai piktas, nervuotas, net grįžęs namo kartais užsiplieksdavo dėl smulkmenos. Sunku jam ten buvo. Negeria, nerūko, pastoviai vienas, nes nemėgo vairuotojiškų spaudos konferencijų. Kreditas labai veikė morališkai. Nors atlyginimo lengvai užtekdavo, bet vis bijojo, kad kas atsitiks darbe ir nebegalės dirbti ir mokėti. Juk žinai, koks tas vairuotojų darbas. Šiandien važiuoji, ryt stovi ant kaldžių. Dar tas brudas išlido iš būrokų lauko,- Kristina nusišluostė ištryškusią ašarą,- viskas susidėjo į vieną.

-Kas vedė bylą?

-Doleba.

-Girdėta pavardė. Mūsų mokykloje mokėsi Dolebos. Teko su dviem Dolebom dirbti.

-Kartu mokėsi Juozas, o čia Algis,- atsakė Kristina.

-Aaaa, tai čia tas jaunasis. Geras vyras, darbštus, bet karjeristas,- palingavo galvą Ričardas ir, nusiėmęs kepurę, perbraukė per pakaušį.

-Negi norą tapti generolu laikai karjerizmu?- pasipiktino Regina.

-O tau Benas neužsiminė iš kur gavo nuodų, gal ką minėjo ar domėjosi,- klausinėjo Ričardas, praleidęs pro ausis Reginos pastabą,- pagalvok, gal prisiminsi ką.

-Ne. Nieko nesakė. Užsispyrė ir tyli. Žinai jų žemaitišką giminę,- su nuoskauda atsakė Kristina.

-Taip, taip,- pritarė Regina,- Jie visi tokie. Nors kuolą ant galvos tašyk, jei užsispyrė, tai viskas.

-Jau labai sklandžiai ir greitai ta byla vyko. Būtų įdomu ją pavartyt,- tarė Ričardas ir įsmeigė akis į šokinėjančią plūdę.

-Tau kimba,- riktelėjo Mindaugas.

-Tai ištrauk, juk šalia sėdi,- atsakė Ričardas.

-Ne mano meškerė,- truktelėjo pečiais ir, parėmęs savo meškerę, perėjo į salelę.
Plūdė nustojo šokinėjus.

-Jaučiu, aukos tėtušis labai pasistengė. Verslininkas, mecenatas, o dabar dar ir į politiką taiko,-tarė liūdnai Kristina.

Visi sėdėjo tylomis, kiekvienas paskendęs savo mintyse.

-Ko tokie liūdni, kaip per pagrabą,- pasigirdo Violetos balsas,- negi nekimba.

-Kimba,- tarė Ričardas ir atsistojo,- jūs be manęs baikite žvejoti, o aš einu tapyti.

-Mąstyti,- pataisė jį Violeta ir, žiūrėdama vyrui įkandin, pridūrė,- kai užeina noras tinginiauti, atsisėda prie lango priešais drobę ir vaidina mąstytoją. Nieko tada nepriprašysi padėti. Net valgyti neina.

- Tai visi tie meno žmonės truputį kvaištelėję,- tarė Mindaugas ir, palikęs moteris, nuėjo į garažą.

Ričardas nei tą, nei sekančią dieną nebepasirodė Mindaugo ir Reginos namuose. Tik Violeta dieną trumpam užbėgus padejavo, kad jos vyras sėdi kaip akmeninis prie tuščios drobės, žiūri į ant sienos pakabintą kažkokio mongolo graviūrą ir burba kaip kokį užkeikimą "Tamerlano kraujo vaikai, Tamerlano kraujo vaikai“.

-Kas tas Tamerlanas?- paklausė Regina,- mūsų kaime tokio nėra.

-Kažkoks senovės valdovas,- atsakė Kristina ir atsistojo,- nepyk, Violeta, kad per mano šeimos problemas tavasis su praeities dvasiomis kalbėt pradėjo.

-Ne dėl tavo problemų. Ta graviūra iš senų laikų pas jį. Kiek kartų klausiau, nesako iš kur,- Violeta numojo ranka,- sako senais laikais gavo per galvą ir užmiršo iš kur ji pas jį atsirado.

-Greičiausiai bus kokios buvusios meilužės portretas.

-Tai, kad ten vyro veidas, su barzda ir žiauriom akim,- nusistebėjo Violeta.

-Užmaskavo, kad tavęs neerzintų. Juk jis menininkas,- nusijuokė Regina ir pridūrė,- trintuku nutrink barzdą ir pamatysi kokios mūsų kaimo moters veidą.

-Aldonos iš parduotuvės,- taip pat linksmai nusijuokė Kristina.

-Aš jam parodysiu Aldoną,- piktai suraukė antakius Violeta, bet netrukus nusišypsojo ir pridūrė,- kai valgyt užsinorės, sugrįš pas dabartines dvasias.

- Ną ką, mergaitės, ačiū už vaišes ir nakvynę, bet, kaip sakoma "svečiuose gerai, bet namuose geriausia". Laikas man namo pas savo dvasiukus.

Kristina, atsisveikinusi su šeimininkais, pakeliui kartu su Violeta užsuko pas ją į namus atsisveikinti su buvusi bendramoksliu. Šis sėdėjo prie drobės ir, tik Violetai garsiai sukosėjus, pastebėjo viešnią.

-Jei man reiks, ar priimsi kelioms dienoms?- paklausė Ričardas Kristinos, net nepasisveikinęs.

-Visada. Atvažiuokite su Violeta, pailsėsite prie jūros. Ir savo Tamerlano vaikus atsivežk.
Ričardo veidas pasikeitė. Šiek tiek paraudo. Jis įsmeigė nieko nematančias akis į moteris. Staiga atsistojo, priėjo prie Kristinos. Kelias akimirkas žiūrėjo jai į akis.

-Gerai, sutarta. Iki,- tarė trumpai ir, pabučiavęs į skruostą, vėl atsisėdo prie drobės.
Kristina žvilgtelėjo į mažą graviurą kabančią ant sienos, į drobę, ant kurios matėsi kažkokie brūkšniai, ir tyliai, lydima Violetos, išėjo lauk.

Tik pirmadienio rytą didysis mąstytojas paliko drobę ir atsigėręs kavos pasiėmė telefoną. Jis ilgai vartė senas užrašų knygutes, kol galiausiai surado reikiamą numerį.

-Labas, Juozai, čia Ričardas. Pameni tokį?

-Na kaip neprisiminsi senosios gvardijos,- linksmai atsileipė Juozas,- paskambinai pasidomėt kaip gyvena senas kolega ar kokiu reikalu?

-Reikalu.

-Na taip, mes viens kitam neskambinam šiaip paplepėti, tik tada, kai koks reiklalas prispiria,- kiek su nuoskauda tarė Juozas.

-Man reikia tavo pagalbos, o už tai pažadu gerą žvejybą mano saskaita,-pasakė Ričardas greitakalbe.

-Jei žvejyba tavo sąskaita, tai rimtas dalykas, nes, kiek pamenu, alaus butelio iš tavęs negaudavom,- nusijuokė Juozas.

-Girdėjai apie Beno bylą?- paklausė rimtu balsu.

-Taip. Visi girdėjo.

-Aš noriu pakalbėti su Algiu Doleba. Juk jūs giminaičiai.

-Girdėjau viena ausimi, kad Algis dabar Šiauliuose. Paaukštino. Jis tik bendrapavardis ir iš jaunesnės kartos, o aš jau seniai pensininkas. Manęs niekas nebeprisimena ir aš ten nebelendu,- atsiduso senas pareigūnas,- paieškok, gal ką Šiauliuose iš senų darbuotojų rasi, nes dabar prie jaunų viršininkų be protekcijos neprieisi. Pasikėlė.

-Yra čia ko keltis,- piktai burbtelėjo Ričardas,- man teko truputį su juo dirbti.

-Na tai bandyk. Aš tau ten niekuo nepadėsiu, bet jei bus kokių reikalų Klaipėdoje, užsuk, gal kuom ir pagelbėsiu.

-Ačiū. Planuoju atvažiuot. Gal net šią savaitę.

-Tai aplankyk. Iki,- atsakė trumpai Juozas ir atsijungė.

"Šiauliai, Šiauliai. Ką mes ten turime pažįstamo", mąstė Ričardas, vaikščiodamas pirmyn atgal, o kartais prisėsdamas prie drobės. Jis paglostė pakaušį ir žvilgtelėjo į mongolų vado Tamerlano portretą. "Nieko, o jei kas ir buvo, tai visi seniai išsilakstė į kitas vietas ar visai išėjo iš policijos", liūdnai konstatavo jis ir pamatė tarpduryje stovinčią žmoną.

-Valgysi?- paklausė Violeta, pamačiusi keistą vyro žvilgsnį.

-Ne.

-Gersi?

-Ne.

-Tai ko žiūri kaip katinas į lašinius,- šyptelėjo ir mirktelėjo akį.

-Tu su Šiaulių policija esi turėjusi reikalų?- paklausė netikėtai.

-Tfu, tfu, tfu, apsaugok viešpatie. Aš galvojau, kad mąstai kažką įdomesnio į mane taip žiūrėdamas, o tu man jau kažkokį straipsnį norį prikabinti,- kiek įsižeidusi su ironija ataskė Violeta.

-Aš ne tą turėjau galvoje, gal kokį draugą ar giminaitį ten turi?- paklausė kaltu balsu ir apkabino priėjusią žmoną.

-Mindaugo klausk. Jis ten visus pažįsta.

-Tiksliai,- sušuko patenkintas ir pačiupo telefoną.-Sveikas, dirbi?- paklausė.

-Dirbu,- trumpai atsakė Mindaugas.

-Tu pažįsti Šiauliuose visus mentus, man reikia susitikti su Algiu Doleba, jis kažkoks viršininkas. Pažįsti, padėsi?

-Važiuok pas mane į firmą, kol atvažiuosi aš viską sužinosiu.

Ričardas net nevalgęs sėdo į mašiną ir išlėkė į Šiaulius.

-Na?- paklausė tik įžengęs į Mindaugo biurą.

-Varyk į komisariatą, pasakysi, kad nuo Promkaičio ir priims, bet gausi paveikslą padovanoti jam.

-Bus,- net nepaklausęs kam tas paveikslas, išlėkė į komisariatą.

Tęsinys - kitą savaitę

Kęstutis Grubliauskas

*Kalba netaisyta


 (Komentarų: 0)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: